Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-08 nr. 3121

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
PAKRANČIŲ RIBOS
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• APIE TĄ RÓŻEWICZIŲ, KURĮ ŠITAIP SUVOKIU
• Eglė Kačkutė.
„ANAPUS POSTMODERNIZMO“ – VISAVERČIO AKADEMINIO GYVENIMO LIETUVOJE LINK

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
PASIILGĘS ŽODŽIŲ, KURIE BUS DIDESNI UŽ JĮ PATĮ

KNYGOS 
 IMPERIJOS MOTERIS2
• KATINAS, KURIS ATĖJO PER KALĖDAS1
• SABALAS IR PANELĖ4
• BRUDENIS3
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Baltos lankos)
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Vaga)
2
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Milda Čiučiulkaitė.
PAKALBĖKIME APIE OPERĄ
17
• DĖMESIO CENTRE – KONTRABOSAS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
PRADŽIOJE BUVO, BUS, TEBŪNA…
1
• PREMJERA LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
AISTRA VS SIUŽETAS
1

FOTOGRAFIJA 
• NEMATOMAS ŽMOGUS IŠ JAV3

PAVELDAS 
• Napaleonas Kitkauskas.
ŠLIOSBERGO NAMO NELIKO JAU XIX AMŽIUJE
32

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS34
• RAIMONDA JURČENKIENĖ2

PROZA 
• Aistė Kisarauskaitė.
MINIATIŪROS
13

VERTIMAI 
• Piotr Cegiełka.
PROZA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• UŽ VALSTYBINIO VILNIAUS MAŽOJO TEATRO UŽDANGOS1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJA
12

KRONIKA 
• ATSARGIAI – TELEVIZIJA
• HENRIKO IBSENO METAMS BAIGIANTIS
• GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (2)
• MENŲ SPAUSTUVĖJE – NORVEGŲ ŠOKIO SPEKTAKLIS
• CHORŲ ŠVENTĖ ,,ŽIEMOS ŠVIESA“

SKELBIMAI 
• ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA KVIEČIA TEIKTI KŪRINIUS VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJAI GAUTI

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis.
AŠ TURIU DVIRATĮ
1

KNYGOS

IMPERIJOS MOTERIS

[skaityti komentarus]

Jazukevičiūtė D. IMPERIJOS MOTERIS. – Vilnius: Baltos lankos, 2006.

Imperija – gana platus žodis: jeigu žemės, tai – didelė ir stipri valstybė, paprastai monarchija, na, o kur dar visos metropolijos ir kolonijos... Ir įdomesnis, paslaptingesnis, negu daug dažniau poezijoje pasitaikantis „moteris“. Tačiau moters ir imperijos sandūra, arba moteris, esanti imperijos fone, gyvenanti joje, ją valdanti arba iš jos bėganti, – tai jau intriga ir paslaptis. Štai tokie Dalios Jazukevičiūtės knygos „Imperijos moteris“ pavadinimo žaidimai. Paslaptingi ir intriguoja. Lyg prieš kokį istorinį (ar veiksmo) filmą su prarastos (ar didingos) meilės siužetu ir iškilminga muzika.

Užkariauta, bet neaprėpiama šalis. Kaip dažniausiai arba kaip visada būna. Kai imperija per didelė, vienoje jos pusėje – maištas, kitoje – badas, trečioje – vyrai negrįžo iš mūšio, o dar toliau – tušti aruodai. Kai viename imperijos gale – žiema, kitame – sirpsta kažkelintas derlius. Žodžiu, sumaištis. Sumaištis, jei nėra stiprios kariuomenės ir stipraus vado. Ar imperijos moteris yra imperijos vadė? Retorinis klausimas, kas yra moteris imperijoje? Valdovė? Gyventoja? Vergė? Viešnia? Svetimšalė stebėtoja? Ar gali imperijos moteris (su)valdyti savo (arba niekieno) imperiją?

O jeigu, šią knygą skaitydami, mintyse išskleistume ją kaip žemėlapį, su žemių, provincijų, imperijos sudedamųjų dalių ribomis? Ir pabandytume atsiriboti nuo to, ką apie savo sukurtą imperiją sakė pati autorė, žvelgdama nuo knygos nugarėlės? Mat tai atrodo tarsi atsitiktinis rankos mostas... kažkokios akimirkos žodžiai, o knyga nėra ta akimirka...

Taigi kokios dalys (provincijos) sudaro šią autorės „imperinę“ knygą?

Pirmiausia (ir tikriausiai pati didžiausia) – tai draskymosi (gal gruboka tą draskymąsi būtų vadinti isterija) imperijos dalis. Kodėl pradedu nuo šios dalies? Nes jeigu Dalios Jazukevičiūtės knyga iš tiesų būtų imperija, tai ką tik minėtas perdėtas draskymasis ir emocingumas būtų prasta imperijos kelių sistema. Taip, žinoma, su svaigiais serpantinais ir netikėtai atsiveriančiais vaizdais, tačiau visgi prasta ir galų gale sunervinanti ir neleidžianti nei žvalgytis į šalis, įsižiūrėti į detales, nei suvokti esmės ar apibendrinti...

Skausmo kraštas. Taip, skausmu (kuris yra kaimyninė draskymosi provincija, todėl tos provincijos viena kitą lyg ir gina) galima viską bandyt pateisinti, ir tada šios imperijos gyventojai tikriausiai patys nelaimingiausi. „Be odos“, kaip teigia pati autorė vėlgi ant tos pačios nugarėlės, tačiau kai tas beodiškumas primena chirurginius vaizdus arba kai jo neestetiškai vos perdozuojama, tada ta imperija nėra nei pateisinama, nei pagaliau įdomi.

Beje, kalbėjimas šioje knygoje kaip srautas, be kablelių, taškų, pauzių, atsikvėpimų, vientisas ir retai kada sustojantis prie ramesnių (dažniausiai ir trumpesnių) „pailsėjimo, atokvėpio“ tekstų. Kartais sugriebiantis ir sunkiai bepaleidžiantis. Ir kai kada leidžiantis, antrą ar trečią kartą skaitant, intonacijoms bei svarbesniems dalykams sužibėti vis kitoje vietoje. Bet tai irgi skausmo deklaravimo būdas, - srauni skausmo upė. Skandinanti. O be reikalo. Tai verčia priprasti prie skausmo arba išvykti iš imperijos, nespėjus pasiekti kitų provincijų...

Dar viena didžioji imperijos dalis – dievotoji, tik kas iš to? Įvairiausios rūšies atmainos, įstatymai, rojai ir pragarai su savaip traktuojamais atributais. Ir lyrinis subjektas dažniausiai kaip benamis katinas šioje imperijos dalyje... Kartais prašantis tos jėgos prieglobsčio, šilumos bei pasotinimo, o kartais atžagaria, piktas ir savas taisykles išdidžiai deklaruojantis. Taip pat nemažai tokių situacijų, vaizdų ir žodžių, už kuriuos, rodos, lyrinis subjektas (arba imperijos moteris) užsitarnautų bažnyčios globą arba bent sūnaus (dukters) paklydėlio vardą, o gal Dievo vardo skelbėjos vardą, nes taip jau yra, kad net keli tekstai vienas po kito yra įsivėlę į tą dievotumo lauką („aš nevykdžiau dešimties Dievo įsakymų / o tik vienuoliktąjį / kuris skelbia NEBIJOK“ (p. 29), „apsikloju Dievo apsiaustu galvą“ (p. 31), „bet Dievas jau buvo ištiesęs rankas / mano galvai priglausti“ (p. 32), „Stovėjau palinkus / vėjas yra Dievo glamonė“ (p. 33). Ir taip toliau. Tuomet įsivyrauja lyg ir sekmadieninės mokyklos nuotaika šioje imperijos dalyje. Jeigu, žinoma, jos nesugriauna draskymosi provincijos neramumai ir maišto atgarsiai... Taigi ši imperijos dalis, nors ir tuo pačiu (Dievo) vardu bei jo atributais dangstoma, vis dėlto yra margoka...

Žinoma, ir bohemiškoji dalis, su paminėjimais visokių garsių pavardžių ir be garsių pavardžių paminėjimo, su garsių vietų eksponavimu tarsi nuotraukose ir be eksponavimo. Pateikianti būsenas, veiksmus ir t.t., tačiau nesuvaldoma provincijos dalis („Pažadu neberašyti eilėraščių / nebelakstyti į jokius / suokalbius“, p. 43). Žinoma, lyg ir spalvingiau, o gal ir įtikimiau, kai į bohemiškąją imperijos provinciją susikvieti Meką, Cvetajevą, Balzaką, van Goghą ir kitus. Draugija, atrama, pėdsakai, ženklai, garbūs svečiai, įkvėpėjai? Galima būtų svarstyti, o galima praeiti pro juos nepasisveikinus...

Gana urbanizuota ir tankiai apgyvendinta Jazukevičiūtės imperija, be šieno ir plačių lygumų kvapo, miestas prie miesto ir miestietiškas gyvenimas, kaip būtų galima banaliai pasakyti, – su visomis miesto susvetimėjimo problemomis bei depresine pilkuma... Žinoma, prikaišiota čia ir nuorūkų, „tarpuvarčių pigiausių svaigalų“, ir tokio à la meninio gyvenimo ar kitoniškumo pabrėžimo: „savo poeziją išradom / šiurkščią ir išdidžią / kai jūs lindėjot savo biuruose / kai slankiojot bažnyčiose nuobodūs“ (p. 30).

Pagaliau yra čia mergaičių, moterų piktos, sentimentalios atributikos šalis, primenanti parduotuvę (lyg ir išpardavimą). Oi, gausu čia visko – rožių, kurios lyg ir bandomos auginti kaip ne kičinės, mylimųjų, kurie irgi lyg ir turėtų būti originalūs. „...ir žinoma mes esam / ne lakštingalų vaikai / ne rožių ir ne mėnesienų“ (p. 30), „Rašau dienoraštį kurio neperskaitys niekas / net ir aš pati / bet rašau ant plikų namų sienų“ ir taip toliau. Labai dažnai nuvalkioti atributai čia gana nuogi, prie pavojingos banalumo ribos, bet yra jėgų, kurios šią imperijos dalį nuo to banalumo apsaugo...

Prie šios provincijos šliejasi didžiosios meilės gyvenvietės. Klastingos, pavojingos, be gailesčio. Negalima čia ilgai užsibūti, nepatartina čia be reikalo užklysti ir vienam vaikščioti.

Šiek tiek modifikuotos mergaitiškos rožės yra netiesioginė meilė Jimui Morrisonui ir „Doorsams“, ir šis prasprūdęs autorės pasisakymas (vėlgi ant knygos viršelio: „norėčiau, kad jie būtų lyginami su...“) suteikia preteksto skaitytojų kalboms bei kalbelėms: gal jie sielos draugai, o gal patiks tiems, kam ir anas patiko... Tik jau seniai nugrota ir nuklausyta...

Ir pagaliau kitoniškos provincijos. Čia nėra nieko, kas buvo aptarta anksčiau (arba yra labai mažai). Tai smulkiosios gražiosios provincijos, kol į jas įsisuka didysis dievotumas. Trumpi tekstai, keli ilgesni, bet tokie sraunūs ir keistai kitoniški. Pavyzdžiui, „Sapnas“. Tarytum tai, kas vyksta sapne, vyksta visai kitaip negu nesapnuojamoje eilėraščio realybėje. Dar šioje provincijoje gana gražiai dera tekstas „...sėdėjome trise pievoje...“, tik pabaigoje įsiveržia viena dievotumo/antidievotumo atmaina: „kur viena alkoholikė tvartelyje / pagimdė antikristą“ (p. 20). Tai imperijos žemė, kurioje daug ramiau, paprasčiau; arba atvirkščiai – ne paprasčiau, o apsieinama be didingų šūkių, lyg iš tiesų ta provincija būtų pusiau susapnuota. Ir visi kiti imperijos centrai bei pakraščiai tik gaudžia kaip tolimas aidas ar fonas. Tokiuose šios knygos provincijos užkampiuose pabuvojus, ir kitur norisi rasti bent trumputėlį arba ramybės, arba kitoniškumo, arba kitokio kalbėjimo, arba kitokio jausmų valdymo.

Na taip, imperijos valdos lyg ir apžiūrėtos, o moteris? Autorė sako: „taip, moteris /bet man negėda“ (p. 49), ir „aš statybininkė ir griovėja / indų plovėja ir jų daužytoja/ anarchistė iš prigimties/ ir kapitalistė /priverstinai/ slapta Če Gevaros draugė“ (“Godi gyvenimo ir mirties“). Sąrašas, ypač šiame tekste, kurio tik kelias eilutes pacitavau, išties įspūdingas, tačiau nei subtilumo, nei paslaptingumo, nei išdidumo, nei jokio imperatoriško atspalvio šioje imperijos moteryje nematyti. Kita vertus, o iš kur viso to gali būti, jeigu visose imperijos žemėse, valdose, provincijose bei dalyse tai nemadinga, nėra toleruojama ir dažniausiai net neegzistuoja. Ir tuomet pati imperija tampa nebestabili dėl savo rėksmingumo, dėl visų mano apžvelgtų dalių keliamo maišto arba paprasčiausiai – dėl buvimo būdo. Lyg ir grėsmingai nori tai plėsti už imperijos ribų, tačiau ar nekils pavojus, kad gali atsirasti tokių, kurie paskelbs, jog toji imperija priklauso blogio ašiai. Arba kelios tos imperijos dalys...

 

Skaitytojų vertinimai


33272. Baisi recenzija2006-12-15 12:52
Recenzija tokia baisi, kad užmušė bet kieno norą pareikšti nuuomonę apie tikrai gyvą, skausmingą Dalios knygą. Ši recenzija kaip antkapis, kuris prispaudžia ir uždusina knygą. Ir įdomu, kokia moteris ją rašė - įtariu tokia pat "antkapinė", be gyvybės, be syvų - judanti mumija mumifikuojanti gyvenimą. Tik kokio velnio tokios lenda prie Dalios kūrybos?

34054. A.Marcius :-( 2007-01-12 14:50
Kai si raseiva tokia poezija sukurs - tada puola glusinti vel atsiradusio musu padangese tikro balso

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:36:08 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba