Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-08 nr. 3121

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jolanta Sereikaitė.
PAKRANČIŲ RIBOS
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• APIE TĄ RÓŻEWICZIŲ, KURĮ ŠITAIP SUVOKIU
• Eglė Kačkutė.
„ANAPUS POSTMODERNIZMO“ – VISAVERČIO AKADEMINIO GYVENIMO LIETUVOJE LINK

LITERATŪRA 
• Donata Mitaitė.
PASIILGĘS ŽODŽIŲ, KURIE BUS DIDESNI UŽ JĮ PATĮ

KNYGOS 
• IMPERIJOS MOTERIS2
• KATINAS, KURIS ATĖJO PER KALĖDAS1
• SABALAS IR PANELĖ4
• BRUDENIS3
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Baltos lankos)
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Vaga)
2
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Milda Čiučiulkaitė.
PAKALBĖKIME APIE OPERĄ
17
• DĖMESIO CENTRE – KONTRABOSAS

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
PRADŽIOJE BUVO, BUS, TEBŪNA…
1
• PREMJERA LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE
• LĖLININKŲ AKTUALIJOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
AISTRA VS SIUŽETAS
1

FOTOGRAFIJA 
• NEMATOMAS ŽMOGUS IŠ JAV3

PAVELDAS 
• Napaleonas Kitkauskas.
ŠLIOSBERGO NAMO NELIKO JAU XIX AMŽIUJE
32

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS34
• RAIMONDA JURČENKIENĖ2

PROZA 
• Aistė Kisarauskaitė.
MINIATIŪROS
13

VERTIMAI 
 Piotr Cegiełka.
PROZA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• UŽ VALSTYBINIO VILNIAUS MAŽOJO TEATRO UŽDANGOS1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJA
12

KRONIKA 
• ATSARGIAI – TELEVIZIJA
• HENRIKO IBSENO METAMS BAIGIANTIS
• GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (2)
• MENŲ SPAUSTUVĖJE – NORVEGŲ ŠOKIO SPEKTAKLIS
• CHORŲ ŠVENTĖ ,,ŽIEMOS ŠVIESA“

SKELBIMAI 
• ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTERIJA KVIEČIA TEIKTI KŪRINIUS VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJAI GAUTI

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis.
AŠ TURIU DVIRATĮ
1

VERTIMAI

PROZA

Piotr Cegiełka

[skaityti komentarus]

iliustracija
Publikaciją remia Lenkų institutas
Didžioji g. 23. Tel. 2649332. Faksas 2649333

Piotras Cegiełka (g. 1978) – lenkų prozininkas, dramaturgas. 2001 m. išleido apsakymų rinkinį „Starkis gintare“ ir Stanisławo Czyczo konkurse laimėjo pirmą vietą. Jo kūryboje juntama F.Kafkos, S.Becketto, A.Camus, E.Ionesco, W.Gombrowicziaus įtaka.

Vaizdas

Juodi kaliošai stovėjo koridoriuje prie durų, o sniegas, sumišęs su purvu, paliktas gilių padų rantų, tirpo tingiai ir be garso virto ruda bala, kuri sėmė jau...

Ir ką? Dabar kažkas turi pasibelsti į duris arba, geriau, į langą, o aš, iki šiol gulintis lovoje ir rūkantis cigaretę, turiu nuogas šokti prie jungiklio, ketindamas išjungti šviesą, bet laiku, po akimirkos, suprasčiau, kad tai beprasmiška, kad tas kažkas juk žino, labai gerai žino, kad aš čia esu, nes šviesa į tamsų koridorių sklinda pro ploną tarpą po durimis, tad netgi pakanka atsistoti priešais pietinę pastato sieną, žvilgsniu užlipti į septintą aukštą, paskui suskaičiuoti penktą langą iš dešinės, ir jau žinai...

Ne. Atsirėmęs nugara į vonios duris, bukai žiūrėjau į išdidžiai stovinčią kaliošų porą ir galbūt net nusikeikiau, žinoma, tyliai, kadangi nenorėjau, kad ji atsibustų. Neprisimenu.

– Gal nuskendai tu toj vonioj? – išgirdau jos balsą, sklindantį iš kambario. Nemiegojo.

– Ne! – atsiliepiau. – Jau ateinu! – pasakiau ir nuėjau į virtuvę.

Pradariau langą ir išmečiau iki pusės surūkytą cigaretę. Tuomet suskambo telefonas. Atsisėdau ant šaltos taburetės ir pradėjau skaičiuoti signalus.

– Pakelsi, po velnių! – sukliko ji tarp keturiolikto ir penkiolikto telefono sig­nalo.

Dar po penkių signalų išgirdau pavargusių spyruoklių girgždesį ir pamaniau, kad ji atsikėlė iš lovos. Atidariau langą ir atsistojau ant palangės, kuri buvo šalta, bet negalėjau grįžti šliurių.

– Klausau?! – girdėjau siutingą jos balsą. – Alio?! Klausau! Šunsnukis!!! – numetė ragelį. Po akimirkos įlėkė į virtuvę ir uždegė šviesą. – Ką tu čia darai patamsy, ką?

Ida

Namo parvažiavau prieš pat vidurnaktį. Duris man atidarė sesuo, kurios, tiesą sakant, niekada neturėjau. Pastačiau lagaminą ant grindų prieškambaryje ir pasakiau – labas. Ji atsakė tuo pačiu ir pabandė nusišypsoti. Man pasidingojo, lyg ji bandytų pasiaiškinti, kodėl verkia. Makiažas buvo išsiliejęs po visą veidą, ir ji atrodė tikrai liūdnai. Atsirišdamas batraiščius pamaniau, kad tokią akimirką kiekvienas turi teisę paverkti, ir ji visiškai neturi man aiškintis. Visi namiškiai jau miegojo. Tiesą sakant, nepastebėjau, kad jau taip vėlu. Truputį pykau ant mamos, kad nepalaukė, kol aš atvyksiu. Monika pasakė, kad šiandien ją kaip reta ilgai užlaikė darbe. Atsakiau, kad kitomis aplinkybėmis – galima, bet šiandien – tai ne pasiaiškinimas. Kai ėjome į virtuvę, minutėlei sustojau prie tėvų miegamojo. Abu klausėmės tėvo knarkimo. Monika nustebusi pakratė galvą ir pasakė, kad nesupranta, kaip galima miegoti, kai šitaip... Atsakiau, kad tai pripratimo reikalas. Aš irgi knarkiu lovoje, o Ida dabar jau miega su manim ir nesiskundžia. Ida – tai mano sužadėtinė, tačiau ji negalėjo atvykti į laidotuves. Ją ištiko šokas, ir jai visą laiką leido kažkokius stiprius raminamuosius. Po kažkelintos injekcijos, rodos, jai viskas susimaišė, ir ji pradėjo šokti iš laimės ir visiems pasakoti, kaip tai nuostabu ir kad iš tikrųjų ji džiaugiasi dėl šių laidotuvių.

Virtuvėje Monika pašildė man kepsnį, kurį suvalgiau su didžiuliu apetitu. Jau nepamenu, kada buvau valgęs ką nors tokio skanaus. Monika visada buvo nuostabi šeimininkė. Ruošė tikrai puikiai ir dėl to patiko visiems aplinkiniams vaikinams. Tačiau iki šiol nė vieno nesugebėjo išturėti ilgėliau. O juk ji už mane vyresnė beveik trejais metais.

Paskui viskas vyko greičiau. Net pats nusiprausiau, bet Monika visą laiką laukė prie vonios durų, kiekvieną akimirką pasiruošusi padėti. Besirengdamas vonioje, jau truputį sustingau, bet karštas vanduo grąžino man ankstesnius sugebėjimus. Dėl to apsiėjau be pagalbos. Paskui apsivilkau kostiumą, kurį man nupirko šia proga, ir, kol dar visiškai nesustingau, atsiguliau į minkštą atlasinį patalą, karste, pastatytame ant paaukštinimo. Turėjau pasiimti kėdę ir, žinoma, suklupau. Mažai trūko, kad viską apversčiau. Būčiau pažadinęs tėvus, o paskui tėvas visiems pasakotų, kad net paskutinę valandą prisidirbau, arba ką nors panašaus. Tačiau galų gale man pasisekė, ir po minutės gulėjau karste, kaip pridera. Monika paglostė man kaktą, paskui išjungė šviesą ir išėjo iš kambario.

Ryte sunkiai atmerkiau sustingusius vokus, tačiau akims atvėriau tik tamsą. Po akimirkos išgirdau kalamų vinių garsą ir pamaniau, kad dabar jau tikrai viskas baigta.

Tarp visų raudų atpažinau mamos verksmą. Paskui mane pakėlė, ir pasijutau taip, lyg plūduriuočiau ramioje jūroje. Plaukiau kokį pusvalandį. Kapinėse pasiklausiau kunigo, ceremonimeistras mane net prajuokino. Paskui vėl pasijutau taip, lyg plūduriuočiau, bet jau lyg ir kitaip, ir būtent tada raudos buvo garsiausios. Girdėjau motiną ir Moniką. Turbūt net tėvą. Bet kas sekundę darėsi vis tyliau. O paskui mane išgąsdino metamų žemių garsas. Man iš tikrųjų pasidarė nemalonu, ir jeigu tada dar būtų buvę įmanoma viską pakeisti, tai, be abejo, viso šito nebūtų buvę. Važiuočiau pas Idą, ir, žinoma, iš karto eitume tų žalių pistacinių ledų, kuriuos ji dievina.

– Įdomu, ką ji dabar veikia? – pagalvojau ir net nepastebėjau, kada pasidarė visiškai tylu.

Lietvamzdis

Telefonu perspėtas brolio, užrakinau duris ir visuose kambariuose išjungiau šviesą. Ji nieko manęs neklausinėjo, bet kaskart, kai į ją pažvelgdavau, ji būdavo į mane nerimastingai įsistebeilijusi. Nuoga sėdėjo kaip turkė ant kilimo ir žaidė su savo plaukais, kurie dviem upeliais vilnijo per jos baltas krūtis. Atsitūpiau prie jos ir delnu paliečiau jos įkaitusį skruostą. Ji buvo tokia graži, o aš net nežinojau, kuo ji vardu.

Apie aštuonias apsirengiau. Susinervinęs negalėjau nusėdėti vietoje ir be jokio tikslo vaikščiojau iš kambario į kambarį, kartkarčiais sustodamas prie lango. Bet jau nieko neįžiūrėjau, nes pasidarė visiškai tamsu. Pagalvojau, kad ateis apie devynias, ir kai tik apie tai pagalvojau, pasigirdo tylus, bet atkaklus beldimas į duris.

Sulaikiau kvėpavimą, ir tas kažkas pradėjo belsti stipriau. Nespėjau nueiti į prieškambarį, kai anas jau ne beldė, o daužė mano duris kumščiais. Dar spyrė turbūt porą kartų.

Ji vis dar sėdėjo ant kilimo ir žaidė su savo plaukais. Atsitūpiau ir žiūrėjau į ją tylėdamas. Kai susipynė antrą kasą, atsistojo ir delnu palietė mano skruostą. Paskui priėjo prie lango ir jį plačiai atidarė. Tupėjau nejudėdamas ir tik žiūrėjau į merginą įsitikinęs, kad matau ją paskutinį kartą. Ji atsistojo ant išorinės palangės ir atsargiai pradėjo leistis lietvamzdžiu. Kai jos galva nusileido žemiau palangės, atsistojau ir priėjau prie lango. Truputį išlindau ir dar akimirką ją mačiau. Pas­kui išgirdau atidaromų durų girgždesį, o paskui anie įbėgo į mano butą, dar pagalvojau, kad ji buvo tokia graži, o aš net nepaklausiau, kuo ji vardu.

Prievartautojas bibliotekoje

Kupė buvo tuščia, ir dar rūkantiems, todėl iš karto negalvodamas įėjau, kad tuoj pat, užstūmęs paskui save duris, pulčiau prie stalo šalia lango ir ant jo pasidėčiau koridoriuje skaitytą knygą. Tada grįžau ir uždariau duris. Beveik tuo pat metu išleidau rudas užuolaidėles, kurios užklojo langą, atskirdamos mane nuo smalsaus koridoriaus, na ir, kas man taip pat svarbu, po šios procedūros kupė vidus įgavo savotiškai intymų koloritą. Prireikė pastangų, kad užkelčiau ant lentynos virš savęs savo sunkią odinę kuprinę, kuri, kaip pamaniau, nukritusi man ant galvos, atimtų gyvybę. Atsisėdau ir pradėjau skaityti, nes šviesos, nors ir nelabai ryškios, kokia buvo man čia įėjus (prieš užuolaidėlių išleidimą), vis dėlto, kai atsisėdau prie lango, pakako, kad be papildomų pastangų galėčiau pasinerti į knygos, kurią jau beveik mokėjau mintinai, skaitymą, bet kuri, kaskart ją skaitant, man lyg mano meilužė atverdavo vis kitą, kokią nors naują savo paslaptį, apie kurią prieš tai neturėjau nė žalio supratimo. Iš tikrųjų jau seniai kažkokia nepaaiškinama meile užsidegdavau šiais knygai, ir kiekvienas skaitymas, jos, iš naujo, buvo eilinis mylėjimasis, ir kiekvienas sakinys, jos, man, buvo kaip glamonė, kaip dovanotas bučinys, o aš taip pat savo knygą bučiavau, stengiausi švelniai laikyti, nykščiu glosčiau puslapius, visada deramai padėdavau, neduok Dieve, nugarėlę sulenkčiau, kokį skausmą sukelčiau. Jau truputį mano knyga paseno, jau baltuma kažkokio šešėlio nuspalvinta, vienas puslapis įplėštas, viršelis susiraukšlėjęs, du kampai užlinkę, bet nieko baisaus, visa tai tik sustiprina mūsų meilę, bendra patirtis mus cementuoja, ir vis ką nors naujo randame, kokį nors kūno užkaborį, iki šiol nepažintą, ir žinau, kad dar daug saldžių paslapčių nuo manęs slepia mano knyga, ir džiaugiuosi tuo, ir praeities nepaisau. Nenaują įsigijau, ne aš ją nukėliau nuo knygyno lentynos, ne aš, namie, paskui, pirmas skaitytojas atėmė mano knygai nekaltybę, pirmu skaitymu, švelniu ir paviršutinišku, nesigilindamas per daug nepasinerdamas į turinį, nelankstydamas, per daug šiurkščiai neišskleisdamas drebančių viršelio sparnų, daugiausia devyniasdešimt laipsnių kampu, taip, kad neskaudėtų, ne aš visa tai dariau ir net nežinau kas. O paskui dar kas turėjo mano knygą, rankose, irgi nežinau, kelintas esu, trečias, ketvirtas, dešimtas, kiek jų turėjo, tų savo skaitytojų? Nežinau.

Ką darote? – paklausiau kontrolieriaus, kai atmerkiau akis. Jis sėdėjo priešais mane ir skaitė knygą. Mano knygą. Perlenkė ją kaip prasčiokas, šiurkščiai prievartavo. Jos riksmas turbūt mane ir pažadino. Laikė ją viena ranka, bet ne už vidurio, ne, perlenkė ją chamas kaip kokią kekšę, atbulai, kad pirmas viršelis su paskutiniu susijungė ir nugarėlė galėjo tuoj trūkti, perlaužti ją šitas chamas norėjo, suplėšyti. – Jeigu jus kas nors taip atlenktų atgal ir lieptų rankomis padus pasiekti, ką? – paklausiau kontrolieriaus stodamasis iš savo vietos.

– O, jūs jau atsibudote, – pasakė kontrolierius ir padėjo knygą. Ir vėl ne taip, kaip reikia. Palapinę iš jos padarė. – Nenorėjau jūsų žadinti, pastebėjau, kad bilietu puslapį pasižymėjote, tai... – Ir daugiau nieko nepasakė. Nes jau mano kumštis buvo ant jo veido, kad net komposteris jam išlėkė, ir toliau tuo jo komposteriu daužiau per galvą, o paskui siautulingai ant jo šokinėjau, kai jis jau prarado sąmonę, kraujas pradėjo srūti į koridorių, chamas, svetimas knygas lies, ims jas, viena ranka, be leidimo.

Iš lenkų kalbos vertė RIMVYDAS STRIELKŪNAS

 

Skaitytojų vertinimai


33327. vs2006-12-17 12:47
grazu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:36:07 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba