Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-08 nr. 3121

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
PAKRANČIŲ RIBOS
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• APIE TĄ RÓŻEWICZIŲ, KURĮ ŠITAIP SUVOKIU
• Eglė Kačkutė.
„ANAPUS POSTMODERNIZMO“ – VISAVERČIO AKADEMINIO GYVENIMO LIETUVOJE LINK

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
PASIILGĘS ŽODŽIŲ, KURIE BUS DIDESNI UŽ JĮ PATĮ

KNYGOS 
• IMPERIJOS MOTERIS2
• KATINAS, KURIS ATĖJO PER KALĖDAS1
• SABALAS IR PANELĖ4
• BRUDENIS3
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Baltos lankos)
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Vaga)
2
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Milda Čiučiulkaitė.
PAKALBĖKIME APIE OPERĄ
17
• DĖMESIO CENTRE – KONTRABOSAS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
PRADŽIOJE BUVO, BUS, TEBŪNA…
1
• PREMJERA LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
AISTRA VS SIUŽETAS
1

FOTOGRAFIJA 
• NEMATOMAS ŽMOGUS IŠ JAV3

PAVELDAS 
• Napaleonas Kitkauskas.
ŠLIOSBERGO NAMO NELIKO JAU XIX AMŽIUJE
32

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS34
• RAIMONDA JURČENKIENĖ2

PROZA 
• Aistė Kisarauskaitė.
MINIATIŪROS
13

VERTIMAI 
• Piotr Cegiełka.
PROZA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• UŽ VALSTYBINIO VILNIAUS MAŽOJO TEATRO UŽDANGOS1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Edvardas Rimkus.
M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJA
12

KRONIKA 
• ATSARGIAI – TELEVIZIJA
• HENRIKO IBSENO METAMS BAIGIANTIS
• GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (2)
• MENŲ SPAUSTUVĖJE – NORVEGŲ ŠOKIO SPEKTAKLIS
• CHORŲ ŠVENTĖ ,,ŽIEMOS ŠVIESA“

SKELBIMAI 
• ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA KVIEČIA TEIKTI KŪRINIUS VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJAI GAUTI

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis.
AŠ TURIU DVIRATĮ
1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJA

Edvardas Rimkus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lijanos Katilevičiūtės fotografija

Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris (1889 – 1976) meno kūrinį apmąstė kaip specifinį daiktą. Dėmesį sukoncentravęs į patį kūrinio buvimo būdą, Heideggeris išryškino nebe estetinius, bet ontologinius meno aspektus. Tokiam požiūriui išryškėti, filosofo pastebėjimu, kaip tik ir trukdo pats kūrinio daiktiškumas arba tam tikras vyraujantis jo supratimas – meno kūriniai yra daiktiški tuo požiūriu, kad jie, kaip ir bet kurie kiti daiktai, paprastai yra suvokiami kaip reikmenys – jais naudojamasi siekiant įvairių, dažniausiai pragmatinių tikslų. Kūrinio, kaip tam tikro reikmens, suvokimas išryškėja, pavyzdžiui, ne tik tada, kai jis virsta preke, bet ir tada kai yra naudojamas kaip kokio nors estetinio išgyvenimo sukėlėjas. Tačiau toks kūrinio, kaip daikto funkcionalumas neišsemia visų jo supratimo galimybių. Meno kūrinio analizei labai reikšmingas yra kitas daiktiškumo aspektas – tai iš ko pats kūrinys yra padaromas. Daiktiškumas, anot Heideggerio, gali būti suvokiamas ir kaip kūrinio medžiagiškumas (žr. 1, 10). Tačiau filosofas medžiagiškumą supranta labai netradiciškai. Jam svetima daikto kaip medžiagos ir formos sintezės samprata, kuri, jo manymu, nusako ne ką kitą, o paties daikto suskaidymą į savybes, kas jau liudija pažintinio santykio su daiktu atsiradimą, pažinimo skverbimąsi į daikto būtį. Žodžiai „forma“ ir „medžiaga“, filosofo pastebėjimu, yra tam tikros kalbinės schemos, projektuojamos į esinius, kuomet prisireikia juos vienaip ar kitaip panaudoti. Beje, tokia medžiagos – formos schema, jo pastebėjimu, yra vartojama visoje tradicinėje meno teorijoje ir filosofijoje (estetikoje). Daikto medžiagiškumas, apie kurį kalba filosofas, yra tokia daikto stichija, kuriai per savo jusles mes atsiveriame tiesiogiai ir tuo būdu pamatome ją kaip dar nesuskaidytą į savybes. Šią stichiją mes pasiekiame tada, kai leidžiame daiktui pasirodyti tokiam, kokį jį mes patiriame. Suprantama toks daiktiškumas dar neišryškina kūrinio meniškumo. Tam, kad išryškintų meno kūrinio būtį arba atskleistų specifinį jo buvimo būdą, Heideggeris pasitelkia pasaulio ir žemės sąvokas.

Heideggeris taip nusako pasaulio prasmę: „Pasaulis nėra vien suskaičiuojamų arba nesuskaičiuojamų, pažįstamų ir nepažįstamų dalykų sankaupa. Bet pasaulis nėra ir vien įsivaizduoti rėmai, įrėminantys viso to, kas egzistuoja sumą. Pasaulis gyvuoja, ir jis yra labiau būnantis negu tai, kas užčiuopiama ir pajuntama, t. y. negu tai, kame mes tikimės esą kaip namie. Pasaulis niekad nėra objektas, kuris stovi prieš mus ir gali būti apžiūrinėjamas. Pasaulis yra tai, kas niekados nėra objektas, ir tam jo neobjektiškumui mes esame pavaldūs tol, kol mirties ir gimimo, laiminimo ir prakeiksmo trajektorijos laiko mus nublokštus į buvimą“ (1, 43). Heideggeris pasaulį bando apibūdinti kaip tokią duotybę, kurios fone vyksta bet kokie mąstymo aktai, skleidžiasi bet koks teorinis požiūris į jį patį. Šiam pasauliui mes esame atsivėrę, kaip atvirą mums jį mes galime suvokti nuolat, tačiau bandymai jį sutalpinti į kokią nors teorinę schemą, atrodo, yra amžiams pasmerkti nesėkmei. Taip pat reikia pažymėti, kad Heideggeris, kalbėdamas apie pasaulį, orientuojasi ne tiek į nepažinią būtį kaip tam tikrą atvirą totalybę, kiek į labai individualų, galima sakyti, iš istoriškos ir kasdieniškos perspektyvos atsiveriantį pasaulį. Kaip pažymi A. Šliogeris, Heideggerio pasaulis yra „(...) intymus, artimas, iki smulkmenų pažįstamas, sužmogintas žemės sklypelis, kurį paprastai vadiname gimtine, tėviške, gimtuoju kraštu arba, galiausiai tėvyne. Pagaliau tai vietovė, vienintelė ir nepakartojama tam, kuris joje gimė, augo, gyveno tarp artimų ir pažįstamų daiktų, su artimais žmonėmis“ (2, 46). Būtent šiuo atžvilgiu jis kalba apie „valstietės“ ar „graikų“ pasaulius. Tokia istoriškai susiklosčiusi situacija arba pasaulis nulemia ne tik konkrečias žmogaus egzistencijos, bet ir jos supratimo galimybes.

Meno kūrinį Heideggeris suvokia, kaip konkrečios istorinės situacijos produktą. Šio produkto savitumas atsiskleidžia jo gebėjime parodyti istorinį pasaulį – „Kūrinys kaip kūrinys išstato pasaulį. Kūrinys palaiko pasaulio atvirumą atvirą.“ – sako filosofas (1, 44). Istorinis pasaulis ir meno kūrinys yra organiškai tarpusavyje susiję tuo požiūriu, kad pastarasis savojoje būtyje yra užfiksavęs ir gali bent iš dalies parodyti mums pradingusio pasaulio atvertas būties fenomenų supratimo galimybes. Todėl filosofas siūlo analizuoti kūrinį ne tiek projektuojant į jį įprastinius meno interpretavimo šablonus, o kaip tik stengiantis nutolti nuo jų ir tokiu būdu priartėti prie konkretaus istorinio pasaulio steigiamų prasmių. Tokiu būdu suvokdami meno kūrinį mes galime patekti tarsi į paraleliškai kalbinėje plotmėje egzistuojančio istorinio pasaulio steigiamų prasmių erdvę. Kaip tik tada, jo manymu, dar kartą išryškės dabar paplitusių požiūrių į meno kūrinius ribotumai, o kartu atsivers naujos kūrinio suvokimo galimybės ir perspektyvos. Antai prieštaraudamas mimetinei meno kūrinio sampratai, Heideggeris taip apibūdina dievo statulą: „Tai nėra atvaizdas, skirtas tam, kad lengviau būtų įsisąmoninti, kaip atrodo dievas; tai kūrinys, leidžiantis pačiam dievui būti – šitaip pats dievas yra“ (1, 41). Taip parodomas glaudus meno ir pasaulėžiūros ryšys. Kaip savo koncepcijos iliustracijas mąstytojas nurodo konkrečius architektūros, skulptūros, tapybos, epo, tragedijos, poezijos kūrinius, jis yra įsitikinęs, kad visi šie skirtingų meno rūšių pavyzdžiai visai nebuvo arba tik labai nedidele dalimi buvo skirti būti nesuinteresuoto estetinio stebėjimo objektais. Suvokiant meno kūrinį, jo manymu, nereikia sunaikinti mąstymo, o kaip tik įeinat į kūrinio skleidžiamų prasmių lauką atverti mąstymui naujas erdves, ir taip savitu būdu nusakyti dažnai labai skirtingas nuo mūsų turimų, egzistencijos bei jos supratimo galimybes. Tad anot Heideggerio, kūrinys – tai specifinis savęs ir pasaulio suvokimo instrumentas.

Toliau vystydamas savąją meno kūrinio sampratą, filosofas įveda žemės sąvoką. Žemę jis suvokia labai panašiai kaip ir medžiagą. Pastarąją, kaip jau buvo minėta, mąstytojas nusako kaip juslėms tiesiogiai atsiveriančią, dar nesuskaidytą į savybes, daiktiškumo stichiją. Žemės sąvoka, tik jau nebeišsitenkančia konkretaus daikto plotmėje, Heideggeris įvardija visą juslėmis atveriamą esmą, kuris žmogų supa iš visų pusių rodydamas save tai kaip spalvą ar garsą, tai kaip akmens sunkumą arba kaip medžio lankstumą – žodžiu taip įvairiai, kaip tik gali šis esmas žmogui byloti apie save per konkrečius esinius arba daiktus. Atkreipdamas dėmesį į tokią stulbinančiai įvairią būties raišką žmogui, jis visai nenori atskleisti mums vienokių ar kitokių daiktų savybių, o kaip tik siekia parodyti patį tokių žemės apraiškų buvimo būdą, kuris visai nepatenka į pažinimo akiratį, o yra atveriamas tik konkrečios žmogaus egzistencijos. To, ką, pavyzdžiui, patiriame kaip spalvą ar garsą, mes negalime paaiškinti, išreikšti sąvokomis mokslo kalboje. Tyrinėdami šiuos fenomenus mes jau atsiremiame į patį jų duotumą mums. Žemė yra tarsi užsisklendusi savyje, pažinimas prie jos negali prieiti, tačiau mes ją nuolat pasiekiame tiesiog jusliškai jai atsiverdami.

„Žemiški“ daiktai, atrodytų, yra patys banaliausi ir visada savaime suprantami dalykai, tačiau, patekę į filosofinio mąstymo akiratį, jie pasirodo niekada tokie nesantys. Įprastiniai daiktai mums kadien su jais susitinkant tampa nuobodūs. A. Šliogeris savo knygoje „Daiktas ir menas“, atrodo, labai tiksliai nusako to priežastis. Paprastai manoma, jog kasdienybėje mes susiduriame su konkrečiais daiktais, tuo, atrodo, yra įsitikinę visi pragmatikai, tačiau, kaip pažymi filosofas, „Kasdienės žiūros erdvėje žmogus turi reikalų ne su individualiais daiktais, o su daiktų schemomis, arba abstrakcijomis. Tiksliau pasakius, jis mato ne „šitą“ individualų daiktą, ne „šito“ daikto individualumą, o daiktą apskritai, daiktą, kaip tam tikros rūšies egzempliorių, rūpintį žmogui tik tiek, kiek tas daiktas apskritai reguliuoja jo praktiškai orientuotą elgseną.“ (3, 25). Atrodo, jog kasdienybėje mes labiau susiduriame su sąvokomis negu su daiktais. Sąvokos daugeliu atvejų yra tam tikros monotoniškos konceptualinės nuorodos į objektų funkcijas. Daiktai–schemos ir daiktai–abstrakcijos atrodo yra tai, su kuo mes susiduriame kasdienybėje, tad ir kalbėjimas apie konkretų kasdienį daiktą atrodo keistai, nes skamba paradoksaliai. Praktiniame sąlytyje su daiktu žmogus tarsi atsitveria nuo jo būties funkcinių prasmių siena. Žemės sąvoka Heideggeris kaip tik ir bando apibūdinti tokį daiktiškų būties fenomenų perceptyvinį problemiškumą, maskuojamą žmogaus veiklos imperatyvų. Meno kūrinio plotmėje žemė atsiskleidžia per medžiagiškumą (1, 45-47).

Menininkas, kaip pastebi M. Heideggeris, priešingai negu mokslininkas, visai nebando suskaidyti reiškinių į savybes, o jeigu kaip analizės rezultatais ir remiasi jomis, tai nesiekia išsilaikyti tik reikmeniškumo plotmėje – kurdamas jis kaip tik naudoja žemės atvirumą, paversdamas jį, kaip sako filosofas, kūrinio švytėjimu: „(...) skulptorius naudoja akmenį taip, kaip savo būdu jį apdoroja ir mūrininkas. Bet skulptorius nesunaudoja akmens – taip būtų galima sakyti tik tada, kai kūrinys nepavyksta. Tapytojas, nors ir naudoja dažus, tačiau naudoja juos nesunaudodamas, o taip, kad jie tik jo drobėje ir ima švytėti. Poetas taip pat vartoja žodį, bet ne taip, kaip paprastai tenka vartoti žodžius kalbantiems bei rašantiems, o taip, kad žodis iš tiesų tampa žodžiu ir nedingsta“ (1, 47). Akmuo arba jo buvimo būdas kaip garsas, spalva, skonis, kvapas nors ir neatsiveria teorinei analizei, tačiau jie, kaip specifiniai juslėms atviri būties fenomenai visada pasirodo, kai matome skulptūros, tapybos, kūrinius, girdime muziką ar valgome.

Analizuodamas meno kūrinį iš dviejų teorinių pasaulio ir žemės perspektyvų, Heideggeris kartu parodo, jog žemė ir pasaulis kūrinyje yra glaudžiai susiję: „Pasaulis ir žemė iš emės vienas nuo kito skiriasi, bet niekada neatsiskiria. Pasaulis remiasi į žemę, o žemė savuoju stūksojimu perskrodžia pasaulį“ (1, 48). Prieštaringą pasaulio ir žemės vienovę Heideggeris vadina ginču. Istoriškas pasaulis ir stabiliai būvojanti žemė kūrinyje vienas kitą palaiko, tuo pačiu išlaikydami savo autonomiškumą ir netgi susipriešindami vienas su kitu (žr. 1, 49). Todėl kūrinys čia įgalina žmogų atsiverti ne tik giluminei istorinei būties tiesai, bet ir jam pačiam kaip savitai būvojančiam daiktiškam esiniui. Tokį pasaulio ir žemės santykį filosofas apibūdina pasitelkdamas konkrečius architektūros kūrinius – graikų, viduramžių pastatus, o kalbėdamas apie muziką ir dailę, jis parodo, jog būties tiesa gali skleistis ne tik kalbinėmis formomis.

iliustracija
Edvardo Rimkaus fotografija

Siekdamas per meno kūrinį įsitraukti ir į filosofinį būties problematikos nagrinėjimą, Heideggeris, kaip pažymi A. Andrijauskas, „(...) perima seną romantinę meno, kaip paties gyvenimo (M. Heideggerio terminijoje „būties“) raiškos, idėją ir sujungia filosofiją, meną ir gyvenimą į vientisą ontologinį – meninį fenomeną. Todėl meno kūrinys virsta specifine istorinių būties struktūrų kodavimo ir raiškos forma“ (4, 43). Heideggerio, kaip ir romantikų, netenkina įsivyravusios pasaulio, būties ir netgi esinių sampratos, jis irgi mato bei teoriškai reflektuoja gamtos mokslų vykdomą tam tikro instrumentinio požiūrio į pasaulį visuotinį primetimą bei liūdnas to pasekmes. Nors Heideggeris ir nenaudoja romantizmo metodų, jis vis dėlto iš esmės taip pat romantizuoja pasaulį, savitu būdu aktualizuodamas būties paslaptį. Atsiribojęs nuo mokslinės, kasdienės ir metafizinės sąmonės steigiamų pasaulio prasmių arba jo interpretacijų, jis atsigręžia į patį žmogaus buvimo būdą, į jo egzistenciją, kurioje gausu jusliškų būties fenomenų. Heideggeris visą savo mąstymo jėgą koncentruodamas į tikrovę, būtent joje pačioje atranda giliausią filosofavimo ir apie meną versmę.

Išsilaikydamas totalaus būties laikiškumo akiratyje, Heideggeris meno kūrinį suvokia, kaip steigiantį tam tikro istorinio pasaulio prasmes esinį. Kūrinys leidžia žmonėms apmąstyti – suprasti save pačius ir daiktus. Tai, kad kūrinys yra istoriškas tikrovės apmąstymo įrankis, be kita ko, reiškia ir tai, jog jis ne tik yra sukuriamas, bet taip pat yra laikinas, praeinantis. Filosofas čia orientuojasi ne tiek į medžiaginį kūrinio trapumą, kiek į jo suvokimo pagrindą sudarantį konkretaus istorinio pasaulio prasminį kontekstą, jo praeinamumą. Kalbėdamas apie atskirus istorinius pasaulius, Heideggeris pažymi, jog pasauliai, kuriems priklauso ir kuriuos parodo įvairūs meno kūriniai – antikinė šventovė ar viduramžių gotikinė katedra, – mums yra svetimi ir tolimi. Tokių kūrinių mes jau nebegalime suprasti adekvačiai dingusio pasaulio atžvilgiu. Tad Heideggeris užkerta kelią visiems bandymams per meno kūrinius nusikelti į praeities pasaulių prasminius kontekstus. Mes neturime jokių būdų išeiti iš savojo pasaulio ir panirti į kažkada buvusį. Netgi tiksliausi moksliniai antikinių ar kitų laikmečių kūrinių leidimai neparodo mums tokių pasaulių, kokie jie buvo senovės graikams ar viduramžių krikščionims.

Nors tokia aplinkybė ir iškėlė labai didelę hermeneutinę problemą, Heideggeris vis tiek išlaikė negatyvų savo nusistatymą nesuinteresuoto estetinio požiūrio į kūrinį atžvilgiu ir siekė parodyti alternatyvaus santykio su meno kūriniu galimybę. Tokį santykį jis vadina saugojimu, nusakydamas jį, kaip meno kūrinio vartojimo priešybę. Vartotojišką požiūrį į kūrinį, jo manymu, įtvirtino autonominė estetika. Saugojimas – tai atsivėrimas kūrinio steigiamai būties tiesai dvejopa prasme: kaip jo rodomam istoriniam pasauliui ir kaip pačiam kūrinio buvimo būdui. Taip Heideggeris, nagrinėdamas meno kūrinį, estetinio suvokimo problemą pakeitė hermeneutinio supratimo ir fenomenologinio patyrimo problema. Filosofas, suvokdamas negalimybę adekvačiai suprasti sugriuvusį ir neatstatomą pasaulį, vis tiek nurodo paradoksalų kūrinio sugebėjimą bent iš dalies atverti šį pasaulį mums kaip visiškai kitokią matymo ir mąstymo erdvę. Nors ir negalime per kūrinį visiškai nusikelti į dingusio pasaulio prasmių zonas, jo dėka, mąstydami mes galime atverti sau kitokias, nei įprastinės būties supratimo ir žmogaus egzistencijos galimybes. Taip mes kartu įveikiame kasdieniško santykio su tikrove tironiją, nes atsisakome įprastinių nuostatų, vertybių bei žinių. Heideggeris, analizuodamas meno kūrinį, įsitraukia į būties mąstymą. Hermeneutinė kūrinio analizė jo meno filosofijoje lukštena konkretaus kūrinio prasmes, o fenomenologinė analizė susieja tas prasmes su konkretaus žmogaus egzistencija.

Heideggerio manymu, kūrinio atveriamai būties tiesai suprasti bei jos raiškai mąstyme įprasminti reikalinga specifinė kalba, atliekanti tokias funkcijas, kurių mokslinė ar kasdienė kalba negali atlikti. Kalba tam tikra prasme valdo žmogų nulemdama specifinį jo pasaulio suvokimą. Prisiėmęs į savo sąmonę vienokio ar kitokio pobūdžio semantinę struktūrą, žmogus kartu apriboja savojo matymo ir mąstymo erdvę – jis yra priverčiamas žaisti pagal jos keliamas taisykles. Taip atsiranda nesusikalbėjimas tarp mokslo ir metafizikos, tarp į kasdienybės pragmatiką panirusio žmogaus ir menininko ar filosofo. Tokių būdu kalba demonstruoja savo galią. Ji gali pavergti žmogaus sąmonę ir priversti jį tarnauti semantiniam mechanizmui. Matydamas tokią grėsmę, Heideggeris atkreipia dėmesį į poetinį kalbėjimą. Jis, filosofo manymu, labiausiai tinka būties mąstymui. Poetinė kalba nėra orientuota į reikmeniškus santykius su daiktais, ji nesiekia manipuliuoti objektu kaip specifinių savybių turėtoju, žodžiais ji, kaip sako Heideggeris, įvardija pačią įvairių būties sričių atvirybę ir kartu tą atvirybę iškelia į matančio mąstymo šviesą (žr. 1, 79). Tai pažymi ir G. Steineris sakydamas, kad jo meno filosofijoje „Gyvasis poezijos nervas yra įvardijimo veiksmas. Tikroji poezija ne „imituoja“, kaip manė Platonas, ne „vaizduoja“ ar „simbolizuoja“, kaip teigė poaristotelinė literatūros teorija. Ji įvardija ir taip suteikia tikroviškumo bei tvarumo“ (6, 170). Heideggeris tiki, kad poezija yra specifinė meno rūšis, nes kalba, įvardydama būtybes, atveria jas. Taigi, mes galime sąmoningai regėti daiktą tik tada, kai egzistuoja jį apibūdinantis žodis. Tačiau tokį žodinį atvėrimą reikėtų suprasti jo meno filosofijoje steigiama, o ne moksline terminologine prasme. Heideggeris netgi kalba apie du visiškai skirtingus santykių su daiktais tipus: techninį ir poetinį. Mokslo teorijose matematinė (kiekybinė) analizė visiškai redukuoja daiktų egzistencinį kokybiškumą, tuo tarpu poetinėje kalboje žmogus išsilaisvina nuo praktikos diktatų ir atsiveria unikaliems būties fenomenams, jų individualiai būčiai. Poetinę kalbą Heideggeris netgi suvokia kaip pačią kalbos esmę. Kalba visų pirma yra ne esinių valdymo instrumentas, bet patį žmogaus sąmoningumą ir transcendentišką daiktiško fenomeno būtį steigiantis reiškinys.

Heideggeris šiuolaikinį žmogų apibūdina kaip savotišką benamį. Jį supantys daiktai visoje reikmeniškoje ir skubrioje jo gyvenimo sumaištyje retai atsiskleidžia jam kaip būties fenomenai. Ta kita daiktų dimensija, Heideggerio manymu, yra pasiekiama poezijoje. Poetas, naudodamas metaforas, atveria daiktų būtį. Skirtumas tarp poetinių metaforų steigiamų tikrovės suvokimo perspektyvų ir techninio instrumentinio požiūrio į daiktus yra esminis: poetas žaisdamas sąvokomis transformuoja daikto percepciją, taigi – keičia tam tikras sąmonės struktūras, tuo tarpu technomoksle keičiamas jau pats daikto substancionalumas – įvairiausiose eksperimentinėse strategijose jo unikali arba individuali monadinė būtis yra suskaidoma į tokias pat įvairias natūraliai nepasirodančias savybes bei jų tarpusavio santykius. Technologijos dominavimo tikrovėje objektiškas charakteris ima traktuoti daiktus, kaip pagaminamus ar gaminius, rinkos ar marketo prasme, sako Heideggeris. Nuožmus daiktų produkavimas tarsi ištirpdo juos ekonominių verčių kalkuliacijose. Visa žemė dabar yra paversta tokiu prekybos centru (5, 114-115). Šiame kontekste Heideggerio naudojama metafora virtusi jau savotiška filosofine formule – kalba yra būties namai, atrodo, nušvinta pirmapradiškiausia savo prasme – būties namai yra poetinė kalba.

Heideggeris sako, kad poetinis sakymas yra tam tikras būties įsisavinimo įvykis, kuomet mąstymas ir poezija gyvena tarsi kaimynystėje arba artimai sąveikauja su pačia žmogaus egzistencija. Būtis per kalbą atsiskleidžia žmogui. Poezijoje įprasminama pati žmogaus egzistencija, parodomos esmingos jos sąsajos su laikišku būties vyksmu, meno plotmėje – su pasauliu ir žeme. Poezijoje, anot Heideggerio, būtis atsiveria visu mastu.

Heideggeris meno kūrinį suvokia, kaip labai parankų filosofinio apmąstymo objektą, o ne tik kaip vienokių ar kitokių išgyvenimų sukėlėją. Suprasdamas kūrinį kaip istorinės būties tiesos reiškėją, jis taip pat atkreipia dėmesį ir į patį jo buvimo būdą, kuris teikia naujų išvadų filosofinei daiktiškumo sampratai. Daiktus Heideggeris parodo kaip visiškai neredukuojamus į jokias žmogiškas pažintines schemas, būties fenomenus. Jų būtis atsiskleidžia tik pačioje mūsų egzistencijoje. Meno kūrinys, kaip jis parodė specifiškai vartodamas pasaulio ir žemės sąvokas, jo koncepcijoje įgalina ne tik apmąstyti istorines žmogaus egzistavimo ir supratimo galimybes, giliau atsiverti dabarties pasauliui, jo steigiamoms prasmėms, bet ir intensyviau išgyventi savąją žmogiškąją dabartį, atsižvelgti tiek į savo, tiek į kitų esinių buvimo būdus. Žmogus per meno kūrinį atsiveria ne šiaip sau niekuo neįpareigojančioms prasmėms bei mąstymo perspektyvoms, bet suvokia savo paties buvimo skleidžiamas prasmes. Kūrinys jį įgalina apmąstyti save patį.

Savąja meno filosofijos koncepcija Heideggeris visai nesiekė išspręsti meno kūrinio problemos ir tuo būdu lyg užbaigti jau šimtmečius besitęsiančią diskusiją apie meno kūrinį. Analizuodamas meno kūrinį iš dviejų teorinių arba konceptualinių pasaulio ir žemės perspektyvų, jis kaip tik siekia dar didesniu mastu iškelti šią problemą, ir, kaip jis pats sako, iš naujo užminti meno mįslę, padaryti ją nuolat matomą.

Nors kūrinys ir netampa kiekvienam žmogui istorišku savęs ir tikrovės apmąstymo instrumentu, tačiau jis, kaip specifinis daiktas, potencialiai, kaip tam tikrą galimybę, visada išlaiko tokią savo funkciją – žadinti žmoguje esmingo jo paties ir būties sąlyčio suvokimą. Meno kūrinys gali neleisti jam nugrimzti į įprastines pragmatiškos kasdienybės, mokslo bei metafizinėse daiktiškumo, pasaulio ar gamtos sampratas ir nebematyti čia ir dabar akivaizdžiai atsiveriančios būties paslaptingumo.

Literatūra:

1. Heidegger M., Gaddamer H. G., „Meno kūrinio ištaka“. – Vilnius, 2003.

2. Šliogeris A., „M. Heideggeris apie meno kūrinio prigimtį“ // Problemos, Nr. 23, 1979.

3. Šliogeris A., „Daiktas ir menas“. – Vilnius,1988.

4. Andrijauskas A., „Menas ir būtis Heideggerio filosofijoje“ // Krantai, Nr. 9, 1989.

5. Heidegger M., „Poetry, Language, Thought. – New York“, 1975.

6. Steiner G., „Heideggeris“. – Vilnius, 1995.

 

Skaitytojų vertinimai


33170. gugu2006-12-11 16:44
kaip visada labai rimta

33178. keke2006-12-11 21:38
tokie straipsniai bent jau naudingi visuomenei, labai gerai.

33264. xX2006-12-15 09:10
Totalus briedas. Kiekvienas sakinys ar pastraipa totalus briedas. Pvz., "Mokslo teorijose matematinė (kiekybinė) analizė visiškai redukuoja daiktų egzistencinį kokybiškumą, tuo tarpu poetinėje kalboje žmogus išsilaisvina nuo praktikos diktatų ir atsiveria unikaliems būties fenomenams, jų individualiai būčiai." Redukuoja kokybiškumą? Į ką redukuoja? Matematinė analizė - tai tik kiekybinė analizė? O kur tada dėti visą matematikos sritį - kokybinę diferencialinių lygčių teoriją (populiariai vadinamą katastrofų teorija)? Na, autoriui reikėtų pastudijuoti ne Heideggerį, o ką nors naujesnio. Antraip meno teorija liks nepasiekiamas Everestas.

33268. 2 xX2006-12-15 12:24
Na, nereikia labai priekabiauti prie studentiškų referatų:)

33283. er2006-12-15 15:59
xX`ui. visa katrastrofu teorija ponas xX dekit kur tik norit, bet ne i meno kurini. Kad matematiniai modeliai praktiskai nieko bendro nebeturi su realybe nera jokia naujiena. Niekaip neimanoma patirties, pavyzdziui, patiriamos spalvos, garso, kvapo ir tt. perteikti matematinemis lygtimis ar kitokiais kiekybiniais parametrais arba kiekybinemis metaforomis. Matematine ir apskritai bet kokia kita kalba fiksuoja ir yra orientuota daugiausiai tik i daiku funkcijas, o ne i juos pacius, kaip unikalius patirties fenomenus. Tai ne tik matematines, bet apskritai bekokios kalbos problema - kalba fiksuoja tik labai siaura patirties aspekta. Tai ir yra esmine visos technokratijos problema, kuria labai issamiai aptare Huserlis ir jo mokinys Heideggeris. kokybiu redukavimas i kiekybinius santykius beabejo yra naudingas praktiskai, bet toks aprasymas visiskai negeba zodziais "fotografuoti" patirties. Tai, kad jus kiekviena sakini sugebejot interpretuoti kaip totalu brieda be abejo yra didelis jusu intelektualinis pasiekimas, man sioje srityje tikrai dar toli iki jusu. O jusu rekomendacijas studijuoti ka nors naujesnio grazinu jums paciam, akivaizdu kad jusu iklimpimas senoje, ribotoje matematizuotoje paradigmoje yra isties katastrofiska atgyvena, tikrai neleidzianti jums ikopti i meno teorijos everestus :) 2xX`ui - pristatant kieno nors poziuri referatyvumas neisvengiamas.

33290. pamastymui... :-( 2006-12-15 18:24
labai sausas straipsnis...paskaicius kelias pastraipas dingsta noras toliau skaityti.gal autoriui vertetu pereiti prie aktualesnes problematikos,nes kitaip jo straipsniai greitai taps tik jam vienam ar geriausiu atveju dar keliem snobam idomus. be to stilius labiau primena mokslini nei publicistini.

33310. 2 pamastymui...2006-12-16 13:53
kad ta litmenio publicistika jau labai pabodusi yra, čia gal ir per sausas straipsnis, bet bent jau šiokia tokia atsvara yra visiems tiems laikraštiniams pliurpalams

33312. xX2006-12-16 17:39
Edvardai, puiku, kad atsakei į mano komentarą. Tavo teiginiai yra ne tik jaunatviškai drąsūs (kuo galima tik pasidžiaugti), bet ir jaunatviškai riboti (natūralu - tame nematau nieko blogo). Aš irgi esu ribotas ir tai pripažįstu. Tačiau pripažinimas nereiškia susitaikymo su padėtimi, todėl siekiu savo ribotumą mažinti.
Visų pirma, matematiniai ir kitokie (pvz., kompiuteriniai) modeliai nebuvo ir nebus vien kiekybiniai. Kokybė ir kiekybė yra tampriai susieta, ir tai ypatingai ryšku šiuolaikiniame kompiuteriniame modeliavime. Atsiranda visai naujos sritys - kompiuterinė sociologija (computational sociology), komp. psichologija, komp. menotyra etc. Būtent čia ir bandoma iš naujo suprasti, kaip atsiranda tokios kokybės, kaip "gyvybė", "protas", "grožis", "meilė" etc. Tačiau kompiuteris tėra įrankis, padedantis atsakyti į tinkamai suformuluotus klausimus. Tu irgi modeliuoji kokybes, tik naudoji kitus "įrankius" - ne kompiuterį. Jokiu būdu neteigiu, kad tai blogai. Išties yra tokių pripažintų mokslininkų (pvz., R.Penrose), kurie įrodinėja, jog mąstymo ir kt negalima imituoti jokiais kompiuteriniais prietaisais (R.Penrose tai argumentuoja kvantinės mechanikos principais). Aš su tuo nesutinku ir turiu visą argumentų arsenalą, kad yra kitaip. Mąstymas, kaip ir menas, yra socialinis reiškinys, todėl reikįtų remtis socialumo geneze ir kreipti dėmesį į socialinių tinklų teoriją. Tačiau tokių emergentinių reiškinių kaip menas (kompiuterinis) modeliavimas visai nereiškia, kad remiantis sukurtu modeliu galėsime prognozuoti meno tendencijas ar net naujų, dar nebuvusių meno srovių atsiradimą. Reikalas tas, kad mes esame angažuoti senoms teorijoms, kurių pagrindinė dogma yra vienareikšmiškumas. Jei vienareikšmiškai negalime nurodyti, kas bus rytoj, tai nereiškia, kad blogas modelis, o tik tai, kad tikrovė (realybė) yra daugiavariantė. Tačiau kokią nors matematizuotą, kad ir fenomenologinę teoriją (modelį) visada galima panaudoti galimų kokybiškai skirtingų variantų analizei, tuo tarpu iš Tavo "modelio" jokių išvadų nepadarysi. Pvz., katastrofų teorija yra kokybinės analizės teorija, jos metodus galima panaudoti analizuojant meno kūrinio suvokimą - kaip tas pats vaizdas per se suvokiamas priklausomai nuo kitų veiksnių - nuostatos, nuotaikos, epochos, apšvietimo, etc. Šiaip kalba irgi yra dinaminis reiškinys, gi atsiranda naujos sąvokos (ontologijos), įvedamos metrikos (atstumai tarp sąvokų ir pačių sąvokų vidinis matas), apibrėžiami sąryšiiai ir semantikos, nagrinėjama sąvokų indukuota semiozė etc. Mokslas kaip reiškinys bando neužčiuopiamą užčiuopti, įvardinti, pagauti. Be abejo, yra labai keistų dalykų, bet tas keistumas išplaukia iš dabartinio mūsų žinių lygio. Pvz., šiuolaikinis mokslas nepaaiškina (neturi modelio), kas yra gravitacija arba elektros krūvis. Arba: neaišku, kam moteriai reikalingas orgazmas, nes ir be jo galima pastoti. Ir t.t.

33316. er2006-12-16 21:06
Kad ir kiek tą žinojmo ribotumą siektumėm sumažinti, manau, vistiek niekada nei jūs nei aš netapsime neriboti. Čia tokia pat iliuzija, kaip ir Markso, sakiusio, kad kažkada vykdydami revoliucingus perversmus socialinėje sferoje tapsime laisvi... Bet donkichotiški siekiai ir idealai visada bus gražūs ir tikriausiai teiks daug džiaugsmo visiems neabejingiems humorui žmonėms. Kiekviena teorija ir požiūris, aišku, ne tik jūsų, bet ir mano yra riboti, nes uždeda siaurus konceptualinius akinius, kurie kartais iš principo neleidžia net pamatyti kitokių faktų, o ką jau bekalbėti apie vienokį ar kitokį jų supratimą. Manau, kad mes nesusikalbam būtent dėl šios priežasties. Jūs (o gal taip pat ir aš) viską, tame tarpe ir visus į jums gražios ir, aišku, tik dėl jums vienam suprantamų priežasčių teisinga laikomos teorijos rėmus netelpančius požiūrius norite atmesti manydamas, kad jaunatviškas ribotumas yra didesnis už vidurinio amžiaus ar senatvišką. Niekaip iš jūsų argumentacijos nesupratau kodėl „matematiniai ir kitokie (pvz., kompiuteriniai) modeliai nebuvo ir nebus vien kiekybiniai“. Kaip kalba, tame tarpe ir matematinė gali būti kokybinė? Ar galima, pavyzdžiui, skaičių 6 patirti, užuosti ir kitaip aptikti savo patirtyje? Juo labiau ar mes galime patirti panašiai kaip danties skausmą santykius tarp skaičių? Savo straipsnyje niekur neparašiau ir nemanau, kad kokybė ir kiekybė negali būti susiejamos, kaip tik galvoju, kad tokia strategija yra eksperimentinės gamtotyros pamatas. Tik tokiu būdu (kokybes suvedant į kiekybinius parametrus) galima pasiekti praktiškai reikšmingų rezultatų. Bet, kaip sakiau, kiekybinis daiktų aprašymas visiškai negeba žodžiais "fotografuoti" patirties fenomenų. Aš nesu kompiuterinio modeliavimo specialistas, ir straipsnyje kalbėjau ne apie technologinius pasaulio ar žinių pertvarkymus, o tik norėjau pristatyti Heideggerio požiūrį į meno kūrinį kaip fenomenologiniam patyrimui ir hermeneutinei analizei labai parankų daiktą. Manau akivaizdu, kad tokie patiriami dalykai kaip intensyvi violetinė spalva, metalisto riaumojimas ar pritrenkiantis sportbačių kvapas yra kiek kitokios kokybės nei jūsų paminėtos "gyvybė", "protas", "grožis", "meilė" ir t.t. Nežinau, kaip jūs, bet aš dar niekur nemačiau: nei savo kambaryje nei lauke, tokio daikto, kaip meilė, grožis ir, turbūt neklystu sekdamas jūsų minties eigą – gėrio, tiesos, garbės ir kitokių konceptualinių fantomų. Tai, kad šie žodžiai dažniausiai žymi labai subjektyvius, neretai visiškai unikalius ir niekaip neperteikiamus kalba dalykus, manau yra pakankamai akivaizdu. O, kad į viena eilę statote tokias „kokybes“, kaip protas ir grožis, mane išties stebina, nes nebesuprantu ar išvis tame kompiuteriniame modeliavime dar esama kokios nors logikos... Tad nelabai sutikčiau, kad aš modeliuoju kokybes, o jeigu ir taip, tai tikrai ne tokias, kaip jūs. „Mąstymas, kaip ir menas, yra socialinis reiškinys“ – turiu pasakyti, kad ne tik, turiu eilę argumentų, bet dabar pakaks pasakyti ir tiek, kad nieks už jus nepaklausys muzikos kūrinio ar nepamatys paveikslo, jokia visuomenė ar institucija – reikalinga būtent jūsų patirtis, kurią ir aprašo fenomenologai. Mąstymas kaip objektyvuota ženklų sistema iš tiesų funkcionuoja sociume, tačiau ir jo viso negalima aiškinti tik kaip socialinio reiškinio, mastydami mes galime atsiverti vis kitaip skirtingiems patirties fenomenams – apie tai kalbėjo Heideggeris analizuodamas poetinę kalbą. Džiaugiausi perskaitęs jūsų sakinį, kad „Mokslas kaip reiškinys bando neužčiuopiamą užčiuopti, įvardinti, pagauti“, bet po to supratau, kad jūs pats netikite tuo, ką sakote arba nesupratote, ką pasakėte, nes jau sekančiame sakinyje sau prieštaraujate teigdamas, kad „Be abejo, yra labai keistų dalykų, bet tas keistumas išplaukia iš dabartinio mūsų žinių lygio“, reiškia kažkada vis dėlto būsim visiškai neriboti žinojimo ir turbūt visomis kitomis prasmėmis... na, turbūt tada būsim dvasios ir gyvensim Platono idėjų pasaulyje skaičiuodami ir matuodami tik nebeaišku ką... na, o kam moteriai reikalingas orgazmas - tai tikrai reikšminga problema. Gal dėl to, kad ji norėtų mylėtis ? Kol nebuvo kontraceptikų, toks gamtos mechanizmas padėjo mums abiems atsirasti :)

33337. xX2006-12-17 20:04
Pradėkim nuo moters orgazmo. Sutinki, kad tai yra "kokybė", kuri kažkada turėjo atsirasti (kitų žinduolių patelės tokios "kokybės" neturi). Jei Moters Orgazmą laikai platoniška idėja, tai čia jokio mokslo nėra ir nereikia - tada tai paprasčiausia dogma, kuria galima žavėtis kaip kokiu meno kūriniu. Neatsargiai ir su sarkazmu prasitarei, kad orgazmas reikalingas, kad moteris norėtų mylėtis. Na pats pagalvok, kokį čia priežastininį ryšį užmezgei. Ką reiškia norėtų mylėtis? Jei nenorės, tai net orgazmas nepadės.
Evoliucinis aiškinimas irgi nepaaiškina šios savybės atsiradimo, nes moterys, kokių tai mutacijų dėka įgijusios sugebėjimą pajust orgazmą, palikuonių prasme nėra vertingesnės už tas, kurios neturi šių savybių. Gal net atvirkščiai. Šiaip ar taip, tai įdomus reiškinys, kurio galima tikrinti įvairias teorijas ir hipotezes.
Na, dar pakedensiu kai kuriuos išsireiškimus. Ką reiškai "Mąstymas kaip objektyvuota ženklų sistema ..."? Nieko. Toks mąstymo įvardijimas yra tuščias. Asmeninę patirtį aprašo ne tik fenomenologai. O ar Dievą matei, jei meilės, gėrio, grožio dar nematei? Todėl ir siūlau žiūrėti į reiškinius kaip santykius su kitais reiškiniais ir į procesus, tada ir intensyvi violetinė spalva bus suprantama ne kaip fiksuotas ir individualus fenomenas per se, bet kaip sisteminis kintantis reiškinys, priklausantis ne tik nuo epochos, bet ir nuo kultūross ir kt. Nejaugi to jūsų profesoriai nemokė? Beje, požiūris į matematiką kažkos anachronistinis ir, sakyčiau, mokyklinis. Nuoširdžiai rekomenduoju pastudijuot ką nors šiuolaikiškesnio, kad ir iš synergetics arba complex systems sričių (rašau ankliškus terminus specialiai). Ir siūlau į fenomenus žiūrėti dinamiškai, nes antraip iš aklavietės nepajudėsi nei per pėdą.

33343. er2006-12-17 23:18
xX`ui - Tai, kad jums atrodo, jog aš esu kažkokioje aklavietėje, dar kartą rodo ne tik mūsų nesusišnekėjimą, bet, manau, ir nenorą susišnekėti. Be abejo ne tik fenomenologai aprašo patirtį, tačiau kiek man žinoma, jie, tęsdami antikinės filosofijos tradiciją yra vieni iš tų nedaugelio teoretikų, kurie atsiriboja nuo tradicinės gamtamokslio paradigmos (kurią jūs akivaizdžiai atstovaujate) ir kartu nuo gamtotyroje propaguojamo pažintinio sąntykio su tikrove. Todėl jie dažniausiai ir visai nebekalba apie jokias esamas tikrovės reiškinių pažinimo, perkūrimo ir įvaldymo metodikas ir nebeieško naujų. Tai ka gi jie veikia? Ogi jie dažnai nieko neveikia arba daro tai, ko paprastai veikla niekas nevadina. Jie tiesiog stebi ir bando papasakoti kitiems ką pamatė. Jie kontempliuoja, medituoja akimis, oda, ausimis ir tt. Tad jeigu labai norit fenomenologus traktuoti kaip kokius nors metodologus, tai geriausiu atveju jie (pvz Huserlis) kalba apie tam tikras perceptyvines mūsų sąmonės transformacijas, padedančias atsigręžti į patirtį ir išgyventi įvairius patirties fenomenus be kalbos drabužių ir su jais. Tokia fenomenologų strategija yra labai paranki tam tikrais aspektais analizuojant meno kūrinius, ji atveria daugybe naujų kelių visiems aprašinėjantiems įvairiausius estetinius fenomenus. Jūs siūlote žiūrėti į reiškinius kaip santykius su kitais reiškiniais ir į procesus - ačiu, nenoriu, neveža, nes tai labai nuobodus dalykas - jau vien kasdienybėje tų santykių tarp reiškinių reikia žinoti tiek daug, tai kam man jų dar ieškoti pavyzdžiui klausantis muzikos, gulint vonioje ir tt? čia jau būtu minimum kažkokia tyrinėtojo manija :) Žmogus nėra tik pažįstanti būtybė. Kadangi nepaaiškinote kaip kiekybė gali pavirsti į kokybę, jūsu svarstymus apie matematiką laikau geriausiu atveju moksline fantastika. O dėl moters orgazmo lieku prie savo hipotetinės nuomonės. Argi moteris myletųsi jeigu ji nejaustų jokio malonumo? Seksas tada butu tik vyro prievartos aktas prieš moterį - tokiu atveju žmonių giminė dar neišnyktų, bet kas būtų jeigu orgazmo nebejaustų ir vyrai? Manau, kad orgazmas kaip ir visos kitos žmogaus savybės gali būti visiškai paaiškintos evoliuciniais mechanizmais. Orgazmas vienas rūšies ginklų kovojant su išnykimu. Malonu, kad diskutuojate :)

33691. padange :-) 2007-01-02 23:31
oho...kai geras straipsnis, tai yra apie ka ir diskutuot...puiku, Edvardai:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:36:11 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba