Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-08 nr. 3121

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
PAKRANČIŲ RIBOS
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• APIE TĄ RÓŻEWICZIŲ, KURĮ ŠITAIP SUVOKIU
• Eglė Kačkutė.
„ANAPUS POSTMODERNIZMO“ – VISAVERČIO AKADEMINIO GYVENIMO LIETUVOJE LINK

LITERATŪRA 
 Donata Mitaitė.
PASIILGĘS ŽODŽIŲ, KURIE BUS DIDESNI UŽ JĮ PATĮ

KNYGOS 
• IMPERIJOS MOTERIS2
• KATINAS, KURIS ATĖJO PER KALĖDAS1
• SABALAS IR PANELĖ4
• BRUDENIS3
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Baltos lankos)
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Vaga)
2
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Milda Čiučiulkaitė.
PAKALBĖKIME APIE OPERĄ
17
• DĖMESIO CENTRE – KONTRABOSAS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
PRADŽIOJE BUVO, BUS, TEBŪNA…
1
• PREMJERA LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
AISTRA VS SIUŽETAS
1

FOTOGRAFIJA 
• NEMATOMAS ŽMOGUS IŠ JAV3

PAVELDAS 
• Napaleonas Kitkauskas.
ŠLIOSBERGO NAMO NELIKO JAU XIX AMŽIUJE
32

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS34
• RAIMONDA JURČENKIENĖ2

PROZA 
• Aistė Kisarauskaitė.
MINIATIŪROS
13

VERTIMAI 
• Piotr Cegiełka.
PROZA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• UŽ VALSTYBINIO VILNIAUS MAŽOJO TEATRO UŽDANGOS1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJA
12

KRONIKA 
• ATSARGIAI – TELEVIZIJA
• HENRIKO IBSENO METAMS BAIGIANTIS
• GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (2)
• MENŲ SPAUSTUVĖJE – NORVEGŲ ŠOKIO SPEKTAKLIS
• CHORŲ ŠVENTĖ ,,ŽIEMOS ŠVIESA“

SKELBIMAI 
• ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA KVIEČIA TEIKTI KŪRINIUS VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJAI GAUTI

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis.
AŠ TURIU DVIRATĮ
1

LITERATŪRA

PASIILGĘS ŽODŽIŲ, KURIE BUS DIDESNI UŽ JĮ PATĮ

Donata Mitaitė

[skaityti komentarus]

Straipsnis parašytas pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Kritikas lūžio metais“, skirtoje prof. Vytauto Kubiliaus 80-mečiui

Rašiusieji ir kalbėjusieji apie Vytautą Kubilių daugmaž vieningi – jis buvo gimęs kritikas. Elena Baliutytė jį vadina kritiku „par excellence“, Jonas Lankutis vienoje jubiliejinėje kalboje V. Kubilių priskyrė „grynakraujų kritikų“ grupei ir sakė, kad nuo pat niūriausių ždanovščinos laikų jis „sėjo nerimą rašytojų brolijoje, vienokiais ar kitokiais būdais žadino literatūros sąžinę. Ta iš jo sklindanti abejonės, estetinio ir moralinio reiklumo banga ypač stiprėjo tolesniais dešimtmečiais, sudrebindama visus mūsų literatūrinio gyvenimo pašalius. Kai įgimtas, stiprus kritiko talentas, geras skonis, polemisto aistra, erudicija ir kiti dalykai susijungia su dideliu asmeninės atsakomybės jausmu, troškimu aukotis tautos kultūrai ir didžiosioms žmogaus dvasinėms vertybėms, – kritiko darbai matuojami nebe išleistų knygų skaičiais, nebe jo pasirinktų metodologinių principų ypatumais, o kažkuo daugiau.“ Būtent kritiku save laikė ir pats V. Kubilius, nuo pat pirmųjų iki paskutiniųjų kritikai skirtų publikacijų pabrėždamas, kad kritika nėra panegirinis, tiesiog aptarnaujantis rašytojus žanras, kad ji neturi virsti tik iliustracija (ne tik poezijos, bet, – apie tai jis kalba paskutiniųjų metų dienoraštyje, ir mokslinių koncepcijų iliustracija) ar komentaru. Savo vaidmenį Vytautas Kubilius suvokė kaip polemisto, angažuoto etinių ir estetinių kriterijų gynėjo vaidmenį. „Oponuoti laikui, visuomenei, literatūrai“, – tai žodžiai iš paskutiniųjų metų dienoraščio.

Šio straipsnio objektas – V. Kubiliaus rašytos poezijos rinkinių recenzijos. Deja, apie jas tenka kalbėti kaip apie duotybę. Nieko nežinoma apie jų priešistorę: ar jos buvo redakcijų užsakytos, ar kritikas rašė savo iniciatyva; buvo pasiūlyta, ir kritikas mielai sutiko ar ilgai atsikalbinėjo, bet, kaip mėgdavo jis sakyti, „rezignavo“ ir parašė. Nėra aišku ir kiek recenzijoje jaučiama (ar jaučiama) redaktoriaus ranka.

Pirmąsias poezijos rinkinių recenzijas V. Kubilius parašė tuo laiku, kai jis, kaip pats prisimena autobiografijoje, vaikščiojo juodai perdažyta kareiviška miline, mamos persiūta, dideliais amerikoniškais „tankais“, gautais už lašinių puspaltį, ir jam buvo prisegę pravardę – revoliucijos kareivis. Būtent „revoliucijos kareivis“ 1949 m. recenzavo Vlado Grybo eilėraščių rinkinį „Tiesiu taikymu“, 1952 m. – P. Keidošiaus „Diena prasideda“. Šiandien neįtikėtinai skamba tokios būtent V. Kubiliaus frazės: „Paprastai ir nuoširdžiai P. Keidošius atskleidžia karštą komjaunuolišką meilę didiesiems tarybinės šalies vadams – Leninui ir Stalinui. Vladimiro Iljičiaus Lenino muziejaus salėse kiekviena nuotrauka ir knyga, kiekvienas daiktas ir data čia primena revoliucijos genijaus gyvenimo epizodus“; arba „Lietuvių tarybinė poezija, apginkluota istoriniais VKP (b) CK nutarimais literatūros ir meno klausimais, sėkmingai vystosi partijos nurodytu keliu“ (tai jau 1952 m. recenzijoje, aptariančioje E. Mieželaičio „Pakilusią žemę“) ir taip toliau. Tačiau ir šiuose rašiniuose būsimasis lietuvių kritikos autoritetas atpažįstamas iš suinteresuoto ir reiklaus kalbėjimo. Grybui siūloma „stiprinti pastangas dėl sklandesnės ir meniškesnės formos“, „siekti ryškesnio minčių kondensuotumo“. Dėl „bereikalingo tuščiažodžiavimo“ apibaramas P. Keidošius. Tačiau kai V. Kubilius pernelyg įsijautė į kovą dėl socrealistinės poezijos meniškumo, prikultas galų gale buvo jis pats. G. Zimanas 1953 m. rugsėjo 26 d. „Tiesoje“ parašė, kad „Kubilius puola temos išsprendimą, o iš esmės pataiko į pačią temą, į patriotinį geriausių mūsų poetų veikalų turinį.“ Šiaip ar taip, manyčiau, kad tuo laiku būtent V. Grybas, B. Mackevičius, J. Macevičius ir E. Mieželaitis buvo tie poetai, kurie nuoširdžiai traukė kritiko V. Kubiliaus dėmesį.

Aprioriškai galima būtų manyti, kad V. Kubilius, būdamas kritikas iš prigimties, recenzavo labai daug, tačiau pasigilinus aiškėja, kad recenzijų jis yra parašęs sąlygiškai nedaug ir iš esmės tik apie tuos šiuolaikinius poetus, kurie jam buvo įdomūs bei artimi. Jis recenzavo J. Degutytės, A. Maldonio, J. Juškaičio, S. Gedos, J. Vaičiūnaitės, A. Bernoto, V. Šimkaus, L. Gutausko ir kitų, sakytume, panašaus „kalibro“ poetų knygas. Kartais recenziją, faktiškai jos visai nemodifikuodamas, V. Kubilius perspausdindavo rusiškai, tarkim, žurnale „Družba narodov“ (nors esama ir specialiai rašytų Maskvoje leidžiamiems literatūriniams žurnalams; beje, ypač tuo dešimtmečiu, kai dėl savo daktaro disertacijos istorijos Lietuvoje jis nebuvo itin pageidaujamas autorius), ir tai buvo savotiškas lietuvių poezijos populiarinimas tada įmanomoje erdvėje. Iš šitokio recenzuojamų poetų sąrašo galima būtų daryti išvadą, kad vidutiniškos ar blogos poezijos V. Kubilius neskaitydavo. Tačiau straipsniai (tarkim, „Ar reikalingas eilėraščiui poetiškumas“) rodo, jog skaitydavo, ja remdamasis braižydavo poezijos raidos, kad ir neigiamos, trajektorijas, rasdavo ten neįtikėtinų „šedevrų“: „kaip ragana, kaip kometa/ nurūksiu svajų padegta“, „O iš kokio prūdo pasiskolint / Gilią žvaigždę, laumių išvelėtą“ ir panašių.

Dabar daug kalbama apie V. Kubiliaus visuomeniškumą, įsipareigojimą tautinei bendruomenei. Iš tiesų tai buvo ryšku visą laiką, o ypač paskutiniais jo gyvenimo dešimtmečiais. Tačiau norėčiau, kad nebūtų pamirštas dar vienas aspektas. Kalbėdamas apie poezijos paskirtį, V. Kubilius yra rašęs: „poezija visada vedė į beribiškumą – pasaulio, būties, dvasios. Visada žvelgė į idealines daiktų esmes, atsiremiančias į visatos paslaptį. Pratino budėti ties buvimo–nebuvimo riba, prie kurios pastatytas žmogus“; „Nenumalšinamas laukimas poezijos, kuri pagaliau pasakytų, kas mes esame ir kokia mūsų buvimo prasmė, kuri mus kankintų, džiugintų ir pavergtų ilgam.“ Arba jau ne straipsnyje, o 1979 m. dienoraštyje: „mes bijome žvelgti iki dugno.“ Taigi V. Kubilius nuolat jaučiasi stovįs prieš visatos paslaptį. Ta paslaptis dar didesnė ir baugesnė, kai niekas jos autoritetingai neįmena. Viename laiške, kalbėdamas apie varpus, skambinusius už klasės draugo „dūšią“, jis rašo: „baisus tas mirties prisilietimas, ypač kai nebėra tikėjimo į amžiną gyvenimą.“ Todėl ir recenzijų, o dažniausiai tai būdavo savotiški poetų kūrybiniai portretai, parašyti remiantis vienu kuriuo nors rinkiniu, nusipelnydavo tik tie, kurie atvirom akim žvelgė į gyvenimo paslaptis, o ne iliustravo privalomas dogmas ar kartojo nuvalkiotas frazes.

Viena pirmųjų būtent portretinių recenzijų – „Aš liksiu ištikimas žmogui...“ – parašyta 1966 m. apie V. Mykolaičio-Putino „Langą“. V. Kubiliaus tekste nėra nė vienos abejonės dėl kurio nors eilėraščio meniškumo ar kokių kitų dalykų. Poetas „išlaiko nesugriautą dvasinių vertybių hierarchiją“, – kritikui tai esminis dalykas. Literatūrologiniai terminai tarsi ištirpsta metaforizuotame, vaizdingame kritiko tekste, besiremiančiame V. Mykolaičio-Putino eilėraščių žodynu ar bent iškilminga jo intonacija: „V. Mykolaičio-Putino eilėraščio struktūra išlaiko klasikinį monumentalumą, griežtą ritminę organizaciją, aiškiai ir nuosekliai išplėtotą kompoziciją, o kartu savo aštriais vaizdiniais brūkšniais, gaivališku lyriniu impulsyvumu, didžiule išgyvenimo įtampa skamba kaip moderni šiuolaikinė dramatiška baladė.“ Tai vienas „mokslingiausių“ recenzijos periodų; šiaip jau kritiko kalbėjimas labai asmeniškas, galbūt dabarties terminais galima sakyti – eseistiškas: „Mes bijom skausmo. Bėgam nuo jo šalin. Mes bijome galvoti apie savo pačių išnykimą ir šitą baimę slopiname begaliniais rūpesčiais ir darbais. O poetas privalo galvoti apie viską, privalo kurti pilną ir teisingą egzistencijos paveikslą, nieko nepraleisdamas ir nenutylėdamas, nes tik tiesa auklėja žmogų, anot Hegelio.“

Antroji recenzija iš nedaugelio, kur tik kubiliškai aprašoma ir analizuojama (taip tarsi pažeidžiant patį recenzijos žanro kanoną), bet niekuo neabejojama, – „Eilėraštis – gerumo duona“, parašyta 1980 m. apie Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinį „Būk ir palaimink“. Be galo žodinga, metaforiška V. Kubiliaus kalba tarsi kiek užmaskuoja (jei turėsim galvoje itin aktualų tais laikais „žaidimą su cenzoriumi“) jo, kaip ir recenzuojamojo poeto, susirūpinimą Lietuvos likimu: „Gimtoji žemė, jos praeitis ir dabartis, jos kultūra ir kalba Just. Marcinkevičiui yra svarbiausias poetinio žodžio šaltinis. Ir didžioji šito žodžio misija – laikyti savo delnuose, šildyti ir sergėti tautos gyvybę. Lyrika nėra tik individualios savimonės takelis, o aikštė, kur sueina tautos galvojimas, jos buvimo teisė ir išnykimo pavojai, jos didieji vardai ir gimtosios gryčios šventa kasdienybė. Poetas negali išeiti iš tautos istorinio likimo, nes kūryba, išsižadėjusi nacionalinės problematikos, netenka gyvybinių šaknų ir darosi netikra. Su kokiu iškilniu taurumu ir širdies giluma, su kokiu deginančiu vaizdo ir intonacijos paprastumu nusakyta šita poetinio žodžio paskirtis pačiame gražiausiame rinkinio eilėraštyje „Ant kiekvieno kalnelio“.

Šios dvi recenzijos (ar nedideli straipsniai) žymi du sąlygiškus V. Kubiliaus rūpesčio polius: pirmasis – žmogus ir visatos paslaptis, antrasis – žmogus ir jo tautos likimas. Kitaip juos galima būtų pavadinti egzistenciškuoju ir pilietiškuoju. Tarp šių polių V. Kubilius ir svyruoja, akivaizdžiai nuliūsdamas, kai recenzuojamasis poetas yra pernelyg toli nuo jų: „Meditacinė lyrika „išjungia“ intelektą, kad intuityviai artėtų prie esmės. Jos neaiškus mirgėjimas – magnetinis kūrinio centras, sutelkiantis išsisklaidžiusias metaforas, vis naujų vaizdų slenkančią, banguojančią esmę, nepriklausomas sakinių atšakas ir fragmentišką vyksmą. L. Gutausko eilėraštis gavo visus išorinius meditacinės lyrikos atributus, išskyrus... esmės mirgėjimą. Jis atkakliai stengiasi žiūrėti gilumon, nuotaikingai imituoja nutylėjimų punktyrais paslapties situaciją (...), bet iš tiesų neprisiima jokios didžiųjų būties tiesų „metafizikos“.“ L. Gutausko poezija jo rinkinyje „Krantas“ kritikui atrodo pernelyg dekoratyvi. Tai viena kritiškiausių V. Kubiliaus recenzijų.

1999 m. dienoraštyje V. Kubilius kritiškai įvertina savo rašinių pilietiškąjį polių: „Aš prikabinu literatūrą prie istorijos, o ji žvelgia anapus istorijos, ji ieško metafizinės gelmės, ir čia aš lieku marksistinės kritikos nelaisvėj.“ Manyčiau, kad čia jis nėra visiškai teisus, nes pati literatūra iš esmės gyvena ir istorijos, ir metafizinės palapties nelaisvėje, ir prasmingiausia ji yra tada, kai suvokia tą savo tarsi dvilypę būtį.

Recenziją V. Kubilius paprastai pradeda iš toliau: pasakoja apie vieną slovakų poetą, kuris metė tarnybą mieste, patogų butą ir išvyko gyventi į kaimelį Moravijos kalnuose (recenzuodamas A. Bernoto „Paglostyk žolę“), rašo apie tapybos trienalę, kurioje lietuvių dailininkai buvo atpažįstami ir be parašų po paveikslais (kalbėdamas apie J. Vaičiūnaitės „Smuiką“), prisimena netoli instituto įsikūrusio Elektrografijos instituto saviveiklininkus fizikus, plėšiančius senovines liaudies dainas (recenzuodamas M. Martinaičio „Akių tamsoj, širdies šviesoj“), svarsto jauno poeto būties pliusus ir minusus (rašydamas apie A. A. Jonyno „Metai kaip strazdas“). Jis pateikia daugybę retorinių klausimų (tai viena iš itin V. Kubiliaus mėgstamų sintaksinių figūrų): „Kaip susiderina technokratų smegenyse fotonų greičiai ir lėta sutartinių ritmika, kodėl šitie preciziški intelektai grįžta į basakoję kaimo vaikystę? Ar tai pirmykščio pastovumo ilgesys, pagimdytas šiuolaikinės civilizacijos pasiutusių tempų? Ar atsisveikinimas su valstietiška gyvenimo sankloda, baigiančia ištirpti?“ Kuria ištisas poetiškas pastraipas iš recenzuojamo poeto vaizdų ir intonacijų; pavyzdžiui, recenzijoje apie A. Bernoto rinkinį „Paglostyk žolę“ skaitome: „Žemė sukasi lyg smagratis, graibo už skvernų, rankovių, ir verčiasi iš kuliamosios kruvini šiaudai. Tad už ko laikytis? Įsikibk į žagrės rankeną ir ženk duonos taku. Bąlantis rugys – štai tavo kelrodė lazdelė. Paglostyk žolę – ji praslysta pro aštriausią dalgį ir želia po visų istorijos gaisrų. Įsižiūrėk į vabalėlį, neliečiamą karo nei maro, – ar ne jam naktis degioja žvaigždes? O koks žiedų baltumas! Koks šilkinis mėnesienoj vėstantis vanduo! Tai vis amžini pasaulio elementai – tu glaudiesi prie jų, kartais beatodairiškai juos trypi ir naikini, bet esi tik būties dalelė, o ne jos viešpats. Tad ženk pasaulin kaip šventyklon, nusiėmęs nudryžusią kepurę. Tik nesitikėk čia ramybės. Istorijos vyksmas viską purto ir drebina. Pokario įvykių švininės siūlės degina iki šiol. Virš užartos tėviškės sklando išnykusių kaimynų veidai „lyg paukščiai be lizdų“. Praeinantis laikas kasdien iš tavęs ką nors atima ir jau negrąžina. Iškilus virš žemės baltam grybui, mažas vabalėlis pereis iš degančio kranto, o tavęs neliks.“ Istorijos mįslės ir būties paslaptys čia tarsi susilieja, bet anaiptol neanuliuoja vienos kitų.

Simptomiškas V. Kubiliaus prisipažinimas 1995 metų straipsnyje: „jaunosios poezijos kontekstą stebėjau su įdomumu, kai kuo žavėjausi, kitur ginčijausi, bet jį pamilti ir su juo sutapti man jau buvo sunku.“ Profesorė V. Zaborskaitė literatūros vakare, skirtame V. Kubiliaus 80-mečiui ir vykusiame Rašytojų klube, pakiliai, kaip kritiko pažiūrų platumą iliustruojančią, perskaitė ištrauką iš jo dienoraščio, tačiau man ji skamba ne tiek pakiliai, kiek gerokai karčiai: „Vyksta įdomūs poetiniai, kritikos žaidimai – daug išmonės, grožio, sąmojo, jaunatviškumo, išsivadavimo, laisvo buvimo džiaugsmo be slegiančios rimties, skaudžios atsakomybės, be nuovargio. O svarbiausia – nenorima matyti praeities; ji lieka anapus. Taip ir turi būti: prasideda viskas šia diena.“ Ne veltui trumpas kitos dienos įrašas skamba taip: „Panieka praeičiai. Bet tai, kas vyksta šiandien, taip pat bus praeitis.“ Taip, V. Kubilius sveikina ateinančią jaunąją kartą, tačiau anaiptol ne viskas, ką ji daro, sako ir rašo, jam yra priimtina, daug ko – o ypač vidinių įsipareigojimų atmetimo – jis nepriima, jo žodžiuose turbūt daugiau ne džiaugsmo, bet rezignacijos, suvokimo, kad tiesiog kitaip jau nebus.

Drįstu dar kartą teigti, kad Kubilius recenzavo būtent tuos poetus, kurių poeziją galėjo pamilti ir su ja sutapti. Lietuvių kultūroje įvyko didysis lūžis, nulemtas totalitarizmo griūties. Kyla klausimas, kas iš V. Kubiliaus tekstų (šiuo atveju turiu galvoje tik recenzijas) geriausiai prisitaiko (ar sutampa, pritampa) prie naujojo laiko ir visai kitokios jo retorikos.

Darau save pačią nustebinusią išvadą (ji, aišku, subjektyvi), kad šiuo gerokai racionalesnio, ironiškesnio, dažnai gerokai sausesnio, dalykiškesnio kalbėjimo laiku įdomiausia skaityti V. Kubiliaus recenzijas, skirtas labiau į praeitį nutolusių rašytojų rinktinėms arba vertimams. Jo recenzijos apie 1971 m. išleistą K. Jurgelionio „Glūdi liūdi“, 1972 m. – K. Jakubėno „Bundančią žemę“ ar 1992 m. išėjusį Albino Juozapo Herbačiausko „Erškėčių vainiką“ – tai savotiški minėtų rašytojų portretai, apimantys visą ar beveik visą jų kūrybą, istorinį ir kultūrinį jų gyvenimo foną. Tai tarsi nedideli literatūros istorijos fragmentai, papasakoti gyvai ir vaizdingai, tačiau be to, sakyčiau, perteklinio, šios dienos akimis žiūrint, vaizdingumo ir žodingumo (pats V. Kubilius, ko gero, pasakytų „prakilnumo“), atsirandančio, kalbant apie šiuolaikinę poeziją. Įdomu, kad V. Kubilius sugeba visiškai apeiti knygos struktūrą, sudarytojo darbą, nepaminėti net ir paties sudarytojo; tik recenzuodamas K. Jurgelionio „Glūdi liūdi“ jis, tiesa, skliausteliuose pažymi: „turiningame A. Rabačiauskaitės įvade labai įdomiai aprašyta poeto biografija.“ Šiaip jau rinktinė kritikui yra tarsi pretekstas atgaivinti, aktualinti skaitytojų sąmonėje jau nutolusius vardus.

Įdomu šiandien skaityti ir tas V. Kubiliaus recenzijas, kuriose jis kalba, pavyzdžiui, apie 1975 m. lietuviškai išleistą R. M. Rilke’s „Poeziją“ arba apie 1971 m. Maskvoje išspausdintus S. Nėries lyrikos vertimus. Pastaroji dalykiška, labai kvalifikuota recenzija publikuota „Tiesoje“. Šio oficiozinio dienraščio statusas V. Kubiliui anaiptol nereiškė, kad jis gali nusileisti iki paprasto knygos pristatymo ar padžiūgavimo, kurio potekstėje skambėtų: „Ak, kaip gražu! Salomėjos Nėries poezija išleista rusų kalba!“ Taip, geriausi knygoje išspausdinti vertimai išsklaidė S. Nėries „neišverčiamumo prietarą“, teigia V. Kubilius, tačiau „knygoje toli gražu ne visada buvo įveikta perpasakojimo, komentavimo ir papildymo inercija“, „S. Nėries eilėraštis subyra iki pamatų, kai jam taikomas kažkoks specifinis, beveidis ir bekraujis vertimo stilius, vienodai naudojamas įvairių tautų lyrikos vertimams“, „lietuvių lyrika (...) įgaus savo atskirą vagą milžiniškoje rusų vertimų literatūroje tik tada, kai ji bus verčiama iš originalo.“ Kiekvieną savo teiginį kritikas pagrindžia kruopščiu originalo ir vertimo palyginimu.

Manau, kad šios mano hipotetinės išvados paties V. Kubiliaus anaiptol nepradžiugintų. Jis graužė save ir ilgėjosi ko kito. Paskutiniųjų metų dienoraštyje jis rašė: „Aš tik kritikai ir tinku, nes moksliniam darbui neturiu atsidėjimo, neturiu vienos minties“, „Aušra lengvai pamauna ant teorinio postulato faktus – tas postulatas neteisingas, bet yra ištisinė minties arka.“ Atrodytų, neteisingas postulatas implikuoja neteisingą ant jo „pamautų“ faktų interpretaciją, tačiau vienos ištisinės teorinės „minties arkos“ ilgesys yra toks stiprus, kad dėl jo V. Kubilius linkęs aukoti faktų „likimą“, tiesa, taip jis daro tik dienoraštyje, interpretuojančiame kolegės darbą, savo tekstuose faktams jis atidus.

Recenzuodamas pirmąjį A. A. Jonyno poezijos rinkinį „Metai kaip strazdas“, V. Kubilius rašė: „viename eilėraštyje Antanas A. Jonynas kalba apie žodžius, kurie „bus didesni už mus, nes jie tyri ir skaistūs.“ Šituos žodžius atranda tik tas, kuris pajėgia išgryninti save ir susikaupti.“ Būtent tokių esminių, gyvenimo ir literatūros paslaptis atskleidžiančių žodžių ilgėjosi pats kritikas. Jo talentas buvo toks universalus, o darbai aprėpė tiek daug, kad besikeičianti kultūros bei visuomenės situacija natūraliai aktualizuoja ir toliau aktualizuos tai vieną, tai kitą jų aspektą. Gali atsitikti ir taip, kad po kurio laiko nūdieniškiausi pasirodys būtent „prakilniuoju“ stiliumi parašyti ir šiandien pernelyg iškilmingai skambantys V. Kubiliaus tekstai.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:36:27 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba