Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-31 nr. 2974

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julian Tuwim.
MIRTIS
16
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Martinkus.
MENININKŲ KONFERENCIJA IR KONGRESAS BUKAREŠTE
11
• Ludwig Laher.
NACIONALINĖS MENININKŲ ORGANIZACIJOS: BENDRADARBIAVIMAS IR NESĖKMĖS
2
• VIEŠAS LAIŠKAS VALSTYBINEI LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJAI11

POEZIJA 
• Patricija Šmit.
ARCHETIPAS
2

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
ORANŽINIS VAKARAS
17

VERTIMAI 
• Pavao Pavličić.
ŠUNYS
12
• Kjell Westö.
LANGAS

LITERATŪRA 
• Elena Bukelienė.
ISTORIJA AR DABARTIS?
5

KNYGOS 
• Kazys Saja.
AUTOREFERATAS APSAKYMŲ KNYGAI "NEBAIGTAS ŽMOGUS"
1
• Marius Burokas.
CAPILLATA*
18
• DAILĖ IR VALSTYBĖ3
• LIGI DVYLIKTOS5
• TYLA1
• NAUJOS KNYGOS3

PAVELDAS 
• MOKYTIS NEREIŠKIA KOPIJUOTI5

POKALBIAI 
• Tėvą STANISLOVĄ kalbina LINAS BUKAUSKAS.
TĖVAS STANISLOVAS: TOKIA BUVO PRADŽIA
29

TEATRAS 
• Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• Daiva Šabasevičienė.
LIUČĖ ČIUOŽIA, FELIKSAS VAIDINA
12

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PASAKOTI
 Algis Uždavinys.
POETINĖS RAIGARDO ALEGORIJOS

MUZIKA 
• ŽODŽIAI8

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Liudas Statkevičius.
LITERATūRINĖ P. LEMBERTO KONKURSO POPIETĖ
10
• ALBINA GRINIŪTĖ16

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
PSICHODELINĖS EROS ATSPINDŽIAI: AMERIKOS PIONIERIAI
3

KRONIKA 
• Ala Diomidova, Ana Gluchova.
PASKATA VERTĖJAMS Į RUSŲ KALBĄ
• in memoriam.
IŠEINA RAŠYTOJAI ŽEMAIČIAI
8
• GELTONAS VAKARAS SPARNUS NULEIDO…2
• BALĮ SRUOGĄ PRISIMENANT1
• AKTORIAUS REŽISŪRINIS DEBIUTAS
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
• RŪPESTIS DĖL VAIZDO KOKYBĖS2
• Edita Degutienė.
S.EIDRIGEVIČIUS VIS DAŽNIAU PLAGIJUOJAMAS
9

SKELBIMAI 
• LIETUVOS MENO KŪRĖJŲ ASOCIACIJOS PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• Jurijus Mamlejevas.
PAKARUOKLIS
6
• GERBIAMAS REDAKTORIAU9
• AMŽINAS ŽAIDIMAS5

DAILĖ

POETINĖS RAIGARDO ALEGORIJOS

Algis Uždavinys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintaro Palemono Janonio nutapyta Raigardo alegorija

Spalio mėnesio pirmoje pusėje Druskininkuose vykęs tarptautinis pleneras "Raigardas 2003" jau žada tapti tradiciniu kasmetiniu renginiu, kurio tikslas – pagyvinti kurorto meninį gyvenimą bei suteikti Lietuvos ir užsienio dailininkams galimybę pajusti slėpiningą Raigardo slėnio dvasią. Suprantama, šiuolaikinių plenerų bei juose keliamų idealizuotų koncepcijų nereikia pervertinti arba mistifikuoti. Menininkai sunkiai leidžiasi įspraudžiami į rėmus, todėl rengėjų sumanyta improvizacijų tema dažnai tėra įmantrus priedas prie to paties torto, kuris kepamas nepaisant jokių išankstinių nurodymų ir kurio skonis nesikeičia.

Dauguma menininkų moka daryti tik tai, ką jie daro, ir mato tik tai, ką išmoksta regėti. Tokiems autoriams nesvarbu, kas atsiveria prieš akis – Bezdonių kanjonas ar Kapucinų bulvaras. Drobėse vis tiek regėsime tą patį Karabasą Barabasą arba liūdno alkoholiko haliucinaciją. Tačiau Druskininkų plenero dalyviai – ne varpų rinkėjai iš pasakiško Barbizono. Juos domina gamtovaizdžio mitologija, suvokta kaip subjektyvus egzistencinis potyris, įgijęs konkretų estetinį pavidalą. Nesvarbu, kad potyris miglotas ir neapibrėžtas, – tokia yra poezijos kalba: bežadė, pilna atodūsių, išpažinčių, ekstaziškų povyzų ir subtilių blevyzgų. Vienuolika "Raigardo" plenero dalyvių nevienodai suvokia sielos poeziją ir prozą, bet dauguma mėgina suderinti savo smuikelių bei kontrabosų stygas taip, kad šios skambėtų unisonu ir skelbtų pasauliui chaoso harmoniją.

Arūnas Vaitkūnas yra vienas iš atkakliausių šio netvarkos grožio skelbėjų, savo darbuose mėginantis atskleisti tokią būties mitologiją, kuri neturi jokio literatūrinio siužeto. Panaikinus stabilų išorybės pavidalą, tikrovė virsta fragmentų mišiniu, menančiu kažkokią pirmapradę medžiagą. Tačiau autorius atsisako protingo Demiurgo vaidmens ir tiesiog gėrisi kosmoso griuvenomis, kurios doram peredvižnikui sukeltų pasibaisėjimą. A.Vaitkūnui nenusileidžia ir savo mokytoją pralenkti mėgina Jovita Aukštikalnytė, taip pat tapanti sodriais gurvuoliais ir norinti į mitinį Raigardą žiūrėti dvasios ligonių akimis. Jos darbai itin išraiškingi estetiniu požiūriu ir liudija jos ekspresionistinį talentą, turintį šalto grubumo bei svaigaus mazochizmo bruožų.

Gintaras Palemonas Janonis tapo Raigardo alegoriją (teatleidžia man Mūzos už tokį įžūlų spėjimą) – sudaužytą antikinės nuogalės skulptūrą, kurios raudonai dažytos lūpytės atrodo lyg prarastos laimės simbolis. Sako, kad šlovingas Raigardo miestas nugrimzdo kaip kadaise Sodoma ir Gomora. Gerai paieškojęs pelkynuose ir dabar gali rasti surūdijusių Kaligulos laikų skardinių bei butelių. Tačiau D.Joneika Raigardo slėnyje nieko nerado, išskyrus mažą debesėlį: jo manymu, žiūrėti reikia į žydrą dangų, o ne į žemę. Tada ir mes tapsime žydri kaip tos Dzūkijos neužmirštuolės – mylėsime vienas kitą, manydami esą pašaukti kilniems žygiams, o paskui nuoširdžiai atgailausime, užkandę E.Aleksaitės dangiškųjų cepelinų. Ši autorė mėgsta simbolines užuominas, kurias sunku iššifruoti. Nežinia, ką reiškia jos medinis krikštas: pamario etnografijos slėpinius, mistinį atgimimą pasikrikštijus ar antkapinį paminklą kokiam nors pražuvusiam talentui.

Ką šiuo klausimu mano Martinas Jankus, nustatyti nepavyko. Šiam menininkui svarbesnė romantiška gamtovaizdžio nostalgija, virtusi susapnuotu miražu, kuriame nesunku atpažinti Raigardo motyvus. Panašia linkme suka ir Saulius Rudzikas, kurio peizažas alsuoja ramybe. Atrodo, tarsi tvanas būtų užliejęs visą šventąjį slėnį, o Švendubrė tarytum koks Araratas ar pirmapradis kalnagūbris tebestūkso lyg niekur nieko. Ten kažkur tikriausiai yra įstrigęs Nojaus laivas su išsigelbėjusiais Raigardo gyventojais, tarp kurių regime (savo vaizduotėje, nes iš tikrųjų nieko neregime) Bronių Gražį, tapantį spalvingus apylinkių vaizdus. Didelė laimė nepaskęsti ir mokėti džiaugtis būties teikiamais malonumais. B.Gražio drobėse apstu dekoratyvinių elementų, pabrėžiančių išgyvenamų jausmų gausą bei pilnatvę.

Lilijos Puipienės stilizuoti peizažai kupini lyrinių poteksčių. Tapydama gamtos vaizdus bei architektūrines detales, autorė pabrėžia mitinį konkrečios vietovės charakterį, kuris suvokiamas kaip sielos dermės atspindys. Eskiziški latvės I.Griezanės peizažai ir lenkės I.Zajonc nutapyta trinarė realistinė kompozicija su nameliu, moters portretu bei augalais liudija, kad iš svetur atvykę dailininkai skiriasi savo meniniu braižu. Tuo tarpu lietuvių tapytojai dažniausiai paklūsta spalvinio ekspresionizmo tradicijai, turinčiai daug atmainų, arba suka romantinės stilizacijos keliu, abiem atvejais pabrėždami, kad išorinis fenomenas visada turi tam tikrą vidinę (tegu žodžiais ir nenusakomą) prasmę. Kartais ši prasmė yra minimali ir susilieja su dekoratyviniu tapybos audiniu, nereikalaujančiu papildomų komentarų.

Pagrindinis "Raigardo" plenero organizatorius S.Rudzikas, tapantis subtiliai meditacijai skirtus peizažus, puikiai supranta, kad vaizduotė yra vienas iš svarbiausių veiksnių, padedančių gamtos tikrovę paversti dvasine vizija. Todėl plenero tikslas – parodyti ne tai, kas matoma fizine akimi, bet ką galima išvysti dvasios rega, nusiėmus pilkus kasdienybės akinius.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:30:55 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba