Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-09-24 nr. 3299

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BALYS BUKELIS.
M. K. Č.
21
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Tikras autoportretas
2
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
booksfromlithuania.lt (I)
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ.
Lietuviškos knygos
(1998–2010)
31
• XXI tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2010“

KNYGOS 
 RITA REPŠIENĖ.
Vaduojantis iš praeities, priklausomybės ir kitokių nelaisvių
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POKALBIAI 
• ALFREDĄ GUŠČIŲ kalbina STASYS LIPSKIS.
Remtis praeities gėriu.
Keletas „nepatogių“ klausimų Jubiliatui...
21

TEATRAS 
• Su ASTA STANKŪNAITE kalbasi VIKTORIJA IVANOVA.
Jauni lėlininkai nebijo „šauti pro šalį“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Penktą sezoną – mylimi ir laukiami

KINAS 
• PIERRE MARCABRU.
Prisiminkime – besityčiojantis Chabrolis visuomet šaltakraujiškai stebi ir rodo įtūžį saviesiems
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Paskutinis Lietuvos partizanas
pagal Algimantą Maceiną

DAILĖ 
• JUOZAS ADOMONIS.
Žiedimas – Vytauto Valiušio aistra
3
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Šildantis ne tik akis
1

MUZIKA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Rimas Geniušas: „Mąstymas viską lemia“
7

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Anykščiuose – išeivijos dailės paroda
„Dovana Nepriklausomai Lietuvai“
1

POEZIJA 
• INDRĖ VALANTINAITĖ.
15

PROZA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Žmogelis,
arba Paskutinė meilė
3

VERTIMAI 
• VÁCLAV PANKOVČÍN.
Gražios bus laidotuvės
9

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Menas
9

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pamario pažintys
1

DE PROFUNDIS
Čia krankliai sukrankė dar garsiau,
ant platformos krašto sustojo – ar man vaidenasi?!
 
• JURIS ZVIRGZDINIS.
Zuikio pasakojimas
1

Šatėnų prieglobstis 
• Dvidešimt šeštoji savaitė46

KNYGOS

Vaduojantis iš praeities, priklausomybės ir kitokių nelaisvių

RITA REPŠIENĖ

[skaityti komentarus]



EUROPOS ISTORIJOS: RYTŲ IR VAKARŲ PATIRTIS.
Sudarytojai: Carl Henrik Fredriksson, Almantas Samalavičius.

− Vilnius: „Kultūros barai“, 2010.


                  Sakoma, kad istorija yra linkusi pasikartoti.
                        Vygantas Vareikis

Praeitis visuomet yra istorija, pasakojimas, ko nors pripažinimas ar neigimas, įvertinimas ar idealizavimas. Ilgimasi didžiųjų pasakojimų, nepaprastų nutikimų, išgyvenimų, patirčių ir bijoma praeities dilemų, akistatų, klaidų, aistrų, trumpai tariant, kaip danguje, taip ir žemėje.

Istoriniais tapę „mūsų jaunystės“ laikai reikalauja savitos duoklės: pripažinti ir įveikti. Taip pat surasti savyje drąsos −­ išdrįsti pamatyti tai, kas akivaizdu: žvelgti į praeitį „iš nesukompromituotų laisvės idealų požiūrio taško“ (p. 19). Arba, kaip skelbia vieno iš knygos straipsnių paantraštė: „Kodėl istorija po 1989-ųjų neturėtų apsiriboti vien pačių mūsų diagnoze“ (p. 13). Retoriniai klausimai nėra tie, kaip įprasta manyti, kurie nereikalauja atsakymo, priešingai, atsakymas yra žinomas arba į jį atsako pats klausiantysis. Arba, kaip rašė šiuolaikinis istoriografijos teoretikas Jörnas Rüssenas, retorika − kaip įtikinėjimo triukų visuma − orientuoja istorinio pasakojimo prasmės kriterijus retorinių taisyklių link, „nuo kurių priklauso, kaip kreipiamasi į tuos, kam reikia istorijos, kad susidorotų su savim pačiais, savo pasauliu ir Kitais, su kuriais jie drauge gyvena“1.

Intriguojanti ir provokuojanti 22-ojo Europos kultūros žurnalų tinklo eurozine konferencijos, vykusios Vilniuje 2009 m. gegužės 8−11 d., skaitytų pranešimų pagrindu parengta knyga atvėrė ir kitokio kalbėjimo, laikysenos, vertinimo galimybę.

Kaip mes pasikeitėme per šiuos dvidešimt metų? Kokiais tapome ir ko netekome?

Vaduodamiesi iš socialistinės praeities, pasak garsaus slovakų intelektualo, rašytojo ir žurnalisto Martino M. Simeckos, „nė nepastebėjome, kaip visiškai išnyko ir teisingumo, ir atsakomybės jausmas“ (p. 14), „vangiai ir nerangiai apmąstome savo pačių aklumą“ (p. 15), o siekdami kuo trumpesnio susiliejimo su Vakarais kelio, galvojame tik apie vieną: „kaip priartinti ateitį ir atsikratyti praeities“ (p. 16). Mūsų unikali patirtis, išgyvenimai, istorijos ir pasakojimai tampa nereikalingi.

Užmarštis, emocinė tuštuma, vertybinė dezorientacija, vyraujanti šiandien, neturėtų būti dabarties skiriamaisiais ženklais.

Žinomas JAV istorikas, Jeilio universiteto profesorius, knygos „Tautų rekonstrukcija: Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569−1999“ autorius Thimothy’s Snyderis rinkinyje ir toliau plėtoja europinio solidarumo idėjas. Moralinė pozicija, pozityvi veikla ir bendro istorinio naratyvo kūrimas yra svarbiausios Rytų ir Vakarų Europos ateities gairės.

Norint atsiverti naujiems atradimams, būtina išsivaduoti iš praeities šešėlių, akistata su praeitimi neturėtų gąsdinti ar kankinti, nors pėdsakai tautos atmintyje neišnyks per vieną dieną.

„Išsivadavimo fantazijos“ sietinos ir su laisvės samprata, demokratija, valia tiesai, švietimu, „pasitelkiant knygų leidybą, universitetines infrastruktūras ir mokymo projektus“ (VDU lektorius dr. Tomas Kavaliauskas), ir naujų vizijų galimybėmis: kaip kurti ateitį, vadovaujantis praeities patirtimis, išvengus amžinojo „tarp“. Tarp Rytų ir Vakarų, tarp žemės ir dangaus, tarp praeities ir dabarties atsiranda bendros, vienijančios gijos: istorinė atmintis, kančios restitucija, aukos tapatybė, praradimų vertė. Tiesa, iš skirtingų moteriškumo mitų Rytuose ir Vakaruose kylanti „kitokio − geresnio − gyvenimo vizija“ (p. 69) virto svetima, neprisijaukinama tikrove, jausenos ir ambicijų praradimu, indidvidualumo atsisakymu (VDU doc. dr. Rasa Baločkaitė).

Patirtys siejamos su praeitimi, atminties kultūra − su istorine sąmone, pasirinkimo laisve ir nuomonių įvairove. Aprėpdama du tyrinėjimo objektus: istoriografiją ir kultūros studijas, atminties kultūra yra dabarties aktualijų, manipuliacijų ir padarinių veidrodis.

Svarbiausi uždaviniai lieka tie patys: vadovaujantis svarbiausiomis vertybėmis, sekti atminties perspektyvomis, siekiant išsaugoti savąjį tapatumą. Arba, kaip šiandien postuluoja vokiečių šviečiamoji mintis, vengti vienpusiškumo, palikti erdvės kritiniam mąstymui ir mokymuisi „per atradimus“ (p. 310).

Praeitis nėra vienalytis, paprastas ir aiškus reiškinys. Kad ir kokia ji būtų skaudi ar kontroversiška, ją reikia įveikti: „neįveikta nusikalstama praeitis turi sprogstamąją galią“ (p. 106). Politikos mokslų profesoriaus, daugiau kaip 14 knygų autoriaus, Kultūros mokslų instituto, esančio Esene, Vokietijoje, direktoriaus Clauso Leggewie nuomone, transnacionalinė atmintis Europoje kaip septyni ratai: holokaustas, kaip negatyvus pamatinis mitas, sovietinis komunizmas, perkėlimai Antrojo pasaulinio karo metais, armėnų klausimas, Europos periferijos problema, Europa, kaip migracijos kontinentas, ir Europos sėkmės istorija po 1945-ųjų. Gal tai septynios skaistyklos šlaito pakopos, vedančios į žemiškąjį Rojų? Gal tai galimybė išvaduoti Rytų Europą iš ją persmelkusio pavydo ir apmaudo žiūrint į savo istoriją (p. 119)?

Holokaustas, kaip nepripažinta realybė, pasak profesoriaus Thimothy’o Snyderio, reikalauja, „kiek leidžia galimybės, išsklaidyti praeities šešėlius“ (p. 84), taip keičiant visuomenės sąmonę ir „labai teisingai“ suvedant sąskaitas su praeitimi (p. 98). Tai turėtų atsiskleisti ir dabar jo rašomoje Rytų Europos istorijoje.

Noras pažvelgti į Rytų Europą paskatino ir vokiečių mokslininko, Viadrinos universiteto (Frankfurtas prie Oderio) profesoriaus Karlo Schlögelio tyrinėjimus. Beje, tarp daugybės kitų apdovanojimų už mokslinę prozą pernai jo knyga „Teroras ir svajonė: Maskva 1937“ gavo Leipcigo knygų mugės apdovanojimą už Europos supratimą.

Svarbi jo mintis − reikia nepamiršti, „kad atmintis irgi turi istoriją, savo istorinę vietą“, tad ragina „mus būti atsargesnius ir kuklesnius“ (p. 124). Ilgalaikės atminties atžvilgiu, dvidešimt metų nėra ilgas laiko tarpas, fundamentalūs pokyčiai pakeitė ir mūsų supratimą: „kiekviena karta susikuria jai reikalingą praeities paveikslą, kelia naujus klausimus praeičiai, juos aiškinasi ir atsako į juos iš naujo“ (p. 126), taip įrodydama istorinės sąmonės gyvybingumą.

„Istorinė kultūra nesusiformuoja per naktį“ (p. 136). Mokėjimas žvelgti į praeitį priklauso nuo mūsų pačių: „blaiviai ar karštakošiškai, ramiai ar aistringai, pateikdami kategoriškus ar jautrius atsakymus, demaskavimo ar edukacijos tikslais, vedami nostalgijos ar bandydami suvokti dabartį“ (ten pat). Tiesa, visi kraštutinumai yra pavojingi. Prisiminimai apie praeitį neturėtų nustelbti dabarties; mirusiųjų garbinimas, pamirštant apie gyvuosius, tariamai sektini herojai, begalinės aistros, obsesijos ir nihilizmas yra kaip slėpimasis už „istorijos“ tiesų.

Pozityvumo akiratis neapsiriboja seniai atrastomis realijomis. Jausmais grindžiama dabartis nuolat gręžiasi į praeitį. Gebėjimu matyti kitaip išsiskiria ir poeto, Jeilio universiteto profesoriaus Tomo Venclovos žvilgsnis į Vilnių, kaip į nostalgijos objektą. Ar tai prisipažinimas miestui, ar noras prisidėti prie Vilniaus teksto, ar tiesiog preliudija į dabartinę naraciją „Tėvynę, tautą ir lietuvybę dera mylėti“[2], sudrumstusią ramią lietuviškosios vasaros tėkmę.

Miestas, kaip mažas visatos modelis, neatskleidžia savo paslapčių kiekvienam prašalaičiui, su juo reikia būti, pažinti jį ir stengtis įminti. „Labai dažnai sakoma, kad Vilnius − paslaptingas, magiškas, ekscentriškas, keistas miestas, vadinasi, įkvepiantis kurti mitus ir poe­ziją“ (p. 29). Įkvėpimo šaltinis, minčių prasmė, sakralumo liudijimas, atradimų džiaugsmas − toks Vilnius iškyla šioje akistatoje su praeitimi. Gausu liudytojų, kūrėjų, garbintojų, įamžinusių Vilnių žodžiu ir pluksna.

Paties T. Venclovos šiame tekste lyg ir nerasime, bet gebėjimas žvelgti jausmingai, emocionaliai, poetiškai, taikyti kitokius regos kampus imponuoja, kaip ir netikėti, stebinantys, stebuklingi palyginimai, atradimai, pastebėjimai.

Imponuojančio „Vilniaus“ vadovo, plataus „Vilniaus vardų“ sąvado autorius puikiai pažįsta miestą ir jo žmones. Beje, vienas garsiausių T. Venclovos tekstų kartu su Czesławu Miłoszu parašytas dialogas „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ buvo išspaudintas 1978 m. Paryžiuje garsiajame Jerzy’o Giedroyco leistame žurnale „Kultura“, vėliau 1991 m. paskelbtas ir lietuviškose Tomo Venclovos „Vilties“ formose.

Prisiminimai apie Vilnių Czesławui Miłoszui − neatsiejama jaunystės dienų dalis, iš prisiminimų kuriant „nuostabias esė“ ir jaučiantis liudininku, „kurio pareiga − apsaugoti miestą nuo mirties, kitaip sakant, nuo istorijos“ (p. 37). Vilnių 1927 m. aplankiusiam Gilbertui Kitui Čestertonui ir savo autobiografijoje vaizdingai aprašiusiam Aušros Vartus, Vilnius pasirodė „tobulai katalikiškas miestas“ (p. 44). Po Vilniaus dailininko nupieštu portretu jis pasirašė: „Vilnius, puikus ir garbės sklidinas miestas, iškentęs tiek smūgių ir nelaimių, iškęs ir čia pavaizduoto asmens apsilankymą.“2

Apsilankyti praeityje kaip muziejuje ar kaip sendaikčių krautuvėlėje, kur tarp daugybės brangių ir pigių smulkmenų galima rasti ką nors vertinga, ieškant ženklų, prasmių ar annus mirabilis.

Prisiminimai gali būti nuostabūs kaip rusų rašytojo, anglų savaitraščio „Times Literary Supplement“ bendradarbio, BBC radijuje laidos „Penktas aukštas“ vedėjo Zinovijaus Ziniko reminiscencija „Istorijos vagys“. Praeitis tartum sapnų pasaulis sklidinas nepaprastų kasdienybės patirčių ir reginių: senų laikų namas ant Temzės kranto ar Šprė pakrantėje, seneliai, gyvenę netoli Maskvos, šeimos legendos, iliuzijos ir idilijos.

Ar galima gyventi nejaučiant jokių praeities pėdsakų, neigti praeitį ar perkurti, kompensuojant „emocinį dabarties vakuumą“ (p. 168)? Ar rašyti istoriją, kad atrastume ar sukurtume bendrą mūsų praeitį (p. 154)?

Sudėtingi klausimai, nepatogios temos, kaltės pripažinimas, akistatos, išbandymai, baimė atskleisti savo šaknis ir indiferencinė laikysena − kaip dabartis ir paveldas, kurio negalima pamiršti. Katynės įvykių karo laikais liudijimai, karo tremtiniai ir DP (Displaced Persons, „perkeltųjų asmenų“) stovyklos, tautiniai judėjimai ir emigracija, istorinė realybė ir falsifikacijos puoselėja mesianizmo viltį. Tiesa nėra kitapus, atsakymai turi būti žinomi. Kaip priklausomybė nuo praeities.

____________________________________
1 Jörn Rüssen. ISTORIKA: ISTORIKOS DARBŲ RINKTINĖ. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius Zenonas Norkus, iš vokiečių kalbos vertė Arūnas Jankauskas. –­ Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 444.
2 http://www.rasytojai.lt/inner.php?id=761&sritis=renginiai&dalis=renginiaiartimiausi&archyve=1 [2010-07-28]

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:25:50 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba