Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-02 nr. 3253

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• INGEBORG BACHMANN.
Rudens manevrai
12
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• XX Poetinis Druskininkų ruduo.
PROGRAMA
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SAULIUS REPEČKA.
Laimantas Jonušys – penktasis Šv. Jeronimo premijos laureatas
2
• ANTANAS GAILIUS.
Pagerbkim tautietį
• Jubiliejinis „Novelės vakaras“ Veliuonoje3

KNYGOS 
 NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
PDR almanacho haiku. Vėjuota akimirka
2
• RIMTAUTAS RIMŠAS.
Sizigijos ir kvadratūros
• KAROLIS BAUBLYS.
Ar Lietuvoje populiari vokiečių literatūra?
2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• VILMANTAS JUŠKĖNAS.
Gurkšnis gaivinančio teatro
1
• Rusų dramoje – spektakliai iš Sankt Peterburgo
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų šventės Panevėžyje eskizai (3)
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Gaudantys kitus kampus
1

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Sugrįžimai ir pasikeitimai
1
• ERNESTA ŠIMKIENĖ.
Praktinės esmingumo paieškos
1
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Į tapybą tango žingsniu

MUZIKA 
• ŽIVILĖ STONYTĖ.
Du senosios muzikos koncertai: tarp Vakarų ir Rytų
1

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Anykščių šv. Mato bažnyčios šimtmetis:
šventovės kūrėjai, dailės kūrinių galerija, knyga apie bažnyčios meną
2

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienas namuose
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tradicija
3

POEZIJA 
• VYTAUTAS KAZIELA.
3

PROZA 
• GINTARAS PATACKAS.
Trečioji akis
4
• EMILIJA LIEGUTĖ.
Ji pabudo rytui

Poetinio Druskininkų rudens svečių poezija 
• DAVID RODRIGUES, DIETMAR TAUCHNER, DRAGAN J. RISTIĆ, PETAR ČUCHOV.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• GIEDRIŲ KIELĄ kalbina VIKTORIJA IVANOVA.
Giedrius Kiela: „Turi nepatogiai degti“
1
• Šansas kino jauniesiems

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• RAMŪNAS ČIČELIS.
(Auto)referentyvumas Jono Meko filme „Zefiro Torna“
3

KRONIKA 
• Plunksnos broliams, poezijos mylėtojams1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Žvėries irštva, arba Teatro istorija
1

KNYGOS

PDR almanacho haiku. Vėjuota akimirka

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Formaliai haiku galima apibūdinti taip: trys eilutės, 5, 7, 5 skiemenys, ir šit –­ sustabdyta akimirka, suvokėjo sąmonėje prasiplečianti amžinybės link. Vartant XX Poetinio Druskininkų rudens almanachą, sudėliotą vien iš haiku, tas akimirkas galima patirti per vieną vakarą. Tačiau nepatarčiau –­ išgyvenimų intensyvumu ir ekspresyvumu ši trumpoji poezijos forma dažnai pralenkia ilgiausią eilėraštį. Kūrėjo sąmonė, spontaniškai reaguodama į kokį nors reiškinį, tą įvykį paverčia statišku žodiniu vaizdu, kurį savomis patirtimis užpildo haiku skaitytojas.

PDR almanachas, kaip visada, tarptautinis ir daugiakalbis. Geografija – nuo artimiausių kaimynų (Estijos, Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos), kitų šalių (Albanijos, Slovėnijos, Austrijos, Portugalijos, Italijos... vaje, nė vieno prancūzo!..) iki tokių tolimų kraštų kaip Indija ar Naujoji Zelandija. Aišku, šį kartą dominuoja japonai ir lietuviai (ir vienų, ir kitų –­ po vienuolika; čia rasime A. Balbieriaus, V. Dumčiaus, K. Platelio, A. Šilansko, D. Kajoko ir kt. kūrybos, –­ tiesa, prie lietuvių priskaičiavau dar ir Kerrį Shawną Keysą, vis tiek jis jau nežinia kiek metų Lietuvoj gyvena...).

Svečiai japonai mūsų PDR padangėje šiemet gali jaustis tvirtai: už jų pečių –­ haiku kūrimo tradicija, iki šių dienų atėjusi maždaug nuo XVI amžiaus, tad kas, jei ne jie, yra geriausiai perpratę šio žanro kūrimo taisykles, sąmoningai vartoja ir „skiriamuosius“, ir „sezoninius“ žodžius, rodančius erdvės ir laiko sankirtą: pavasario tekstuose priimta minėti lengvutę miglą, žydinčią slyvą, vasaros – jonvabalius, vijoklius, atoslūgį, gegutę, drugelį, rudens – vakaro ūkanas, mėnulio pilnatį, žlugto skalbimą, žiemos – sniegą, šalną...

Štai kad ir taip:


        Šypsena
        Lengvesnė už debesis –
        Pelėžirnis žydi
              Sajumi Kamakura,
              vertė V. Dumčius, p. 84


        Ko aš lauksiu,
        šviesos lopinėlis
        virš ano tilto
              Hikari Kumoi,
              vertė A. Chaladauskienė, p. 105


Tačiau, atrodo, toji tradicija kai kam ima ir pakiša koją: ieškodama įdomesnio trieilio pacituoti, randu vos kelis. Akivaizdu, kad senųjų meistrų – Bašio Macuo, Buson Josa, Issa Kobajaši ar Šiki Masaoka – dabartiniai kūrėjai nepraspjaus. Arba –­ gal originalo kalba šie tekstai skamba poetiškiau nei jų vertimai? Kai kurie jų primena... hmmm... tiesiog lietuviškus šlagerius:


        Pelenuos atšokusiuos vėl pašoks ugnis,
        žilagalvis meiliai žvelgs
        raudonskruostei į akis
              Hideki Išikura,
              iš kinų kalbos vertė D. Švambarytė, p. 77


Angliškame tekste tokio nusaldinimo lyg ir nematyti:


        Ashes burn once again
        A white head
        Adores red lips

Tad visada, nemokant kalbos, kyla klausimas – kiek skaitome patį poetą ir kiek ten yra jo vertėjo indėlio?..

Turbūt stiprus tandemas – bulgaras Petaras Čuchovas ir mūsų Vytas Dekšnys. Visi P. Čuchovo trieiliai atitinka mano įsivaizdavimą (nedrįstu sakyti – žinojimą, mat nesu haiku specialistė), kokie turi būti šio žanro tekstai. Jie paprasti ir kartu stebinantys netikėta įžvalga ar sugretinimu:


        rudenio vėjas
        benamis šuo
        iškasa sagą
              p. 193


Arba:

        jos šaukštelis
        pieno puodelyje –
        žiemos rytas
              p. 193


Žmogaus kasdienybės ir gamtos amžinybės jungtis išreikšta menama balta spalva (pienas ir žiema). Daikto priklausomybė „jos šaukštelis“ galėtų būti nuoroda į šiltus jausmus, apimančius stebint artimo žmogaus rytą, o gal – atvirkščiai: neregimas stebėtojas čia užfiksavo vienatvės žvarbą.

V. Dekšnio versti serbo Dragano J. Ristićiaus ar slovėno Dimitaro Anakievo haiku rūstūs, menantys neseną istoriją:


        susiplėšėme marškinius
        ir susiuvome
        dvi ar tris tautas
              D. Anakievas, p. 28


        pirmas saulės spindulys
        nušviečia karo griuvėsius –
        raivos katė
              D. J. Ristićius, p. 152

D. J. Ristićius ne vien skaudžiomis temomis rašo. Kai kurie jo haiku – džiugesio blyksniai tiesiogine prasme, užfiksuota lengva šviesi akimirka:


        papūtė vėjas –
        sukruto žuvytės
        ant skėčio
              p. 153

Stebina, kad abu italai (Toni’s Piccini’s ir Pietro Tartamella) neįtikėtinai melancholiški. Įdomesnis ir arčiau haiku poetikos – P. Tartamella:


        saulės kruopelės
        dvi burbuoles kukurūzų
        pavagiu iš saulėlydžio
              p. 183

T. Piccini’o tekstai labai nevienodos kokybės. Šalia itin banalaus:


        Akimirka,
        amžinybė –
        dvi seserys apsikabinusios
              p. 142

aptinki tiesiog haiku meistro įžvalgą:


        Rašysena,
        šviesos šešėliai
        baltam lape
              p. 143

Taigi PDR almanacho sudarytojai tekstus galėjo ir griežčiau atrinkti. Kad nė vienas silpnesnis neprasprūstų. O štai lietuvių, kaip matyti, būta stiprių... Nemažai jų daliai haiku rašymas – ne pirmieji žingsniai trumpųjų poezijos formų link. Štai kad ir žaismingai paprastai prasidedančios ir netikėtai šoktelinčios amžinybės link Dainiaus Dirgėlos, skelbusio savo tekstus ir projekte „Haiku Vilniui“, eilės:


        obelys bebrų
        nugraužtos: sodininkas
        kapinaitėse
              p. 47

Arba – D. Kajoko ciklas iš „Keliauninko trieilių“ (žodis „haiku“ lietuvių kalbos dirvoje dar neprigijęs, bet kuo „trieilis“ prasčiau skamba?..):


        Vakarėja – lyg eičiau
        Per kaimo kapinaites...
        Tarpupiršty šviečia šiaudelis.
              p. 80

Galbūt pasilenksi, galbūt ištrauksi jį –­ ir bus jau kita akimirka, kitas haiku, sustabdęs laiką, kad ir mes, skaitantieji, galėtume prisiliesti prie amžinybės, sustingusios vėjuoto Poetinio Druskininkų rudens žodžių šešėliuose.

 

Skaitytojų vertinimai


54955. slumb2009-10-05 22:20
tiesiog perlenkta lazda. nera jokio haiku lietuvoje ir buti negali. siaip trieiliai ir tiek. keista tik kad salia iprastiniu bandymu dirbti su forma (forma forma ir dar karta forma) nera ne vieno rimtesnio ir samoningesnio bandymo sulauzyti ar bent transformuoti sia forma. ps siaip amato prasme tokiu dalyku reikia mokinti darzelyje ar mokykloje. sureiksminant viena ar kita poetines raiskos forma poezija dingsta.

55002. slam2009-10-10 20:54
nebėra haiku ir Japonijoje. tik trieiliai, kaip sako slumb. aišku, jei šiuolaikinius japonų trieilius lyginsime su Basio, Issa, Buson. o šiaip, nieko daugiau ir nedaroma, tik laužoma ir transformuojama ši forma (ir ten ir čia).

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:40:17 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba