Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-08 nr. 3121

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
PAKRANČIŲ RIBOS
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• APIE TĄ RÓŻEWICZIŲ, KURĮ ŠITAIP SUVOKIU
• Eglė Kačkutė.
„ANAPUS POSTMODERNIZMO“ – VISAVERČIO AKADEMINIO GYVENIMO LIETUVOJE LINK

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
PASIILGĘS ŽODŽIŲ, KURIE BUS DIDESNI UŽ JĮ PATĮ

KNYGOS 
• IMPERIJOS MOTERIS2
• KATINAS, KURIS ATĖJO PER KALĖDAS1
• SABALAS IR PANELĖ4
• BRUDENIS3
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Baltos lankos)
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Vaga)
2
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Milda Čiučiulkaitė.
PAKALBĖKIME APIE OPERĄ
17
• DĖMESIO CENTRE – KONTRABOSAS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
PRADŽIOJE BUVO, BUS, TEBŪNA…
1
• PREMJERA LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
AISTRA VS SIUŽETAS
1

FOTOGRAFIJA 
• NEMATOMAS ŽMOGUS IŠ JAV3

PAVELDAS 
• Napaleonas Kitkauskas.
ŠLIOSBERGO NAMO NELIKO JAU XIX AMŽIUJE
32

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS34
• RAIMONDA JURČENKIENĖ2

PROZA 
• Aistė Kisarauskaitė.
MINIATIŪROS
13

VERTIMAI 
• Piotr Cegiełka.
PROZA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• UŽ VALSTYBINIO VILNIAUS MAŽOJO TEATRO UŽDANGOS1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJA
12

KRONIKA 
 ATSARGIAI – TELEVIZIJA
• HENRIKO IBSENO METAMS BAIGIANTIS
• GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (2)
• MENŲ SPAUSTUVĖJE – NORVEGŲ ŠOKIO SPEKTAKLIS
• CHORŲ ŠVENTĖ ,,ŽIEMOS ŠVIESA“

SKELBIMAI 
• ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA KVIEČIA TEIKTI KŪRINIUS VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJAI GAUTI

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis.
AŠ TURIU DVIRATĮ
1

KRONIKA

ATSARGIAI – TELEVIZIJA

savaitė su TV

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kai įvairių specialybių, dažniausiai diplomuoti ir turintys solidų darbą žmonės susirenka studijuoti žurnalistikos pagrindų, įdomu pasiklausyti ne tik statistika paremtos, bet ir argumentuotos nuomonės apie televiziją. Kartą šeštadienį, užuot žiūrėję BTV laidą „Šeštadienio rytą“, diskutavome su profesinių studijų grupe, dirbančia prie VU Žurnalistikos instituto. Kuo nustebino ši kokybinė sociologinė analizė? Gerų laidų eilutės trumpumu. Blogų eilę buvau apribojęs penkiomis laidomis, bet daug kas norėjo apibūdinti kaip blogą vos ne visą televiziją, išskyrus L.Donskio, A. Čekuolio, A. Tapino, H. Vaitiekūno laidas ir dar vieną kitą. Kristina Čiurlytė A. Čekuolį charakterizavo vienu sakiniu: „Pokalbiai su Čekuoliu – senosios žurnalistikos laida, bet džiugina ir stebina šios laidos vedėjo emocijos bei energija.“ Danguolė Gumbytė papildė: „A. Čekuolis „Popietėje“ žaismingai, savitai pateikia daug informacijos iš užsienio spaudos ir knygų.“ Kasparas Večerskis suranda dar vieną gerą „Popietės“ bruožą: „Vedėjas analizuoja situaciją, pateikia sprendimo būdus.“ Jonas Gavelis abejoja: „Čekuoliui užtektų radijo, nes nėra jokio veiksmo.“ Yra pagiriamųjų žodžių laidos „Be pykčio“ vedėjui Leonidui Donskiui: „Visuomet aktualios temos, tinkamai parinkti pašnekovai, natūrali arba natūraliai atrodanti pokalbio tėkmė“ (Simona Trilikauskaitė). Tačiau tuo beveik ir užsibaigia analitinės televizijos nagrinėjimas. Tiesa, J. Gavelis mini ir „Paskutinę instanciją“ (LNK), bet mano, kad čia viskas priklauso nuo vedėjos Rūtos Grinevičiūtės: „Sudėlioja įvykius, tarsi būtų nusikaltimas, nors dažniausiai pasirodo, kad viskas laužta iš piršto ir įrodymų nėra, be to, pateikia tik vienos pusės nuomones.“ Laidoje „Abipus sienos“ (TV 3) nuomonių esama įvairių, bet, pasak Vaidos Saldienės: „Siužetai ir požiūriai – labai negatyvūs, na... ir kiek galima verkšlenti?“

Vaida ir kitiems TV „geručiams“ nešykšti druskos: „Stiliaus“ (LTV) vedėja žavi, egzaltuota, tik nusibodo klausytis sudėtingų, supainiotų sakinių, kurie keistai skamba, bet nieko nereiškia. „Keliaukime“ (LTV) – skubota laida, kartais formuojama iš gabaliukų. Pažiūrėjęs reportažą iš kokios nors šalies, pasijunti sugundytas ir paliktas ant ledo...“ Kristina Tunkūnienė pasiruošusi pribaigti „Nomedą“: „Visiškai išsisėmusi, temos kartojasi, diskusijos tuščios.“

Ar vox populi atitinka profesionalų nuomones? Dažniausiai – taip. VU Žurnalistikos institute su Žygintu Pečiuliu nagrinėdami šių metų studentų televizijos praktiką, pastebėjome vieną įtartiną bruožą: reportažuose šmėkščioja politikai, valdininkai, ekspertai, bet nėra eilinio piliečio, kuriam skirta reportažo tema. Viskas sprendžiama už uždarų durų, biurokratijos aukštybėse. Į pagalbą skubanti televizija yra tik šou, pačios televizijos pasididžiavimas ir pasipūtimas: oho, ką mes galime... Būtų įdomiau matyti televiziją, nepajėgiančią ar sprunkančią į krūmus, tačiau to kaip tik vengiama. Daugybėje realybės šou gatvės ir salių jaunimas – tik statistai, kurie ploja, ūkauja, skatina namie sėdinčius statistiškus žiūrovus skubiai skambinti ir balsuoti už balsus, kurių dažną suformuoja elektronika. Rusijos televizijos komentatorius ir teoretikas Georgijus Zubkovas knygoje „Mano žurnalistika: faktas, kuris tampa vaizdu“ diagnozuoja televizijos situaciją: „Mums katastrofiškai trūksta socialiai orientuotos televizijos. Mes susižavėję blizgančia „pokazucha“ ir reklama. O juk reiktų duoti atsakymą skaitytojui ir žiūrovui, kuris klausia: kodėl taip atsitiko?“

Kartais ir realybės šou herojai („Kelias į žvaigždes“, LNK) susimąsto: ką aš čia veikiu? Agnė prisipažįsta, kad rašyti ir mąstyti jai geriausiai sekdavosi tualete. Dabar ten užsidaro, kad pabūtų viena. Prisiminkime, kad ir F. Dostojevskis rašė iš katorgos: didžiausia kančia – negalimybė pabūti atsiskyrus nuo kitų.

Tačiau gyvenime daug kur svarbiausia – pabūti su kitais. Teatro, muzikos ir kino muziejus 80-metį atšventė taip, kad galėtų pavydėti ir būsimi Valdovų rūmai. Prie įėjimo kovėsi riteriai, svečius pasitiko A.Einšteinas ir Č. Čaplinas, scenoje manekenai stovėjo pramaišiui su mimais. Prelegentus tardė Unė Babickaitė, Čarlis Čaplinas ir net puošni dama iš prieškarinio Kauno, susirūpinusi lietuviškos kino kronikos likimu šiandien. Vieni damą atpažino kaip muziejaus darbuotoją Živilę Pilipavičienę, kiti fotografavosi su Č.Čaplinu, bet žinojo, kad juo apsimetė kino režisierius A. Šiuša. Muziejuje tą dieną buvo gyva, ir visai nejautei, kad patekai vien į mirusiųjų ir eksponatų karalystę. Lėlių teatro režisierius R. Driežis klausė, kodėl LTV2 nerodo senų televizijos spektaklių su lėlėmis, kurioms tekstus rašė V.Žilinskaitė, V.Palčinskaitė, J. Degutytė, kodėl jų nėra jokiose filmografijose?

Ką bendra turi lėlės ir kino muziejus? 1908 m. į ką tik Kaune įkurtą Etnografijos muziejų Tadas Daugirdas pasikvietė bendradarbiauti Vladislovą Starevičių, kuris nufotografavo pilis ir dvarus prie Nemuno, ten pat susuko ir pirmą lietuvišką dokumentinį filmą, o paskui tapo pasaulinio garso lėlių animacijos pradininku. Po šimto metų Teatro, muzikos ir kino muziejuje buvo atidarytas tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“, muziejus išleido S. Ušinsko lėlių filmo „Storulio sapnas“ (1938) diskelį. Pradėtas kurti ilgaametražis filmas apie V. Starevičių. Merfio dėsnis sako: kartais gali įkišti į skylę, bet nėra kontakto. Muziejus atsako: kontaktas su žiūrovu įmanomas. Televizijoje tebežiojėja skylės...

Skirmantas ValiuliS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:36:15 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba