Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-05-07 nr. 3283

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• FRIDRICHAS BAJORAITIS.
Lietuviški žodžiai
17
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS9
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena 
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Vai eisim namo, namytužio...
22
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Mokytojų Mokytoja, džiaugsmingai telkusi bendraminčius
2

AKTUALIJOS 
• Atviras laiškas Lietuvos visuomenei.
APIE KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS SISTEMOS YDAS
3
• Leidyklos paroda

POKALBIAI 
• Su VERONIKA ADAMONYTE ir IEVA MAŽEIKAITE kalbasi KAZIMIERA KAZIJEVAITĖ.
Kaip tai, kas sunkiausia, tampa įdomiausia
3

KNYGOS 
• DEIMANTĖ ZAILSKAITĖ.
Leiskime laiką eilėraščių vertikalėse!
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Režisūros ilgesys

FOTOGRAFIJA 
• TOMAS PABEDINSKAS.
Nauja įvaizdžių galerija Ramunės Pigagaitės fotografijose

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Pasaulis be vyrų
1

DAILĖ 
• GABRIELĖ KUIZINAITĖ.
Meninės improvizacijos tarp tapybos ir fotografijos
 VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Apie Povilo Ričardo Vaitiekūno paveikslus
16

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Artėja Vilniaus festivalis
• RIMANTAS GUČAS.
Vargonėliai Valdovų rūmams
• RIMANTAS ASTRAUSKAS.
Atjautos vakaras Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje
1
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Virginijus Barkauskas: pasitinkant iš JAV atvyksiančio vargonininko koncertus Lietuvoje

POEZIJA 
• ALBINAS GALINIS.
5

PROZA 
• JOLITA SKABLAUSKAITĖ.
Miegančioji
1
• JOLITA SKABLAUSKAITĖ.
Kažkoks paukštis
• IRNA LABOKĖ.
Dingęs bilietėlis
3

VERTIMAI 
• WŁODZIMIERZ KOWALEWSKI.
Balius
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
(Ne)laisvi
6

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Retro
1

KRONIKA 
• ALGIMANTAS NORKUS.
„Varpų“ vakare – ir muzikinė premjera
1
• KONKURSAI

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Pagarba kūrėjui ir kūrėjo teisė į kūrinio kokybę
2

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DIDLIETUVIS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Lietuviški žodžiai II
3
• JONAS MAČIUKEVIČIUS.
3

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Lietuvos dailininkų sąjungos metinė ataskaitinė konferencija
• Tarptautinė akvarelės bienalė
„BALTIJOS TILTAI. Gelmė”
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Zinaida Vogėlienė – lietuviškosios tekstilės poetė
• REMIGIJUS VENCKUS.
Projektas, įgavęs pagreitį
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Spalvų jausmai ir abejingumas krizei
• DOVILĘ TOMKUTĘ kalbina AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Piešinio metamorfozės
• Jurgis Savickis ir Prancūzija
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam

Šatėnų prieglobstis 
• Septintoji ir aštuntoji savaitė419

DAILĖ

Apie Povilo Ričardo Vaitiekūno paveikslus

VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Povilas Ričardas Vaitiekūnas
„Piligrimas“

Drobė, aliejus. 1981

Ketinant rašyti apie Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrybą, apsėda „balto popieriaus lapo baimės“ sindromas. Atrodo, tiek daug apie tapytoją prirašyta straipsnių, išleista monografija, jo kūryba išanalizuota įvairiausiais aspektais, kiekvienas paveikslas aprašytas, pasitelkiant visus įmanomus analizės metodus. Sunku ką ir bepridurti... Tačiau galbūt be visuotinai priimtų vertinimo kriterijų ir epitetų, interpretavimo frazių bei parafrazių man pavyks ką nors įžvelgti, pajausti naujai, netikėtai, kas slypi lyg ir atmintinai „išmoktuose“ ir dar nematytuose P. R. Vaitiekūno paveiksluose bei piešiniuose.

Tapytojo kūrybos retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje – reta galimybė išvysti nuo vaikystės į sąmonę įsirėžusius darbus, tapusius kone šventomis ikonomis Lietuvos dailės istorijoje. Privačiose kolekcijose, muziejų rinkiniuose saugomi paveikslai vėl atgyja, tarsi prisikelia naujam gyvenimui parodoje, nes aišku, kad ir puikiausia reprodukcija nepadeda išgyventi visos kontempliavimo pilnatvės, kai atsiduri vos per žingsnį nuo ritualinio apsėdimo kupinų potėpių, atrodo, taip lengvai ir svariai gulančių ant drobės, kuri tarsi sugeria visą euforiją, gėlą bei šviesų liūdesį įkūnijančias skaistumo, gaivumo mėlynos bei žalios spalvos variacijas.

Kiekvieno lietuvio sąmonėje glūdi panteistinės nuostatos, pasaulėžiūra, neblėstanti gimtinės peizažinės pajautos „religija“, kurioje glūdi savita „liturgija“, siekis atsistoti ant kalvelės, upės kranto, atsišlieti į medį ir žvelgti tolyn, akimis „gerti“ plytinčius laukus iki pat horizonto, „ganyti“ įvairiausius pavidalus įgaunančius debesis. Visos gamtos šventumo jausenos prisodrinti tapytojo darbai, kurių negalima būtų pavadinti klasikinio žanro peizažais, nes juose gamtos vaizdiniai yra tarsi pamatas poetinių apmąstymų, įspūdžių, reminiscensijų kupinoms sagoms, kuriose išnyra šventieji lietuviškos sielos „piligrimai“.

Kaip nė vieno kito tapytojo peizažiniuose apmąstymuose, R. P. Vaitiekūno drobėse nerastume pirmykštės gamtos, stichijos baimės apraiškų, skaisčios dangaus mėlio, pievos žalumo ir debesijos pasaulio spalvų variacijos tarsi pakylėja kartais nuobodų, neišraiškingą, pavargusį lietuvišką peizažą iki sakraliųjų dausų dimenijos, kur tarpsta minėtieji mitologiniai pakeleiviai ir piligrimai, įgavę „šventus“ kaliausių, bitininkų, poetų, uogautojų, moterų, laumių, žvejų pavidalus. Tiesa, kartais į P. R. Vaitiekūno peizažą įsirėžia ir grėsmingi svetimkūniai: reaktyvinio lėktuvo šliūžė danguje, raketa ar ledkalniai.

P. R. Vaitiekūnas ne tik poetinių, peizaže tarspstančių metaforų ir „posmų“ meistras. Jo kūryboje būta etapų, kai nedavė ramybės sielos dramų ir gyvuliškos kančios pritvinkusi beprotnamio tema, kurią provokavo kiekvienam egzistencialistui dosni išgyvenimų buvusios psichoneurologinės ligoninės aura Pažaislio vienuolyne, kur ne vienerius metus tapytojas turėjo dirbtuves. Dramos, įtampos, klyksmo, klaustrofobiškos nevilties kupinose celių erdvėse kitaip suskamba ypatingai R. P. Vaitiekūno ištyrinėtos spalvos, liudijančios baltą ar žalią įtampą. Tarsi leitmotyvas tiek aštuntojo devintojo dešimtmečio darbuose, tiek pastarųjų metų paveiksluose, piešiniuose išnyra išėjimo, mirties sėlinimo nuojautų „reprodukcijos“. Žmogaus kūne fiksuojama mirties apsėstos materijos metamorfozė, alegorija, nebylus mirties šokis, tik ne su dalgiu kaulėtose rankose, o bejėgiškai sukritusiuose pataluose, po galva pakišant kietą kaip akmuo ar kaukolė pagalvę...

Vėlių pasaulis, kaiminystė egzistuoja tapytojo pasaulėjautoje, paveiksluose, neatsiejamas nuo kasdienės būties, čia Vėliuonai suteikiamas baugus, bet kartu kasdieniškas įkyrios kaimynės, viešnios, kieminėtojos pavidalas, kartais gal ir primenantis prieš gerus šešis dešimtmečius išnykusius, iškeliavusius visiems laikams ubagus, pagrindinius tarpininkus tarp šio ir vėlių pasaulio, kurie mokėdavo visas, net seniausias giesmes, kantičkas ir litanijas, nuramindavusias protėvių sielas, paguosdavusias jas nerimstančias, besiilginčias prarasto gyvasties džiaugsmo… Kelias į vėlių pasaulį kasdienis, juo keliauja laidotuvininkai į Mardasavo kapinaites, paprastas, be procesinės patetikos, kaip ir kelias į bažnyčią ar atlaidus, netolimas, tik iki Šilų dzūkų kapinaičių smėlynų kalvelėje.

Kartais visos gyvenimo prasmės, poe­zija, nuojautos, emblemos ir alegorijos gali būti sutalpintos mažame regos lauke, čia pat, ant stalo. Taip P. R. Vaitiekūnas konstruoja egzistencialistinius natiurmortus, kuriuose tarpsta, dematerializuojasi, tarsi smėlis tarp pirštų pažyra, išsisklaido gyvenimo patirtis simbolizuo­jantys daiktai: žvakė, maldaknygė, pypkė, laikrodis, dėžutė, kepurė, kaukolė ar nuskintos saulėgrąžos. Visos patirtys, žinojimas, nuojautos ir elegiški posmai įsikūnija natiurmortuose, kurie nors ir pavadinti paprastai, lakoniškai, bet slepia savyje tas pačias „vanitas“, „memento mori“ alegorijas, nykstančio, dūlančio, neišvengiamai, nepagaunamai „išbyrančio“ laiko alegorijas.

Tarsi dematerializuotos formos ir spalvos, efemeriški sidabro, sudūlėjusios bronzos tonai bei pustoniai, siekis užfiksuoti akims „užgintas“ paprastų daiktų sakralumo, skurdaus šventumo paslaptis, P. R. Vaitiekūno natiurmortus paverčia poetiniu pašlovinimu, skirtu ne tik mažmožių grožiui, šventam būtinumui, bet ir dieviškosios dvasios buveinių paieškai kiekviename daikte, virpančiame, kaip įkaitęs oras potėpyje, spalvoje ar spalvelės lopinėlyje. Tiek devinto dešimtmečio natiurmortuose, tiek paskutinių metų darbuose tvyro ta pati dvasia, spalvos žėri, tarsi sūkuriuojančios dulkės palėpėje, slypi ta pati užmaršties dvasia bei nuotaika, tik pastaruosiuose nykstančių daiktų pasaulis priartėja dar arčiau, potėpis pasidaro dar nekantresnis ir platesnis, arba visas daiktų pasaulis susikoncentruoja nenusakomos šviesios spalvos rate, gyvenimo patirčių, tamsumos ir gilumos, rūdžių tankumos fone.

Kartais poetams net naktį kyla nenumaldomas noras užsirašyti, kad ir kelis iš pasąmonės išnirusius žodžius ar frazę. Taip ir tapytojui – poetui R. P. Vaitiekūnui yra svarbus piešinys, ta frazė, iš kurios gimsta tapybos darbai, neretai vieno gesto „užmetimas“, tai lyg karkasas, paveikslo stuburas. Tuos piešinio „griaučius“ menininkas pamažu, potėpis po potėpio, spalva šalia spalvos, apaugina tapybine materija.

Teksto pradžioje užsiminiau apie balto popieriaus lapo bauginančią tuštumą, aibės parašytų tekstų autoriteto šleifą. Bet reikia tik pradėti ir atsiranda žodžiai, frazės, savaip interpretuojantys P. R. Vaitiekūno paveikslus... Nes jie ypatingi, teikiantys gausybę nuojautų ir intepretacijų, kurios išeina už jau parašytų tekstų ribų, įsitvirtinusių požiūrių...

 

Skaitytojų vertinimai


59021. kazin2010-05-09 18:30
kazin, ar kas isdristu pakritikuoti tapytoja?

59027. aliona2010-05-09 21:53
Rickos, Suktaus ir Sliogerio niekas niekada nekritikuos. cia zymiu patinu salis amen)

59044. AišV2010-05-09 23:59
ne patinų, o patelių šalis. Visose Jūsų komisijose pradinis taškas, nuo ko sušlampa genitalijos, tai nuo egzorzsitizuotų vyrų. Pvz. patelės Lansbergiui visą Lietuvos biudžetą suneštų, nors kada komiškas muzikasnta ir nevykęs politikas. Bet suneštų. Dėl tokių expertinių patelių ir gyvi tokie geleženkeliečių vaikai kaip Šliogeris su savo "gudria" "išmintim" labai apsiprotingavusiais taikiniais į "kaltybę" ir "reikemybę". Kitų nežinau, bet ten irgi jaučiu, pagrindinis veiksnys yra sušlapusios patelių/experčių genitalijos. Ir kas? O gi nieko. Jūs piktos patelės patampate šliogeriais, vaitekūnais moment ident. Tad think again.

59048. Lapė2010-05-10 08:12
“darbus, tapusius kone šventomis ikonomis Lietuvos dailės istorijoje“, “tapytojo darbai ...yra tarsi pamatas poetinių apmąstymų, įspūdžių, reminiscensijų kupinoms sagoms, kuriose išnyra šventieji lietuviškos sielos „piligrimai“, “sakraliųjų dausų dimenijos“, “siekis užfiksuoti akims „užgintas“ paprastų daiktų sakralumo, skurdaus šventumo paslaptis, P. R. Vaitiekūno natiurmortus paverčia poetiniu pašlovinimu, skirtu ne tik mažmožių grožiui, šventam būtinumui, bet ir dieviškosios dvasios buveinių paieškai kiekviename daikte“... GRIŪK ANT ŽEMĖS IR VOLIOKIS!!!

59052. xX2010-05-10 08:53
gal panegirikos irgi yra kritika? Bet aš į šį tekstą žiūriu kaip į autonomišką kūrinį, o žodį "vaitiekūnas" galima pakeisti bet kuriuo kitu "kūnu". Tarp kitko, labai gražiai susiskaitė...

59063. Kristina2010-05-10 12:22
Kartais nuo sausų analitinių postringavimų darosi tiesiog nuobodu. Gražus tekstas, ir jame neabejotinai kalbama apie Vaitiekūno kūrybą - net ir, kaip teigia xX, iš jo "išėmus" tapytojo pavardę, būtų tikrai aišku, apie ką autorė rašo.

59064. kalbininkė2010-05-10 12:38
tekstas kaip tekstas, bet užkliuvo jo traumuota sintaksė - na kam kiekvieną metaforą ar vaizdų palyginimą rašyti kabutėse? "šventas", "piligrimas", "išbyrantis" laikas? Ar autorė savo skaitytojus laiko silpnapročiais, negebančiais suvokti paprasčiausio žodžių žaismo?

59066. patiko2010-05-10 13:01
beveik idomiau skaityti, nei Zvirblytes mintijimus. del lyciu - taigi, isgrauskite, kad ir kaip jum tai nepatiktu, o kad tokio kalibro pateliu lietuvos tapyboj nerasta. amen

59125. autore2010-05-10 21:10
Megstu as tas kabutes, nuo pat vaikystes, kadangi nuo vaikystes rasau. Kartais pasiziuriu ctv@... ir nuosirdziai juokiuosi, kalbininkai nuobodus... Paskaicius komentarus, kartais kyla abejones ir del skaitytoju... Ir daugtaskius megstu.

59167. agentas archyvaras2010-05-11 14:36
Keista, kad čia nematome Miestės pėdsakų. XX-as yra, o kur Miestė? Pakeliui į žalienas šias?

59228. katė2010-05-12 16:36
Vaitiekūnas Mie patinka, ji gerai pajunta tikrą meną (bet kas yra tikra ir kas netikra?). Man jis irgi irgi.

59366. Anaba2010-05-17 09:14
Ar kas komentaruose suvokia, kad rasoma apie pasaulio lygio tapytoja. Lietuviai baudziaunininkai tai visuomet iesko ne pozityvo, o negatyvo. Iki geguzes 23d. dar veiks paroda, nueikit ir dar karta paziurekit, o ne verslenkit.

59370. Bals - Anabai2010-05-17 10:12
o kas yra baudžiauninkai, ką tas žodis riškia?

59493. Likimo ironija2010-05-19 15:24
Linkejimai nuplikti stulbinanciam VAIDILUTĖS zodingumui.

59527. Anabai2010-05-21 10:08
Kas yra pasaulio lygio, o kas ne pasaulio lygio tapytojas? Kokie kriterijai?

59533. Girdas2010-05-21 15:52
Baudžiauninkai yra senojo baltų kilmingųjų luomo pavadinimas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
6:06:47 Sep 26, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba