Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-31 nr. 2974

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julian Tuwim.
MIRTIS
16
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Martinkus.
MENININKŲ KONFERENCIJA IR KONGRESAS BUKAREŠTE
11
• Ludwig Laher.
NACIONALINĖS MENININKŲ ORGANIZACIJOS: BENDRADARBIAVIMAS IR NESĖKMĖS
2
• VIEŠAS LAIŠKAS VALSTYBINEI LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJAI11

POEZIJA 
• Patricija Šmit.
ARCHETIPAS
2

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
ORANŽINIS VAKARAS
17

VERTIMAI 
• Pavao Pavličić.
ŠUNYS
12
• Kjell Westö.
LANGAS

LITERATŪRA 
• Elena Bukelienė.
ISTORIJA AR DABARTIS?
5

KNYGOS 
• Kazys Saja.
AUTOREFERATAS APSAKYMŲ KNYGAI "NEBAIGTAS ŽMOGUS"
1
• Marius Burokas.
CAPILLATA*
18
• DAILĖ IR VALSTYBĖ3
• LIGI DVYLIKTOS5
• TYLA1
• NAUJOS KNYGOS3

PAVELDAS 
• MOKYTIS NEREIŠKIA KOPIJUOTI5

POKALBIAI 
• Tėvą STANISLOVĄ kalbina LINAS BUKAUSKAS.
TĖVAS STANISLOVAS: TOKIA BUVO PRADŽIA
29

TEATRAS 
• Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• Daiva Šabasevičienė.
LIUČĖ ČIUOŽIA, FELIKSAS VAIDINA
12

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PASAKOTI
• Algis Uždavinys.
POETINĖS RAIGARDO ALEGORIJOS

MUZIKA 
 ŽODŽIAI8

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Liudas Statkevičius.
LITERATūRINĖ P. LEMBERTO KONKURSO POPIETĖ
10
• ALBINA GRINIŪTĖ16

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
PSICHODELINĖS EROS ATSPINDŽIAI: AMERIKOS PIONIERIAI
3

KRONIKA 
• Ala Diomidova, Ana Gluchova.
PASKATA VERTĖJAMS Į RUSŲ KALBĄ
• in memoriam.
IŠEINA RAŠYTOJAI ŽEMAIČIAI
8
• GELTONAS VAKARAS SPARNUS NULEIDO…2
• BALĮ SRUOGĄ PRISIMENANT1
• AKTORIAUS REŽISŪRINIS DEBIUTAS
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
• RŪPESTIS DĖL VAIZDO KOKYBĖS2
• Edita Degutienė.
S.EIDRIGEVIČIUS VIS DAŽNIAU PLAGIJUOJAMAS
9

SKELBIMAI 
• LIETUVOS MENO KŪRĖJŲ ASOCIACIJOS PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• Jurijus Mamlejevas.
PAKARUOKLIS
6
• GERBIAMAS REDAKTORIAU9
• AMŽINAS ŽAIDIMAS5

MUZIKA

ŽODŽIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytautas Bacevičius

Lietuvos literatūros ir meno archyve saugoma per pusantro tūkstančio kompozitoriaus ir pianisto Vytauto Bacevičiaus (1905-1970) laiškų bei atvirlaiškių, rašytų iš JAV Lenkijoje gyvenančiai motinai (Maria Modlińska-Bacewicz), seserims (iškiliai kompozitorei bei smuikininkei Gražinai ir poetei Wandai, iki šiol tebegyvenančiai Varšuvoje), broliui Kęstučiui, artimųjų rate vadintam Kiejumi arba Tutiku (pianistui, 12 metų rektoriavusiam Lodzės aukštojoje muzikos mokykloje), jo žmonai dainininkei Helenai, vadintai Halszka. Tuos laiškus (brolio surinktus) kompozitoriaus devyniasdešimtmečio proga mums tauriu gestu padovanojo lenkai, sau pasilikdami jų kopijas.

Nemaža laiškų dalis – itin smulkia rašysena prirašyti keturi arba daugiau puslapių. Į pastabiai aprašinėjamą (lyg pedanto dienoraštyje) kasdienybę terpiasi mintys apie muziką, tapybą, filosofiją, istoriją, okultizmą, literatūrą (V.Bacevičius nepaprastai daug skaitydavo). Įvairių žmonių apsuptas vienišius ilgėjosi savo artimųjų. Bet ar, realiai šalia jų gyvendamas, būtų sugebėjęs išlikti toks, koks mums pamažu atsiveria skaitant įtraukiančius, lenkų sintaksės ne visur paisančius, tarp dokumentikos ir beletristikos balansuojančius, prieštaravimų bei ekstravagancijos nestokojančius jo laiškus?

Nors nedidelę jo kūrybos dalį girdėjusiems kyla ir esmingesnių klausimų: ar mes sugebėsim šį lietuvio ir lenkės šeimoje gimusį, lietuvybę pasirinkusį muzikos milžiną priimti kaip savastį? Vėl skaitau puikią, 1986 metų dešimtame "Pergalės" numeryje skelbtą Donato Katkaus studiją "Vytautas Bacevičius – kūrėjas ir asmenybė". Anuomet atrodė, jog geriausi to kompozitoriaus kūriniai bemat natūraliai įsirikiuos į mūsų muzikos paveldo aukso fondą. Deja… Šiandien jau neramu klausiant, ar V. Bacevičius pagaliau deramai prigis mūsų kultūros dirvoje, ar pajudins kelių mūsų kartų įtvirtintą praėjusio amžiaus Lietuvos muzikų hierarchiją? 2005 m. minėsime jo šimtmetį. Ar pakanka žmonių, suvokiančių, jog ši data gali būti iškalbinga ne tik Kaune bei Vilniuje, bet savaip ir jo gimtojoje Lodzėje, Varšuvoje, Krokuvoje, Niujorke, išskirtinės meilės apgaubtame Paryžiuje?

Pateikiame kelias su muzika susijusias V.Bacevičiaus laiškų ištraukas, skaitytas spalio 10-11 dienomis Vilniuje įvykusioje lietuvių ir lenkų muzikologų konferencijoje. Verčiant išlaikytas įvairuojantis datų žymėjimas, autoriaus vartota originali vietovardžių rašyba.

EDMUNDAS GEDGAUDAS

New York, 1954 rugsėjo 27

Motinai.

Praėjusią naktį (6 ryto) užbaigiau savo 4-osios simfonijos partitūrą (95 puslapiai). Parašyta rašalu, labai aiškiai ir gražiai. Mane ima pyktis, jog čia joks dirigentas nei menedžeris nežino, kad aš esu ir kas aš esu. Aš ne maniakas, tačiau žinau, jog mano 3 pastarosios simfonijos yra vertingesnės negu, pavyzdžiui, Šostakovičiaus, kurio 10 simfoniją čia dabar atliks. Prahos kritikai rašė, jog manasis kvartetas geresnis už Šostakovičiaus kvartetą, taigi tokia yra ir simfoninė kūryba.

(...) Penktadienį, tad jau po kelių dienų, ankstybėse važiuoju į Bostoną, į savo rečitalį Hancoc Holl ‘e (1400 vietų). Gausiu tik 150 $, nes tai labdaros koncertas.

Gražinai N.Y., 1957.XII.27

Nesu įžūlus žmogus ir, būdamas labai delikačios prigimties, savęs neprimetu, tačiau kreipiuos į Tave prašydamas, ar negalėtum būti man tokia maloni ir leisti, kad Tau oro paštu atsiųsčiau savo 4-osios simfonijos partitūrą, dedikuotą Mamytei, kuri trunka tik 18 minučių (3 dalių) ir yra labai paprasta, lengva atlikti, palyginti mažai atonali (nors naujos dvasios) ir, kaip pasakyčiau, senamadiškai orkestruota, priešingai negu 5-oji simfonija, bet užtat labai efektinga, o 3-ioji dalis – smagus baletas. Jeigu jos labai nesuniekintum, gal galėtum panaudoti savo įtaką, kad ją tuojau bent jau Radijas atliktų (jeigu taip staigiai viešame koncerte pasirodytų neįmanoma). Konstrukcija labai solidi ir aiški, o orkestruotė kaip paprastai pir-ma-rūšė, be menkiausios klaidos.

Jeigu ją atmesi, neįsižeisiu; jeigu priimsi, galėsiu, gavęs Tavo telegramą, išsyk oro paštu pasiųsti orkestro partijas, kurias perrašiau taip, lyg būtų spausdintos! Norėčiau suteikti Mamytei malonumą. Partitūrą su partijomis galėtum gauti per savaitę. Pakaktų tik trijų repeticijų, kad tikslas būtų pasiektas: Mamytė džiaugtųsi, o mane padarytum laimingą.

Kęstučiui New York, May 21, 1958

Po Tavo laiškų, o ypač paskutiniojo, siaubingai nustėrau, kadangi matau, jog Tu ir Gražina visai nenutuokiat, su kuo turit reikalą, nes rašot, kad "neįmanoma neatsižvelgti į naujus kūrybos laimėjimus pasaulyje" ir kad "pasaulis žengia pirmyn", arba esą aš orkestruojąs kaip vieniečiai ir t.t. Bet tai juk juokinga! Nejau iš tiesų laikote kvailiais pasaulinius kritikus, rašiusius, jog aš "pralenkiau savo epochą". (...)

Buenos Airiuose rašė, kad manoji "Elektrinė poema" yra "mas avansado"(pažangesnė) už tai, ką rašo Stravinskis, Prokofjevas ir Honeggeris. Arba visa tai pamiršot, arba nenorit žinoti, nes Jums nepatiko, kad buvau laikomas ultramodernistu. O dabar čiupot progą, kad sukritikuotumėt mano dvi simfonijas, ir dar taip įžeidžiamai, taip neteisingai, įtardami kažkokį atsilikimą arba izoliaciją, nežinodami tikrųjų aplinkybių. Tai, ką Jūs vadinate naujais laimėjimais, man visai nėra laimėjimai, o persenę žaisliukai, nes aš esu 21-ojo amžiaus kompozitorius. Jau Andrzejui (Gražinos vyras – E.G.) glaustai papasakojau apie Liandsbergą, Rochesterio Filharmonijos dirigentą, Šimeko rekomenduotą (V.Šimekas – čekų smuikininkas, V.Bacevičiaus bičiulis, – E.G.), kuris, susipažinęs su mano keliomis atonaliomis partitūromis, pasakė, jog imsis mano muzikos, jeigu parašysiu naujoviškai, bet naudodamas seną (vienietišką) orkestruotę, nes individualizuojant instrumentus nukenčia kompozicijos visuma ir t.t. Aš labai su Šimeku ginčijaus (tai buvo, regis, 1954-ais metais), bet jis mane privertė parašyti net tris tokio pobūdžio simfonijas, kadangi žinojo apie staigų Liandsbergo iškilimą. Tačiau iš tiesų, Liandsbergui pernai tapus New Yorko Filharmonijos dirigentu, su juo susitikti nebegalėdavau, nes jis visą laiką būdavo…Europoj! Kadangi aš nebuvau ir nesu patenkintas dabartine muzikos raida, tai, sekdamas naujausias sroves, savo darbuose susidvejinau tarp tokių kūrinių kaip šios dvi simfonijos ir pirmyn vedančio savo senojo kelio – į 21-ąjį amžių. Bet tai turėjo būti mano paslaptis, tačiau, suerzintas Jūsų požiūrio į mane, išsidaviau Andrzejui (gal be reikalo), praverdamas savo didžiąją paslaptį. Būtent čia prasideda mūsų šneka:

Kai jau senokai atsirado atonali muzika, atrodė, jog jos laukia didelė ateitis, ir į ją sėkmingai įniko Schönbergas, Stravinskis bei daug kitų, bet, deja, visi drauge su Stravinskiu nusivylė, išsigando, nes atsidūrė neperžengiamose džiunglėse. Tad grįžo ir sukūrė kažkokį naivų, man nepriimtiną neoklasicizmą. Į pirmą vietą ištraukė formą, konstrukciją, techniką, amatą, visai pamiršdami pačią muziką. Kas iš to, kad visa tai parašyta "ef, ef" ir kad labai gerai skamba, tačiau kas tą skambesį sudaro? Kažkokios kvailos, naivios gamutės, "preferably" kvartomis arba kvintomis, temučių kartojimas kiekvienam takte, nes to esą reikalauja "darbas" bei lentelė su keliomis dešimtimis "ritmikos pavyzdžių", ir visa tai sąmoningai naudoja Rousselas. Jis Jūsų dievaitis, ir jo kūriniai iš tiesų tobulai skamba, nors yra prastesni ir naivesni už Gražinos. (...) Ar aš, rimtas žmogus, besigilinantis į atonalios muzikos paslaptingą didybę, kur kiti vos paviršių grybštelėjo, turėčiau užsiimti beviltiškai kvailų temelių ir gamučių (kaip Šostakovičiaus) kartojimais? Būtų ir gėda, ir juokinga. Taip žaisti neturiu laiko. Taigi prieš 20 metų buvo galima rinktis: žengti pirmyn arba grįžti. Deja, šiandieniniai kompozitoriai tegu neturi iliuzijų, esą jie pasiekė aukštumas, nes iš tiesų jie nenuėjo pirmyn, o apsisukę grįžo. Ir tik tie, kurie neišsigando atonalaus okeano, iš tiesų žengė pirmyn! (...)

Komponuodamas amerikiečiams tas visokias "vienietiškas" simfonijas, tuo pat metu ėjau savuoju keliu (aišku, išspausdamas iš naujoviškosios muzikos tai, kas dėmesio verta) ir šitaip parašiau apie 30 atonalių kūrinių orkestrui, kuriuos "atras" 21-asis amžius, nes šiandien jų dar neįmanoma klausytis – jie pernelyg polifonizuoti, kiekvienas instrumentas individualizuotas, tačiau galioja sąlyga neleisti jiems virtuoziškai išsiskirti, kad nenukentėtų visuma (svarbiausias tikslas). Visas šias kompozicijas parašiau prie stalo, naktimis – be fortepijono, niekad ir nepatikrindamas fortepijonu jų skambesio.

Ketinau Jums atsiųsti (kaip savo kūrybos pavyzdį, ne atlikimui) savąją "Spring Suite", bet bala žino, kas mane sugundė palikti jos partitūrą Chicagoje, koncertą rengiantiems studentams, kadangi jie ketino užmegzti ryšį su kažkokiu dirigentu. Visa tai kvaila, nes 20-ame amžiuje šito groti negalima, tai smarkiai per anksti. Tačiau siunčiu Jums (tiksliau – jau šiandien išsiunčiau garbiosios Gražinutės adresu) savo mažesnę partitūrėlę (regis, 30 puslapių), kūrinį, kurį pavadinau "Vision" (1956 metai, sausis). Patys įsitikinsit, kad šiandieniniai žmonės kol kas negali šitos kompozicijos klausytis.

Gražinai New York, 1958 m. rugsėjo 24

Padariau tas pačias išvadas, kaip ir dailininkai abstrakcionistai, kad būtent visos muzikinės formos, ypač sonata, jau visiškai paseno ir šiandieninei muzikai nebetinka. Negaliu atleisti Prokofjevui, kad taip laikėsi senų formų, nes daug toliau būtų nuėjęs. Ir prašau, Gražinut, ant manęs nepykti, kad Tau labai nuoširdžiai prisipažinsiu, jog klausydamasis Bartoko sonatos smuikui solo, labai susinervinau, nes tokią gražią muziką "sugadino" sena ir labai tiksli sonatos forma; ypač be fortepijono tie pasikartojimai formos požiūriu buvo, mano nuomone, ne vietoj. Juk tai stebuklinga XX amžiaus muzikos dvasia, įpakuota į seną klasikinę formą.

Gražinai N.Y., 1958 rugsėjo 24

Kaip tapytojas atsijungia nuo tikrovės, lygiai taip ir aš negaliu pradėti gerai komponuoti, kol nepasijaučiu pradedąs atsijungti nuo aplinkos, nuo realaus gyvenimo, nuo logikos, siūlančios kažkokias senas, atgyvenusias formas, ir tik pajautęs, kad mano mintys apsitraukia migla, kad nebesugebu galvoti apie taktų skaičiavimą ir nudėvėtos formos kombinacijas, štai tik tada iš pasąmonės iškyla nauja logika, įsižiebia žiburėlis, skatinantis jau be jokio vargo rašyti ir belieka spėti užrašinėti, nes forma ir turinys kuriasi tuo pat metu. Pasąmonei veikiant, man nebereikia klausti, ką toliau rašyti, kokia bus forma, nes viskas atrodo taip logiška, taip aišku ir tikslinga. Bet jei vėl mentaliai grįžtu realybėn, patrikdytas kokio nors stuksenimo ar kito išorės veiksnio, tai dažnai į pasąmonę nebegaliu sugrįžti, susitelkti ir, jau būdamas, taip sakant, "išorėje", toliau rašyti nebesugebu, turiu atidėti kitai dienai.

Gražinai N.Y. 1958 spalio 29.

Aš jau jaučiuosi pastojęs ir nedelsdamas turiu pradėti gimdyti 6-ąją simfoniją, nes po ilgesnės pertraukos galvon ateina daugybė originalių minčių. Kaip įmanydamas vengsiu šionbergiško perkrovimo ir jo koncepcijų, kurios drauge su serijine sistema yra, be kita ko, dar ir pasenusios, o atonalumas juk suteikia bilijonus galimybių su įdomiausiais ritmais ir dieviškom nuotaikom, be tos dvylikatonės šmėklos. Aš jos nemyliu ir dargi neapkenčiu... Juk šiandien dar žavimės ir Scarlattiu, ir Francku, ir Stravinskiu ect., tad pradėkime kurti iš sielos, giedra, sekmadienine, puikia ir gaivia nuotaika, vengdami matematinių kankynių.

Gražinai Bridgeport, 1959 liepos 18

Kad kurčiau šedevrus, turėčiau gyventi gražioj gamtoj, atskirame name ir komponuodamas jame būti vienas. Surinkęs kelis tūkstančius gal patrauksiu Šveicarijon. Tačiau Šveicarija niekam nesuteikia pilietybės, taip girdėjau. Ar tai tiesa?

B.d.

 

Skaitytojų vertinimai


4562. Kodel2003-11-02 13:00
Bet kodel muzikai siame leidinyje skiriama taip mazai demesio? Na, suprantu, kad tai ne "literatura" (nors sis straipsnis - kaip tik tai), bet juk vis delto "menas"!..:)

4578. Muzikos literatūra ir menas2003-11-02 16:15
Reikėtų parašyti straipsnių apie muzikos literatūrą ir meną - iškart reikalai pagerėtų.:)))

4656. Realistas2003-11-03 20:17
Muziką reikia klausyt, o ne rašinėt apie ją. Čia tas pats kaip ledus per stiklą laižyti.

4658. Realistui2003-11-03 21:23
Tokio neva Realisto klausytis - kaip gaivintis išvietės oru.

4665. Gotlibas2003-11-04 00:56
Nepaprastai įdomūs ir iškalbingi kompozitoriaus tekstai. Vertėtų išleisti knygą. Ir apskritai būtų gerai parašyti lietuvišką knygą apie Vytautą Bacevičių. Kaip ir parengti jo muzikos CD. Nes dabar jis - tik vienetams žinomas, o juk yra, ko gero, svarbiausias XX a. vidurio lietuvių autorius...

8195. monika2004-05-06 12:21
labai geras praverte

14364. toto2005-02-18 22:52
Eilinis inteligentas-naivuolis ponas Bacevičius :( O laiškai - fantastika, kieno jie bebūtų, jei tik sąžiningi - visada juose daugiau tiesos, nei kastruotoj istorijoj ir daugiau žmogaus, nei jų autorius amžininkų pasakose iš "savo varpinės".

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:31:16 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba