Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-08 nr. 3121

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
PAKRANČIŲ RIBOS
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• APIE TĄ RÓŻEWICZIŲ, KURĮ ŠITAIP SUVOKIU
• Eglė Kačkutė.
„ANAPUS POSTMODERNIZMO“ – VISAVERČIO AKADEMINIO GYVENIMO LIETUVOJE LINK

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
PASIILGĘS ŽODŽIŲ, KURIE BUS DIDESNI UŽ JĮ PATĮ

KNYGOS 
• IMPERIJOS MOTERIS2
• KATINAS, KURIS ATĖJO PER KALĖDAS1
• SABALAS IR PANELĖ4
• BRUDENIS3
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Baltos lankos)
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Vaga)
2
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Milda Čiučiulkaitė.
PAKALBĖKIME APIE OPERĄ
17
• DĖMESIO CENTRE – KONTRABOSAS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
PRADŽIOJE BUVO, BUS, TEBŪNA…
1
• PREMJERA LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
AISTRA VS SIUŽETAS
1

FOTOGRAFIJA 
• NEMATOMAS ŽMOGUS IŠ JAV3

PAVELDAS 
• Napaleonas Kitkauskas.
ŠLIOSBERGO NAMO NELIKO JAU XIX AMŽIUJE
32

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS34
• RAIMONDA JURČENKIENĖ2

PROZA 
• Aistė Kisarauskaitė.
MINIATIŪROS
13

VERTIMAI 
• Piotr Cegiełka.
PROZA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• UŽ VALSTYBINIO VILNIAUS MAŽOJO TEATRO UŽDANGOS1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJA
12

KRONIKA 
• ATSARGIAI – TELEVIZIJA
• HENRIKO IBSENO METAMS BAIGIANTIS
• GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (2)
• MENŲ SPAUSTUVĖJE – NORVEGŲ ŠOKIO SPEKTAKLIS
• CHORŲ ŠVENTĖ ,,ŽIEMOS ŠVIESA“

SKELBIMAI 
• ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA KVIEČIA TEIKTI KŪRINIUS VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJAI GAUTI

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis.
AŠ TURIU DVIRATĮ
1

DAILĖ

AISTRA VS SIUŽETAS

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Norbertas Bisky’s. „Be pavadinimo“

Vokiečiai užplūdo Vilnių – ne turistai, pro kuriuos neįmanoma prasibrauti vasarą, o menininkai. Šiuolaikinio meno centrą užtvindžiusi šiuolaikinio vokiečių meno banga nusėdo „Vartų“ galerijoje. Nežinia, kokiems kultūriniams ar politiniams procesams reikėtų dėkoti už vokiečių meninę invaziją, tačiau naudotis proga apžvelgti mažą didelės vokiečių meno scenos dalelytę verta.

Vokiečiai meno ir literatūros istorijoje pasižymėjo jausmingumu. Schilleris ir Goethe, Novalis, „Audra ir veržimasis“, Casparas Davidas Friedrichas, Anselmas Kieferis, aistringai barstęs pelenus ant drobės, ar fatališki Vienos akcionistai – pavyzdžių įvairiais laikotarpiais nestinga. Vilniaus „Vartų“ galerijoje eksponuojama jaunosios kartos vokiečių menininkų paroda „Užpuolimas/überfall“ vien pavadinimu asocijuojasi su ekspresijos kupinais tapytojais, veržliai laistančiais dažus ant drobės, militaristiniais paveikslų siužetais, didvyriais, arijais ir „baltapūkėmis bestijomis“. Nieko panašaus. Arčiausiai šių asociacijų tikriausiai būtų ŠMC rodoma didelio formato Norberto Bisky’o tapyba, įkvėpimo besisemianti iš nacistinės ir stalinistinės estetikos, žaižaruojanti fluorescencinėmis spalvomis. „Vartuose“ – gana ramūs menininkai, grėsmės galerijai ir lietuvių menui nekeliantys.

Penki autoriai turi bendrą vardiklį – figūratyvą, verčiantį prisiminti vokiečių „naujųjų laukinių“ laikus. Iš tiesų Georgas Baselitzas ar Jorgas Immendorfas, A. Penckas ir Reineris Fettingas padarė didelę įtaką tolesnei vokiečių meno raidai. Jų personažai – didmiesčio gyventojai iškreiptais veidais, formuojami potėpių ir jų smaugiami, vulgarūs didvyriai. Brutalumas, aistra ir tikrumas, tegul ir purvini, pulsavo iš paveikslų. Jaunoji karta, šį paveldą suvokdama kaip savaime suprantamą, tikriausiai pavargusi nuo tokiems darbams sukurti būtinos dvasinės įtampos, nebesivargina. Figūros – labiau motyvas, reikalingas paveikslo plokštumai užpildyti, bet ne emocinės message nešėjos. Norbertas Bisky’s, žilpinęs ŠMC formatais ir dažais, „Vartuose“ kamerinis, sakyčiau – jaukus, palikęs nacistinę estetiką ir kraujo purslais besimėgaujančius personažus. Smulkutės įvairiais būdais sportuojančios figūrėlės, akvarele nulietos ant popieriaus, šiek tiek primena Fischli&Weiss paplūdimio vaizdus. Žydros jūros užuominos, mažučiai įdegę kūnai – žaidžiantys, šokantys su kartimi, džiaugsmingi ir... maloniai nereikšmingi. Dramatiškesnis Burkhardas Heldas, prislopintais violetiniais, raudono vyno, pilkšvais, gelsvais tonais suskirstantis didelio formato veidus į spalvines dėmes. Veidai šiek tiek grėsmingi, tačiau dėmesys nejučia krypsta į spalvų seką, o ne į žinią, kurią galėtų transliuoti personažai. Vadinasi, žinios nėra. Helge Leiberg figūros – bronzinės, šokančios, išilgintų proporcijų, ilgomis rankonis ir pirštais. Giacometti forewer. Tik Giacometti dramatizmas čia virsta beveik šventišku ornamentiškumu. Paslaptingesnė Cornelia Schleime. Jos drobėse – dideli veidai didelėmis akimis. Realistinė tapyba (šiuo metu grįžusi į madą), ryškūs kūnų ir veidų kontūrai. Kūnai ir veidai slepia emocinį foną, retkarčiais prasiveržiantį pro potėpių uždangą: jis – paslaptingas, nejaukus, galbūt grėsmingas, nujaučiamas. Vaikystės ir paauglystės motyvai, kuriuos primena personažai didelėm akim ir gelsvais plaukais. Svajonės, painios mintys, aplinkos stebėjimas, vienišumo jausmas – pamenat? Šviesiaplaukis berniukas svajoja apie juodus arklius; maži arkliukų siluetai plaukia pirmame plane, atsispindėdami akyse. Toks vokiečių Kibaldžiukas, kurio istorija, kiek pamenu iš vaikystės, irgi nebuvo pernelyg linksma; arba berniukas, susipykes su mama, iš seno sovietinio animacinio filmuko. Panašius filmus žiūrėjome vaikystėje. Fluorescencinių spalvų šalininkams atstovauja SEO, kurio paveiksluose klesti sentimentalūs siužetai ryškiai žalios raibuliuojančios lapijos fone. Iki pusės nuoga auksaplaukė mergaitė meiliai glaudžia prie krūtinės varlę – tyčia saldus paveikslas apie laimingą kičinę vaikystę. Vandens raibuliai žaliuose parkuose, tilteliai, sūpynės – nieko nereiškiantys gražūs vaizdai. Bet jie ir neturi nieko reikšti. Tapyba autoriams reikšminga pati savaime – kaip vėl atgimusi išraiškos priemonė. Atgimusi, bet tapymo aistrą palikusi praeityje, o į dabartį pasiėmusi vien siužetus, kurie nejaudina, bet ir neerzina. O šiais laikais tai jau yra privalumas.

 

Skaitytojų vertinimai


33187. geras ponas2006-12-12 09:54
na šiaip Vienos akcionistai nėra vokiečiai... painioti austrą su vokiečiu, tas pats kas lietuvį su latviu. o ir jausmingais vokiečių tikrai nepavadinčiau - atvirkščiai - tiesmuki ir viską išprotaujantys

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:36:14 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba