Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-02 nr. 3253

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• INGEBORG BACHMANN.
Rudens manevrai
12
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• XX Poetinis Druskininkų ruduo.
PROGRAMA
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 SAULIUS REPEČKA.
Laimantas Jonušys – penktasis Šv. Jeronimo premijos laureatas
2
• ANTANAS GAILIUS.
Pagerbkim tautietį
• Jubiliejinis „Novelės vakaras“ Veliuonoje3

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
PDR almanacho haiku. Vėjuota akimirka
2
• RIMTAUTAS RIMŠAS.
Sizigijos ir kvadratūros
• KAROLIS BAUBLYS.
Ar Lietuvoje populiari vokiečių literatūra?
2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• VILMANTAS JUŠKĖNAS.
Gurkšnis gaivinančio teatro
1
• Rusų dramoje – spektakliai iš Sankt Peterburgo
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų šventės Panevėžyje eskizai (3)
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Gaudantys kitus kampus
1

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Sugrįžimai ir pasikeitimai
1
• ERNESTA ŠIMKIENĖ.
Praktinės esmingumo paieškos
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Į tapybą tango žingsniu

MUZIKA 
• ŽIVILĖ STONYTĖ.
Du senosios muzikos koncertai: tarp Vakarų ir Rytų
1

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Anykščių šv. Mato bažnyčios šimtmetis:
šventovės kūrėjai, dailės kūrinių galerija, knyga apie bažnyčios meną
2

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienas namuose
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tradicija
3

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA.
3

PROZA 
• GINTARAS PATACKAS.
Trečioji akis
4
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Ji pabudo rytui

Poetinio Druskininkų rudens svečių poezija 
• DAVID RODRIGUES, DIETMAR TAUCHNER, DRAGAN J. RISTIĆ, PETAR ČUCHOV.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• GIEDRIŲ KIELĄ kalbina VIKTORIJA IVANOVA.
Giedrius Kiela: „Turi nepatogiai degti“
1
• Šansas kino jauniesiems

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
(Auto)referentyvumas Jono Meko filme „Zefiro Torna“
3

KRONIKA 
• Plunksnos broliams, poezijos mylėtojams1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Žvėries irštva, arba Teatro istorija
1

AKTUALIJOS

Laimantas Jonušys – penktasis Šv. Jeronimo premijos laureatas

Kalba, pasakyta Vertėjų dienos šventėje laureato garbei

SAULIUS REPEČKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Laimantas Jonušys
Vlado Braziūno nuotrauka

Pirmiausia džiaugiuosi dėl galimybės susirinkti į šį nedidelį, bet, manau, mums, šiuo metu skaudų kultūros naikinimą išgyvenančios Lietuvos vertėjams bei kitiems knygos žmonėms, ypač svarbų jubiliejų – šiemet Šv. Jeronimo premija įteikiama jau penktą kartą. Kuriama graži tradicija, todėl noriu tikėti, kad ateityje bus paminėtas ir dešimtasis, ir penkiasdešimtasis jubiliejus, taip pat viliuosi, kad atsiras Šv. Jeronimo premijos vertų vertėjų, nors ši profesija nei lengvos duonos, nei aukso kalnų anaiptol nežada, o verstinės literatūros leidybos padėtis pras­tėja jau ne savaitėmis, o dienomis.

Neatsitiktinai kalbą pradėjau ne nuo profesinę šventę švenčiančiųjų ratui labiau deramo siauresnio – vertimų –­ lauko, bet nuo platesnio – kultūrinio ir socialinio –­ konteksto. Mano manymu, geras vertėjas yra tas, kuris ne tik neapsiriboja privalomu savo amato subtilybių išmanymu, bet ir regi plačiai, t. y. sugeba ne tik perteikti, interpretuoti verčiamą tekstą, bet ir pamatyti, suvokti, reflektuoti jo atsiradimo kontekstą. Laimantas Jonušys, kaip ir šios premijos globėjas šv. Jeronimas, yra ne tik vertėjas, bet ir platesnių reiškinių aiškintojas, plataus akiračio, universalus intelektualas, kad ir kaip banaliai tai nuskambėtų, viešojo gyvenimo stebėtojas ir tyrinėtojas, pagaliau universiteto par excellence žmogus. Kelią į vertimo aukštikalnes jis pradėjo Vilniaus universitete. Studijavo anglų kalbą ir literatūrą, tačiau, kaip regime, gerai išmoko ne tik užsienio autorius prakalbinti ir jų kūrinius supras­ti – jis puikiai pajuto ir lietuvių kalbos dvasią. O geras vertėjas, –­­ tik apie gerus vertėjus mes šiandien ir kalbame, – pirmiausia turi nepriekaištingai mokėti gimtąją kalbą, domėtis jos aktualijomis. Atida gimtajai kalbai skiria tikrą, pavadinkime, idėjinį meninės literatūros vertėją nuo dirbančiojo priešokiais ar dėl atlygio. Įsigyvenimas į savo kalbos bei tautos tikrovę leidžia įsigyventi į kitos kalbos bei tautos tikrovę, todėl Laimantą Jonušį tariu esant vienu iš nedaugelio žmonių Lietuvoje, kurie sugeba profesionaliai apžvelgti, vertinti, recenzuoti verstines knygas ir atkreipti dėmesį į vertimo pranašumus bei ydas. Laimantas Jonušys gilinasi į lietuvių kalbos problemas, aktyviai prisideda prie aktualių šiandienos diskusijų apie kalbos padėtį ir nevengia, retsykiais ir pats sulaukdamas kritikos, pasiūlyti įvairių jos problemų sprendimų. Jis – iš tų vertėjų, kurie apsaugo redaktorius nuo sunkaus triūso ir, turint omeny kalbinius aspektus, moka apginti savo požiūrį.

Tačiau Laimantui Jonušiui, kaip plataus akiračio specialistui, rūpi ne tik užsienio literatūros vertimų kokybė, bet ir, tarkime, tokie klausimai kaip teksto banalumas ir originalumas, istorinio laikotarpio ir valstybės politinio gyvenimo įtaka rašytojų mąstymo būdui, meno „gyvenimiškumas“ ir elitiškumas, apskritai meno prasmė. Į verstinį kūrinį jis geba pažvelgti plačiu kritišku žvilgsniu.

Prie Laimanto Jonušio, kaip vertėjo ir vertimų kritiko, erudicijos nebejotinai prisidėjo ir ilgametis darbas Vilniaus užsienio literatūros knygyne ir vaisingas bendradarbiavimas „Šiaurės Atėnuose“, ir žurnalisto darbas „Laisvosios Europos“ radijuje Prahoje. Tai, kad jis pats stengiasi pažinti užsienio literatūrą ir geriausius kūrinius pasiūlo leidykloms, – vertėjo Menininko ypatybė. Laimantas Jonušys turi išlavintą literatūrinį skonį ir geba išsakyti tvirtą nuomonę apie leidėjo jam siūlomą vertimą –­ niekada nesiima kūrinio aklai, bet visada patars, kurią knygą verta pateikti lietuvių skaitytojams, o kurios derėtų atsisakyti.

Laimantas Jonušys niekada neieško lengvo kelio – visi jo vertimai reikalauja kruopštaus ir įtempto darbo. Tarp pirmųjų Laimanto Jonušio vertimų – nelengvi, specifinės terminijos išmanymo reikalaujantys akademiniai kūriniai: Michaelio Walzerio „Kritikų draugija“, Roberto Nisbeto „Konservatizmas“, Ernesto Gellnerio „Postmodernizmas, protas ir religija“, George’o Steinerio „Heideggeris“. Iš ankstesniųjų Laimanto Jonušio verstų meninių kūrinių ypač išskirčiau šias knygas: Trumano Capote’s „Kitus balsus, kitus kambarius“, Johno Updike’o „Poras“, Salmano Rushdie „Paskutinį Mauro atodūsį“ ir Johno Banville’o „Parodymų knygą“. Beje, už šį romaną vertėjui buvo skirtas PEN centro apdovanojimas – Metų vertėjo krėslas. Visiems šiems vertimams būdinga stiliaus vienovė, sklandi ir turtinga kalba, kūrybingai panaudota leksika, gramatika bei sintaksė. Vis dėlto didžiausiu Laimanto Jonušio nuopelnu laikyčiau pagarbą originaliam tekstui – vertėjas verčia tiks­liai, nepasiduodamas pagundai kūrinį pagražinti, pataisyti, „papuošti“ savo emocijomis, įvairiais žodelyčiais ar primesti savo kalbėjimo stiliaus. Jis verčia kurdamas, o ne „prikurdamas“. Todėl skaitydamas, pavyzdžiui, T. Capotę, gali neabejoti, kad skaitai T. Capotę, o ne L. Jonušį.

Laimantui Jonušiui, manau, pavyksta pasiekti svarbų vertimo tikslą – susigyventi su tekstu ir kartu būti už jo ribų, sekti jo tėkmę santūriu, objektyviu žvilgsniu. Vertėjas drąsiai ir išradingai sprendžia tokius nelengvus vertimo klausimus kaip slengo, tarmybių, specifinio charakterio žmogaus kalbėsenos perteikimas. Tarp paskutiniųjų sėkmingų Laimanto Jonušio vertimų paminėčiau Vladimiro Nabokovo „Tikrąjį Sebastiano Naito gyvenimą“, Jameso Pat­ricko Donleavy’o „Patrakėlį“. Taip pat esama ir naujesnių – daugeliui turbūt tai bus naujiena – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik į spaustuvę išvežė, mano akimis, meistriškai išverstą puikų, intelektualų Grahamo Swifto romaną „Vandenų žemė“, o vertėjas šiuo metu Lietuvos skaitytojams rengia ypatingu estetizmu pasižymintį Vladimiro Nabokovo kūrinį „Blyški ugnis“ – kritikai, beje, jį vadina tobuliausiuoju autoriaus romanu.

Puikiai žinomi ir kiti Laimanto Jonušio nuopelnai vertėjo profesijai: aktyvi veikla LLVS valdyboje, dalyvavimas profesiniuose seminaruose ir jaunųjų vertėjų kursuose, įvairi vertimo kritikos sklaida. Jis – Lietuvių PEN centro sekretorius. Laimanto Jonušio vertimų publikuota antologijose, žurnaluose, savaitraščiuose. Įvairiuose periodiniuose leidiniuose paskelbta nemažai straipsnių apie literatūrą, esė, knygų recenzijų.

Ne mažiau reikšmingas ir Laimanto Jonušio biografijos faktas, kad jis yra išleidęs dvi savo kūrybos knygas: „Laisvės šiokiadienis“ – tai straipsniai apie politiką bei kultūrą – ir esė bei straipsnių apie literatūrą rinkinį „Rūmas virš bedugnės“. Kaip matyti iš šių kūrinių, didžiausias literatūrinės vertės kriterijus autoriui yra subtilumas, jis rašo be didelių emocijų, be daugybės specifinių terminų, jautriai ir įžvalgiai.

Šv. Jeronimo komisijos vardu sveikinu penktąjį Šv. Jeronimo premijos laureatą ir linkiu praturtinti Lietuvos skaitytojus naujais vertimais, skatinti ir globoti jaunus vertėjus, neleisti užželti literatūros kritikos vagai.

 

Skaitytojų vertinimai


54944. Audra :-) 2009-10-05 07:16
"vertėjas verčia tiksliai, nepasiduodamas pagundai kūrinį pagražinti, pataisyti, „papuošti“ savo emocijomis, įvairiais žodelyčiais ar primesti savo kalbėjimo stiliaus" - šventa teisybė. Skaičiau jo verstas "Poras" ir niekaip negalėjau suprasti turinio - taip tiksliai laikantis teksto išversta, stačiai kalkė nuimta. Su tuo ir sveikiname. Sėkmės vertimo baruose!

54953. - - - m. :-) 2009-10-05 20:55
Aš čia jau nevieną kartą gyriau Jonušį, tai dabar susilaikysiu nuo gražių žodžių... pasakysiu tik tiek, kad jo šypseną įsivaizdavau šiek tiek ironišką, o pasirodo- ji šiek tiek graudi... Skaičiau dvi jo verstas knygas: šiaip taip išvargau ,tikrai ne tokiam skaitytojui, kaip aš skirtą- "Poros" ir tą nuostabiai vertėjo paruoštą skaitymui "paskutinį atodūsį"... po to, skaitant Vidunakčio vaikus ir Gėdą, tekdavo naudotis geografijos ar istorijos atlasais... Įdomu, ar vertėjas mano, kad "paskutinis atodūsis" yra geriausia iš visų Rušdės knygų, kad ėmėsi versti tik ją...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:40:18 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba