Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-08 nr. 3121

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
PAKRANČIŲ RIBOS
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• APIE TĄ RÓŻEWICZIŲ, KURĮ ŠITAIP SUVOKIU
• Eglė Kačkutė.
„ANAPUS POSTMODERNIZMO“ – VISAVERČIO AKADEMINIO GYVENIMO LIETUVOJE LINK

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
PASIILGĘS ŽODŽIŲ, KURIE BUS DIDESNI UŽ JĮ PATĮ

KNYGOS 
• IMPERIJOS MOTERIS2
• KATINAS, KURIS ATĖJO PER KALĖDAS1
• SABALAS IR PANELĖ4
• BRUDENIS3
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Baltos lankos)
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Vaga)
2
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Milda Čiučiulkaitė.
PAKALBĖKIME APIE OPERĄ
17
• DĖMESIO CENTRE – KONTRABOSAS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
PRADŽIOJE BUVO, BUS, TEBŪNA…
1
• PREMJERA LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
AISTRA VS SIUŽETAS
1

FOTOGRAFIJA 
• NEMATOMAS ŽMOGUS IŠ JAV3

PAVELDAS 
• Napaleonas Kitkauskas.
ŠLIOSBERGO NAMO NELIKO JAU XIX AMŽIUJE
32

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS34
• RAIMONDA JURČENKIENĖ2

PROZA 
• Aistė Kisarauskaitė.
MINIATIŪROS
13

VERTIMAI 
• Piotr Cegiełka.
PROZA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• UŽ VALSTYBINIO VILNIAUS MAŽOJO TEATRO UŽDANGOS1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJA
12

KRONIKA 
• ATSARGIAI – TELEVIZIJA
• HENRIKO IBSENO METAMS BAIGIANTIS
• GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (2)
• MENŲ SPAUSTUVĖJE – NORVEGŲ ŠOKIO SPEKTAKLIS
• CHORŲ ŠVENTĖ ,,ŽIEMOS ŠVIESA“

SKELBIMAI 
• ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA KVIEČIA TEIKTI KŪRINIUS VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJAI GAUTI

DE PROFUNDIS 
 Aluyzas Litrelis.
AŠ TURIU DVIRATĮ
1

DE PROFUNDIS

AŠ TURIU DVIRATĮ

esė

Aluyzas Litrelis

[skaityti komentarus]

Tik dviratis gali išgelbėti pasaulį, nes d. ir dviratininko kuras yra lietuviški lašiniai su svogūnu, tinka tiek čekiškas alus, tiek „Žiguliovskoje pivo“, vištų ir kt. kiaušiniai, ukrainiečių sklindžiai beigi kinų ryžiai ir kt. natūralūs produktai, beveik nekenksmingi sveikatai ir gamtai, jeigu vartojami saikingai. Ekologinės katastrofos ir uždusimo globaliniame šiltnamyje akivaizdoj dar galim kalbėti apie arklius, kumeles irgi raitelius, valtis ir upininkus, bures ir borėją, šunų kinkinius ir pan., tačiau d. yra praktiškiausia iš švariųjų tr. priemonių, nes nepalyginsi dviračiui reikalingų degalų nei su žibalu, nei su akmens anglim ir juolab su branduoline energija. Tradicinis dviratis neteršia oro ir nepalieka radioaktyvių atliekų, na nebent dviratininkas truputį, tačiau tai natūralu ir nepavojinga aplinkai. Vien dviratininkais apgyvendintoje planetoje nereikėtų kariauti dėl naftos irgi dujų telkinių, neskęstų ir nejuodintų okeano tanklaiviai, arabai neturėtų pelno iš naftos ir neremtų teroristų, amerikiečiai nepultų jų sausumos, oro irgi vandens, rusai su vokiečiais negadintų Baltijos kiaurais vamzdynais, o lietuviams neskaudėtų galvos dėl vis perkamos ir vis nuostolingai parduodamos „Mažeikių natos“, nes ji paprasčiausiai neegzistuotų. Ir sušilti dviratininkas gali ne brangiai mokėdamas dūmijantiems ir sproginėjantiems š. tinklams, o paprasčiausiai mindamas pedalus į gyvenimo kalną, paskui nerdamas nuokalnėn, vėjeliui švilpaujant kaip vaikystėje.

Šią paprastą ir išganingą tiesą Lietuvoj geriausiai suvokė Artūras Zuokas ir andai surengė prasmingą oranžinių dviračių akciją. Jos metu paaiškėjo, jog taip pat mano ir dauguma vilniečių, nes viešieji oranžiniai mero dviračiai buvo nedelsiant panaudoti ir tuoj pat išgrobstyti – kaip daugumai trūkstama tr. priemonė. Nėra teisūs mero A. Zuoko kritikai, sakantys kad eksperimentas nepavyko, jis pasiteisino, nes paaiškėjo, kad šimtai negali pasidalinti vieno dviračio, kiekvienas nori turėti savo perdažytą oranžinį, eiklų ir sparnuotą kaip mero irgi lakūno mintis. Poetams d. irgi išsigelbėjimas: neseniai susitikau jauną, didelį irgi talentingą poetą, kurs kuo sėkmingiausiai iš „Trečiojo brolio“ dviračiu judėjo į „Žvėryną. Ir jo d. buvo neabejotinai prabangesnis už tą valdišką redakcijos dviratį, kurį Chruščiovo ir kukurūzų laikais vairavo tuomet jaunas būsimasis „Trečiojo brolio“ autorius. Kukurūzmečiu jaunasis poetas dirbo korespondentu Lietuvos šiaurėje, kur kukurūzai nenorėjo subręsti ir nepaisė politikos, o rajoninio laikraščio žurnalistas tuo dviračiu privalėjo važinėti po varganus, bet vaišingus kolūkius ir pripildyti laikraštį gėrio, bet, nesiderinant tikrovei su reikalavimais, kartą pametė dviratį kukurūzuose, ir tai buvo pranašiška auka poezijai.

Didi ateitis laukia poeto, kurs vairavo ar tebevairuoja d., nes, tarkim, poetas Petras ir iš to paties Petro dviratininko gali patirti, jog pusiausvyra vairuojant d. ir pusiausvyra rašant yra tas pats, nes grafomanas yra kaip nuolat griuvinėjantis dviratininkas ar negriūvančio dviračio išradinėtojas. Viešpats davė žmogui pusiausvyrą, idant dvikojis ją sustiprintų lakstydamas dviračiu, todėl galima tarti, kad d. yra bendras viešpaties ir žmogaus išradimas, skirtas dviratininkams pasidauginti bei ekologinei irgi dvasinei pusiausvyrai planetoje išlaikyti.

Andai mes, keli poetai, visi neblogai mokantys vairuoti d., atvykom, deja, ne dviračiais, į Poezijos pavasarį, berods į Jonavą, ir netoli būsimųjų skaitymų vietos pamatėm minias vyrų beigi moterų. Pamanėme, jog tai poezijos gerbėjai nekantriai laukia mūsų, dar nematytų ir nepamylėtų poetų irgi poečių, tačiau netrukus centrine gatve pasipylė jaunųjų dviratininkų srautas, paaiškėjo, kad vyksta mokinukų dviratininkų lenktynės, ir susijaudinę tėveliai stebi, kas nugrius, o poetai kol kas nelaukiami, na nebent oranžiniais d. iš Vilniaus atlėktų.

Tik dviratis gali išgelbėt poeziją ir pratęsti tautos istoriją.

Senasis mano d., kurį Sąjūdžio ir deficito laikais man įsigyti maloningai padėjo tuometinis Trakų „Galvės“, o dabar „Vorutos“, redaktorius Juozas Vercinkevičius, jau susidėvėjo ir surūdijo, kažkas pavogė pompą, nusuko veidrodėlį, skambutį, žibintą ir dar kažką, be to, ekologinio žygio metu užvažiavau ant vinies, ir mano senovinis bendražygis aiškino, jog tai ne vinis, o „cvekas“, bet koks dabar skirtumas.

Grįždamas iš ano Poezijos pavasario, kelionkrepšyje parsivežiau maždaug 500 dviračių, visus dovanojo kolegos d., labai nuoširdžiai, lyg žinotų, kaip man to stinga.

Tilpo ir nebuvo sunkūs, nes „dviračio išradimu“ vadiname kiekvieną išradimą ar kūrinį, kurio nepakankamai apsiskaitę autoriai nežino, jog tai jau daug kartų išrasta arba sukurta, tūkstančius k. patobulinta, ir, to nežinodami, jie nuoširdžiai džiūgauja sukūrę naujovę, netveria iš laimės, kuri vėliau nepasiteisina. Šiuo atveju tai buvo maždaug 500 eilėraščių dviejuose rajonų literatūros almanachuose ir keliose autorinėse knygelėse – pusšimtis jaunų ar jau galudienių autorių vėl išrado daug daug d., dar netobulų, dar be žibintų, be stabdžių ir be skambučio, kaip d. laikų pradžioje, berods devynioliktam amžiuj. Ta proga galėtume kalbėti apie grafomanijos prigimtį ir jos naudą ekonomikai beigi žalą piliečiams ir gamtai, tačiau kitoj reiškinio pusėj matyti begalinis mūsų tautiškųjų kūrėjų troškimas lėkti į šv. rytojų ne kinišku, ne rusišku, o tik lietuvišku dviračiu, ir tai tik padidina mūsų skausmą dėl žlugusios ir susvetimėjusios Šiaulių dviračių gamyklos. Ten sumeistruotu beveik lietuvišku „Ereliuku“ vaikystėje kaip toj rusiškoj dainoj „Orlionok, orlionok“ skraidžiojau ir aš, o mano mergaitė lakstė „Kregždute“, ir gal todėl dabar balsuoja tik už konservatorius. Bet anuomet Landsbergio nebuvo, o mes, užsistūmę d. į aukštą kalną, užtempę „Ereliuką“ irgi „Kregždutę“ į lietuvišką viršukalnę, pasijusdavome smingančiais pakalnėn paukščiais.

Tik dviratis dar gali išgelbėti beblėstančią mano ir tos buv. mergaitės meilę, nes tik d. gali atgaivinti nekaltus prisiminimus ir grąžinti mus į laikų pradžią, be to, vyras jai nepatiki automobilio nei pinigų, o aš viso to dabar paprasčiausiai neturiu, net d. surūdijo. Todėl šviesus liūdesys užlieja sielą, kai atsiverčiu Šiauliuose leidžiamą solidų almanachą, prarastas laikas ima tekėti gyslomis, kai 1998 m. „Varpuose“ 235-ame p. vėl išvystu istorinę fotografiją: ten vyr. redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius ką tik atliko šventą misiją, ir anų metų „Varpų“ laureatai Marcelijus Martinaitis, Aidas Marčėnas beigi Vladas Vyšniūnas savo rankose tvirtai laiko ne kokį nors varpinės virvagalį, o dviračių vairus su visu d. Plius „Elnio“ batai, berods pritaikyti pedalams minti, plius A. Gricevičiaus lietuvių saldainių fabriko saldainiai – kaip ekologiškas kuras d.

Nežinau, kas dabar darosi buvusioje d. gamykloj, tik aišku, jog pastaraisiais metais geriausiais pripažinti „varpininkai“ gavo jau ne d., nešančius mus į gėrį, o televizorius, iš kurių ekranų dabar dažniausiai sklinda blogis.

Aišku, parodo ir gėrio truputį, tačiau net „Elito kinas“ nac. tv. sugadinamas reklama ir matomas tik vidunakty, kai gali žiūrėti nebent nemigos kankinamas elitas arba naktiniai d. Kaip komerciniuose, taip ir nac. ekrane dominuoja reklama, raginanti vartoti nebūtinus dalykus ir be saiko keliauti, tuo skatinanti vystytis visą dūmijantį transportą ir dar stipriau dūmijančią tr. gamybą beigi naftos pumpavimą irgi tanklaivių susidūrimus. Tie dūmijimai ir katastrofos, aišku, gaivina gudriausiųjų ekonomikas, bet būtent klestinčios ekonomikos lyg didžiulis vėžys suės pasaulį, nes dūmijančių lainerių gamintojai beigi keleiviai neturi laiko važinėti dviračiais, ir dėl to nunyko ne tik minėta d. gamykla Šiauliuose, pusė pasaulio nunyko, nes tik dviratininkai ir pėstieji dar turi laiko pamąstymams ir pasvajojimas, tik d. dar turi grynojo proto ir truputį vaikų, tačiau jiems trūksta pinigų naujam d., o kartais ir batams.

Ir jokia televizija neparodo, koks laimingas yra mano kaimynas Pranas, kurio trobelė dunkso ant kalniuko vidur miškų, vaikučiai irgi moteris džiaugiasi dar neiškirstu mišku ir nesugadintu oru, o kiemą puošia du automobiliai. Vienam stinga motoro, padangų ir akumuliatoriaus, o kitam trūksta akumuliatoriaus, padangų ir motoro, todėl į miestelį Pranas smagiai lekia senu dviračiu, surinktu iš trijų d., ir tam dviračiui stinga nebent sparnų, tačiau sparnai yra Prano vaizduotėje, todėl beveik nieko nestinga mano kaimynui. Ir kuro d. pakanka – tinka grybai ir uogos, ožkų pienas beigi mėsa, aišku, jeigu Pranas į dviratininko kurą įmaišo daugiau vyno, tai, ir d. vairuodamas, sukelia įvairių eismo įvykių. Tačiau, lyginat su automobilių, traukinių ir tanklaivių susidūrimais beigi su orlaivių kritimais, tie dviratininko sukelti įvykiai keliuose yra tokie nereikšmingi, kad, atrodo, jų net nebuvo. O jeigu d. Pranas vis dėlto žus kelių ar bekelės įvykyje, tai Aukščiausiojo tikriausiai bus nedelsiant išteisintas, nes negadino oro benzinu, o automobiliai kieme – kad soc. rūpyba žinotų, jog Pranas neturi už ką pirkti motorų, šaldytuvų, televizorių, ir, tatai žinodama , neužmirtų jo vaikučiams parūpinti dviratukų.

Neseniai netyčia nusipirkau visai puikų dviratį, tą, kur puošia Alvydo Šlepiko novelių knygos „Lietaus dievas“ viršelį. Džiugu, kad autorius išvysto padorų greitį siužeto tiesėse ir puikiai išlaiko pusiausvyrą pasakojimo vingiuose, laiku spusteli stabdžius ties praraja, neužsitraukia Lietaus dievo irgi Perkūno rūstybės. Beje: lietaus, vėjų, šalčių ir karščių dievų palaiminimą užsitarnauja tik pėstieji, dviratininkai ir pan. Andai jau be senelio dviračio, vienas pats kojomis skubėjau namo laukų ir pievų keliukais, gal dešimt mylių buvo likę, mane ėmė vytis audra, juodi kamuoliniai ir žybčiojantys debesys, lietaus ir gal žaibų dievas ėjo su manim lenktynių, grasino pavyti ir išmaudyti, gal tvokstelėti žaibeliu, ir aš gailėjausi, kad nėr d., galvojau: gal reikia sustoti, atsigręžti į žaibuojantį debesį, pagrūmoti jam kumščiu arba, kaip yra sėkmingai daręs Kernavės kasinėtojas, vienas iš įdomiausių archeologų Aleksandras Luchtanas, išsitempti visu ūgiu ir į keturias puses sušukti keturiskart: Odinai, Odinai... Taip berods 2000 m. per Gyvosios archeologijos dienas, per rūsčiąją audrą A. Luchtanas išgelbėjo savo akmens amžiaus žmogaus stovyklavietę irgi gentį, tą, kuri dar nebuvo išradusi nė vieno rato. Uraganinė liūtis šlavė viduramžių amatininkų palapines irgi namelius, kuršių irgi prūsų sodybas, išsiskleidusias ant Kernavės erdviausiojo piliakalnio, o akmens amžiaus gentelei, pasak paties A. Luchtano, buvo padaryta išimtis, atsirado gero oro koridorius, kažkodėl vikingų ir jų stichijų viešpatis Odinas pripažino archeologą saviškiu... Bet aš, vienas vidur laukų, atsigręžęs į grumančius ir blyksinčius debesis, suvokiau, kad padės man Odinas, jeigu kojos padės, ir, Odinui pučiant į nugarą, pirmieji lašai pasivijo, likus gal dviem šimtams metrų, beveik sausas parlėkiau, ir tada lietaus dievas, grynindamas globalistų pridūmintą orą, užgrojo namais lyg vargonais – requiem mano turėtiems d. ir pašlovinimą pėsčiajam, žaibai kryžiavosi, buvau suspėjęs ir laimingiausias.

Ponui dievui, pasak vieno piligrimo, labiausiai patinka pėstieji, antroj vietoj – dviratininkai, trečioje – raiteliai ir vadeliotojai, ketvirtoje – irklininkai ir buriuotojai, penktoje – slidininkai irgi čiuožėjai, šeštoje – sklandytojai bemotoriais sklandytuvais, septintoje – riedutininkai ir riedlentininkai, o toliau jau prasideda blogučiai, kuo toliau – tuo blogiau.

Apie pasaulio blogumą mes, grupelė pėsčiųjų poetiškų sielų, pernykščiame birželyje ir kalbėjomės poeto Antano Kalanavičiaus tėviškėj, ant gražaus kalnioko, į kurį Antanas jau ankstyvoj vaikystėj puikiausiai užlėkdavo dviračiu. Stalą, dabar esantį Nedzingės visuomeniniame muziejuje, Antanas su žmona Perpetua parsivežė iš Alytaus tėvo arkliu, o šiaip svarbiausias transportas A. Kalanavičiui buvo kojos arba d. – pigu, saugu ir ekologiška. Jeigu taip manytų dauguma, tai nedūmintų milžiniškos gamyklos, darančios gigantiškus aerobusus irgi tanklaivius beigi milijonus „Audi“ irgi „Trabantų“, kurie irgi dūmija, visai be reikalo nešiodami piniginguosius po visą pasaulį, kuriam gresia pražūtis dėl tų pačių dūmų. Skuba globalistai pamatyti viską iki pasaulio ir „globuso“ globalinės pabaigos ir nepaiso kuro pabrangimo – vos tik Algimantas Čekuolis ištarė, kad „benzinas jau niekad nebus pigus, nes kinai nulipo nuo dviračių ir sulipo į automobilius“, tuoj minios keliauninkų suskubo pamatyti Kiniją ir kt. vietoves, kol benzinas dar labiau nepabrango ir kol tai matyti per dūmus. Taip ir darosi: pėstieji ir d., galvodami apie dūmus irgi skurdą, nesiryžta turėti daug vaikų, o pinigingieji, darydami pinigus, dūmus ir karjerą, visai nebeturi kada daryti vaikų, ir tauta išmiršta, globališkai dūmijant globalistų išmetimo vamzdžiams irgi kaminams – iki absoliutaus užsidūmijimo.

Tai ką daryti?

Mes, indoeuropiečiai, net teroristams užgrobus brangius ir kenksmingus orlaivius, nepagalvojame, kad galima pasitenkinti ekonomišku ir nebrangiu dviračiu. Juk sutaupytus pinigus galėtume paskirti geros kokybės ekologiškiems palikuonims užauginti, palikuonims, kurie tokiu pačiu d. gal pasiektų ne tik „Trečiąjį brolį“; nors laimė dažniausiai laukia ne už tūkstančių, o už keliolikos mylių, jei tik žinai, kad pasaulis yra ne sudėtingas, o stebuklingas, ne didelis, o įdomus. Jį ir save geriau pažintum, įveikdamas atstumą, tarkim, nuo Gibraltaro iki Beringo sąsiaurio, ne lėktuvu, o dviračiu, nes orlaivyje įmanomi tik trumpalaikiai nemalonumai ir trumpalaikės meilės, o keliaudamas d., jau nesvarbu, ar lietuvišku, ar oranžiniu, gali tiek visko suspėti, jog šimtai tavęs ilgai neužmirš, bet nebūtina dėl to tarškėti labai toli.

Štai ant to paties A. Kalanavičiaus kalno jauna poetė, viešnia iš Lenkijos, tąsyk papasakojo apie vieną paprastą Lenkijos kaimietį, kursai visuose aplinkiniuose kaimuose turėjo daug daug vaikų ir nesigynė jų autorystės. Žurnalistų paklaustas, kodėl užtaisė tiek palikuonių tokioms įvairioms moterims, vyriškis atsakė:

– Aš turiu dviratį.

 

Skaitytojų vertinimai


45133. senis su pypke :-) 2008-02-11 09:25
Sako šuns balsas dangun neina. Gaila, kad taip mąstančių mažuma. Galiu dar papildyti, kad ateina ratuotieji į mūsų gyvenvietes, išasfaltuoja keliukus nepalikdami vietos pėstiesiems, ar dviratininkams, tokiu būdu atkirsdami nuo aplinkinio pasaulio. Net labai norėdamas nueiti į parduotuvę, ar autobusą pėsčiomis negaliu, nes reikia eiti arba kelmais, lipti per išvartas, o tai labai nepatogu, arba eiti važiuojamąja dalim, bet tai sukelia važiuotojų įniršį. Maža to kimba policininkai gąsdindami nubausti už tai ,kad eini važiuojamąja dalim ir vidury saulėtos dienos reikalauja atšvaitų.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:36:08 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba