Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-08 nr. 3121

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
PAKRANČIŲ RIBOS
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• APIE TĄ RÓŻEWICZIŲ, KURĮ ŠITAIP SUVOKIU
• Eglė Kačkutė.
„ANAPUS POSTMODERNIZMO“ – VISAVERČIO AKADEMINIO GYVENIMO LIETUVOJE LINK

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
PASIILGĘS ŽODŽIŲ, KURIE BUS DIDESNI UŽ JĮ PATĮ

KNYGOS 
• IMPERIJOS MOTERIS2
• KATINAS, KURIS ATĖJO PER KALĖDAS1
• SABALAS IR PANELĖ4
• BRUDENIS3
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Baltos lankos)
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Vaga)
2
 KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Milda Čiučiulkaitė.
PAKALBĖKIME APIE OPERĄ
17
• DĖMESIO CENTRE – KONTRABOSAS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
PRADŽIOJE BUVO, BUS, TEBŪNA…
1
• PREMJERA LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
AISTRA VS SIUŽETAS
1

FOTOGRAFIJA 
• NEMATOMAS ŽMOGUS IŠ JAV3

PAVELDAS 
• Napaleonas Kitkauskas.
ŠLIOSBERGO NAMO NELIKO JAU XIX AMŽIUJE
32

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS34
• RAIMONDA JURČENKIENĖ2

PROZA 
• Aistė Kisarauskaitė.
MINIATIŪROS
13

VERTIMAI 
• Piotr Cegiełka.
PROZA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• UŽ VALSTYBINIO VILNIAUS MAŽOJO TEATRO UŽDANGOS1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJA
12

KRONIKA 
• ATSARGIAI – TELEVIZIJA
• HENRIKO IBSENO METAMS BAIGIANTIS
• GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (2)
• MENŲ SPAUSTUVĖJE – NORVEGŲ ŠOKIO SPEKTAKLIS
• CHORŲ ŠVENTĖ ,,ŽIEMOS ŠVIESA“

SKELBIMAI 
• ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA KVIEČIA TEIKTI KŪRINIUS VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJAI GAUTI

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis.
AŠ TURIU DVIRATĮ
1

KNYGOS

KNYGŲ APŽVALGA

Alma littera

[skaityti komentarus]

iliustracija

Stefan Zweig. „Trys savo gyvenimo dainiai: Casanova, Stendhalis, Tolstojus“. Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Mer­kevičiūtė

Stefanas Zweigas – austrų literatūros klasikas, plačiai pagarsėjęs prozininkas, biografas, poetas, tragiško likimo menininkas, pacifistas, karštai palaikęs suvienytos Europos idėją, viena įstabiausių Vienos „aukso amžiaus“ pabaigos asmenybių.

Autorius lietuvių skaitytojams puikiai pažįstamas – pirmieji jo kūrybos vertimai mūsų šalyje pasirodė dar 1929 metais. Vėliau buvo išleista keletas romanų, biografijų, novelių rinkinių. Rašytojo kūryba, išlaikiusi laiko egzaminą, skaitytojų mėgstama ligi šiol.

„Trys savo gyvenimo dainiai: Casanova, Stendhalis, Tolstojus“ – trys meistriškai parašytos biografinės esė. Autorius, stebindamas savitomis psichologinėmis įžvalgomis, išmintimi bei erudicija, gilinasi į trijų unikalių asmenybių, nepranokstamų menininkų ir tiesiog kenčiančių žmonių – Casanovos, Stendhalio ir Tolstojaus – gyvenimo paslaptis.

Italo Calvino. „Nematomi miestai“. Iš italų kalbos vertė Violeta Tauragienė

Italų literatūros klasiku Italo Calvino žavisi daugelis pasaulio skaitytojų, juos pavergia rašytojo išmonė, pasakotojo talentas, savitos, apgaulingai paprastos, pasakas primenančios istorijos. Knyga „Nematomi miestai“ (1972) priskiriama prie geriausių autoriaus kūrinių, ji sudaryta iš atskirų poetiškų fragmentų, kiekvienas jų skirtas fantastiškam miestui, apie kurį Kinijos imperijos soduose didžiajam chanui pasakoja garsusis keliautojas Markas Polas.

Už šį kūrinį autorius buvo apdovanotas prestižine „Premio Feltrinelli“. Pasak rašytojo, ši knyga – tai sapnas, užgimstąs nebeišgalinčių būti savimi miestų širdyse.

„Nematomuose miestuose“ nerasite pažįstamų miestų. Čia tik išgalvoti miestai, kiekvienas pavadintas moterišku vardu (...) Manau, kad knygoje ne tik skelbiama kokia antlaikinė miesto idėja, bet ir plėtojama diskusija – tai akivaizdžiai, tai slapčia – apie šiuolaikinį miestą. Kai kurių mano draugų urbanistų teigimu, knygoje kalbama apie įvairius jų problematikos ypatumus, ir tai ne atsitiktinumas, nes jos pagrindas – tas pats. Ir šie žodžiai taikomi ne tik kūrinio pabaigai, kai atsiranda „didelių skaičių“ megalopolis; netgi tai, kas atrodo archajinio miesto išraiška, turi prasmę tik todėl, kad aš mąsčiau ir rašiau apie šiuolaikinį miestą“ (Italo Calvino).

Vytautas Kubilius. „Lauksiu atsakymo“

Literatūra buvo didysis V.Kubiliaus pašaukimas, didžioji jo gyvenimo misija. Dvidešimties knygų autorius, parašęs monografijas apie iškiliausius lietuvių literatūros kūrėjus, atsiskleidė kaip nepaprastai įžvalgus ir nepralenkiamas tyrinėtojas.

Knygoje „Lauksiu atsakymo“ spausdinami Vytauto Kubiliaus laiškai ir jaunystėje rašytų novelių pavyzdžiai. Laiškuose autorius atsiskleidžia kaip žmogus, o ne kaip savo profesijos atstovas. Knygą sudarė jo žmona, literatūros tyrinėtoja Janina Žėkaitė (1926–2006). Laiškai, rašyti šeimai ir draugams, kolegoms bei pažįstamiems, yra iškalbūs kartos, patyrusios nepriklausomybės praradimą, išgyvenusios vokietmetį, antrąją sovietinę okupaciją ir vėl kūrusios nepriklausomą Lietuvos valstybę, dokumentai.

V.Kubiliaus „tikrosios“ kūrybos ban­dymams – dešimčiai prozos kūrinėlių laiškų kaimynystė yra palanki, nes jie yra autobiografiški: tematika, socialinių herojų patirtys, net ištisi teksto fragmentai yra atpažįstami iš laiškų.

Jaroslavas Melnikas. „Pasaulio pabaiga“

Jaroslavas Melnikas – kelių prozos, filosofijos, kritikos knygų, išleistų Lietuvoje bei svetur ir sulaukusių gerų užsienio kritikų atsiliepimų, autorius.

Rinkinio „Pasaulio pabaiga“ apysakas ir apsakymus vienija dramatiška žmogaus vienatvės tema. Siurrealistiškai perteikiama veikėjų egzistencinė neviltis technizuotame pasaulyje, keliančiame baimę ir psichines traumas. Išradingai gretinamas realus ir įsiaudrinusios psichikos kuriamas menamas pasaulis, savaip transformuojami Dievo, Kristaus, tėvo, motinos, sūnaus ir kiti kultūriniai archetipiniai vaizdiniai. Paties autoriaus žodžiais tariant: „Pasaulio pabaiga – žmogaus pabaiga. Po pasaulio pabaigos – kitas pasaulis, ir jis susijęs su bedugne bei paslaptimi. Po pasaulio pabaigos ateis susitikimas su Dievu. Kur baigiasi žmogus, ten prasideda bedugnė. Įdomu ne tai, kas rėmuose, bet tai, kas į juos netelpa. Mane visuomet domino, ką patiria žmogus už rėmų, į kuriuos jį įspraudė jo aplinka, auklėjimas. Nevilties gelmėse žmogus yra arčiau būties paslapties. Dievo laisvė – tai ne žmogaus laisvė. Bet mes nežinome, ar rėmus sukūrė Dievas, ar žmonės, kurie prisidengia Dievu. Mums tik sako, kad jie kilę iš Dievo. Bet kas pažįsta Dievą? Kas matė jo veidą?“

Emilija Liegutė. „Emilija Pliaterytė“

Prozininkė ir dramaturgė Emilija Liegutė-Balionienė išleido 20 knygų. Rašytoja yra gavusi „Lietuvos pionieriaus“, „Genio“, „Žvaigždutės“ žurnalų apdovanojimus už kūrinėlius vaikams. 2001 m. jai paskirta Vilniaus televizijos literatūrinė premija už esė knygą „Pranciškus Skorina“. Lietuvos teatruose pastatytos jos pjesės „Povilas ir Marija“, „Marceliukės klėtis“ bei kitos. Knygų vaikams išversta į azerbaidžaniečių, baltarusių, latvių kalbas. Autorės kuriama literatūra yra skirta įvairaus amžiaus žmonėms.

Knygoje „Emilija Pliaterytė“ rašytoja imasi naujo žanro – dokumentinės apysakos. Ją paįvairina gausia iliustracine medžiaga, surinkta Lietuvos muziejuose ir bibliotekose. Didesnę apysakos dalį sudaro būsimos sukilimo vadės vaikystės ir jaunystės gyvenimo epizodai, glaudžiai susieti su XIX šimtmečio pradžios Lietuvos dvarų buities vaizdais. Ryškūs Emilijos tėvų grafų Pliaterių, jų giminaičių, dukters mokytojų, tarnų, caro armijos karininkų portretai. Epizoduose šmėkšteli Emilijos pusbrolio Cezario Pliaterio, jo bičiulių – Liudviko Jucevičiaus, Juzefo Ignaco Kraševskio, Julijaus Slovackio figūros. Apysakos finale – mirtinai sergančios grafaitės sapnai ir vizijos, kuriose ji sugrįžta į 1831 metų sukilimo sūkurius…

Tomas Kačerauskas. „Arkada“

Tomas Kačerauskas – humanitarinių mokslų daktaras, monografijos „Filosofinė poetika“ autorius. Už beletristiką yra pelnęs V. Kavolio premiją (1998).

Romanas „Arkada“ – mokslų daktaro ir filosofo literatūrinis debiutas. Romaną autorius suvokia kaip savo filosofinių apmąstymų meninę išraišką. Kaip ir monografijoje, romane jį domina tikrovės ir pramano santykis, čia reiškiamas meno vaizdais. Svarbiausi personažai – menininkai. „Arkada“ asociatyviai susieja skirtingų laikų (nuo antikos iki dabarties) tartum visai atsietas istorijas, realijas ir žmones. Anot autoriaus, šis romanas – tai jo kūrybinė provokacija, kur pagrindinių veikėjų ieškojimai ir vidinės pastangos neatskiriamos nuo jų kūrybinių siekių. Atskiros romano dalys jungiamos asociacijomis ir vaizdais. Ir nors romanas turi fabulą, tikrasis veiksmas – vidinis, t.y. veikėjų kūrybinių siekių įgyvendinimas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:36:22 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba