Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-31 nr. 2974

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Julian Tuwim.
MIRTIS
16
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Martinkus.
MENININKŲ KONFERENCIJA IR KONGRESAS BUKAREŠTE
11
 Ludwig Laher.
NACIONALINĖS MENININKŲ ORGANIZACIJOS: BENDRADARBIAVIMAS IR NESĖKMĖS
2
• VIEŠAS LAIŠKAS VALSTYBINEI LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJAI11

POEZIJA 
• Patricija Šmit.
ARCHETIPAS
2

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
ORANŽINIS VAKARAS
17

VERTIMAI 
• Pavao Pavličić.
ŠUNYS
12
• Kjell Westö.
LANGAS

LITERATŪRA 
• Elena Bukelienė.
ISTORIJA AR DABARTIS?
5

KNYGOS 
• Kazys Saja.
AUTOREFERATAS APSAKYMŲ KNYGAI "NEBAIGTAS ŽMOGUS"
1
• Marius Burokas.
CAPILLATA*
18
• DAILĖ IR VALSTYBĖ3
• LIGI DVYLIKTOS5
• TYLA1
• NAUJOS KNYGOS3

PAVELDAS 
• MOKYTIS NEREIŠKIA KOPIJUOTI5

POKALBIAI 
• Tėvą STANISLOVĄ kalbina LINAS BUKAUSKAS.
TĖVAS STANISLOVAS: TOKIA BUVO PRADŽIA
29

TEATRAS 
• Vaidas Jauniškis.
VROCLAVO PAŠNEKESIAI
• Daiva Šabasevičienė.
LIUČĖ ČIUOŽIA, FELIKSAS VAIDINA
12

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PASAKOTI
• Algis Uždavinys.
POETINĖS RAIGARDO ALEGORIJOS

MUZIKA 
• ŽODŽIAI8

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Liudas Statkevičius.
LITERATūRINĖ P. LEMBERTO KONKURSO POPIETĖ
10
• ALBINA GRINIŪTĖ16

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
PSICHODELINĖS EROS ATSPINDŽIAI: AMERIKOS PIONIERIAI
3

KRONIKA 
• Ala Diomidova, Ana Gluchova.
PASKATA VERTĖJAMS Į RUSŲ KALBĄ
• in memoriam.
IŠEINA RAŠYTOJAI ŽEMAIČIAI
8
• GELTONAS VAKARAS SPARNUS NULEIDO…2
• BALĮ SRUOGĄ PRISIMENANT1
• AKTORIAUS REŽISŪRINIS DEBIUTAS
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
• RŪPESTIS DĖL VAIZDO KOKYBĖS2
• Edita Degutienė.
S.EIDRIGEVIČIUS VIS DAŽNIAU PLAGIJUOJAMAS
9

SKELBIMAI 
• LIETUVOS MENO KŪRĖJŲ ASOCIACIJOS PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• Jurijus Mamlejevas.
PAKARUOKLIS
6
• GERBIAMAS REDAKTORIAU9
• AMŽINAS ŽAIDIMAS5

AKTUALIJOS

NACIONALINĖS MENININKŲ ORGANIZACIJOS: BENDRADARBIAVIMAS IR NESĖKMĖS

Ludwig Laher

[skaityti komentarus]

Prieš kelis mėnesius už meną ir žiniasklaidą atsakingas aukštas Austrijos valstybės pareigūnas viename interviu pareiškė: "Kultūros politika nebegali tenkinti kultūrinės bendruomenės poreikių, nes šie poreikiai yra ypač išsiskaidę, diferencijuoti. Menininkai niekada jūsų nerems šimtu procentų. Štai kodėl menininkai niekada nesudarys tokios jėgos, kokia pasižymi, tarkime, žemės ūkio darbuotojai".

Nors ir labai abejotina, kad yra buvęs toks laikas, kai valstybė buvo patraukusi į savo pusę visus menininkus, šis pareiškimas nėra per daug nutolęs nuo tikrovės. Prieš aptariant galimas ateities veiklos gaires, pravartu sąžiningai apžvelgti dabartinę padėtį.

Nacionalinės menininkų teisėms atstovaujančios organizacijos: esama padėtis

Nacionalinės menininkų organizacijos Europoje turi skirtingas tradicijas, šaltinius ir struktūras. Pateiksiu tik kelis pavyzdžius: šalyje veikia nepriklausoma Nacionalinė taryba, kurią sudaro ir kūrėjai, ir atlikėjai, kitoje valstybėje yra Kultūros taryba, kurią sudaro menininkų asociacijos, kultūros pramonės, humanitarinių mokslų atstovai ir taip toliau. Trečioje valstybėje yra parlamento sprendimu įkurti Kultūros rūmai, ketvirtoje į Kultūros tarybą įeina menininkai, penktoje – neįeina ir panašiai. Dar kitoje valstybėje egzistuoja kelios tarpusavyje konkuruojančios menininkų organizacijos.

Kai kuriose šalyse nacionalinės organizacijos yra tvirtai įsitvirtinusios visuomeniniame gyvenime, jos gerai žinomos, efektyvios ir įtakingos, kitose šalyse dauguma menininkų nėra net girdėję apie įvairias šakas vienijančią asociaciją. Yra gana turtingų organizacijų, kurias remia visuomenė, jose dirba profesionalus personalas, jos reguliariai publikuoja savo pranešimus, bendradarbiauja su įvairių sričių ekspertais, kita vertus, būna ir tokių organizacijų, kurios, be adreso, daugiau nieko ir neturi.

Buvusioje socialistinėje erdvėje, pasižyminčioje specifinėmis tradicijomis ir dėl jų kylančia įtampa tarp menininkų, kurie anksčiau buvo perdėm artimai susiję su valdžia, ir tų, kuriuos valdžia ignoravo ar persekiojo, mes matome kitokį vaizdą – vienose valstybėse menininkų asociacijos suiro, kitose sėkmingai transformavosi.

Kai kurios menininkų tarybos ar panašūs junginiai turi teisę menininkų vardu derėtis su vyriausybe ir kultūros sektoriaus atstovais, skelbti pranešimus spaudai ir kitaip atstovauti menininkų interesams, kitos organizacijos negina menininkų teisių, neturi jokio balso formuojant kultūros politiką, bandant išsireikalauti geresnes darbo sąlygas. Pastarosios organizacijos yra tiesiog paslaugų teikėjos: jos platina informaciją, organizuoja renginius. Deja, kai kuriose šalyse apskritai nėra veikiančių nacionalinių organizacijų. Europos menininkų tarybos darbą dar labiau apsunkina tai, kad kai kurioms šalims atstovauja įvairių meno šakų asociacijos. EMT įstatai teigia, kad toks atstovavimas įmanomas, kai nėra bendros nacionalinės organizacijos, tačiau būna atvejų (Vokietija), kai visos asociacijos susikūrusios po vienu stogu, tačiau vis tiek nesugeba pateikti bendros pozicijos spręsdamos problemas su EMT. Tokios padėties priežastis galbūt ta, kad menininkų taryba, į kurią įeina ir prodiuserių, ir kolekcionierių bendrijos, pati negali atstovauti menininkų interesams Europos lygio menininkų organizacijoje. Kita vertus, tokiu atveju ir EMT negali iš tokios organizacijos tikėtis efektyvios, bendrą šalies menininkų profesionalų nuomonių spektrą atspindinčios pozicijos.

Tad galima daryti išvadą, kad šis struktūrų chaosas ir leidžia Austrijos kultūros ministrui bei kitiems pareigūnams numoti: ai, tie menininkai!

Atskiri menininkai: kartų konfliktas, vieniši kovotojai, nusivylimas

Apskritai reikia taikytis su situacija, kad didesnė dalis jaunų kūrėjų vengia dalyvauti tradicinėse menininkų sąjungose. Tam yra daug priežasčių.

Pirma, jaunesnę kartą vis mažiau domina dalyvavimas įvairiose organizuotose grupėse – politinėse partijose, profesinėse sąjungose, tikinčiųjų bendruomenėse.

Antra, tradicinė menininko pozicija yra atsiribojimas. Viena vertus, radikalūs darbo rinkos pokyčiai verčia žmogų verstis dirbant du tris smulkius darbus, nesuteikiančius jokių socialinių garantijų, ir kai kurie menininkai įtiki, kad jų rašymas, režisavimas ar internetiniai projektai yra šios neoliberalios, jų priimtos realybės dalis. Kita vertus, daug jaunų žmonių abejoja tradicinėmis kūrėjo ir autorių teisių neliečiamumo koncepcijomis, jie mano, kad visi neseniai sukurti muzikos, vizualaus meno ir literatūros kūriniai yra bendro paveldo dalis ir juo galima naudotis, konstruoti iš paveldo naujus kūrinius; pavyzdžiui, muzikoje iš semplų daromi muzikiniai remiksai, kuriuos vėliau galima paskleisti internete. Logiška tokio mąstymo pasekmė arba (lygiai taip pat ir) prielaida yra individualaus menininko kūrybinės auros suskaldymas ir išsklaidymas. Turiu pripažinti, kad kartais mane stebina mano jaunųjų kolegų noras atsikratyti, prisiminus Bobą Dylaną, "išdidumo ligos". Galbūt jie net negali jos atsikratyti, nes ta liga niekad nesirgo?

Trečia priežastis, dėl ko jauni menininkai šalinasi asociacijų, – tų struktūrų nepaslankumas, nenoras prisitaikyti prie dinamiškų visuomenės pokyčių. Dažna situacija, kai, užuot perdavęs savo patirtį ir dalį darbo jaunesniems kolegoms, gana siauras narių ratelis ištisus dešimtmečius formuoja visos organizacijos politiką. Kai kuriose šalyse atskiri menininkai gauna labai nedaug informacijos ir galiausiai organizacijos vadovus ima laikyti ne menininkais, o funkcionieriais. Organizacijos valdybos nariai savo ruožtu niekina daugelio kolegų vangumą ir nenorą prisidėti prie organizacijos veiklos ir iniciatyvų.

Atsilikimas nuo Europos

Ir valstybinės organizacijos, ir atskirų meno šakų asociacijos buvo įkurtos tada, kai menas ir kultūra buvo priskiriami valstybės kompetencijai. Vakarų valstybėse reikalavimus dėl intelektinių nuosavybės teisių, konstitucinių meno laisvės teisių, mokesčių klausimų, valstybės subsidijų, meno programų, švietimo ir t.t. reikėjo pateikti valstybių parlamentams ir vyriausybėms, Rytų šalyse valstybė ir šiaip kontroliavo beveik visas gyvenimo sritis.

Tačiau dabar pasaulis labai pasikeitė. Visos Europos Sąjungos narės ar būsimos narės turi suprasti, kad daug sprendimų dabar priimama Briuselyje: netrukus turėsime Europos Konstituciją, kurioje bus apibrėžta meno ir kultūros vieta visuomenės gyvenime, per pastaruosius kelis mėnesius patyrėme Europos direktyvų, susijusių su intelektualine nuosavybe ir laisvu judėjimu, poveikį, su menu imama elgtis kaip su daugiau ar mažiau svarbiu pasaulio prekybos elementu.

Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Šių metų pradžioje kaip EMT viceprezidentas dalyvavau pirmame Europos Parlamento posėdyje, kuriame buvo svarstomas kultūros sektorius. Ta proga Europos Komisijos atstovas Reinhardas Büscheris pateikė komisijos požiūrių į meną ir kultūrą santrauką. Pasak jo, meno sektorius niekuo neišsiskiria iš kitų ekonomikos sektorių. Priešingai, nei buvo anksčiau, dabar meno sektorius tapo pelningu verslu, jo metinė apyvarta – 100 milijardų eurų. Negana to, Büscheris apgailestavo, kad šioje srityje negaunama dar didesnio pelno. Ekonominės sėkmės esmė – konkurencija, ir tai neturėtų prieštarauti kultūros plėtrai, nes daugumos ir plačiosios visuomenės skonis yra pagrindinis laisvosios rinkos kriterijus. Büscheris buvo įsitikinęs, kad kultūros klestėjimas eina koja kojon su ekonomikos klestėjimu. Etiketė "kultūra", reziumavo jis, yra tik priedanga prašant paramos. Jei jums reikia valstybės rėmimo, kodėl atvirai to nepaprašote? Tiesa, tai nėra oficiali komisijos pozicija.

Šiam posėdžiui Europos menininkų taryba parengė pareiškimą, kuriame nurodė, kad kultūros sektoriuje pastaraisiais dešimtmečiais neproporcingai didelis dėmesys buvo skiriamas didelių kultūros renginių rėmimui.

"Meno kūriniai traktuojami kaip kiekvienas kitas produktas laisvos prekybos ir konkurencijos reguliavimo erdvėje. Tačiau sąlygos, kuriomis dauguma menininkų kuria ir atlieka savo darbus, po truputį blogėja.

Europos menininkų taryba mano, kad kultūros sektoriuje privatus rėmimas negali visiškai atstoti visuomenės ir valstybės pareigos skatinti kultūrinio klimato klestėjimą. Visais atvejais valdžios ir visuomenės parama yra esminė. (...)

EMT primena, kad dalyvauja pasaulinėje kampanijoje siekiant sukurti naują, kultūros įvairovę laiduojantį instrumentą, įtvirtinti jį tarptautine sutartimi, kuri visam laikui garnatuotų, kad kultūros produktams ir paslaugoms nebūtų mechaniškai taikomos visuotinės prekybos taisyklės. Todėl EMT pareiškia, kad Europos valstybių pareiga yra kiekvienoje pasaulinės prekybos diskusijoje ginti tai, ką EMT vadina "kultūros išimtimi".

Šią poziciją išdėstantį dokumentą teigiamai įvertino Europos Parlamento Kultūros komisijos nariai ir kultūros pasaulio atstovai – daugiausia prodiuseriai, universitetų dėstytojai bei vienas UNESCO atstovas, kuris pabrėžė žmogaus kūrybiškumo pirmenybę kultūros pramonės atžvilgiu.

Reiktų paminėti ir mūsų, kaip nacionalinių menininkų asociacijų, darbo trūkumus. Štai Švedijos asociacija KLYS vis dar neapsisprendžia, ar prisijungti prie mūsų, nes įtakingi kolegos šioje organizacijoje bijo, kad EMT, jei ir ne aktyviai, tai tiesiog savo buvimu gali skatinti kultūrinį Europos prisitaikėliškumą. Kita vertus, buvo kaltinimų, kad patys MT nariai per daug kritikuoja Europos Sąjungą ir elgiasi nepraktiškai.

Tarp svajonių ir realybės

Norėčiau pateikti, mano manymu, tobulą nacionalinių menininkų organizacijų ir EMT bendradarbiavimo modelį ir palyginti jį su tikrove.

Visų pirma turime atminti, kad privačių žiniasklaidos ir kultūrinių konglomeratų lobistai skiria labai daug laiko ir pinigų veikdami Briuselyje ir kitur priimamus sprendimus. EKT, disponuodama labai ribotais ištekliais, neturi jokios galimybės ilgą laiką sėkmingai ginti menininkų interesų – reikia tobulinti ir mūsų organizaciją, be to, sunku dirbti, kai negalime pasikliauti aktyviu visų organizacijos narių dalyvavimu.

Todėl nacionalinės tarybos (ar kaip kitaip jos vadintųsi) turi palaikyti nuolatinius ryšius su atitinkamais joms atstovaujančiais, Kultūros komitete dirbančiais ES parlamentarais, per šiuos parlamentarus turi būti pateikiamos kritinės nuomonės visais Europoje sprendžiamais kultūros klausimais. Nacionalinės organizacijos turi siūlyti pakeitimus, kurie pagerintų įvairiose Europos šalyse dirbančių ar savo darbus realizuojančių menininkų padėtį – tai gali būti mokesčių klausimai ar bendrų reikalavimų atlikėjams nustatymas.Visi šie pareiškimai ir iniciatyvos bus įmanomi tik tuomet, kai atskiri menininkai aktyviau dalyvaus savo meno šakų asociacijų veikloje.

Nacionalinėms menininkų organizacijoms EMT turėtų atstovauti kompetentingi nacionalinių tarybų patarėjai, kurie nuolat seka dinamišką Europos kultūros plėtrą ir prisideda prie EMT politikos formavimo. Abejoju, kad nacionalinų organizacijų prezidentai ar sekretoriai galėtų skirti pakankamai laiko ir energijos europinio masto kultūros problemų sprendimams.

Minėtinos ir kitos nepanaudotos galimybės: nors EMT gali pasigirti sėkmingu tokio pobūdžio problemų sprendimu, nacionalinės menininkų organizacijos labai retai prašo mūsų pagalbos, kad paremtume jų pasiūlymus ar palaikytume jų protestus prieš vyriausybių sprendimus, diskriminacines menininkų atžvilgiu žiniasklaidos kampanijas ar kitokius panašius reiškinius. Juk neabejotina, kad dauguma atvejų Europos organizacijos įsikišimas sulauktų daugiau dėmesio nei vietinių institucijų kritika.

Tikriausiai tai nustebins daugelį dar neįstojusių į ES valstybių, tačiau reikia pripažinti, kad Europos Sąjungoje labai sumažėjo dvipusių kultūrinių mainų. Oficialus daugelio vyriausybių pasiaiškinimas – kad daugiau to nereikia, nes Europos integracijos procesas aiškiai prieštarauja kultūrinio įvairialypiškumo ir išskirtinumo idėjai. Europoje vis labiau reikia abipusio supratimo, tokių kultūrinių mainų, kurie nesiremtų komercinėmis ambicijomis, – tai kaip niekad svarbu visuomenėse, kuriose gajūs neigiami nusistatymai ir populistinės nuotaikos. Todėl mums reikia daugiau nacionalinę produkciją užsienyje pristatančių programų, vertimų ir panašiai.

Nacionalinės organizacijos turėtų plėtoti regioninį bendradarbiavimą. Nemaža mūsų aptariamų dalykų yra labai nutolę nuo kasdienio daugelio mūsų kolegų gyvenimo, kuris dėl politinių priežasčių dažnai nėra lengvas – staiga suiro struktūros, visuomenėje kaip atsvara neoliberaliai ekonominei sandarai plinta korupcija ir priešiškumas valdžiai. EMT ne kartą mėgino skatinti regionus dalintis savo požiūriais ir strategijomis – kartais tokį bendradarbiavimą būtų galima net šiek tiek paremti finansiškai.

Suprantu, norėdami būti išgirsti visuomenėje, privalome apsimesti turį daugiau galios, nei turime iš tikrųjų. Tai daro visos įtakų grupės. Esame menininkai ir galime žvelgti giliau. Tai yra mūsų svarbiausias kapitalas. Reiktų juo pasinaudoti kuriant efektyvų, visus mus siejantį bendradarbiavimo tinklą.

Vertė EDGARAS PLATELIS

 

Skaitytojų vertinimai


4637. Ūkininkas2003-11-03 08:12
"Kultūros politika nebegali tenkinti kultūrinės bendruomenės poreikių, nes šie poreikiai yra ypač išsiskaidę, diferencijuoti." - sprendimas paprastas: surinkti tuos menininkus krūvon ir patenkinti kryptingai. Galima ir premijomis.

4707. Petras, ne Mao2003-11-06 16:14
Kuo kvailiau, tuo geriau.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:30:54 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba