Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-20 nr. 3195

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Stankus.
TUŠTĖJIMAS
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Laima Petrauskienė.
PUBLICISTINIAI ESKIZAI
9
• KONSTANTINAS BALMONTAS –­ AR TIK BIČIULIS LIETUVOS?5
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMO PROGRAMA

KNYGOS 
• „GVADALUPĖ“2
• „ATSAKYMAI Į 101 KLAUSIMĄ APIE JĖZŲ“
• „KRIKŠČIONYBĖS ĮVADAS“1
• „LAIŠKAI JAUNAM KATALIKUI“
• Gintarė Adomaitytė.
TEISĖ PRALEISTI. IR TYLĖTI, IR NIRŠTI
• Jūratė Baranova.
GEORGES’O G. BATAILLE’IO FENOMENAS: MAIŠTAS AR PERVERSIJA?
• (PA)SKAITINIAI3
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• OKT BAIGIA SEZONĄ: SU VILTIM IR VASAROS SVEIKINIMAIS
• Violeta Jasiūnienė.
„BELA, BOSAS IR BULIS“ ŠIAULIŲ PĖSČIŲJŲ BULVARE
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
MENININKŲ PORTRETŲ ĮTAIGA
 Vidas Poškus.
ŠVIESOS APGLĖBTOS FIGŪROS

MUZIKA 
• Eugenijus Ignatonis.
P. GENIUŠO IR ČIURLIONIO KVARTETO PLOKŠTELĖ. MOKYTOJAS IR MOKINYS
• KRISTINOS VASILIAUSKAITĖS KŪRINIŲ KONCERTAS4

PAVELDAS 
• VILNIUJE – NAKTIES NEMIGOS AITVARAS1
• KULTŪROS NAKTIS ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE

POEZIJA 
• VIDA MIKNEVIČIENĖ14
• VAINIUS BAKAS5

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
AMŽINAS EKSPERIMENTAS

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
MĮSLIŲ VEIDRODIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Goda Dapšytė.
„TYLOS!“ – Į SCENĄ ŽENGIA NAUJA REŽISIERIŲ KARTA

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
MAŽAS VAIKAS, DIDELIS VAIKAS
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
ARCHITEKTONIŠKOS ORLANDO NARUŠIO GARSO ERDVĖS
4

KRONIKA 
• ŠOKANTYS LIETUJE
• NETEKOME EUSTACHIJAUS1
• VAIKŲ DAINŲ ŠVENTĖS – ATKIRTIS POPMUZIKAI

DE PROFUNDIS 
• Vetusta Prišmantienė.
KAIP AŠ TAPAU PALYDOVE
1
• NUMERĖLIAI3

DAILĖ

ŠVIESOS APGLĖBTOS FIGŪROS

Vidas Poškus

[skaityti komentarus]

Apie Algimantą Švėgždą, kaip apie bet kurį didį menininką, sunku kalbėti nebanaliai (jo kūryba, ypač vėlyvuoju tarpsniu, tokia tyli, mėgstanti pauzes bei atsidūsėjimus). Todėl pirmiausia norėčiau pradėti nuo asmeninio santykio su vieno ryškiausių paskutinių kelių XX a. dešimtmečių lietuvių dailės atstovų kūryba (Algimanto Švėgždos piešinių ir grafikos paroda šiuo metu veikia Molėtų galerijoje „Akcija M“).

Iki šiol jaučiu šiokį tokį sąžinės graužimą – kai stojau į Vilniaus dailės akademiją ir pokalbio metu Alfonso Andriuškevičiaus bei Algimanto Puipos buvau paklaustas, kokius lietuvių menininkus mėgstu, minėjau Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir Stasį Eidrigevičių (omenyje turėjau jo ankstyvuosius estampus, tapybą, iliustracijas), dar ir A. Puipos pavardę, tačiau nekalbėjau apie beprotiškai mėgtą ir vertintą A. Švėgždą. Tik po psichologiškai įtempto egzamino supratau, kad praleidau kai ką reikšminga. Jausmas pasitvirtino po kelerių metų – Šiuolaikinio meno centre pamačius A. Švėgždos kūrybos retrospektyvą (gailėjausi, kad buvo eksponuoti daugiausia vėlyvieji dailininko darbai), dar vėliau – žymiojo ketvertuko (Algimantas Švėgžda, Arvydas Šaltenis, Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius) parodą „rekonstrukciją“. Taip pat ir dabar, savomis rankomis dėliodamas (prieš kelerius metus net pasvajoti negalėjau apie tokią galimybę) A. Švėgždos piešinius ir atspaudus supratau, kad be jo neįmanoma ne tik „oficialioji“, bet ir mano paties vaizduotėje lyg lentynėlėje susidėliota mūsų dailės istorija. Juk būtent šis menininkas priklauso antrajai lietuvių tapybos modernizavimo kartai (pirmoji sietina su Jono Švažo, Aloyzo Stasiulevičiaus, Jono Čeponio, Leopoldo Surgailio, Vinco Kisarausko vardais).

Aštuntame XX a. dešimtmetyje įsitvirtinusį „lietuviško“ ekspresionizmo požiūrį keitė kitas – veikiamas gerokai globalesnių, modernesnių vėjų. A. Švėgždos kūryboje jis reiškėsi psichodelinio realizmo raiška: viena vertus, dailininkas (ne be Renato Guttuso, garbinto ne tik sovietiniame lageryje, įtakos) vėl atsigręžė į šiandieną (kuri pirmiesiems sovietinės Lietuvos modernistams rodėsi niūroka, atgrasi). Negaliu nepaminėti šio periodo, kadangi jis man buvo ir tebėra vienas įspūdingiausių. Prisimenu dar vaikystėje vartytus, nučiupinėtus „Švyturius“, „Pergales“ su tuo metu atrodžiusiais chrestomatiniais, dabar pamirštais A. Švėgždos darbais („Berniukas“, „Maratono bėgikas“, „Komjaunuoliai kolūkyje“, „Jaunieji mechanizatoriai“). Žavėjo ne kai kur sušmėžavusios sovietinės realijos (jos buvo to meto atspindys), bet keista, šamaniškų Jimio Hendrixo gitaros pasažų, monotoniškų Jimo Morrisono eiliavimų nutviekstą transą, sapną primenanti būsena. Pykau ant savęs, kad bandydamas sukurti ką nors panašaus (tada dar tikėjau, kad būsiu didis menininkas), niekaip to nesugebėjau padaryti.

8-ojo dešimtmečio viduryje A. Švėgžda pasuko fotorealizmo link, jo kūrybos įvaizdis tapo neatsiejamas nuo skrupulingai nutapytų džinsų, patisonų, dėžių. Paskutiniam sunkios ligos paveiktam dailininko kūrybos laikotarpiui būdingas savotiškos „trečiosios“ dvasinės akies atsivėrimas. Akistatoje su išėjimu atsidūręs žmogus per trumpą laiko tarpą įgijo šimtamečio senolio patirties, sakralios išminčiaus galios. Paskutinio dešimtmečio darbai yra ne kas kita, kaip vizualus maldelių kalbėjimas, rožinio karoliukų varstymas.

Kita vertus, kaip ir anksčiau, A. Švėgždos kūryboje atsispindėjo kai kurios globalios meno istorijos tendencijos. Lietuvių menininko kūrybos, dvasiniu broliu ar „giminaičiu“ būtų galima laikyti vieną įtakingiausių XX a. antrosios pusės figūrų – Francisą Baconą. Abu autorius vienija dėmesys piešiniui (abiejų darbuose dominuoja linijinis pradas), tuštumos sureikšminimas (vienas svarbiausių komponentų yra už pirmame plane stovinčių, tūnančių būtybių iki begalybės išsidriekusi sterili erdvė, kartu jai bandoma suteikti uždaro, net klaustrofobiško interjero bruožų), cikliškas mąstymas (vienai temai ar motyvui dedikuojami ištisi ciklai, kaip A. Švėgždos kūryboje, ar triptikai, kuriuos mėgo F. Baconas). Tačiau skiriasi abiejų kūrėjų personažai. Jei lietuvių menininkas paskutiniaisiais metais žmonių beveik nevaizdavo (jo pagrindiniai „herojai“ – obuoliai, uogos, pagaliukai ir iš praeities atkeliavę daiktai), tai britų „kolegai“ antropomorfinės būtybės buvo tapybos „alfa ir omega“. Čia galima įžvelgti tam tikrų panašumų ir skirtumų. Jei A. Švėgžda gamtos objektus ar artefaktus antropomorfizuodavo (įvairios pagaliukų, kekelių ar širšių lizdų kombinacijos primena lėles, vaikiškas dėliones), stengdavosi demiurgiškai įpūsti jiems dvasios, tai F. Baconas atvirkščiai – niveliuoti; biseksualūs vyriškos, moteriškos lyties individai jo nutapyti taip, kad pirmiausia kyla asociacijų su beformės mėsos gabalais, pašvinkusia skerdiena, o ne gyvais, jaučiančiais kūnais.

Abu menininkus jungia dėmesys imanentinei vaizduojamų herojų kaitai. F. Bacono žmogystos švinksta žiūrovų akyse. A. Švėgždos vaisiai, daržovės ir relikvijos tik iš pirmo žvilgsnio atrodo stabiliai statiškos. Ilgiau įsistebeilijus į svogūnus (ciklas Amerikos čiabuviams atminti, kuriame beveik fiziškai galima pajusti per odų sluoksnius nenumaldomai besiskverbiančią jėgą), nutriušusį Bhagavadgitos tomelį (šimtus kartų skaityta knyga plyšta į atskirus pluoštus, lankus, lapus) ar susiraukšlėjusią mašnelę (pustuštis, šiek tiek oro ir paskutinių tabokos lapelių turintis, kokiam avinui priklausęs odos skivytas mena ankstesnę savo gyvybę ir potenciją), šie ima senti, trauktis pelėsiais, laiko patina ir dar kitaip keisti savo paviršius... Atrodo, kad transformuodamiesi daiktai bando susilieti (sugerti, įsiskverbti) su ramiais pluoštais juos užplūdusia šviesa ir tapti jos dalimi. Šviesa menininko kūryboje įvairuoja nuo akinančios, akį rėžiančios, baltos iki prislopintos, ramiai slūgstančios, niuansuotos. Tas nežemiškas, fiziškai vos jaučiamas, tačiau vidinę paveikslų erdvę ir struktūrą organizuojantis apšvietimas (kuriam galima suteikti simbolinių, metafizinių prasmių) yra specifinė, išskirtinė A. Švėgždos kūrybos ypatybė.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 11 
21:33:09 Sep 18, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba