Trečioji akis

Buvo ruduo.

Jonas pravėrė trečiąją akį ir nusišypsojo. Smagu buvo matyt, kaip krinta lapai. Nesmagu buvo matyt, kaip jo įtėvis viešbučio kambaryje dulkinasi su trim nusipirktom prostitutėm. Apie tai jis pranešė pirmųjų dviejų avių savininkei Liusei, kurios pilve tupėjo. Ši pakvaišo.

– Laikas baigti tą bardaką! Vestuvių nebus! – Liusė išsikvietė taksi ir nuvažiavo prie Jono nurodyto viešbučio. Sunkiai lipo laiptais. Nešioti Joną pilve šiais laikais buvo prabangos dalykas. Įsiutusi išvertė pečiu 312 kambario duris ir užtiko orgiją pačiame įkarštyje.

– Labas ir viso gero, – pokštelėjo telefonu keletą kadrų atminimui ir apsisukusi išėjo.

Jonas visa tai matė ir labai apsidžiaugė. Jis nenorėjo įtėvio, nenorėjo vestuvių. Veltui keletą dienų zirzė Liusės mobilusis. Ši tiktai dūsavo ir glostė išsipūtusį pilvą – Jonas kasdien augo ir sunkėjo. Prisiminė, kaip viskas prasidėjo.

Tai buvo karšta vasaros naktis. Pro atidarytą langą aiškiai švietė mėnulio pilnatis. Liusė miegojo, atsiklojusi antklodę. Staiga pro langą šlumštelėjo kažkas sunkus ir prislėgė jos kūną. Ji dar bandė rėkti, bet šiltas vyriškas delnas užčiaupė burną.

– Tylėk, aš esu archangelas Gabrielius!

Ji girdėjo, kaip šlama sparnai ir darbuojasi vyriškas įnagis. Dirbta buvo dorai –­ per tą laiką ji patyrė 6 orgazmus.

– Matyt, tokia yra Dieviškoji Valia... Aš būsiu naujųjų laikų Švenčiausioji Panelė Marija. Atleisk, man nusidėjėlei, Viešpatie!

Vyriškio veido ji nematė – patamsiais jis išrūko atgal pro tą patį langą. Kambaryje tvyrojo vos užuodžiamas sieros kvapas, o palmės lapai pasitiko aušrą apskrudę.

Nuo tos dienos Liusės langas net per didžiausius karščius būdavo uždarytas. Liusė nenorėjo Gabrieliaus. Šeši orgazmai – kur tai matyta! Ji norėjo alibi.

Alibi tapo Jono įtėvis – pasiturintis verslininkas, pas kurį Liusė tarnavo sekretore. Jam jinai atsidavė jau kitą dieną po Gabrieliaus apsilankymo. Ant tarnybinio stalo. Suktumu, grožiu ir gudrumu išskyrė jį su pirmąja žmona ir įtikino, kad Joną pradėjo jis. Bet Jonas viską matė ir girdėjo. Dar daugiau –­ atmerkęs trečiąją, o paskui ir ketvirtąją akį, jis pranešdavo Liusei apie lemtingus įvykius. Kaip ir tada, pvz., kai įspėjo apie būsimą banko apiplėšimą. Liusė nubėgo į policijos komisariatą ir įskundė nusikaltėlius. Jie buvo suimti, bankas išsaugojo pinigus ir nežuvo daug žmonių... Arba namo padegimas Šnipiškėse. Ji įskundė padegėją, ir šis atsidūrė kalėjime.

Jonas matė būsimos dienos įvykius. Galėjo matyti ir daugiau, bet atidėjo tai vėlesniam laikui, kai bus paaugęs. Smagiai sau plūduriavo gimdos vandenyse, taškėsi kaip bebras ir su nerimu laukė tos dienos, kai bus išleistas į išorinį pasaulį. Liusę irgi slėgė nerimas –­ vestuvės žlugo, o Jono aiškiaregystė graužė sąžinę. Galėjo, šunsnukis, ir nematyti įtėvio paleistuvybių – pats Liusės rankomis sugriovė šviesią šeimyninę ateitį su palmėm ir baobabais. Policija moteriai įteikė rėmėjos ženklelį, bet ji pati jautėsi esanti skundikė. O dar tas Gabrielius? Galėjo būti koks Betmenas! –­ suko Liusė galvą, ir sopėjo sąžinė. Su šiais ir kitais įtarimais nuėjo pas kunigą atlikti išpažinties. Vos papasakojus apie archangelą Gabrielių, kunigas ją pravijo ir liepė kreiptis į psichiatrą. Šis davė Liusei raminamųjų ir migdomųjų. Liusė miegojo iki sutinimo ir išpurto, bet Jonas nemiegojo. Jis matė ir matė, išėjimo vartai į išorinį pasaulį vėrėsi kas dieną. Liusė kruopščiai jį slėpė po korsetu ir žieminiu paltu. Jai buvo gėda staiga išnirti prieš draugus ir nedraugus su benkartu ant rankų. Apsvilusi palmė atsigavo ir sužaliavo, ant jos šakų radosi maži obuoliukai. Langas buvo užkaltas vinimi, ir kambaryje trūko oro. Trūko ir Liusės kantrybė, ir apie savo paslaptį ji nutarė pasipasakoti artimiausiai draugei Džiokondai.

Džiokonda buvo religinga ir emancipuota moteris. Išklausiusi apie Liusės ir Jono aiškiaregystę ir nutarusi, kad tai –­ istorijos pabaiga, patarė draugei:

– Pernelyg daug matai! Šventajame Rašte parašyta: jei kairė akis trukdo, išlupk ją!

– Tą patį man sakė ir kunigas, – atšovė Liusė. – Bet dabar jau aštuntas mėnuo –­ per vėlu.

– Darykis kriminalinį abortą. Juk sakei, kad kriminalistai – tavo draugai.

Liusė kryptelėjo prie dešinės krūties prisegtu policijos rėmėjo ženkleliu.

– Tiesą sakai! Bet tada prarasiu rėmėjos ženklelį!

– Išlupk ir jį drauge su akimi!

Jonas nutarė nepasiduoti. Užsimerkė ir nusprendė daugiau nebematyti – suvaidinti negyvą. Slinko savaitė, dvi, praėjo mėnuo ir jo gimimo diena, o jis vis dar tebebuvo užsimerkęs. Tik girdėjo gimdos vandenų pliuškenimą lyg tolimą jūros ošimą, bet paskui nustojo ir jo klausęs. Taip gerai įsijautė į negyvo vaidmenį, kad juo ir tapo.

– Skanus desertas, – tarė pirmasis varnas, lesdamas šiukšlyne išmesto Jono akį.

– Palik ir man, nebūk žadnas, – atitarė jo draugė, patogiau įsitaisydama arčiau kitos akies.

– Varnas varnui akies nekerta, – pastebėjo archangelas Gabrielius, žvelgdamas iš aukštybių į šią Lukulo puotą ir stipriau suglausdamas šlaunis. Jam šį rudenį vėlei stojosi.

2009.09.09 restoranas „Bokštas“, Kaunas