Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-02 nr. 3253

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• INGEBORG BACHMANN.
Rudens manevrai
12
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• XX Poetinis Druskininkų ruduo.
PROGRAMA
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SAULIUS REPEČKA.
Laimantas Jonušys – penktasis Šv. Jeronimo premijos laureatas
2
• ANTANAS GAILIUS.
Pagerbkim tautietį
• Jubiliejinis „Novelės vakaras“ Veliuonoje3

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
PDR almanacho haiku. Vėjuota akimirka
2
• RIMTAUTAS RIMŠAS.
Sizigijos ir kvadratūros
• KAROLIS BAUBLYS.
Ar Lietuvoje populiari vokiečių literatūra?
2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
 VILMANTAS JUŠKĖNAS.
Gurkšnis gaivinančio teatro
1
• Rusų dramoje – spektakliai iš Sankt Peterburgo
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų šventės Panevėžyje eskizai (3)
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Gaudantys kitus kampus
1

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Sugrįžimai ir pasikeitimai
1
• ERNESTA ŠIMKIENĖ.
Praktinės esmingumo paieškos
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Į tapybą tango žingsniu

MUZIKA 
• ŽIVILĖ STONYTĖ.
Du senosios muzikos koncertai: tarp Vakarų ir Rytų
1

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Anykščių šv. Mato bažnyčios šimtmetis:
šventovės kūrėjai, dailės kūrinių galerija, knyga apie bažnyčios meną
2

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienas namuose
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tradicija
3

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA.
3

PROZA 
• GINTARAS PATACKAS.
Trečioji akis
4
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Ji pabudo rytui

Poetinio Druskininkų rudens svečių poezija 
• DAVID RODRIGUES, DIETMAR TAUCHNER, DRAGAN J. RISTIĆ, PETAR ČUCHOV.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• GIEDRIŲ KIELĄ kalbina VIKTORIJA IVANOVA.
Giedrius Kiela: „Turi nepatogiai degti“
1
• Šansas kino jauniesiems

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
(Auto)referentyvumas Jono Meko filme „Zefiro Torna“
3

KRONIKA 
• Plunksnos broliams, poezijos mylėtojams1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Žvėries irštva, arba Teatro istorija
1

TEATRAS

Gurkšnis gaivinančio teatro

Naujosios dramos akcijos įspūdžiai

VILMANTAS JUŠKĖNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Frankenšteino projektas“
Nuotrauka iš NDA archyvo

Pastaruoju metu kultūrinė spauda optimizmu netrykšta: regis, ekonominė krizė ir valdžios kompetencijos stoka sprendžiant įsisenėjusias kultūros problemas taip užspaudė, kad mūsų šalies meninių procesų ateities perspektyvos žaibišku greičiu ritasi velniop. Jei šiandien Klaipėdos dramos teatras yra priverstas prašyti visuomenės pašalpos, nes artėja realus bankrotas dėl užsitęsusio remonto, Oskaro Koršunovo teatras, ką tik atšventęs įkurtuves Teatro arenoje, prabilo apie būtinybę naujuosius namus iškeisti į gastrolių maratoną užsienyje, o Menų spaustuvė būgštauja, ar bepajėgs globoti jaunuosius kūrėjus, tai kas mūsų laukia po pusmečio? Kas mūsų laukia po kelerių metų, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėl finansų trūkumo aktorystės, režisūros ar muzikinių studijų nebegalės tęsti talentingi jauni žmonės? Ar šie visi simptomai – ne ženklas to, kad neilgai trukus mūsų kultūra virs Frankenšteinu –­ mirusiu monstru? O gal mus ištiks Čechovo personažų, netekusių savojo „Vyšnių sodo“, likimas?

Jaučiuosi nejaukiai, keldamas tokius klausimus. Nesinori prisijungti prie armijos paniurusių bambėtojų, kuriems viskas vis tiek bus negerai, kuriems krizė –­ tai baubas, visų nesėkmių šaltinis, patogi galimybė paviršutiniškai pateisinti neišsipildžiusių svajonių priežastis. Tačiau man baisu, nes renkuosi poziciją tų, kurie nenori laimės ieškoti Londone, Dubline ar Kopenhagoje... Noriu eiti į teatrą Lietuvoje ir žiūrėti naujus spektaklius, noriu, kad jauni žmonės – mano bendraamžiai ir draugai – turėtų galimybę kurti bei mokytis šalia vyresniųjų. Egoistiškai noriu, kad Vilniuje teatrinis gyvenimas visada būtų toks intensyvus, margas ir įdomus, koks yra šį rugsėjį.

O pirmąjį rudens mėnesį sostinės teatrinis gyvenimas kone verda, suteikdamas atgaivą sielai. Suspėti į visus renginius neįmanoma: čia ir Naujojo cirko spektakliai, sostinės teatrų naujo sezono atidarymai su premjeromis, Kauno valstybinio dramos teatro gastrolės, galiausiai – rudeninė Naujosios dramos akcija (NDA), kuri pristatė ne vieną dėmesio vertą teatrinį projektą. Apie porą jų, savo temomis artimų šiandienos situacijai, norisi kalbėti plačiau.

Vengrų kino režisieriaus Kornelijaus Mundruczo spektaklis „Frankenšteino projektas“ ir suomio Kristiano Smedso režisuotas „Vyšnių sodas“ kėlė turbūt didžiausią intrigą iš visų NDA renginių. Tai eksperimentai įvairiais atžvilgiais: veiksmas vyko netradicinėse erdvėse, buvo panaudotos tarpdisciplininio meno raiškos priemonės, į kūrybos procesą įtraukiami žiūrovai. Tokių pavykusių, įdomių teatrinių eksperimentų pas mus reta. Tai, kad šie spektakliai-performansai ne tik maloniai nustebino, bet, sakyčiau, net pranoko visus lūkesčius, jų sėkmė.

Į teatrą einame dažnai turėdami pasąmonėje iš konteksto detalių suformuotą būsimo spektaklio vaizdą. Tačiau kiekvienas teatro kūrinys veiksmo metu žiūrovui tampa tarsi minų laukas, kuris, jei yra meistriškai sudėliotas, gali išsprogdinti mūsų išankstines nuostatas, išvalyti nuo stereotipinių lūkesčių ir taip atverti naują požiūrį ar bent jau suteikti estetinį pasigerėjimą. Turiu prisipažinti, kad mano santykis su galimu „minų lauku“, vos išgirdus pirmąsias informacines nuotrupas apie „Frankenšteino projektą“, buvo asociatyvus: kirbėjo bjaurasties, baimės nuojauta, tikėjausi kokio nors formalaus teatrinio monstro, kuris sieks žiūrovą šokiruoti akiai nemaloniais veiksmais... Tokią išankstinę nuostatą lėmė ne tik kūrinio pavadinimas, žadinantis atmintyje užslėptus Marry Shelley gotikinės istorijos įvaizdžius, bet ir spektaklio anonsai spaudoje, dėmesį gaudantys „siaubo teatro“, „kitoniškumo“, „N 14“ epitetais.

Vengrų spektaklis – joks ne siaubo teatras. Tai – pavyzdys, kai kino meno priemonėmis praplečiamas teatrinės patirties laukas. „Frankenšteino projektas“ vyko instaliaciją primenančioje specifinėje erdvėje, kuria tapo Vilniaus dailės akademijos skulptorių studija, prigrūsta buitinio šlamšto, medinių pertvarų, imituojančių kambarius. Vizualiai spektaklis nepatrauklus. Užtat estetinį pasigėrėjimą sukėlė efektinga kūrėjų manipuliacija žiūrovo dėmesiu ir siužeto peripetijomis. Imponavo kinematografiška aktorių vaidybos stilistika, suteikusi spektakliui realistišką įspūdį, jog visi vykstantis įvykiai –­ nėra fikcija, jie tikri.

Faktas, kad „Frankenšteino projekto“ kūrėjai siekė provokuoti žiūrovą. Spektaklio veiksmo pradžia – interaktyvi, realybės šou stilistiką primenanti aktorių atranka kino filmui. Tačiau tai tėra lengva provokacija, flirtas su sėdinčiaisiais salėje: žiūrovams buvo peršama iliuzija, kad jie yra lygiaverčiai veiksmo partneriai, galintys vertinti, paveikti veiksmo procesą scenoje.

Vienas veikėjų – Režisierius Viktoras (akt. Rolandas Raba) – publikos akivaizdoje demaskuoja netikusios aktorystės priežastis. „Bloga šiuolaikinio aktoriaus savybė yra ta, kad jis stengiasi vaidinti kažką kitą, tegu jis būna savimi“, – teigia Viktoras, vaizdo kamera filmuodamas kiekvieno atėjusio į atranką aktoriaus emocijas. Jis teisus: scenoje sustatytų televizorių ekranuose regime artistus, kurie, regis, tiesiog būna savimi, nesistengia nieko vaidinti... Tokiu būdu veiksmo realistiškumo įspūdis taip įtraukia, jog nepastebimai spektaklis su kiekvienu nauju epizodu transformuojasi į fiktyvią istoriją, kur socialinė drama virsta tikru kriminalu. Jo centre – jaunas vaikinas, į atranką atėjęs nekalbus keistuolis. Kiek panašus į treninguotus mūsų gatvės valkatas ar narkomanus, su persikreipusiu nuo kančios veidu ir šaltomis budelio akimis.

Vaikinas (akt. Rudolfas Frecska) – tai mūsų laikų frankenšteinas, asocialius monstras. Šio benamio, vaikystėje motinos ir tėvo palikto, žudikišką įniršį ir pyktį pažadina kiek komiška situacija aktorių atrankoje: jis verčiamas vaidinti kartu su jaunute mergina, kuri kariasi jam ant kaklo, veržiasi į asmeninę jaunuolio erdvę. Šiam personažui, neturinčiam jokių socialinių bendravimo įgūdžių, nepatyrusiam globos ir šeimos meilės, buvimas šalia kito žmogaus – kančia, vedanti į sužvėrėjimą. Neapsikentęs įžūlaus jos būdo, Vaikinas įkyruolę pasmaugia. Ir tai tik pradžia, netrukus pavirsianti į virtinę žmogžudysčių.

Monstro mitas spektaklyje sušiuolaikintas, pasitelkus mūsų dienų didmiesčio visuomenės marginalų, asocialių žmonių –­ prostitučių, pamestų vaikų, alkoholikų –­ gyvenimo stiliaus vaizdavimą. Vaikino Motina (akt. Lili Monori) – pagyvenusi moteris, kadaise buvusi gatvės kekšė, dabartinis jos Sugyventinis – alkoholikas. Groteskišką šeimos paveikslą papildo vėžiu serganti Mergina (akt. Agota Kiss), vėliau tapsianti siaubingo Vaikino įnorio auka – būsima jo sužadėtine.

Kad ir koks kraupus gali pasirodyti spektaklo siužetas, jis nešokiruoja. Ką gali nustebinti atstumtųjų visuomenės sluoksnių kasdienybė? Lietuvoje tą matome televizijos laidose, kurios šiandien pretenduoja būti viešu psichologu ar teisėju likimo nuskriaustiems ir apleistiems žmonėms. Matyt, Vengrijoje taip pat ne rojus, jei sutampa įvaizdžiai.

Ir vis dėlto spektaklis teigia, kad tokia istorija gali vykti kažkur šalia. Tai tikra. Kaip to išvengti? Galbūt nedera užmiršti žmoniškumo, reikia ugdyti kultūringą visuomenę, gyvenančią be baimės, puoselėjančią šeimos vertybes. Kitaip išaugs suluošintų frankenšteinų karta.

„Mes nejaučiame pasitenkinimo“, – vangiai, be entuziazmo dainuoja aktoriai spektaklio pabaigoje. Po visų žmogžudysčių, sekso ir psichologinio smurto scenų, šios „Rolling Stones“ grupės dainos žodžiai aktoriams turėtų padėti atkurti distanciją nuo savo vaidmenų, tačiau įspūdis toks, kad jie patys virtę frankenšteinais. Kas tai? Iliuzija, kad spektaklio fikcija tęsiasi, ar paprasčiausias nuovargis?..

B. d.
 

Skaitytojų vertinimai


55005. m.m.u. :-) 2009-10-11 12:55
Du kartus perskaičiusi padariau išvadą, kad teatras tai velnioniškai keblus ir sunkus daiktas: ir aktoriai ir režisieriai savo vaidmenis ir spektaklius šlifuoja dešimtis kartų... o ką tiems vargšams žiūrovams daryti... tarp kitko, tokią išvadą jau seniai esu padariusi... tik dabar nustojau save griaužti, kad ne visada viską suprantu... belieka tik palinkėti įkvėpimo tiems Dievulio paglostytiems žmonėms...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:40:33 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba