Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-07 nr. 3283

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRIDRICHAS BAJORAITIS.
Lietuviški žodžiai
17
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS9
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena 
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Vai eisim namo, namytužio...
22
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Mokytojų Mokytoja, džiaugsmingai telkusi bendraminčius
2

AKTUALIJOS 
• Atviras laiškas Lietuvos visuomenei.
APIE KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS SISTEMOS YDAS
3
• Leidyklos paroda

POKALBIAI 
• Su VERONIKA ADAMONYTE ir IEVA MAŽEIKAITE kalbasi KAZIMIERA KAZIJEVAITĖ.
Kaip tai, kas sunkiausia, tampa įdomiausia
3

KNYGOS 
• DEIMANTĖ ZAILSKAITĖ.
Leiskime laiką eilėraščių vertikalėse!
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Režisūros ilgesys

FOTOGRAFIJA 
 TOMAS PABEDINSKAS.
Nauja įvaizdžių galerija Ramunės Pigagaitės fotografijose

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Pasaulis be vyrų
1

DAILĖ 
• GABRIELĖ KUIZINAITĖ.
Meninės improvizacijos tarp tapybos ir fotografijos
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Apie Povilo Ričardo Vaitiekūno paveikslus
16

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Artėja Vilniaus festivalis
• RIMANTAS GUČAS.
Vargonėliai Valdovų rūmams
• RIMANTAS ASTRAUSKAS.
Atjautos vakaras Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje
1
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Virginijus Barkauskas: pasitinkant iš JAV atvyksiančio vargonininko koncertus Lietuvoje

POEZIJA 
• ALBINAS GALINIS.
5

PROZA 
• JOLITA SKABLAUSKAITĖ.
Miegančioji
1
• JOLITA SKABLAUSKAITĖ.
Kažkoks paukštis
• IRNA LABOKĖ.
Dingęs bilietėlis
3

VERTIMAI 
• WŁODZIMIERZ KOWALEWSKI.
Balius
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
(Ne)laisvi
6

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Retro
1

KRONIKA 
• ALGIMANTAS NORKUS.
„Varpų“ vakare – ir muzikinė premjera
1
• KONKURSAI

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Pagarba kūrėjui ir kūrėjo teisė į kūrinio kokybę
2

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DIDLIETUVIS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Lietuviški žodžiai II
3
• JONAS MAČIUKEVIČIUS.
3

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Lietuvos dailininkų sąjungos metinė ataskaitinė konferencija
• Tarptautinė akvarelės bienalė
„BALTIJOS TILTAI. Gelmė”
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Zinaida Vogėlienė – lietuviškosios tekstilės poetė
• REMIGIJUS VENCKUS.
Projektas, įgavęs pagreitį
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Spalvų jausmai ir abejingumas krizei
• DOVILĘ TOMKUTĘ kalbina AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Piešinio metamorfozės
• Jurgis Savickis ir Prancūzija
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam

Šatėnų prieglobstis 
• Septintoji ir aštuntoji savaitė419

FOTOGRAFIJA

Nauja įvaizdžių galerija Ramunės Pigagaitės fotografijose

TOMAS PABEDINSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ramunė Pigagaitė
„Sekretorė“

2010 m. pradžioje Štutgarte šešiasdešimtąjį kartą vyko didžiausia Europoje kalendorių paroda, kurioje du apdovanojimus laimėjo Ramunės Pigagaitės fotografijų kalendorius „Upių vadovai“ (vokiškai – „Flussmanager“). Konkursui pateikta daugiau nei tūkstantis trys šimtai leidinių. Lietuvių autorės darbas įvertintas parodos bronzos medaliu ir „Kodak“ prizu. Kalendoriuje „Upių vadovai“ publikuojamos fotografijos, sukurtos vienos didelės vandens telkinių firmos užsakymu, pageidavusios savito meninio stiliaus darbuotojų portretų, kurie originaliai reprezentuotų įmonę.

Fotografijų seriją „Upių vadovai“ R. Pigagaitė sukūrė jai būdingu braižu, kuris išryškėjo ankstesniuose autorės darbuose. R. Pigagaitės kūrybinė maniera tapo akivaizdi 1995–1998 m. fotografijų serijoje „Kaimų gyventojai“, o bene ryškiausiai išsikristalizavo keleriais metais vėliau pradėtame kurti cikle „Mano miesto žmonės“. Pastarosios serijos fotografijoms pozavo autorės gimtosios Varėnos gyventojai prie baltos vietinės parduotuvės sienos, atlikdami įvairias profesijas reprezentuojančius vaidmenis. R. Pigagaitė tuomet užfiksavo profesinius ir kartu socialinius stereotipus, kuriuos prisiminė iš savo vaikystės, o jos gimtojo miestelio gyventojai tuos pažįstamus įvaizdžius įkūnijo neslėpdami pozavimo dirbtinumo. Taip gimė fotografijų serija, kuriai būdingas žaismingumo ir rimtos socialinės refleksijos derinys. Seriją „Mano miesto žmonės“ galima vadinti ir švelniai ironiškomis inscenizacijomis, ir konceptualiu „meniniu tyrimu“. Vėliau tuo pačiu kūrybiniu metodu R. Pigagaitė pasinaudojo Vokietijoje fotografuodama ligoninės darbuotojus (2007 m. serija „Ligoninė“).

Autorės pamėgtą fotografijų kompozicijos schemą atitinka ir kalendoriuje publikuojamos fotografijos iš serijos „Upių vadovai“. Čia vėl matyti baltos sienos fone statiškai ir „nenatūraliai“ pozuojantys žmonės. Naujos serijos fotografijos, kaip ir Varėnos žmonių atvaizdai, labiau reprezentuoja tam tikras profesijas, nei individualius žmonių charakterius. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad „Upių vadovai“ atkartoja ankstesniuose R. Pigagaitės darbuose matytus formalius sprendimus. Tačiau nuoseklus pasirinktos kompozicinės schemos laikymasis atidesniam žiūrovui suteikia viliojančią galimybę ne tik patyrinėti vokiškus savęs reprezentavimo modelius, bet ir palyginti juos su lietuviškoje provincijoje gyvavusiais ir iki šiol nepamirštais įvairių profesijų ir socialinių sluoksnių įvaizdžiais, kuriuos fotografė užfiksavo ankstesniuose savo darbuose. Toks žvilgsnis į fotografijas dar kartą patvirtintų dėsnį, kad bet kokia kasdienės tikrovės detalė užfiksuota nuotraukoje tampa reikšminga ar, prancūzų semiotiko Roland’o Barthes’o žodžiais tariant, kiekvienas objektas fotografijoje gali pereiti iš uždaros, tylios egzistencijos į kalbos sritį ir tapti potencialiu ženklu, perteikiančiu tam tikrą prasmę. Pavyzdžiui, net ir neperskaičius vienos iš kalendoriuje publikuotos fotografijos paantraštės, galima numanyti, kad jai pozavo laborantas – jo pareigas išduoda stiklinių indų pilna dėžė ir guminės pirštinės. Nesunkiai galima atspėti, jog tvarkingu kostiumėliu apsivilkusi moteris yra firmos sekretorė. Naujojoje R. Pigagaitės serijoje užfiksuotos žmonių išvaizdos detalės ir jų profesijų atributai Lietuvos žiūrovams nėra tokie iškalbingi kaip Varėnoje fotografei pozavusio gamyklos direktoriaus nudėvėtas „diplomatas“ ar senas rusų-lietuvių kalbos žodynas, kurį laikydama rankose fotografavosi mokytoja. Vokietijos firmos darbuotojai mums yra tik savo profesijos atstovai, tuo tarpu lietuviškos provincijos gyventojų išvaizda primena ir praeitin tolstantį tarybinį Lietuvos istorijos tarpsnį, ir mūsų vaikystės ar jaunystės kasdienio gyvenimo patirtį. Tai atrodo dėsninga – daugelio šiuolaikinės fotografijos pavyzdžių „perskaitymas“ priklauso nuo konteksto, kurį formuoja ir istorinės aplinkybės, ir individualūs kiekvieno mūsų išgyvenimai. Kita vertus, net ir prižiūrėta veja bei šalia baltos sienos išbarstyti akmenukai atrodo kaip tikriausi „vokiškos“ tvarkos ženklai, juos palyginus su suskeldėjusiu, keliais sausais medžių lapais nubarstytu grindiniu prie Varėnos maisto prekių parduotuvės. Monotoniškas formos pasikartojimas žiūrovo žvilgsnį ir mintis kreipia nuo įspūdingos vaizdinės formos paieškų sociokultūrinės tikrovės refleksijos link.

Serija „Upių vadovai“ – tai ne metodiška žmonių charakterių ir profesijų tipologizacija, kuri būdinga vokiškai fotografijos tradicijai (pradedant XX a. pirmos pusės Vokietijos visuomenės portretu, kurį buvo užsimojęs sukurti Augustas Sanderis, ir baigiant šiuolaikinėmis Thomo Ruffo didelio formato neišraiškingomis žmonių nuotraukomis). Vokiečiai lietuvių fotografei dažnai pozuoja žaismingai, sutinka būti įamžinti situacijose, kurios sukelia lengvą šypseną. Pavyzdžiui, minėta sekretorė fotografuojasi kaip tik tą akimirką, kai vėjas jai nuo galvos nupučia skrybėlę ir, regis, ši situacija pozuotoją priverčia nusišypsoti – galbūt dėl to, kad jai, kaip ir daugeliui žiūrovų, šis triukas atrodo žinomas ir paprastas. Šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie tariamą primityvumą, bet greičiau apie tam tikrą sąmoningai pasirinktą nepretenzingumą. Jis, viena vertus, išlaisvina fotografijas nuo reprezentaciniams portretams (kaip ir vadinamajam „aukštajam“ menui) dažnai būdingo perdėto rimtumo ar net pompastiškumo, kita vertus, tampa konceptualiu komentaru apie pačią fotografiją. Prisiminus ikoninį Jeffo Wallo darbą, kuriame užfiksuota iš anksto suplanuota situacija, perteikianti „staigaus vėjo gūsio“ (angliškas fotografijos pavadinimas – „A Sudden Gust of Wind“, 1993 m.) įspūdį, nejučia ima atrodyti, kad R. Pigagaitė, kaip minėtas kanadiečių fotografas, ironizuoja klasikinio fotoreportažo atstovų sureikšmintą „lemiamą momentą“. Ji režisuoja tai, ką anksčiau fotografai stengėsi užfiksuoti, stebėdami natūralią kasdienio gyvenimo tėkmę.

Formalūs ir konceptualūs R. Pigagaitės fotografijų rėmai, atrodo, yra aiškūs, bet taip pat tinkami skirtingų žmonių asmenybių reprezentacijoms ir įvairioms nuotraukų interpretacijoms. Belieka laukti, kas mums jau pažįstamo scenovaizdžio fone savo vaidmenį atliks kitoje R. Pigagaitės fotografijų serijoje.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
6:07:03 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba