Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-24 nr. 3088

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Andrzej Bursa.
HAMLETAS
38
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI1
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• PRIEŠ IŠSISKIRIANT DAR RŪPĖJO PAKLAUSTI3

AKTUALIJOS 
• Arne Guttormsen.
NETIKINČIŲJŲ DVASINGUMAS
8

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
VISOVĖS ILGESIO PERSMELKTAS
1
• Dalia Černiauskaitė.
KŪNO SIAUTĖJIMAI IR IŠPAŽINIMO GALIA
1
• Asta Bieliauskaitė.
KAM?
• IR TESIDŽIAUGIA TIE, KURIE JĮ PAŽINOJO1
• LĖLIUKĖ4
• MELNRAGĖS AKMENYS
• 13x13
• NAUJOS KNYGOS1

MUZIKA 
• Eglė Kačkutė.
REINO PERLŲ IEŠKOTOJAI
3

TEATRAS 
• KAD PAJUDĖTUME IŠ NULINIO TAŠKO2
• TEATRAS IR JAUNIMAS
• Audronė Girdzijauskaitė.
KONCERTINĖ "PERO GIUNTO" PREMJERA
• LĖLININKAI RAGINA NEPRALEISTI PROGOS

DAILĖ 
• Vida Mažrimienė.
GENDŽIO ISTORIJOS HEROJAI JAPONŲ GRAVIŪROSE
2
• Raimonda Kogelytė-Simanaitienė.
"BŪSENOS"

PAVELDAS 
• ŽVILGSNIS Į ADOMO BRAKO KŪRYBOS PALIKIMĄ
• DAILININKO ADOMO BRAKO 120-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ MINĖJIMO PROGRAMA1

POEZIJA 
• VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ147

PROZA 
 Alis Balbierius.
GAIDYS
18

VERTIMAI 
• Helle Helle.
DAR KAVOS?
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Inga Mozūraitytė.
MUZIKA (AR NE MUZIKA?) ŠIANDIENINĖS VISUOMENĖS GYVENIME
19

DISKUSIJA 
• Jūratė Baranova.
KAIP ĮMANOMAS DIALOGAS TARP FILOSOFIJOS IR LITERATŪROS?
48

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
KELIONĖ VISBORO DISKOTEKĄ 1984-AISIAIS: PAMESTA KRONIKA
8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aušra Matulevičiūtė.
IŠPARDUOTA!

KRONIKA 
• TUŠTYBIŲ MUGĖ2
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS
• "BALSO LAVINIMO TECHNIKA"3
• ATSISVEIKINAME SU KASDIENYBĖS POETU

SKELBIMAI 
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA, SKIRTA KINO KRITIKAI
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA,1

DE PROFUNDIS 
• Stasys Puskunigis.
DAVATKĖLĖS IR C. MIESTELIUOSE
7

PROZA

GAIDYS

Alis Balbierius

[skaityti komentarus]

Mėgau šį barą.

Prašmatnoką, su visokiom dizaino "fanaberijom". Su keliais nesuprantamais paveikslais, kuriuose tebuvo besiblaškančios juodos dėmės pilkame fone.

Kažkokia velniava, mano akims žiūrint, neverta net skatiko. Regis, tik rėmai šio bei to verti – nuo kelių šimtinių, gal iki pusės "gabalo".

Nebuvau toks kvailas, kad nieko nesuprasčiau. Keletą kartų varčiau impresionistų albumus, tokius sunkius, didelio formato, kad, trinktelėjęs per galvą, galėjai atjungti kokį maušą. Ten bent buvo spalvų ir spalvelių, pagaliau jie iš tiesų kažko verti, nes kainavo milijonus.

Šitas baras buvo viena iš mano darbo vietų. Darbo, kurį visada derinau su poilsiu ir pramogomis. Negi atsakysi gražiai ir kvailai mergužėlei, kuri nori išgerti, skaniai pavalgyti (ypač visokių desertų), pasivažinėti geru automobiliu ir pasidulkinti. Kur nors nueiti su vaikinu, kuris visada turi babkių, nedurnai rengiasi ir nevaikšto su treningu ar pernelyg išlygintomis kelnėmis.

Buvo popietė. Ateidavo ir išeidavo vienas kitas klientas. Per valandą jų labai padaugėjo, bet jie man niekada netrukdė. Tai buvo viena iš mano kavinių, nors nebuvau jos savininkas, greičiau tik savotiškas dalininkas, kartais pasirūpinantis vienu kitu reikalu. Dažnai ir nemaloniu, bet toks jau tas gyvenimas.

Siurbtelėjau Gordono džino su toniku. Tai gėrimas, kuris neapsunkina ir nenugirdo. Žinoma, jei nelaksi jo kaip arklys. Bet aš nemėgau taip prisilakti, kad nutrūktų "plionkė" – tokie dalykai būdingi tik skystablauzdžiams. Niekada nesijaučiau skystablauzdis, nors silpnumo akimirkų ir bjauriausių abejonių tekdavo patirti.

Žvilgtelėjau į laikrodį. Dar tik pusė šešių. Dienos buvo smarkiai pailgėjusios, už lango šviesu, bet medžiai dar nesprogo. Goša, su kuriuo turėjau čia susitikti ir aptarti rytojaus reikalus, pasirodys ne anksčiau kaip pusę septynių. Kažkodėl pradėjo niežėt dešiniąją ausį, kur kabojo gan masyvus nešūdino metalo auskaras. Pamaniau, kad tai dėl drėgno balandžio oro, – naują skylę ausy prasidūriau tik pernai.

Prie puslankiu išlenkto baro jau šiek tiek šurmuliavo. Čia vienu metu galėjo prisiglausti apie penkiasdešimt alkoholio vartotojų. Visi jie duodavo ir malonų pelną, nes dalis tauriųjų gėrimų atkeliaudavo keliais, kuriuose jie nesutikdavo visokiausių PVMėmų.

Paprašiau Mikio, kad man įpiltų dar vieną gerai praskiestą porciją. Mikis nebuvo jo tikrasis vardas, bet nemačiau reikalo, kad jis jį primintų. Koks skirtumas – Mikis jis iš tiesų ar Petras, ar Inocentas. Barmenas yra barmenas, ir nieko daugiau. Jei būtų protingesnis, sėdėtų šioje baro pusėje.

Šiek tiek nuobodžiavau (mergužėlės pasirodydavo gerokai vėliau), kai šalia manęs klestelėjo kažkoks tipas. Jis buvo jau gerokai įkalęs, užsisakė atsuktuvą ir gal per pusę minutės ištuštino. Paprašė dar.

Pasimuistė ir pradėjo įžūliai dairytis. Jam aiškiai buvo nuobodu, arba žmogus panoro bendrauti. Iš atsklindančio kvapo galėjau spėti, kad jis jau turėjo uždėjęs neblogą "gruntą". Viena akim nužvelgiau tą tipą apsmukusiais džinsais ir tokiu pat megztiniu. Su tokiais draiskalais aš garaže plaunu mašiną. Mintyse šyptelėjau – labai jau jis panėšėjo į supelijusį sovietinių laikų hipiuką. Tokie tipai hipiauja visą gyvenimą. Iš hipių ir už sienų būta tik vieno kito verto dėmesio, pavyzdžiui, toks Lenonas, kurį kadaise nupylė Niujorke. Nupylė, ir kas kam darbo.

Tipas nužiūrinėjo mane, kai jam atnešė antrą atsuktuvą.

– Į sveikatą, – linktelėjo jis mano pusėn.

Pažvelgiau į jo padėrusias akis, pabrinkusius paakius ir ramiai tarstelėjau:

– Ačiū. Bet aš mėgstu gerti vienas.

Jam tai nepatiko.

– Aš kartais darau taip pat, – įžūliai atsakė.

Pajutau įtampą, kurios nenorėjau.

– Be to, tu nežinai, kas aš toks, – išdidžiai pareiškė tipas.

Man pagaliau "došlo", kad jis yra labiau nukaušęs, negu atrodė.

– Manęs nedomina, kas tu toks. Ir taip matau, kad ne popiežius, – nesusilaikiau. Ir nors jis mane jau suerzino, vis dėlto pamaniau, kad žmogus turi teisę prisilakti ir turi teisę prie baro užkalbinti kitą žmogų, net jei tas to nenori.

– Aš – r–rrašytojas, – atskleidė paslaptį tipas. – O kas tu per gaidys, kad nenori su manim išgerti?

Net krūptelėjau: šito jau buvo per daug. Įdėmiai įsispitrinau į tą tipą:

– Atsargiau su tuo "gaidžiu", – iškošiau.

Buvau tikras, kad jis atšoks. Tokį mano žvilgsnį ir intonaciją atlaikydavo nedaugelis vyrukų. Nenorėjau jokių konfliktų. Ne ta buvo nuotaika.

– A… tai, matyt, sėdėjai, kad bijai to "gaidžio", – šyptelėjo tipas, kuriam tiek mano žvilgsnis, tiek veido išraiška nepadarė jokio įspūdžio. – Aišku, sėdėjai, iškart matyti, – pridūrė pasimėgaudamas, bet gana draugiškai.

Tipas pradėjo ypač nepatikti. Taip, tikrai buvau šiek tiek sėdėjęs, bet buvau beveik tikras, kad to sėdėjimo niekada ir niekas iš pašalinių nepastebės. Ne veltui turėjau pravardę "inteligentas". Kažkuris draugužis prilipdė, ir nebeatsiklijuoja.

– Aš laistau premiją, kurią ką tik paskyrė. Ką gersi, galiu tau pastatyt, – tipas nuleido garą, aiškiai pajutęs, kad su tuo gaidžiu gali įstrigti. Bet žodis jau buvo ištartas, o nuotaika sugadinta.

– Atnešk du atsuktuvus, – garsiai ir valdingai riktelėjo rašytojas, kad į mus atsisuko gal pusė bare sėdinčių galvų.

– Miki, – tariau barmenui, kuris tuoj pat atskubėjo. – Jokių atsuktuvų. Tam tipui gana.

– Tipui? – užsiuto rašytojas. – Kiekvienas suteneris man nenurodinės, kur ir kiek gerti.

Pikčiausia, kad aš tikrai nebuvau suteneris ir nesirengiau juo būti.

– Tu jau gatavas, gaidy, – sušnypščiau rašytojui į ausį ir stipriai paėmiau už parankės, – viskas. Tau laikas nešdintis.

Jis dar kažką riktelėjo, tačiau jau tempiau jį durų link. Su kažkokiu maišeliu, kabančiu jam ant peties. Tipas buvo stipresnis, negu aš maniau, ir man teko įtempti visas jėgas, kad "kultūringai" išlydėčiau jį iš kavinės.

– Nešdinkis, kad daugiau čia nematyčiau, – pasakiau gan reikšmingai ir stumtelėjau jį į gatvę. Sukruštas rašytojas. Nesiklausiau ir stengiausi negirdėt, ką jis šaukė. Stengiausi, nes kilo pernelyg didelis noras gražiu aperkotu paklot jį tiesiog ant šaligatvio. Bet buvo šviesu, pernelyg daug žmonių, ir apskritai nenorėjau su niekuo terliotis.

Už kokių dešimties minučių prie manęs prisėdo Goša.

– Ko toks suirzęs, – iškart paklausė jis.

– Išmečiau pro duris tokį tipą.

– Ne pirmą kartą, – visai nenustebo Goša. – Kas jis toks ?

– Nežinau. Sakė, rašytojas. Jis mane pavadino gaidžiu.

– Reikėjo atkalt, – šyptelėjo Goša.

Ir mes abu nusikvatojom.

Rytą, atsivertęs didelį dienraštį, staiga išvydau to tipo nuotrauką. Jis iš tiesų buvo rašytojas, ir gan žinomas. Ir jam iš tiesų buvo paskirta kažkokia premija, nacionalinė ar vyriausybės; gerai nesupratau, nes tų premijuotų veikėjų nuotraukomis laikraštis buvo tiesiog primargintas. Man šiek tiek niekingas pasirodė tų premijų dydis, kad apie jas vertėtų rašyt dienrašty, – rimtesniuose reikaluose tokios sumos dažnai yra pradinės ir tiesiog niekinės, lyginant su tais milijonais, kuriuos lyg koks valstietis laukuos mėšlą drabsto valdžia.

Vienu metu pagalvojau, kad gal reiktų susirast ir paskaityt to rašytojo kokią knygiūkštę. Bet kitą dieną pamiršau jo pavardę, o ir laiko nebuvo. Pagaliau ką gali parašyt kažkoks lietuviškas gaidys? Nėra mūsų šaly nei hemingvėjų, nei džekų londonų, nei kokio Simenionio ar bent Agatos Krysti.

 

Skaitytojų vertinimai


23974. Hm2006-03-27 10:07
"Man pagaliau "došlo"... Hm, ir tai proza? Gal: "Man šiek tiek niekingas pasirodė tų premijų dydis, kad apie jas vertėtų rašyt dienrašty...

24018. vs2006-03-27 20:40
ar čia balbieriaus kerštas grajauskui? ar jų abiejų lietuvių literatūrai? ar begėdiškai ilgai užvėlavęs pavasaris? ar tiesiog žmogus kokios premijos negavo? ar...

24031. krankt2006-03-28 04:11
Hemingveju musu saly nera, nes lietuviu rasytojai nesivelia i jokius kitu saliu pilietinius karus; dzeku londonu nera, nes nenori niekur slaistytis ir nemyli suniuku; apie agatas jau ner ko ir kalbeti, nes jei tik kokia pasirodo, tai gauna per skiautere. :) & :(

24034. rudra2006-03-28 08:28
Žmogus pasiskaito Bukowskį ar, tarkim, Kunčių, ar Genių Bonkutį ir mano - nieko čia nėr, ir aš taip galiu. Ir parašo, o rezultatas graudus. Nes A. Balbierius nėra nei Kunčius, nei Bonkutis, jis yra kas yra ir niekad taip neparašys, nes jam tai svetima. Parašydavo gi neblogus - na, ne apsakymus, vaizdelius, pasakyčiau, nuobodokus, bet jie eidavo iš širdies ir būdavo visai paskaitomi, vaizdingi, gražūs. Čia gi perskaičius galvon neateina net ir labiausiai nusususi mintis, išskyrus - kam tai? Dar: jeigu žodžiai "plionkė", "gruntas" ir pan. pasakotojui įprasti, kam tos kabutės? Juk pasakodamas pirmuoju asmeniu jis nededa kabučių mintyse juos tardamas. Gal kabučių reikėtų, jei tokius žodžius tartų rašytojas. Betgi be kabučių "došlo" atrodytų visai šlykščiai. O štai kaip to "došlo" išvengti - autoriui ne došlo.

24068. dėl tų kabučių2006-03-28 21:58
kabutėm tokius ir panašius - nenorminius žodžius apkabinėt privaloma - nepadarys to lyr. subjektas, ar autorius - uždės redakcijos stilistės ar korektorės ranka; neuždės - ateis liet. kalbos inspektorius ir uždės ant peties savo sunkią rūtom apžėlusią leteną.

24069. Liucijus :-( 2006-03-28 22:11
Fu. Net negalėjau skaityti - tik peršokau kad nepriliptų koks užkratas.

24080. Korra2006-03-29 04:25
Gal aš ir durna, bet man šitas tekstas visai paskaitomas, bent jau geresnis už daugybę kitų, kurie vis pasirodo visokioj spaudoj ir neturi jokios energijos.

24086. to 240682006-03-29 10:35
" sunkią rūtom apžėlusią leteną" - fantastika, tiksliau ir linksmiau nepasakysi.

24118. ponas niekas2006-03-29 23:05
man patiko - aktualus tekstas:) o tas tipas apsiskaitęs - tokių nelabai būna - galėjo jį autorius ir bukesnį padaryti - bet turbūt išsilavinimas neleido

24120. vs2006-03-29 23:13
Korra galėtų reanimuoti laidą "prieštarauk"

24125. krankt> Korrai2006-03-30 00:23
Nei tu durna, nei ka, kad tau tekstas patiko. Man irgi. Mintis aiski: herojus deda skersa ant premijuotu Lietuvos rasytoju, bet literaturos klasikus zino. Nepamirso. Reiskia, galutinai neprasigere. O tai jau - sis tas. :)

24130. akj2006-03-30 01:45
gramotnai ir sklandžiai parašyta. žargonas ir rusiški žodžiai naudojami, nes taip jau yra - taip šneka (ypač vyresnės kartos) žmonės. galų gale taip šneka pasakotojas. jei nepatinka parašykit naratoriui emeilą su pretenzijom.

24156. kanars2006-03-30 16:26
man irgi tiko. ir tik tuo geriau, kad sitaip balbierius anksciau nedarydavo. keista kai kurybingumas ivertinamas kaip minusas. nu bet lietuvoj desninga. ir nuo to "doshlo" nereikejo issisukineti (del kabuciu tikrai ne autorius kaltas) - kvailas pasiulymas.

24205. vs2006-03-31 17:37
pagalvojau: ne tokie jau blogi laikai buvo, pagimdę patarlę na biezrybjie i rak ryba

24218. Korra to vs2006-04-01 11:29
Mielasis - kukū. (tiesa, ne tą norėjau parašyti, bet užmišrau - reikia sakyti ne i rak ryba, bet i ryba rak.) Bučiuoju.

24219. Korra2006-04-01 11:30
Kokį gerą žodį netyčia padariau - užmišrau!

24229. edva (iš Kretingos)>Korrai2006-04-01 13:22
OHO!- priblokštas!"Bučiuoju."- jėga!Vos nepadvėsiau iš pavydo.

24241. vs2006-04-01 19:49
susimišrau

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 8 
21:43:28 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba