Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-31 nr. 2974

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julian Tuwim.
MIRTIS
16
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Martinkus.
MENININKŲ KONFERENCIJA IR KONGRESAS BUKAREŠTE
11
• Ludwig Laher.
NACIONALINĖS MENININKŲ ORGANIZACIJOS: BENDRADARBIAVIMAS IR NESĖKMĖS
2
• VIEŠAS LAIŠKAS VALSTYBINEI LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJAI11

POEZIJA 
• Patricija Šmit.
ARCHETIPAS
2

PROZA 
 Loreta Gražina Latonaitė.
ORANŽINIS VAKARAS
17

VERTIMAI 
• Pavao Pavličić.
ŠUNYS
12
• Kjell Westö.
LANGAS

LITERATŪRA 
• Elena Bukelienė.
ISTORIJA AR DABARTIS?
5

KNYGOS 
• Kazys Saja.
AUTOREFERATAS APSAKYMŲ KNYGAI "NEBAIGTAS ŽMOGUS"
1
• Marius Burokas.
CAPILLATA*
18
• DAILĖ IR VALSTYBĖ3
• LIGI DVYLIKTOS5
• TYLA1
• NAUJOS KNYGOS3

PAVELDAS 
• MOKYTIS NEREIŠKIA KOPIJUOTI5

POKALBIAI 
• Tėvą STANISLOVĄ kalbina LINAS BUKAUSKAS.
TĖVAS STANISLOVAS: TOKIA BUVO PRADŽIA
29

TEATRAS 
• Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• Daiva Šabasevičienė.
LIUČĖ ČIUOŽIA, FELIKSAS VAIDINA
12

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PASAKOTI
• Algis Uždavinys.
POETINĖS RAIGARDO ALEGORIJOS

MUZIKA 
• ŽODŽIAI8

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Liudas Statkevičius.
LITERATūRINĖ P. LEMBERTO KONKURSO POPIETĖ
10
• ALBINA GRINIŪTĖ16

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
PSICHODELINĖS EROS ATSPINDŽIAI: AMERIKOS PIONIERIAI
3

KRONIKA 
• Ala Diomidova, Ana Gluchova.
PASKATA VERTĖJAMS Į RUSŲ KALBĄ
• in memoriam.
IŠEINA RAŠYTOJAI ŽEMAIČIAI
8
• GELTONAS VAKARAS SPARNUS NULEIDO…2
• BALĮ SRUOGĄ PRISIMENANT1
• AKTORIAUS REŽISŪRINIS DEBIUTAS
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
• RŪPESTIS DĖL VAIZDO KOKYBĖS2
• Edita Degutienė.
S.EIDRIGEVIČIUS VIS DAŽNIAU PLAGIJUOJAMAS
9

SKELBIMAI 
• LIETUVOS MENO KŪRĖJŲ ASOCIACIJOS PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• Jurijus Mamlejevas.
PAKARUOKLIS
6
• GERBIAMAS REDAKTORIAU9
• AMŽINAS ŽAIDIMAS5

PROZA

ORANŽINIS VAKARAS

Loreta Gražina Latonaitė

[skaityti komentarus]

Paskutinis spalio sekmadienis pasitaikė šaltas ir lietingas. Renata dar nieko nežinojo apie savo kūno nelaimę, bet ją slėgė ir sielą draskė kitos nesibaigiančios bėdos – vyro Valdemaro begėdiška neištikimybė ir vienturčio sūnaus Edgaro bjaurūs alkoholizmo priepuoliai. Taigi ko ji tokiu šlykščiu, darganotu oru paliko savo jaukius namus ir išsiruošė į tolimą kelionę? Tai vis šios nakties sapnas kaltas, o gal tai visai ir ne sapnas? Gal jau buvo nubudusi, o gal ir visai nebuvo užsnūdusi, kai tirštoje nakties tyloje išgirdo tėvo balsą: "Išleisk ir atleisk..." Iš netikėtumo Renata net pašoko lovoje – visur tylu, naktis, gretimoje lovoje per miegus neramiai vartosi Valdemaras – tikriausiai sapnuoja savo nuodėmingą meilę gražuolei Zuzanai, per savo saldžią nuodėmę prigyventą vaikiūkštį. Bet ne, jinai negali suklysti – tai tikrai tėvo balsas… O gal sūnaus? Išlipusi basomis per visą kambarį nužirgliojo iki durų ir įsiklausė – Edgaro kambaryje tylu. Praveria duris – kambaryje tuščia, riogso sujaukta lova…

Renata tik dabar prisimena, jog išvakarėse girtą ir vėl namus apvogusį sūnų išgrūdo iš namų: "Tu dar mano pinigus vogsi ir daiktus pardavinėsi? Išeik, ir kad daugiau tavęs nematyčiau savo namuose!.. Grįžk pas Elę, prašykis, gal dar atleis!.. O man jau gana!.."

Uždaro tuščio sūnaus kambario duris ir atvėsusi sugrįžta į šiltą lovą – keltis dar anksti. Moteris jau pirmas mėnuo, kai išėjo į pensiją, bet vis dar iš seno įpročio atsibunda šeštą ryto.

…Ir kai Renata jau ima vėl grimzti į saldų priešaušrio miegą, prie pat ausies vėl išgirsta seniai begirdėtą tėvo balsą: "Išleisk ir atleisk!.." Iškart miegai išsisklaido it rūkas, ir štai ji čia – pilname žmonių autobuse, sename ir aptriušusiame, linguoja per visą Lietuvą į pačią šalies šiaurę, kur senose, perpildytose kapinėse jau ketvirtis amžiaus guli jos – Renatos – tėvas. Ką reiškia jo žodžiai – kam atleisti? Ką išleisti?

Apie pusiaudienį išlenda apsiverkusi rudeninė saulė, ir Renata išlipa gimtajame miestelyje – buvo čia prieš gerą dešimtmetį. Pasuka tiesiai į plytinčias už miestelio kapines – seserį aplankys vėliau. O gal ir visai neužsuks – su seseria Jolita jiedvi nelabai sutaria, – toji vis užstoja pasileidėlį Valdemarą, niekad abi nebuvo artimos, o čia dar tokia bjauri nuotaika, savos bėdos kamuoja… Tėvo kapas lyg ir sumažėjęs, susmegęs, prisišliejęs prie motinos antkapio, kuris per keturiasdešimtmetį baigia apkerpėti… Taip… Sekundei prisėda ant sutrešusio suolelio, bet vėl tuoj pasikelia – gali neatlaikyti, nuvirsti… Trūksta priežiūros… Apsidairo – žmonių beveik nematyti, aplink pilki, belapiai medžiai, žalumos nėra – ir ko čia beldeisi per visą kraštą? Tėvo žodžiai? Fantastika…

…Saulę uždengė stori, tamsūs debesys, ant žemės krinta rudeniško lietaus lašai… Dangaus ašaros… Palikusi ant kapų gėles, Renata paskubina žingsnį ir pasuka į autobusų stotį. Ne čia ieško atsakymo… Sesuo taip ir liko neaplankyta. Kitą kartą… Paskutinį sykį apžvelgė mažo miestelio gatves ir nedidelį žmonių būrelį prie autobusų stoties. Pajuto – kažkas ją stebi… Ne, nė vieno pažįstamo veido tarp pasiliekančiųjų… O vis dėlto… Na, taip, tasai aukštas pusamžis vyras su juoda pažįstama berete – tai tėvas… jo figūra… nors veido neįžiūri… Šmėsteli ir dingsta…

Dieve, kas gi darosi jos – Renatos – nervams? Reikia skubiai pasitikrinti…

…Nepraėjo nė savaitė, ir Renata išsiruošė pas gydytoją. Tai ne šiaip sau kelionė į polikliniką pasilopyti sveikatos. Ne, tai nelauktas, neplanuotas susitikimas su baisia, šaltą prakaitą ir drebulį sukeliančia įstaiga – onkologiniu dispanseriu. Prieš kelias dienas po eilinio vyro dingimo iš namų bei širdį draskančio, nors situacijos nekeičiančio barnio su girtu sūnumi Renata netyčia užčiuopė dešinioje krūtyje guzelį. Ir tą pačią sekundę pajuto, kaip visas kūnas nuėjo pagaugais. Štai ir susidūrė kaktomuša su savo lemtimi… Galas. Ir čia pat sukrutėjo vangi viltis – o gal dar ir ne? Išgėrė raminamųjų ir susuko bičiulei:

– Janina, tu lankaisi onkodispanseryje dėl krūties susirgimo… Patark, į ką man kreiptis. Na, taip, vakar užčiuopiau guzelį dešinėje krūtyje… Ne, neskauda… Sakai, tavo gydytojas V-kas puikus specialistas? Gerai, užsiregistruosiu pas jį. Ko dar reikia? Kraujo tyrimo ir siuntimo? Bus… Kaip laikausi? Valdemaras jau visą savaitę nesirodo, tupi pas savo Zuzaną. Na, kur ten man lygintis – aš pensininkė, o jinai žvali trisdešimtmetė. Praeitą mėnesį susidūriau su ja kaktomuša – graži, velnienė, ilgaplaukė, stamantri, o dar Valdemaro dvimetį sūnų vedžiojasi… Ne, rupūže, skyrybų neduosiu, iš namų neišleisiu. Gal pasitrankys ir apsiramins… Sakai – meilę ardau, vaikui tėvą atimu? O kas mano meilę suardė? Ir sūnus gal nebūt prasigėręs, jei tėvo pamokomą žodį dažniau būtų girdėjęs… Ne, nebenoriu sūnaus priimti – vėl pradės tempti iš namų daiktus ir girtas gulinėti patvoriuose. O aš nebeturiu jėgų su juo galynėtis… Tegul taikosi su žmona ir meta arielką. Gal jo Elė dar ir pasigailės, priims į šeimą. Bet ir jinai sakė nebepriimsianti. Anūko gaila… Bet ką aš galiu? O dabar dar ta "kvaraba" prikibo…

Renata kaipmat gavo siuntimą į onkologinį, gydytoja terapeutė tik pirštais vos prisilietė prie guzelio – gal iš smalsumo, o gal "dėl patirties"… O kai išsityrė kraują, buvo pagirta dėl mažo cholesterolio kiekio jame – turbūt mėsos visai nevalganti… Bet visi tie juokai negalėjo nuraminti vidinio drebulio – jeigu reikės, tai ji, Renata, jau apsisprendusi – tegul pjauna, operuoja, tegul šalina visą krūtį – niekam jau ji ir jos grožis neberūpi, niekam ji nebereikalinga…

Iš vakaro prisigėrė raminamųjų, tad rytą pakirdo lyg ir pailsėjusi. Šančiuose ilgai gaudė mikriukus, važiuojančius į onkologinį, bet visi pilni žmonių, nestojo. Nebebuvo kas veikti – sėdo į taksi. Linksmas vairuotojas paguodė: "Geriau jau anksčiau nuvažiuoti, negu pavėluoti…"

Onkologinis dispanseris, erdvus, didžiulis, dailus pastatas, pasitiko Renatą lengvu sniegu ir saulėtu pusiaudieniu. Registratūroje stoviniavo didoka eilė – negi visi čia vėžininkai? Gavo talonėlį, neskubėdama nusirengė rūbinėje – ši buvo pustuštė. Šalta… Daugelis pacientų sėdėjo su striukėmis… Nesunkiai susirado gydytojo V-sko kabinetą, buvo trečia iš eilės. Pro šalį zujo ligoniai su pižamomis (įdomu – kas kuriam išoperuota?), skubiu žingsniu nušlepsėdavo medicinos sesutė ar sanitarė. Štai invalido ratukuose nuvežė neregėtai sulysusį vyrą – šis tai jau tikras "mirtininkas", gatavas jau guldyti į duobę… Priešais Renatą atsisėdo didžiai stora moteriškė – taip pat nebėr sveikos išvaizdos, tikriausiai cukraligė… O štai atėjo ir visa šeimynėlė – pagyvenęs pilkas vyriškis su beveide žmona ir ultramoderniai apsirengusi neįtikėtino lieknumo dukra su savo mergike – tai kuris iš jų ligonis? Jaunosios moterytės negali nusėdėti, vis kaži kur laksto, o sugrįžusios vis glosto senajai galvą – ši tikriausiai ir bus ligonė… Taip bespoksant ir bemintijant atėjo skirtas laikas, ir Renata nedrąsiai pravėrė gydytojo kabineto duris. Smalsiai nužvelgė kambarį: nieko įsidėmėtino, prie stalo nebejauna seselė ir gydytojas – aukštas, pavargusio veido vyriškis. Renatai beveik nereikėjo šnekėti – viskas buvo terapeutės surašyta siuntime. Gydytojas liepė nusirengti iki pusės ir atsigulti ant kušetės. Sesutė padėjo šalia ilgą švirkštą – iš krūties ims mėginį, darys guzelio biopsiją… Renata užsimerkė ir nusisuko į sieną, o ilgi, nervingi gydytojo pirštai be perstojo maigė ir barškino jos krūtinę. Lyg Morzės abėcėlė… Tai gyvybės ir mirties šokis. Renata mintimis nuklydo į tuos tolimus laikus, kai Valdemaro pirštai taip jautriai ir švelniai glamonėdavo jos krūtinę, o metams bėgant glamonės darėsi vis grubesnės ir retesnės… Jau geras dvidešimtmetis, kai jos kūnas, jos krūtys nebereikalingos nei vaikams, nei vyrui… O dabar štai nepažįstamo gydytojo svetimi pirštai šoka ant jos krūtinės danse macabre… Mirties šokis. O gal gyvenimo?

Po amžinybę trukusio (taip atrodė tik Renatai) pirštų barbenimo gydytojas visai neskausmingai paėmė iš Renatos krūties audinių gabalėlį ir su palengvėjimu atsiduso:

– Štai ir viskas. Beveik viskas. Atsakymas po poros dienų. O kol kas galiu jus nuraminti – tai tikrai nepiktybinis auglys. Mano nuomone, – o aš retai klystu, – tai riebalinio audinio guzelis. Na, dėl šventos ramybės dar pasiųsiu jus į rentgeno kabinetą atlikti mamografijos…

Renata padėkojo gydytojui (Dieve, atleisk – niekuo neturiu atsidėkoti) ir lyg ant sparnų tekina užbėgo į trečią aukštą, uždususi sustojo prie rentgeno kabineto durų. Rentgenas taip pat jokios ligos nerado. Ir tik dabar atlėgo baisi įtampa. Renata pajuto malonų silpnumą kojose ir prisėdo ant suolelio. Vakarėjo. Dangus pasruvęs oranžine šviesa, debesys nuslinko, vėjas nurimo…

…Visą valandą Renata prasėdėjo ant suoliuko kvėpuodama šaltu ir skaidriu užmiesčio oru, plačiai atvertomis akimis sekdama einančius žmones ir ranka prisidengus šypsenos pravertą burną. Dieve, koks žavus, koks nepakartojamai gražus šis pasaulis! Viešpatie! Suteikei dar vieną šansą gyventi, dabar tik reikia juo pasinaudoti. Ką reiškia – "išleisk ir atleisk"? O juk tai taip aišku – kaipgi jinai anksčiau nesuprato. O gal nenorėjo suprasti? Atleisti vyrui Valdemarui jo neištikimybę. Ir išleisti jį – tegul eina pas savo mylimą moterį ir judviejų vaiką. Ji, Renata, dabar stipri, kaip nors iškęs. Bent barnių nebebus. O sūnus? Atleisti. O jei Eglė nepriims, tai ji, Renata, vėl priglobs sūnų namuose. Ir kodėl tik šį oranžinį šaltą vakarą viskas taip paprasta ir aišku, ir skausmas nebeskaudus, ir visos aistros, pykčiai atlėgo? Atsakymas kabėjo čia pat priešais Renatos veidą, bet ji nebelaukė ir pakilo nuo suolelio – laikas grįžti namo, nes žmonės jau ėmė įtartinai į ją žvilgčioti ir net siūlyti savo pagalbą. Užsisėdėjo! O ir oranžinė padangė jau ėmė nesulaikomai blukti, melsvėti – laikas namo. Atsisveikindama Renata pakėlė akis: šviesiai rausvi debesys – tarsi milžiniškos maldai sudėtos rankos. Tokios pažįstamos… Tėvo rankos. Tai jis išmeldė didįjį stebuklą – dar vieną šansą gyventi…

 

Skaitytojų vertinimai


4549. Negi2003-11-02 09:42
Dieve, negi nera nieko stipresnio, ka publikuot RS savaitrasty?

4551. Realistas2003-11-02 10:13
Gal ir yra, bet, tikriausiai, jie stengėsi priderinti publikacijas Vėlinėms. Nors, kita vertus, gal ir nėra, nes iš viso geros prozos paskutiniu metu reikia su žiburiu ieškoti (turiu omeny - lietuviškos).

4560. varna2003-11-02 12:40
Kažkoks siaubas. Kas autorei davė "šansą" spausdintis?

4566. Realistas2003-11-02 13:20
Likimas.

4572. Realistui nuo varnos2003-11-02 14:19
Norėjot pasakyti "žiaurus likimas"?

4590. Ūkininkas2003-11-02 17:46
Košmaras, o ne proza. Autorė RS narė?

4596. Žinovas2003-11-02 19:48
Autorė - gydytoja.

4605. Ūkininkas2003-11-02 22:20
Urologė?

4614. Žinovas2003-11-02 22:30
Ne, psichiatrė.

4671. brisius2003-11-04 12:46
Chi chi, chebryte, bijote jausmingumo, lyg jis nebutu jusu paciu dalis? Beje, cia jis visai neperdetas. Ir stilius vientisas. Galu gale, jeigu literatura vertintume pagal tai, kiek tiksliai ji atspindi zmogu, nebutu ko prie sio kurinelio kabintis: autore visai graziai islaviravo tarp tikrumo ir kiczo.

4672. brisiui nuo varnos2003-11-04 13:05
Būtent kad "išlaviravo". Nuo kada literatūra tai "laviravimas"?

4684. Rs2003-11-04 23:03
Try, dear.

4695. Oranžinis :-) 2003-11-05 12:07
Tokia manieringa, sterili, bet šilta spalva. Pavadinimo nuotaika visai neatitinka teksto nuotaikos.
Tekstas - niūri ir graži kasdienybė. Gražiai aprašyta. Tokio lygio tekstų ne kartą publikuota Litmenyje, bet paprastai nebūdavo tiek nepatenkintų atsiliepimų.
Gal reikia paprašyti Kornelijaus Platelio, kad kiekvieną straipsnį pažymėtų sutartiniais ženklais.
Kaip TV būna "T", "N-14", "S", taip čia būtų "sentimentalu", "vulgaru" (gal tokių ir nebūna), "komiška", "kaimiška", "miesčioniška" etc.

4696. oranžiniam nuo varnos (S)2003-11-05 12:36
Kvailystė. Tai ir knygas pradėsim žymėti? Kad "tauta" žinotų, ką ima į rankas. O kodėl Jūs nepriklijavot etiketės prie savo komentaro? Pavyzdžiui: "D". "Durnizmas", tai yra. Na, toks "sutartinis ženklas". O kas susitaria? O pagalvojot, kas atsitiks, jei "sutartinius ženklus" ims padirbinėti? "...manieringa, sterili, bet šilta spalva" - tai "tipo ružava"? Atsitokėkit.

4698. Oranžinis2003-11-05 18:42
Ech varna, varnela, truputi nesupratote manes, suvėlėte nesusijusias mintis... Toks įspūdis, kad varna paskubomis porą sakinių bet kaip sumezgė. Mano nuomone, prie šio kūrinio kabinėjasi nevertinantys tokio žanro. Perskaitai porą sakinių, ir matai - neįdomu, ne mano stilius, nėra prasmės nei skaityti, nei komentuoti. Su ironija siūliau tiems, kas tingi patys atsirinkti, paprašyti kad kiti už juos atrinktų.

Apie ką paskutinis varnos sakinys - taip ir nesupratau. Prie ko čia lenkiškai pavadinta rožinė spalva? (Tarp kitko, ji jau būtų ne šilta, bet šalta.)

Ir vis tik negirdėjome: kuo varnai nepatiko kūrinys?


4701. varna2003-11-06 00:07
Gailiuosi, kad įsivėliau į pokalbį apie nieką. Sakydamas "nieką", turiu omeny taip vadinama kūrinį. Kuo nepatiko? Niekuo. Prastas stilius, vargana kalba, nuvalkioti palyginimai, primityvi "mistika", nuvalkiota "krikščinybė ... Ai, gaila laiko. Etiketė: "vulgariai seilėtas sentimentalizmas"

4702. Oranžinis2003-11-06 01:15
Na va, varna, išgirdau tamstos nuomonę. Supratau. Beveik pritariu. "vulgariai seilėtas sentimentalizmas". Vienintelis privalumas - lengvai skaitosi, beveik nekliūva. Vis tik gražiai aprašyta. Tik neaišku kam to reikia. Kitiems gal kitas įspūdis. Tokios paskutinės Oranžinio mintys prieš šiam įsikūnyjimui išnykstant visiems laikams.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:31:00 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba