Vienas namuose

Vienas namuose – pagunda įsijungti televiziją. Bet kyla ir kitų geismų, jei užtrauki to paties pavadinimo dainelę („Humoras Nr.1“, LNK). Teisininkai gali įtarti ir polinkį pasismaukyti, kaip žodžiuose „Egle, mano sese“ – incesto propagavimą. Daug dainelių gali būti įtartinos, jei ne pro pirštus žiūrėsime į Seimo priimtą Nepilnamečių apsaugos nuo smurto ir erotikos įstatymo variantą. Juokėsi televizijoje ir už įstatymą balsavusi seimūnė Dalia Teišerskytė, nes kas daugiau lieka humoro laidoje? Nebent pasibučiuoti su vertinimo komisijos pirmininku Donatu Katkumi, kuris tą dieną šventė gimtadienį. Siūlė bučiuotis ir trisdešimt laidoje susėdusių „Olialia“ pupyčių“. Bet kas per daug – humorui ne į sveikatą. Lenkijos Seimas priėmė nutarimą sterilizuoti pedofilus. Rusijos dūma ruošiasi padaryti tą pat.

Humorui kenkia humoro perteklius? TV3 laidoje „Dzin“, kuri pirmauja pagal žiūrovų reitingus, Kristina Kazlauskaitė ir Vitalijus Cololo keliauja į „Tarzaniją“ – mišką su dirbtinėmis lianomis ir skrydžiais virš medžių. Vaikystėje po filmo „Tarzanas“ vienas moksladraugis susilaužė koją, mėgindamas su virve imituoti filmo herojaus polėkius. Dabar –­ atrakcionas, kurį mėgina išpopuliarinti ir aktoriai. Pasišaipę iš tariamų vestuvininkų iškylos, visi neria į krūmus: moterys – dešinėn, vyrai –­ kairėn. Prigimtinis viešo tuštinimosi seansas su kūdikiškais aptarimais, kodėl vieno geltonas, o kito – dar geltonesnis. Sigitas Geda irgi nevengė obsceniško humoro, bet apie viską rašė skoningai ir saikingai. Iš įrašo antkapyje: „Tik degutu aptiškę uogienojai ir šalia kelio perdžiantis jaunimas.“

Vienas namuose – ir puikūs filmai: Roko Žilinsko išverstas korėjietiškas „Senis“ per LTV2, arba ten pat pasirodęs filosofas Slavojus Žižekas, psichoanalitiškai interpretuojantis kino istoriją – „Perversiškas kino gidas“. Su užuominomis į perversiją išdažyti naujo kino teatro „Pasaka“ tualetai, o vyrams pisuaruose parūpinta ir rūtelių. Ten dirbanti Andrė Jarutytė man paaiškino, kad ir kino teatro pavadinimas anaiptol ne vaikiškas, nes apačioje – restoranas „Bohema“. Labiausiai kol kas lankomi filmai – amerikiečių dokumentika. Bus ir kitų retenybių. Patiko ir senų laikų demokratija – jeigu nebėra kėdžių, gali prisiglausti ant palangės ar gražių laiptelių. Pasaka, o ne kinas. Didysis „Vingis“ rudenį pradėjo Q. Tarantino, brolių Dardennų, G. Lukšo filmų programa. Labiausiai vilioja amerikietiškas animacinis „Aukštyn“, kaip vaikystėje visus žavėjo prancūzų „Raudonasis balionėlis“.

Filmininkas ir dailininkas Deimantas Narkevičius („Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai“, LTV2) geriau žinomas užsienyje negu Lietuvoje. Jo filmukas apie branduolinio karo grėsmę dabar antrina JAV prezidento B. Obamos idėjai – visiems atsisakyti branduolinio ginklo. Apie tai po konflikto su kitu JAV prezidentu J. Kennedžiu nuolat kalbėjo ir sovietų lyderis N. Chruščiovas. O branduolinė bomba tebeplatinama. D. Narkevičius priminė, kad Lietuvoj esi apvainikuojamas tada, kai kitur būni gerokai „prasiplatinęs“. Štai ir šiemetiniai fotografijos meno kandidatai žinomi ir kitur: Paulius Normantas rengia parodas Indijoje, skina laurus Vengrijoje, Remigijus Treigys puikiai nufotografavo Berlyną, o Romualdas Rakauskas – laureatų laureatas, išleidęs fundamentalią savo fotografijų rinktinę, o kitų fotografų darbus nuosekliai pristatantis „Nemune“. O kiek laukia kitų pribrendusių kandidatų? Tik kelis kartus pristatytas Algimantas Aleksandravičius kol kas numojo ranka į nacionalinius herojus ir toliau energingai aria fotografijos lauką. Fotografuoja Adomo Mickevičiaus gyvenimo pėdsakus, parengė kasmetinį Fotomenininkų sąjungos metraštį „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“, į kurį surinko daug nematytų veidų iš muziejų ir likusių nuošalėje fotografų archyvų.

Nauja LTV laida „Durys atsidaro“ mėgina kitaip pavedžioti kultūros takais. Dainininkas Svaras vaikšto po „Europos centrą“ ir svarsto, kas jam patinka, o kas – ne. Ilga atnaujinta televizorių alėja lyg ir geriausiai išreiškia pokyčius mūsų gyvenime. Bet ar prastesnis katinas, pastatytas Aguonų gatvės skverelyje J. Ivanauskaitei atminti? Gali būti ir žinios iš katinų gyvenimo. Mano kaimynystėje, Tako gatvėje, susibūrė 22 katinai ir pora katyčių. Manasis Lipčius kas rytą ilgai bučiuojasi su iškastruotu kaimynu Kubusiu. Pasigrožėję katinais, su kaimyne svarstom, kur dingo žvirbliai? Gal pakenkė Naujosios Vilnios centre pastatytas didžiulis transliacijų bokštas?

„Krašto spalvos“ (LTV) mėgina ieškoti klausimėlių Lietuvos gilumoje. Tačiau iš „Panoramos“ pažįstami korespondentai sunkiai randa netikėtų gyvenimo atspalvių, ypač pokalbiuose su valdininkais. Gal vertėtų patyrinėti ten, kur pasibaigia statistika, teigianti, kad visi solidariai suveršime diržus vidutiniškai per porą skylučių – ir valdiškoje trobikėje tupinėjantis eksprezidentas, ir be dantų duonos plutą čiulpantis pensininkas? Įvairios įkyrios mintys lenda į galvą, kai vienas namuose kasdien žiūri lietuvišką televiziją...