Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-08 nr. 3121

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
PAKRANČIŲ RIBOS
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• APIE TĄ RÓŻEWICZIŲ, KURĮ ŠITAIP SUVOKIU
 Eglė Kačkutė.
„ANAPUS POSTMODERNIZMO“ – VISAVERČIO AKADEMINIO GYVENIMO LIETUVOJE LINK

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
PASIILGĘS ŽODŽIŲ, KURIE BUS DIDESNI UŽ JĮ PATĮ

KNYGOS 
• IMPERIJOS MOTERIS2
• KATINAS, KURIS ATĖJO PER KALĖDAS1
• SABALAS IR PANELĖ4
• BRUDENIS3
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Baltos lankos)
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Vaga)
2
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Milda Čiučiulkaitė.
PAKALBĖKIME APIE OPERĄ
17
• DĖMESIO CENTRE – KONTRABOSAS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
PRADŽIOJE BUVO, BUS, TEBŪNA…
1
• PREMJERA LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
AISTRA VS SIUŽETAS
1

FOTOGRAFIJA 
• NEMATOMAS ŽMOGUS IŠ JAV3

PAVELDAS 
• Napaleonas Kitkauskas.
ŠLIOSBERGO NAMO NELIKO JAU XIX AMŽIUJE
32

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS34
• RAIMONDA JURČENKIENĖ2

PROZA 
• Aistė Kisarauskaitė.
MINIATIŪROS
13

VERTIMAI 
• Piotr Cegiełka.
PROZA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• UŽ VALSTYBINIO VILNIAUS MAŽOJO TEATRO UŽDANGOS1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJA
12

KRONIKA 
• ATSARGIAI – TELEVIZIJA
• HENRIKO IBSENO METAMS BAIGIANTIS
• GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (2)
• MENŲ SPAUSTUVĖJE – NORVEGŲ ŠOKIO SPEKTAKLIS
• CHORŲ ŠVENTĖ ,,ŽIEMOS ŠVIESA“

SKELBIMAI 
• ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA KVIEČIA TEIKTI KŪRINIUS VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJAI GAUTI

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis.
AŠ TURIU DVIRATĮ
1

AKTUALIJOS

„ANAPUS POSTMODERNIZMO“ – VISAVERČIO AKADEMINIO GYVENIMO LIETUVOJE LINK

Eglė Kačkutė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jonas Cookas, Regina Rudaitytė ir Adolphe‘as Habereras

Konferencijos yra svarbi kiekvieno akademinį darbą dirbančio žmogaus gyvenimo dalis, savotiškas jo apvainikavimas. Pirmiausia tai – galimybė viešai pristatyti vienišo darbo rezultatus, pabendrauti su kolegomis, dirbančiais toje pačioje arba artimoje srityje, padiskutuoti su jais, užmegzti naujų kontaktų, išgirsti įdomių minčių ir atšviežinti savo kūrybingumą, nes, pasak profesoriaus Jono Cooko, geros idėjos yra geros todėl, kad skatina mąstyti apie ką nors kita, o ne apie jas pačias. Tarptautinės konferencijos visuomet būna itin naudingos. Tiesa, surengti visavertę tarptautinę konferenciją Vakarų literatūros tema vienoje iš Europos Sąjungos provincijų, Lietuvoje, nėra paprastas uždavinys. Nepaisant to, lapkričio 16–17 d. Vilniaus universitete tokia konferencija „Anapus postmodernizmo: literatūra, teorija ir kultūra“ buvo surengta. Tai vienuolikta literatūros konferencija, organizuojama kasmet kurio nors Lietuvos universiteto užsienio literatūros katedros. Šįmet ją surengė Vilniaus universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedra bei Lietuvos universitetų anglų kalbos bei literatūros dėstytojų asociacija (LAUTE), vadovaujamos docentės Reginos Rudaitytės. Ją rėmė Britų taryba (malonu, kad į konferenciją atvyko organizacijos atstovė), Lietuvos mokslo ir studijų fondas bei Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas.

Vykdamas į tarptautines konferencijas, niekuomet nežinai, ko tikėtis. Pirmas žingsnis yra pažiūrėti į kitų dalyvių sąrašą programoje ir, radus skaitytų, girdėtų ar kitaip žinomų specialistų pavardes, apsidžiaugti. Viena, kalbėti vienoje vietoje ir vienai publikai kartu su žmonėmis, kurių darbus pats vertini, – didelė garbė. Antra, juos išgirsti ir su jais gyvai padiskutuoti yra didžiulis intelektualinis nuotykis. Trečia, yra vilties, kad paties straipsnis bus išspausdintas tame pačiame leidinyje, kas savotiškai reiškia būti priimtam į jų bendruomenę. Kai kurie rengėjai iškilių kviestinių kalbėtojų pavardes pateikia pačiame konferencijos skelbime kaip kokybės ženklą. Kita vertus, reikia pripažinti, kad toli gražu ne visada pasiseka dalyvauti konferencijose, į kurias pakviestų žmonių darbus būtų tekę skaityti ir jais remtis. Todėl, tik gavusi programą, gana skeptiškai, tačiau įnikau ieškoti tokių pavardžių. Ilgai gaišti neteko, nes jau antrame puslapyje radau parašyta: „Prof. Jon Cook“, Rytų Anglijos universitetas. Šis universitetas – didžiausias Didžiosios Britanijos šiuolaikinės britų literatūros tyrinėjimų centras. Minėtas profesorius yra vienas reikšmingų literatūros festivalių Jungtinėje Karalystėje sumanytojų ir organizatorių. Festivalis rengiamas kiekvieną pavasario semestrą, ir į jį kas mėnesį kviečiamas vis kitas šiuolaikinis autorius arba autorė, neseniai išleidę knygą, o juos kalbina ir susitikimui vadovauja prof. Jonas Cookas. Be kitų dalykų, tai reiškia puikų jo šiuolaikinės britų literatūros, kritikos ir teorijos išmanymą. Be to, dar man besimokant anglų filologijos pirmame ar antrame kurse, dabartinės katedros vedėjos pastangomis jis buvo atvykęs skaityti paskaitų ir vesti seminarų, kurie man tuomet paliko neišdildomą įspūdį. Juo maloniau buvo, kad profesorius vadovavo susitikimui su rašytoja, kurios kūrybą nagrinėju. Taigi, pamačiusi jo pavardę, nudžiugau – pradžia gera.

Paprastai konferencijos organizuojamos, kviečiant rinktinius delegatus arba publikuojant skelbimus. Pirmu atveju į konferenciją kviečiami tik pažįstami mokslininkai, žinant, kad jų pranešimų kokybė nenuvils. Antru atveju konferencijos skelbimas dedamas į vieną ar kelias interneto svetaines ir laukiama pasiūlymų, pasitikima mokslininkų atsiųstomis tezėmis, ir kviečiami daugiausia vilčių teikiančių pasiūlymų autoriai. Matyti, kad šios konferencijos atveju naudoti abu būdai. Pleneriniams pranešimams pakviesti garbūs britų literatūros profesoriai, Europos universitetų anglų kalbos ir literatūros dėstytojų asociacijos (ESSE) nariai – prof. Herbertas Grabesas iš Vokietijos, prof. Jonas Cookas iš Jungtinės Karalystės, prof. Adolphe’as Habereras iš Prancūzijos. Kviestas buvo dar vienas kitas pranešėjas, skatintos dalyvauti ir katedros doktorantės. Kiti dalyviai konferencijos skelbimą rado ESSE tinklalapyje ir į jį atsiliepė. Kaip konferencija buvo reklamuojama Lietuvoje, nežinau, pati būdama konferenciją rengiančios katedros doktorantė, skelbimą gavau elektroniniu paštu.

Konferencijos svečius pasveikino Vilniaus universiteto rektorius prof. dr. Benediktas Juodka bei Filologijos fakulteto dekanas doc. dr. Antanas Smetona, o pradedamąjį žodį tarė prof. Adolphe‘as Habereras ir doc. dr. Regina Rudaitytė, kuri papasakojo apie konferencijos idėjos genezę. Ji sakė naujausioje britų literatūroje pastebėjusi savotišką grįžimą prie „realistinio moduso“ (realist mode) – siužeto, nuoseklaus pasakojimo, aiškiau girdimo autoriaus balso, atpažįstamo realybės vaizdavimo. (Matyt, panašias tendencijas galima aptikti ir kitų šalių literatūrose.) Šių pastebėjimų vedama, ji parinkusi skambų pavadinimą „Anapus postmodernizmo (Beoynd Postmodernism)“ ir skelbimą įdėjusi į ESSE tinklalapį. Vienas pirmųjų į jį atsiliepusių žmonių buvo Ihabas Hassanas, literatūros kritikas bei iškilus postmodernizmo teoretikas. Pamatęs skelbimą jis pamanė, kad konferencija pavadinta pagal vieną naujesnių jo straipsnių, kuris taip ir vadinasi: „Beoynd Postmodernism“. Tame straipsnyje jis analizuoja šiuolaikinės literatūros tendencijas. Neatsitiktinai jo pavardė buvo bene dažniausiai minima konferencijoje. Taigi konferencijos tikslas suformuluotas – mėginti apibūdinti postpostmodernistines literatūros tendencijas. Tai pasirodė esanti nelengva užduotis, ir viena didžiausių problemų, su kuria susidūrė dauguma kalbėtojų, buvo terminai. Paaiškėjo, kad anapus „realizmo“ ir „postmodernizmo“ sąvokų sunku rasti žodžių, nusakančių dabartinės literatūros kūrimo principus. Viena vertingesnių minčių man pasirodė cituoto Ihabo Hassano mintis, kad naujausioje literatūroje matome ne kitokį jos santykį su tiesa ar realybe, bet kitokį autoriaus ir skaitytojo santykį, kuris remiasi jų abiejų tarpusavio pasitikėjimu. Kita vertus, konferencijos pavadinime minimas „postmodernizmas“ pranešėjus savotiškai įpareigojo savo apmąstymus pateikti šios sąvokos kontekste.

Prof. Herbertas Grabesas iš Gyseno universiteto skaitė paskaitą „Nuo postmodernizmo iki premodernizmo: naujesni literatūros, meno ir teorijos pasikeitimai“. Paskaitos hipotezė įdomi, teigianti, kad šiuolaikinė literatūra spirale atsisukusi į vientisos sąmonės ir aiškiau formuluojamos ideologijos būseną, tačiau paskaitos turinį sudarė nuoseklios postmodernizmo epochos bei postmodernizmo praktikų apžvalgos su gausybe bibliografinių nuorodų. Mano manymu, svarbiausia tai, kad paskaitą prelegentas pradėjo taikliai primindamas, kad postmodernizmo epocha baigėsi jau prieš geras dvi dešimtis metų.

Prof. Jono Cooko pranešimas „Išganytojas, atpirkimo ožys, dovana: literatūros būviai“ buvo vienas intelektualiausių ir įdomiausių – intriguojantis, originalus ir kupinas idėjų, kurios verčia galvoti ne apie jas pačias, bet plačiau. Remdamasis šiais trimis įvaizdžiais, jis apibūdino tris literatūros būvius, priklausančius nuo to, kaip apie literatūrą mąstoma ir kalbama, tai yra priklausančius nuo vyraujančio literatūros kritikos diskurso. Kalbėtojas paskaitą pradėjo mintimi, kad postmodernybė sunaikino tikėjimą, jog už meninio teksto kas nors slypi, ir pasėjo neįveikiamo skepticizmo bacilą, kurios supami gyvename iki šiol. Profesorius aiškino tris literatūros būvių metaforas. Nuo 1850 iki 1960 metų literatūra buvo suvokiama kaip išganytoja. Cituodamas XIX a. anglų poetą, kritiką bei švietimo sistemos darbuotoją Matthew Arnoldą, Cookas priminė, jog tuomet buvo tikima, kad poezijos esmė yra jos idėja ir kad jos abi sykiu gali pakeisti pasaulį (remiantis šia Arnoldo mintimi anglų literatūrą mokyklose imta dėstyti kaip atskirą discipliną). Septintame ir aštuntame dešimtmetyje, į madą atėjus ideologinei kritikai, literatūrą imta suvokti kaip atpirkimo ožį, kaip vienos ar kitos ideologijos auką. Galima tarti, kad šiais laikais apie literatūrą galvojama kaip apie dovaną, prekę, net savotišką perteklių, tai, kas nėra būtina, bet kas gali būti naudojama ir teikti malonumo. Šiame kontekste ir literatūros tyrinėtojo vieta tampa vis mažiau vertinga, nes literatūra yra atsidūrusi knygų apžvalgininkų, leidėjų bei reklamos darbuotojų rankose. Vis dėlto paskaitą Cookas baigė Josepho Conrado citata: „Menininkas kreipiasi į tą mūsų būtybės dalį... kuri yra duota, o ne įgyta ir todėl amžinesnė.“

Trečią plenarinę paskaitą „Intertekstualumas teorijoje ir praktikoje“ kitą dieną skaitė britų poezijos tyrinėtojas iš Liono universiteto prof. Adolphe’as Habereras. Tai jautriausias iš visų pranešimų, vienintelis. Profesorius gausiai citavo pačius tekstus, atskleisdamas jų magiją. Jis sugebėjo išsiversti be postmodernizmo ir teigė, kad literatūra, bent jau ta, apie kurią jis kalba, visuomet susijusi su tikrove, sugeba įvardyti tai, kas neįvardijama, ir veikia skaitytoją, kuris perskaitęs išgyvena tai, kas neįvardijama. Intertekstualumą – įvaizdžių, frazių, ritmų ir rimų kelionę iš tekstų į tekstus per amžių amžius – profesorius apibūdino W.B. Yeatso žodžiais: „Žmogus gali įkūnyti tiesą, bet negali jos pažinti.“

Toliau abi dienas darbas vyko sekcijose. Oficialiai konferencija buvo trikalbė, joje atitinkamomis kalbomis aptartos britų, prancūzų ir vokiečių literatūros. Todėl ir sekcijos buvo trikalbės, nors jėgų pasiskirstymas linko prancūzų ir vokiečių kalbos nenaudai. Vokiečių kalba surengtos dvi sesijos, prancūzų – viena, o anglų – net penkios ir visi plenariniai posėdžiai. Apmaudu, kad prancūzų sekcija sulaukė itin mažai klausytojų. Nesinorėtų tikėti, kad Lietuvoje, be pačių kalbėtojų, daugiau nėra prancūziškai suprantančių ir prancūzų literatūra besidominčių žmonių. Galimas daiktas, kiek atkaklesnis organizatorių kvietimas į tą sekciją būtų atvedęs ne vieną studentą, leidyklų darbuotoją bei kitų universitetų dėstytoją.

Kita vertus, norėtųsi pasidžiaugti, kad susidomėjimo visomis anglų kalba vykusiomis sesijomis netrūko. Ir ne veltui, nes dauguma pranešimų buvo įdomūs, juolab kad argumentuotas kalbėjimas apie naujausią literatūrą nėra dažnas reiškinys ir jau vien dėl to – vertingas. Didžiausias konferencijos netikėtumas buvo paskutinė sesija, skirta dviem viešnioms iš Lenkijos ir Vilniaus universiteto doktorantėms. Abiejų viešnių pranešimai gvildeno literatūros vertimo problemas. Anna Cetera kalbėjo apie sudėtingus vertėjo ir paties vertimo santykius su leidėju (o tai reiškia – ir su pelno pasauliu) meninio teksto sąskaita. Aniela Korzeniowska sprendė dialekto, šiuo atveju škotiško, vertimo problemą, pagrįstai teigdama, kad jis sudaro meninę teksto esmę. Doktorančių Rūtos Šlapkauskaitės, Mildos Špėlytės ir Jūratės Butkutės pranešimai nustebino turiningumu ir pranešėjų išprusimu, kuo atvirai ir nuoširdžiai stebėjosi konferencijos svečiai. Tai yra viena didelių konferencijos pergalių. Šių studenčių darbo kokybė ir yra universiteto, jo tolesnės veiklos bei sėkmės garantas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:36:15 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba