Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-31 nr. 2974

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julian Tuwim.
MIRTIS
16
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Martinkus.
MENININKŲ KONFERENCIJA IR KONGRESAS BUKAREŠTE
11
• Ludwig Laher.
NACIONALINĖS MENININKŲ ORGANIZACIJOS: BENDRADARBIAVIMAS IR NESĖKMĖS
2
• VIEŠAS LAIŠKAS VALSTYBINEI LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJAI11

POEZIJA 
• Patricija Šmit.
ARCHETIPAS
2

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
ORANŽINIS VAKARAS
17

VERTIMAI 
• Pavao Pavličić.
ŠUNYS
12
• Kjell Westö.
LANGAS

LITERATŪRA 
• Elena Bukelienė.
ISTORIJA AR DABARTIS?
5

KNYGOS 
• Kazys Saja.
AUTOREFERATAS APSAKYMŲ KNYGAI "NEBAIGTAS ŽMOGUS"
1
• Marius Burokas.
CAPILLATA*
18
• DAILĖ IR VALSTYBĖ3
• LIGI DVYLIKTOS5
• TYLA1
• NAUJOS KNYGOS3

PAVELDAS 
• MOKYTIS NEREIŠKIA KOPIJUOTI5

POKALBIAI 
• Tėvą STANISLOVĄ kalbina LINAS BUKAUSKAS.
TĖVAS STANISLOVAS: TOKIA BUVO PRADŽIA
29

TEATRAS 
 Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• Daiva Šabasevičienė.
LIUČĖ ČIUOŽIA, FELIKSAS VAIDINA
12

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PASAKOTI
• Algis Uždavinys.
POETINĖS RAIGARDO ALEGORIJOS

MUZIKA 
• ŽODŽIAI8

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Liudas Statkevičius.
LITERATūRINĖ P. LEMBERTO KONKURSO POPIETĖ
10
• ALBINA GRINIŪTĖ16

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
PSICHODELINĖS EROS ATSPINDŽIAI: AMERIKOS PIONIERIAI
3

KRONIKA 
• Ala Diomidova, Ana Gluchova.
PASKATA VERTĖJAMS Į RUSŲ KALBĄ
• in memoriam.
IŠEINA RAŠYTOJAI ŽEMAIČIAI
8
• GELTONAS VAKARAS SPARNUS NULEIDO…2
• BALĮ SRUOGĄ PRISIMENANT1
• AKTORIAUS REŽISŪRINIS DEBIUTAS
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
• RŪPESTIS DĖL VAIZDO KOKYBĖS2
• Edita Degutienė.
S.EIDRIGEVIČIUS VIS DAŽNIAU PLAGIJUOJAMAS
9

SKELBIMAI 
• LIETUVOS MENO KŪRĖJŲ ASOCIACIJOS PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• Jurijus Mamlejevas.
PAKARUOKLIS
6
• GERBIAMAS REDAKTORIAU9
• AMŽINAS ŽAIDIMAS5

TEATRAS

VROCLAVO PAŠNEKESIAI

Vaidas Jauniškis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ir švelnus, ir grubus vengrų "Voicekas"
Nuotraukos iš festivalio archyvo

Pabaiga. Pradžia 43 numeryje

Natūralu, kad kritikai kartais po spektaklių pasišneka, tegul ir atsitiktinai, apie matytus reginius. Teatrai taip pat susišneka temomis ar ir scenomis, kartais atsitiktinai, kartais pagal festivalio vadovės duotą toną. Kritikai seka įkandin. Po pirmųjų septynių Vroclavo "Dialogo" festivalio spektaklių su Marium Ivaškevičium pasidalinome įspūdžiais: rezultatas 5:2. Penki - tai skaičius spektaklių, kuriuose apsinuoginta, dviejuose nuogo kūno nebuvo. Tačiau iki pat pabaigos taip ir liko tas penketas pikantiškųjų. O paklaustas apie nuogo kūno tradicijas lenkų teatre, kritikas Lukaszas Drewniakas sau nelauktai išvedė dėsnį: kuo toliau į provinciją, tuo daugiau nuogo kūno ir tuo mažiau jo pagrįstumo.

Tačiau ir festivalyje matyti spektakliai dalintųsi į tuos, kur nuogas kūnas būtinas, o kur – ne (lietuviškame teatre jo apskritai nebūtų). Minėtame "Dibuke" tai buvo "Giesmių giesmės" grožis, "Klaros santykiuose" – tiek metaforinis, tiek fizinis aktorės "presingas", kad sakytų monologą tarp dviejų vyrų kūnų. Kitur? Kitur jau buvo pragaras.

Pragaro vartai

Brazilų spektaklyje "Apokalipsė 1,11" vartai vėrėsi į tikrą kalėjimą, griežčiausią Lenkijoje, kur kali pagrindinė Lenkijos mafija ir recidyvistai. Antonio Araujo po savo spektaklių, kurtų bažnyčioje (pagal Johno Miltono "Prarastą rojų") ir ligoninėje (pagal "Jobo knygą"), Apokalipsės vaizdams pasirinko kalėjimą. Teatras prasidėjo nuo daugybės instrukcijų skaitymo: kaip griežtai visko laikytis, kaip žiūrovai bus tikrinami metalo detektoriais ir alkotesteriais, kaip nieko negalima ir viskas draudžiama... Tik pamiršo pasakyti, kad bent kiek sugadinti estetikos sampratų apskritai neturėtų būti įleidžiami į spektaklį. (Įsivaizduojate užrašą ant teatro bilieto: "Kultūros ministerija įspėja: spektaklis kenkia jūsų skoniui!"?) Tai buvo totali spekuliacija temos ir vietos parinkimu, bandymu šokiruoti ar bent energetiškai paveikti žiūrovą visiškai išvėsusia mėgėjiška vaidyba ir striptizais, daug falų ir tikra parodomąja kopuliacija. Žiūrėdamas visą tą be galo primityvų (nepainiokim su primityvizmu!) spektaklį, gali mirti iš nuobodulio arba (irgi perversija!) per akto sceną stebėti teatrologes su geležinėmis šypsenomis veiduose ("Mūsų, berniuk, nešokiruosi!"). Bet suvoki visą spektaklio siaubą: iš jo nėra išeities. Paprasčiausios fizinės – esi už šimtų geležinių vartų, grotų ir turi kęsti tą kankinimą "menu". Teatrinė apokalipsė įvyko.

Visiškai kitokia ji yra vengro Arpado Schillingo režisuotoje autorinėje Georgo Büchnerio "Voiceko" versijoje – "W–darbininkų cirkas". Esi žiūrovas cirke, atitvertas nuo narvo, kur personažai pluša, maišo cementą, mušasi, klampoja po smėlį basi, nuogi ar, kaip Voicekas, su plytomis vietoj koturnų. Nuostabiai dainuojami beveik zongai, grįsti vengriška melodika pagal XX a. pradžios poeto Attilos Jozsefo eiles. Su cirko erdve puikiai susipažinęs statydamas gatvės spektaklį "Liliomas" (beje, grįstą taip pat cirko tradicija Vengrijoje), Schillingas toliau tęsia jo temą Vidurio Europos regione XX a. pradžioje. Cirko erdvė – ne miestas, o miesto, metropolio, požemiai, "Titaniko" mašinų skyrius, kur reikia tik dirbti, kur darbininkai nuogi ir pažeidžiami nuo pirmų minučių (vėliau tas nuogumas visiškai pamirštamas), kur vietoj dušo jie springsta Voiceko myžalais, kur bokso ringe bjauriausiai mušamasi. Schillingas trykšta fantazija, kurią kartais ne taip lengva interpretuoti, tačiau daug gražiau ir gaivališkiau nei Vilniuje matytame "Baale" atveriama brutalumo, tyčiojimosi ir keistos grubios poezijos (pvz., maitinimo krūtimi scena) erdvė. Nematomais finougriškais ryšiais šis spektaklis susikalba su suomio Kristiano Smedso "Voiceku": atsisakoma visų įmanomų šiuolaikiškumą žyminčių atributų (išskyrus pankroką) ir vaidybos niuansų, kad sprogtų jo branduolio energija.

iliustracija
Senukų pora belgų spektaklyje "Juodi paukščiai medžiuose"

Politika ir maistas

Mūsų teatro terpė, puoselėjusi teatro sakralųjį veidą, mokė, kad politika scenoje yra lyg spuogas ant teatro kūno, žymintis visišką meno nuopuolį. Juo įdomiau ragauti netiesiogiai draustų ar netoleruotinų vaisių, žvelgti, kaip politika transformuojama iki tikro teatro, ir įsitikinti, kad "susidėti su politika" visai nereiškia išduoti sceną. Politikams užsiimti menu reiškia emancipaciją, sako Rene Polleschas. O atvirkščiai? Paradoksalu, bet kai kuriais atvejais spektaklis tampa net uždaru menu.

Toks yra belgų teatro ir muzikos trupių "Ceremonia" ir "Het muziek Lod" režisieriaus ir tekstų autoriaus Erico de Volderio bei kompozitoriaus Dicko van der Harsto spektaklis "Juodi paukščiai medžiuose". Aktoriai, apsirengę keistais etnografiniais kostiumais, išsitepę veidus lyg kabukio, lyg Užgavėnių kaukių bruožais, bando vaidinti kažkokias modernias "Kupiškėnų vestuves" ar "Tris mylimas" su kviesliais, jaunosiomis, su mergelių choru. Bet šalia tos archaikos skamba muzika, tarpais primenanti Louiso Andriesseno pasažus (kompozitorius bendradarbiavo ir su Alainu Plateliu, įvairiomis kitomis teatro trupėmis), tobulai atliekamos sudėtingiausios arijos ir pasakojama apie kiaulių marą (2001 metais, kai spektaklis buvo pastatytas, Belgijoje tai kvepėjo realia kasdienybe). Keturi personažai, rengiamos vestuvės, bet jaunikis ramiai smaginasi su jaunosios seserimi (jam tai – nieko tokio, tik jaunoji, kvaiša, problemą mato). Į avansceną įkrypuoja nukvakusi senutė Žoržeta, atsisėda ant krėslo-klozeto, padaro savo (natūralizmas ir komizmas kartu). Šalia epikos stulbina kamerinės scenelės, preciziški judesiai, milimetro tikslumo mimika, švelniai groteskiški gestai (senutė išsitraukia iš nosies "rutuliuką", nori jį nuspriegti, nepavyksta, tada galvoja, gal suvalgyt, bet ne, nuvalo į krėslo apačią). Ir visa tai klojasi į vieną tarpais pakylantį nuo žemės audinį, atskleidžiantį žemdirbių mentalitetą, išreiškiamą dainų tekstais: "Gerai pavalgiau, gerai pašikau, – ko daugiau žmogui reikia?"; "Ak, kaip man gera, esu paprasčiausiai sveikas!" Tačiau ir tas žemdirbių grubumas, ir natūralistinės detalės bei stilius (nesupaisysi, kada veiksmas vyksta – šiandien ar Zola laikais), ir siužetinė tragedija (beveik Žemaitės "laimė nutekėjimo"), ir choro giedami tekstai bei muzika kuria tokį apokaliptinį kraštovaizdį, kur herojus ramina tik tai, kad pasaulis nesugriuvo, jei netoli yra virvė pasikarti ir atviras šulinys nusiskandinti. Ši keista agrarinė baroko opera su siužetu iš kriminalinės kronikos pakeri netradiciniais kūrimo metodais, preciziška vaidyba ir epine kompozicija, kur tarsi graikų piliečiams mums atpasakojama tragedija. Nors imk ir pasiūlyk ją atvežti į Lietuvą, ir kad tai finansuotų Žemės ūkio rūmai.

Lenkų politika gyvena ir šia diena, ir aštuntuoju dešimtmečiu, Giereko epocha. Režisierius Janas Klata iš provincialaus Valbžicho miestelio (jame gimė ir mokėsi Kieślowskis) stengiasi kuo tiksliau ir linksmiau atkurti ir tą epochą, ir šių dienų realijas, lyg teigdamas, kad niekas nepakito. Ir iš tiesų, siužetas artimas šioms dienoms: Kultūros rūmuose ar kažkokioj įstaigoj skamba "Boney M", bet šokius pertraukia žinutė – visi išsigąsta, kad kažkodėl numatytas eilinis jų patikrinimas. Tada jau sujuda, ima kabinti šūkius (puikiai pasinaudojama poeto Norwido inicialais – niekas nežino, ar rašyti KC, ar CK), pagaliau iškrapšto tą tikrintoją iš tarybinio viešbutuko, kur jis apsistojęs su plaukuotu vairuotoju (o prie šio padavėjos limpa, tarsi veiksmas vyktų audėjų mieste Ivanove), parsiveža į mero namus ir bando pamažu ištardyti. Visi supranta, kad jis dirba saugume ir reikia su juo elgtis itin atsargiai, – nesupaisysi, ar už kyšį gali būti pasodintas, ar išgelbėtas. O šis džinsuotas jaunuolis jau bando bėgti... Toliau, kaip ir iki šiol, viskas vyksta pagal siužetą: tai Gogolio "Revizorius". Janas Klata neadaptavo pjesės savo sumanymui, jis tik žaidė jos erdvėje. Spektaklis paremtas atpažinimo-prisiminimo principu, ir tai grindžiama menkiausiais niuansais: Gorodnyčius geria po pusę stikliuko – viršininko įprotis; atkuriami visi namų ir kultūrnamių interjerai; prieš vestuves tikrinamas mikrofonas ("raz dwa, raz dwa"); dovanojami elnio ragai ir mašinų detalės; pagaliau sumanus muzikinis fonas – 30 kartų pakartojamas "Kolorowe jarmarki" priedainis ima bukinti. Tačiau linksmoje komedijoje, kur iš tiesų visi iš savęs "anų" juokiamės, ima tvyroti ta saugumietiško "saugumo" baimė: berašant Chlestakovui laišką, jį aplanko šmėklos žmonų su dingusių vyrų portretais. Ir visiškai kraupiai ima skambėti Bobčinskio malda "Pasakykite, kad čia gyvena ..." – savanoriškas verbavimasis į saugumą. Finale visąlaik kabojusį Edwardo Giereko portretą greitai keičia Jeruzelskis, Walęsa, Mazowieckis, Kwaśniewskis – iki Andrzejaus Lepperio, šiandien pasižyminčio itin lakiomis populistinėmis frazėmis Lenkijos Seime.

iliustracija
Lenkų "Revizorius" pažįstamoje aplinkoje

Tai juokinga ir drauge kraupoka epochos rekonstrukcija, bet pats režisierius sako, kad tai yra jo miestelio šiandiena. Tik baimės padaugėjo, "nes anksčiau buvo aišku, ko bijoti, o dabar aišku tik Varšuvoje gyvenančiam. Atvažiavęs į Valbžichą, matai, kaip žmonių galvose viskas susimaišę".

Įdomu, kad festivalyje rodyto latvio Alvio Hermanio "Revizoriaus" laikas – taip pat aštuntas dešimtmetis, erdvė – sovietinė valgykla. Retro vėl madingas, bet koks mados tikslas? Šalia kitų atrakcinių priemonių latviškame variante nuo pat pradžios naudojamas dar vienas efektas – sklindantys riebalų kvapai. Ir gal tai yra užuomina į Hermanio sumanymą: jis siekia ne atkurti epochą, o parodyti fiziologinį karnavalą, kur visą epochą apibūdina pilvo reikmės. Jo herojų vienintelė puoselėjama vertybė – pavalgyti, lyg scenoje būtų amžinos Užgavėnės. Valgio rezultatai matomi itin kruopščiai apdirbtame klozete (čia jau susikalbama su belgų teatru). Ir patys personažai labai nutukę, nors apie tai "Revizoriuje" buvo užsiminta vos vienoje Gorodničiaus skaitomo laiško eilutėje – apie neatpažįstamai išstorėjusį pažįstamą valdininką. Tačiau dirbtiniais pilvais efektai ir baigiasi, ir vėliau net pati epocha nutolsta į nežinią, lieka tik žavūs orkestrų pasažai puodais, indais, skaitytuvais ir šaldytuvų durelėmis. Ir amžiais nepasotinamos nutukusios gyvos vištos. Hermaniui visą epochą įkūnija maisto vartojimas ir karnavalas, tačiau spektaklis per sotumą sunkiai judina aktorius ir mintis. Ir matydamas, kaip Hermanis apleido darbą su aktoriais, prisimeni jo gražias "Žuvėdros" lėles: čia aktoriai taip pat - tik lėlės, kurios atveria nepasotinamą valgymo, kaip statuso ir vertybės, epochą.

Apie politiką linksmai

Jau tada buvome konsumentai, o šiandien? Hamburgo "Deutsches Schauspielhaus" spektaklyje "Kandidatas (1980). Jie gyvi!" režisierius Rene Polleschas visą sceną paverčia vartotojų neoniniu reklaminiu rojumi: apšvietimo salone-miegamajame sienos, lempos, durys nusagstytos reklamos šūkiais ir šiuolaikinės epochos imperatyvais: "Paklusk!", "Dauginkitės!", "Saugumas!", "Vartok!", "Miegok!", "Pagauti ARD televizijos", "DB" (Deutsches Bank), "WAR against TERROR". Spektaklis sukurtas iš tekstų – trijų aktorių monologų, sukonstruotų iš filmų: "Kandidato" (po jo parodymo į kanclerio postą nebepretendavo Franzas Josefas Straussas) ir Johno Carpenterio "Jie gyvi!", pasakojančio apie ateivius, kontroliuojančius kiekvieną mūsų žingsnį. Šiandien mus kontroliuoja atėjusi naujoji kultūra. Paties Pollescho tekstai yra be galo šmaikštūs, operuojama daugeliu pavyzdžių tiek iš Vokietijos politinio gyvenimo (daug kliūva jau mirusiai kanclerio žmonai Hannelorei Kohl, ir, kiek pamąstęs apie etiką, prisimeni, kad mirtis taip pat suprekinta), tiek iš šou verslo ar mass-media sferos, sąmojingais pavyzdžiais praturtinama ir Baudrillard‘o filosofija. Vaikinas svarsto, ar globalizacijos amžiuje jam gerti bavarišką alų, ar jau jį boikotuoti. "Kalbi kaip HIV", – sako mergina kitai ir paaiškina, kad tai – ne žmogaus imunodeficito virusas, o pirmasis postmodernistas Henrikas IV. Spektaklyje iššaunami intelektualiai užtaisyti sakiniai, ir liejasi visa postmodernioji rinkodaros leksika: ar aš esu savo vidaus prodiuseris? per karą septintajame dešimtmetyje visi dulkinosi, o dabar nėra karo, ir niekas nesidulkina; miegokite vardan taikos pasaulyje! Šioje epochoje galima ramiai kalbėti apie mirtį, ramiai interpretuojama ir tragedija: "Pasak Baudrillard`o, rugsėjo 11-ąją įvyko totalus sunaikinimo aktas: norėta naikinti simboliškai, bet sunaikinta ir fiziškai. Bent kartą pavyko ką nors totaliai sunaikinti"; "Bet ar šiaurinis bokštas griūdamas kopijavo pietinį ir taip simbolizavo totalų bekonfliktiškumą?"

iliustracija
"Kandidatas" – linksma ir dygi realybė vokiečių teatre

Ir spektaklis nekonfliktiškas, kad ir klykiamas, nes sėdi ant dygios epochos, o ji tau vis duria. Ramina šypsenos, reklamos, pūkinės pirštinės, kurias apsimovę policininkai švelniai glosto įtariamuosius iki orgazmo. Esi ramioje realybėje, iš kurios išeities nėra. Ir aktoriai tai patvirtina, finale sušukdami: "Reprezentacija – tai šūdas!" Ką jie šiuo šūksniu reprezentuoja? Ratas neužsidaro, nes jo ir nebuvo: tu niekur iš realybės nepasitraukei, tu buvai jos minčių epicentre.

Tai buvo linksmas, sąmojingas, energingas spektaklis, kurį suvaidinti aktoriams pirmiausia reiškė išmokti nemažą tekstą. Vadinasi, ir jį suprasti. Iki finalinės festivalio diskusijos jie atsakė į visus klausimus, taip pat – "iš kur ir į kur mes einame".

Vroclavo kalbos

Miestas taip pat šneka – įvairių epochų nuverstais ir vėl atstatytais bokštais, kavinėmis, teatrų pastatais. Daugiau plepa apie praeitį: šalia pat miesto rotušės intensyviai darbuojasi Grotowskio tyrimų centras ir jo teatras; miestas skiria pinigų išlaikyti jo pasekėjams, teatro praktikams – antropologams, trupei "Ožio daina". Vakare sėdime "Kalambūre", pirmojoje Vroclave, o šiandien jau apšnerkštoje Vienos stiliaus kavinėje, kaip tik švenčiančioje savo 20-metį. Susirinkę žili senos gvardijos likučiai. Už baro stovi vienas "Kormoranų" trupės, grojančios Piotro Cieplako spektakliuose, muzikantas. Bet čia jis – tik barmenas, todėl nepažįstamam lietuvių dramaturgui įpila "lievos" degtinės. Išvada - jo pjesėje jis negros. Už "Kalambūro" sienų buvusiame teatre viskas ir prasidėjo, – studentų teatrų judėjimas, pasaulinė Witkaciaus "Siuvėjų" premjera, Atviro teatro festivalis, į kurį pas Grotowskį suvažiavo Peteris Brookas, Eugenio Barba, Marēelis Marceau, Judith Malina... Visa tai – jau iš mitologijos sferos ar antikvariatų lentynų, kur gali rasti krūvas knygų apie šį judėjimą ir pamatyti net kavinės šeimininko knygą apie tą patį "Kalambūrą". Ir net gatvėje ar teatre sutikta Niujorko avangardo motušė Kuraž – "La MaMa" įkūrėja Ellen Stewart tau kelia greičiau ne realybės, o mitines asociacijas, lyg būtum išvydęs Hamleto tėvo šmėklą. Realybė – kai kitą dieną buvęs studentų teatro aktorius traukia tas pačias "Trigrašės operos" ir "Tevjė pienininko" arijas jau Rotušės aikštėje. Lyg vakarykščios dienos aidais protestuotų prieš šiandienos "Vartok!". O mums reikia toliau eiti? Tik kur? Ir ką vartosime šįvakar?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:30:57 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba