Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-02 nr. 3253

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• INGEBORG BACHMANN.
Rudens manevrai
12
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• XX Poetinis Druskininkų ruduo.
PROGRAMA
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SAULIUS REPEČKA.
Laimantas Jonušys – penktasis Šv. Jeronimo premijos laureatas
2
• ANTANAS GAILIUS.
Pagerbkim tautietį
• Jubiliejinis „Novelės vakaras“ Veliuonoje3

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
PDR almanacho haiku. Vėjuota akimirka
2
• RIMTAUTAS RIMŠAS.
Sizigijos ir kvadratūros
• KAROLIS BAUBLYS.
Ar Lietuvoje populiari vokiečių literatūra?
2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• VILMANTAS JUŠKĖNAS.
Gurkšnis gaivinančio teatro
1
• Rusų dramoje – spektakliai iš Sankt Peterburgo
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų šventės Panevėžyje eskizai (3)
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Gaudantys kitus kampus
1

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Sugrįžimai ir pasikeitimai
1
• ERNESTA ŠIMKIENĖ.
Praktinės esmingumo paieškos
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Į tapybą tango žingsniu

MUZIKA 
• ŽIVILĖ STONYTĖ.
Du senosios muzikos koncertai: tarp Vakarų ir Rytų
1

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Anykščių šv. Mato bažnyčios šimtmetis:
šventovės kūrėjai, dailės kūrinių galerija, knyga apie bažnyčios meną
2

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienas namuose
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tradicija
3

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA.
3

PROZA 
• GINTARAS PATACKAS.
Trečioji akis
4
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Ji pabudo rytui

Poetinio Druskininkų rudens svečių poezija 
• DAVID RODRIGUES, DIETMAR TAUCHNER, DRAGAN J. RISTIĆ, PETAR ČUCHOV.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 GIEDRIŲ KIELĄ kalbina VIKTORIJA IVANOVA.
Giedrius Kiela: „Turi nepatogiai degti“
1
• Šansas kino jauniesiems

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
(Auto)referentyvumas Jono Meko filme „Zefiro Torna“
3

KRONIKA 
• Plunksnos broliams, poezijos mylėtojams1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Žvėries irštva, arba Teatro istorija
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Giedrius Kiela: „Turi nepatogiai degti“

GIEDRIŲ KIELĄ kalbina VIKTORIJA IVANOVA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Giedrius Kiela
Nuotrauka iš „Atviro rato“ archyvo

Prieš prasidedant naujajam „Atviro rato“ teatro sezonui, vienas jo narių sulaukė pirmosios premjeros. Rugsėjo 4 d. kino ekranus pasiekęs Gyčio Lukšo kino filmas „Duburys“ pagal Romualdo Granausko to paties pavadinimo romaną šiemet nominuotas „Sidabrinei gervei“ geriausio aktoriaus, geriausios aktorės, geriausio vaidybinio filmo, geriausio režisieriaus ir geriausių antraplanių aktorių kategorijose. Nemažai apdovanojimų ir susižėrė... Vienas nominuotųjų – „Atviro rato“ ir Keistuolių teatro aktorius, debiutavęs kine, –­ GIEDRIUS KIELA. Aktorių kalbina VIKTORIJA IVANOVA.

Kokios emocijos po „Duburio“ premjeros?

Galvojau, kad iki premjeros matęs filmą šimtą kartų – nebijosiu. Darėme sinchroninius triukšmus. Bet salėje sėdėti vis tiek baisu: premjera – nežinai, kaip filmą priims žiūrovas, kokia susirinks publika...

Kaip vyko filmavimo procesas?

Filmavomės prieš dvejus metus, atsimenu, kad viskas vyko sklandžiai. Komanda gera. Buvo dvi ukrainietės aktorės. Prisiminiau primirštą rusų kalbą.

Buvai nominuotas „Sidabrinei gervei“ geriausio metų aktoriaus kategorijoje.

Malonu. Net ir nesitikėjau – apdovanojimai dar palyginti neseni, bet... malonu, kad pastebi, kad mato tavo darbą.

Kiek vaidyba kine artima vaidybai teatre?

Tai ta pati vaidyba, tik kitas principas. Tarkim, pirmos filmavimų pamainos metu filmavome beveik paskutinę filmo sceną. Tu dar nesi tikras dėl savo personažo. Pasišneki su režisieriumi, susidėstai kažkokius pamatus, bet vis tiek nesijauti tvirtai. Ne visada žinai, koks esi – scenas filmuojant ne iš eilės, nežinai, gal personažui jau kas nors yra įvykę. Todėl šuoliuoji per scenarijų tikrindamasis. Teatre, repetuojant personažą, sukuri jį iki išėjimo į sceną. O kine turi kurti iš karto. Be to, kine nereikia tiek „plačiai“ vaidinti. Teatre tave turi girdėti ir paskutinė eilė –­ net jei sėdi penki šimtai žiūrovų.

Kaip apsisprendei dalyvauti kino atrankoje ir kaip joje sekėsi?

Lietuvoje kino filmų kuriama nedaug, ypač lietuviškų. Vyksta atrankos, ir, jei pakviečia, visada einu, tad apsisprendimo lyg ir nėra. Man patinka Granausko kūryba, paskaičiau scenarijų – patiko, nuėjau į atranką. Dažnai atrankos būna traumuojančios – daug įtampos, tik ateini, o tau ir sako: suvaidink, kad tu mūšio lauke, mirė tavo brolis, motina pasikorė. Įjungia kamerą, o tu – vaidink.

Kaip susidomėjai aktoryste?

Seniai su aktoryste draugauju. Baigiau Juozo Miltinio vidurinę mokyklą Panevėžyje, kur buvo privalomos teatro praktikos pamokos, ir šešerius metus dirbau teatre „Menas“ su Juliumi Dautartu. Vėliau įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, aktoriaus meistriškumo studijas (kurso vadovai –­ Aidas Giniotis, Vladas Bagdonas). Įkūrėme teatro laboratoriją „Atviras ratas“. Dar dirbu Keistuolių teatre.

Kokį pirmą įspūdį sudarė būsimi bendrakursiai?

Kurse aš vyriausias... Stojau 24-erių, kai beveik visi kurso draugai buvo aštuoniolikos. Visi po mokyklos, dar nelabai žinojo, kur pataikė. Akademijos kursai yra savotiška komuna: daug laiko praleidžiame kartu –­ būna, pavargsti vienas nuo kito, būna –­ pasiilgsti. Turime gerą spektaklį „Atviras ratas“. Visi turi savų kaukių, o mes kūrėme spektaklį jas nusiėmę. Taip geriau susipažinome ir labai susibendravome.

Ar nebuvo sunku vieniems į kitus pažvelgti „be kaukių“?

Buvo. Visada sunku atsiverti. Bet...

Kaip vertini akademijos, kaip institucijos, indėlį į Tavo, kaip aktoriaus, profesiją?

Visaip. Šiaip, patekęs į akademiją, patenki į bendruomenę. Matai kitų kolegų darbus, kitų kursų gyvenimą, ir tai yra gerai. Bet gana konservatyvi mūsų akademija... Nors į mūsų eksperimentavimą tais laikais buvo pažiūrėta teigiamai. Apskritai į mūsų kursą akademija žiūrėjo teigiamai.

Kaip kilo idėja susiburti į teatro laboratoriją, dabar jau teatrą „Atviras ratas“?

Inicijavo Aidas Giniotis. Jis pamatė, kad mes – kaip jis sako – „skambam kartu“. Nenorėjo, kad išsilakstytume: juk Keistuoliams reikėjo keturių ar šešių aktorių, o mūsų buvo keturiolika (baigė dvylika). Turėjome spektaklį „Atviras ratas“ – iš to viskas ir gimė.

„Atviras ratas“ skaičiuoja trečius metus. Kaip apibūdintum šitą etapą?

Per trumpas etapas, kad būtų galima apie jį daug kalbėti. Treji metai teatrui nedaug. Turime augti.

Ką gali pasakyti apie kritiką „Atviro rato“ atžvilgiu?

Kritikai mato „Atvirą ratą“, stebi, kaip mes dirbam, ir manau, kad straipsnių pakanka. O kritika reikalinga. Žinoma, visada pats turi savo nuomonę, kitas žmogus –­­­ kitą. Tačiau kritiko nuomonę išgirsti vertinga dėl to, kad tai žvilgsnis iš šalies, o dar – kai stebi kritikas, žinantis ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kontekstą.

Ar nekyla noras būti ne taip glaudžiai susietam su „Atviru ratu“? Ar nesinori būti pristatomam ne kaip „Atviro rato“ aktorius, o tiesiog kaip aktorius?

Kad ne. Aš nesu tiesiog aktorius – aš esu „Atviro rato“ aktorius. Ir Keistuolių teatro aktorius. Esu vienas iš „Atviro rato“ teatro steigėjų, ir man svarbus šis teatras.

Kiek laiko skiriate žiūrovui, kurdami spektaklį? Ar orientuojatės į publikos norus, ar į savo teatro specifiką?

Žiūrovas teatre svarbus. Negali atsiriboti nuo jo ir visai neskirti jam dėmesio. Bet specialiai apie jį negalvojam. Visada yra režisierius, kuris, stebėdamas repeticijas ir spektaklį iš šono, atstoja žiūrovą. Ir kai patys matome, kaip dirba kolegos – kada geriau, kada blogiau, vieni kitiems atstojame žiūrovus.

Įstojęs į akademiją, nesitikėjai kokių nors „didingų“ vaidmenų? Nenusivylei, kai jūsų trupė ėmė kurti daugiausia į jaunimui?

Kiekvienas vaidmuo yra įdomus. Su vaikais įdomu dirbti – tai labai aktyvus žiūrovas: jei nepatinka – iš karto gali nušvilpti, sutrypti kojom. Vaikas aktyviai reaguoja į veiksmą scenoje – rodo pasitenkinimą arba priešingai. Dėl to vaikams vaidinti sunkiau –­ tai reikalauja kitokios energijos.

Ar lieka laiko pačiam į spektaklius nueiti?

Stengiuosi. Man rūpi kontekstas, kuriame esame, kuriame vaidiname. Visaip būna. Jei įtemptas sezonas, retai į spektaklius spėju, be to, pavargstu nuo teatro. Bet jei tik yra galimybė, visada stengiuosi nueiti. Naudinga stebėti ir užsienio spektaklius, jie praplečia teatro konteksto supratimą.

Ar turi svajonių vaidmenį?

Ne. Kai perskaitai dominančią knygą ar pjesę, būna, kad tarsi jauti, jog tau „tinka“, kaip konkretus personažas mąsto. Bet nėra taip, kad svajočiau apie kokį Hamletą ar Karalių Lyrą. Jei norėčiau –­ imčiau pjesę ir sakyčiau: Aidai, darom šitą. Aš labai labai labai... Nori – darai. Bet sėdėti ir svajoti apie kokį nors vaidmenį – ką tu ten prisvajosi...

Ar vaidinimai kitų režisierių spektakliuose Tau nėra tabu?

Ne. Mes vaidinam ir pas kitus režisierius. Esu ir pas Agnių Jankevičių, ir Eimunto Nekrošiaus eskize vaidinęs... Jei mus kviečia, einam. Tai tik praplečia mūsų galimybes, įdomu išgirsti kitą profesinę kalbą, pamatyti kitą mokyklą, kitus žmones.

Ar pasirinktas aktorystės kelias pateisina lūkesčius? Ar jautiesi pasirinkęs teisingai?

Taip. Daugiau nieko nemoku. Aktorystės kelias – sunkus. Kaip sakydavo Vladas Bagdonas: „Bus daug darbo ir mažai pinigų.“ Taip maždaug ir yra. Taip bus ir ateity. Bet man įdomu. Jeigu pasidaro nebeįdomu, turi išeiti iš teatro, nes tu ir pats kankiniesi, ir žiūrovą kankini –­ jis viską mato.

Ar yra kilę kūrybinių krizių?

Man visada kūrybinė krizė. Teatre taip yra. Gal ne krizė, gal labiau – nuolatiniai ieškojimai. Į naują spektaklį turi eiti nežinodamas, šviežiu protu. Man patinka žodis „nežinau“. Teatras yra čia ir dabar – ši akimirka. Todėl ir smagu. Kaip tai pagauti, kaip tai atkasti...

Nepastovumas, laikinumas negąsdina?

Viskas laikina, viskas keičiasi... Aišku, gąsdina. Teatre niekada nesijauti saugus, o jei jau jautiesi – reikia išeiti. Čia tokia profesija – negalima patogiai. Patogiai teatre niekas nevyksta. Turi kažkaip degti. Nepatogiai degti.

Kokie ateities planai?

Yra visokių. Visada. Šiuo metu vyksta repeticijos, visą vasarą smagiai su Andriumi Kulikausku grojom. Per trejus metus sukūrėme septynis spektaklius, dar po trijų gal turėsim penkiolika... Jau ir dabar sunkiai sutalpiname dekoracijas. Bet yra ir kitų problemų – negalime parodyti spektaklių tiek kartų, kiek galbūt reikėtų. Jų yra daug, ir jiems reikia nugyventi savo gyvenimą. Spektaklį pajauti tik šeštą aštuntą kartą. Pirmieji juk būna kupini streso.

Scenos baimė?

Ji visada kamuos. Aš vaikštau ratais. Kolegos sako: „Eik į kampą, varai stresą.“ Aš visada labai nervinuosi. Scenos baimė yra baisi ir ji manęs neapleidžia. Nebūna taip, kad į sceną eičiau visiškai ramus.

Ar mąstote apie savo teatro pastatą?

Mes jo labai norėtume. Kas čia nenorėtų... Tačiau teatras nėra įstaiga, uždirbanti tam reikalingus milijonus. Dabar bendradarbiaujam su Menų spaustuve, bandėme vaidinti ir teatre „Lėlė“, Vilniaus mokytojų namuose. Reikėtų daugiau erdvės repeticijoms. Būtų gerai, bet yra – kaip yra. Visąlaik svajojame apie teatrą, galvodami, kur vaidinsime. Ypač turėdami mažutę patalpą Mokytojų namuose – patalpėlę dekoracijoms, biurą... Ir tame „kambarėlyje“ nemažai spektaklių sukurta. Nėra labai patogu, kita vertus –­­ čia yra ir žavesio.

Ar jaučiatės turį konkurentų?

Nemanau, kad esam vieni, yra daug jaunų ir talentingų aktorių. Visą laiką kas nors lipa ant kulnų. Gerąja prasme.

 

Skaitytojų vertinimai


54992. jona :-) 2009-10-08 17:23
Įdomu buvo pasiklausyti... gal dar ir dėl to, kad aktorius mokėsi toje pačioje mokykloje, kurią baigė mano vaikai, o dabar jau baiginėja ir anūkė...Sėkmės aktoriui... patariu, prieš pasirodant žiūrovams, išgert stiklinę arbatos, kurią , kad veiktų raminančiai, užplikius reikalinga laikyti ilgiau, kaip tris su puse min.-kitaip ji veiks tonizuojančiai, ir niekada neplikykite arbatos ilgiau, kaip penkias min.- taps nuodais...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:40:24 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba