Zuikio pasakojimas

gyčio norvilo nutraukimas

Latvių rašytojo Jurio Zvirgzdinio (g. 1941) kūrybinėje biografijoje – 7 prozos knygos, keliolika radijo pjesių. 2009 m. rašytojas pelnė J. Baltvilko premiją už knygą vaikams „Pelė, Taškas ir Gutenbergas“. 2006-aisiais jo „Tobijo paistalai“ pasirodė lietuviškai.

Taigi. Trumpai. Darbą praradau, naujo neradau.

Visur, kur tik bandžiau pakliūti – sorry, per senas.

Namą atėmė bankas, žmona pati išėjo, dukros... Perskaitykite „Karalių Lyrą“ arba mūsų pačių Skalbės „Kačiuko malūną“. Štai taip.

Ir tada nutariau padėti tašką. Triukšmingai! Užtrenksiu duris į niekur! Prieš išeidamas pasakysiu viską, ką galvoju, ir tada – pirmyn! Be jokių medijų, telediskusijų, interneto portalų. Man jie burnos neužčiaups!

Klaidžiojau po Rygą kaip Dievo atstumtasis, toks aš buvau, ir ieškojau vietos. Tikros vietos. Laisvės paminklas? Bet ten jau vienas nusišovė. Na ir kas? Ar dar kas atsimena, kuo jis vardu? Vanšu tiltas? Mielai nuvilios žemyn, tam jiems biudžete pinigų pakaks. Atsiųs gudrutį prokurorą, ugniagesius... Pro šalį! O Pėterio bažnyčios bokštas? Puikus pasirinkimas, sere! Sveikinu!

Vakare su kuprine ant pečių ir bilietu rankose nuvažiavau į bokšto apžvalgos aikštę. Valandėlę palūkuriavau, kol gidas kažką pasakojo japonų turistams, paskui keturpėsčias užlindau už jų nugarų – jie tokie smulkučiai! – ir metaliniais laiptais užlipau į antrą aukštą – arčiau paauksuoto gaidžio ir Dievo.

Naktį praleidau miegmaišyje. Ryte atsistojau ant platformos krašto ir, kad atkreipčiau dėmesį, pradėjau skeryčioti rankomis. Iš pradžių pakėlė galvą vienas praeivis, paskui kiti, greitai aikštėje susirinko nemažas žmonių būrelis. Atvažiavo policijos automobilis, vėliau gaisrininkai, kranas, bokšto papėdę apjuosė dryžuota juosta.

Aš ištraukiau iš kuprinės bloknotą su parašyta kalba ir pakėliau ranką pasisveikinimui. Prasižiojau ir – šššš! Galėjau tik šnibždėti. Gerklę užgniaužė! Gulėdamas ant aslos persišaldžiau.

Išplėšiau lapą iš bloknoto, sulanksčiau jį kaip lėktuvėlį ir paleidau į orą. Mano pranešimas, sukdamas ratus, sklendė žemyn. Pašoko aukštaūgis policininkas ir pagavo jį. Jam lėktuvėlį iš rankų išplėšęs viršininkas įsistebeilijo ir rūpestingai jį sulankstęs įkišo į munduro kišenę. Jis kažką įsakė policininkams, ir tie, susikibę rankomis, ėmė stumti būrį toliau nuo bažnyčios. Nepadėjo nei spaudos atstovų mojuojami pažymėjimai, nei pasipiktinimo šūksniai. O aš stovėjau aukštai skeryčiodamasis kaip lauko baidyklė, plėšiau lapus iš bloknoto ir leidau juos žemyn. Dalis jų pateko į policininkų rankas, kitus surinko žiūrovai... Ir – viskas. Nieko nenutiko. Revoliucija neprasidėjo.

Vienas per kitą bandė mane įkalbėti tiek pareigūnai, tiek jų išgarbinti psichologai, bokštą bandė šturmuoti specialiųjų operacijų padalinys, tačiau prie platformos jį sulaikė plakatas – „UŽMINUOTA!“. Ir tada jiems paprasčiausiai pabodo. Net sraigtasparnis nepadėjo – susipynė elektros laiduose ir žnegtelėjo prie Laimos laikrodžio, suplodamas ten stovintį Lombardini. Ačiū Dievui, išvengta aukų, o automobilis buvo apdraustas.

Vieną dieną baigėsi mano kuklios maisto atsargos. Su „Selgos“ sausainių pakeliu ir mineralinio vandens likučiu galėjau pratraukti dar vieną dieną, geriausiu atveju – dvi.

Kas toliau? Kristi žemyn kaip gniužului? Nakties tamsoje prasmukti ir pasiduoti, kad mane nuvežtų į psichiatrinę ir pašertų vaistais? Gniužulas arba darželinukas – nepernelyg platus pasirinkimas... Kas mane sulaiko? Išdidumas? Noras neapvilti savo gerbėjų apačioje?

Gerbėjų būrys – žinoma, sudėtis besi­keičianti – didėjo, net prasidėjo lažybos –­­ šoks žemyn ar nešoks? Važiavo pilni autobusai, aš tapau sensacija, turizmo objektu. Ir pasididžiavimu – kur kas ilgiau nei Endžio Vorholo žadėtosios penkiolika minučių!

Nuobodu man nebuvo. Nakties valandomis galėjau stebėti miesto žiburius, žvelgti į žvaigždes, bet ir dienomis buvo į ką žiūrėti – čia, susikibę rankomis, gedulingas pamaldas laikė juodaskvernių pulkelis, policijos eskorto lanke kažkur matyta damutė ilgu lietpalčiu ir didžiule kepure pakėlusi rankas per megafoną skandavo: „Mes esam baltai baltutėliai! Esame didingi!“ Pulkelis sujaudintas stūgavo: „Bedovo! Super!“

Kas išgelbėjo ma­ne nuo bado ir troškulio? Ta pati mokykla! Klasika! Latvių literatūra! Cituoti at­minty įstrigę žodžiai –­ „Ne prašyti, o reikalauti!“. Galbūt tai Rainis, galbūt Plūduonas. Trenkti kumščiu į stalą! Gaila, stalo nebuvo.

Ant trijų likusių bloknoto lapų sukūriau prašymų sąrašą, apvyniojau jį batų raiščiais ir nuleidau aukštu žemyn, kur saugiu atstumu nuo plakato „UŽMINUOTA!“ budėjo vyrai su neperšaunamomis liemenėmis. Ko aš prašiau? Nuo persišaldymo ledinukų Halls, biotualeto, tualetinio popieriaus – dvigubo, ypač minkšto, pusryčių, pietų ir vakarienės iš Martinio ar Sirmajo, pašalinti nuo apžvalgos platformos sargybinius, dar – megafono, prieigos prie CNN kanalų kasdien po dešimt minučių, su vertimu ir bėgančia eilute angliškai, susitikimo su Dalai Lama, Romos popiežiumi ir Bilu Gatesu, ir – tradicijas reikia saugoti! – pirmiausia dviejų, ne, trijų plikytų pyragaičių su rudu įdaru.

Dievo vietininkas, Romos popiežius, atsakė iškart, bet išsisukinėdamas: jis melsis už mane ir atsiųsiąs savo pavaduotoją kardinolą. Aš kategoriškai paprieštaravau –­ man, taip aukštai esančiam, vos ne paties bokšto viršūnėje, nepadoru kalbėtis su pavaduotojo pavaduotoju! Dalai Lama jau ruošiasi kelionėn, tik jam dar reikia eilinį kartą inkarnuotis (čia, matyt, mūsų vertėjai kažką supainiojo). Bilas Gatesas man atsiuntė naujos kartos kompiuterį, kokio neturi net Pentagonas, su trumpa žinute „SHIT HAPPENS!“ – matyt, yra skaitęs Vonnegutą.

Sargybinius atitraukė, biotualetą pakėlė dviem Estijoje išnuomotais sraigtasparniais, menkniekius (tualetinį popierių, Halls ledinukus, megafoną ir plikytus pyragaičius) užsitempiau pats, CNN transliacijas pažadėjo sutvarkyti greitai, maistą ruošti Martinis ir Sirmajis iš tiesų moka, valgiau kaip per tėvo vestuves, net priaugau svorio, viskas klojosi kaip sviestu patepta! Jaučiausi kaip tie ponaičiai iš Parex’o ar bent kaip Saeimos deputatas.

Gausus maistas, nejudrus gyvenimo būdas padarė savo... Mano kasdienybės žinios nublanko, reitingas krito, aš pradėjau kartotis, mano juokeliai nebesukeldavo šypsenos klausytojams. Jaučiau –­ šou baigiasi.

Vieną naktį pašokau iš miego nuo neįprasto triukšmo. Prasimerkęs išvydau ant platformos krašto, apšviesto pil­naties, nekviesto svečio galvą. Tvirtai suspaudžiau pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą –­ megafoną –­ ir išsinėriau iš miegmaišio. Figūra –­­ žydrai raudonais rūbais, ant galvos perliukais iš­siuvinėta kepure – artinosi link manęs. Vyras? Moteris?

– Na?! – grėsmingai pamojavau rankoje laikomą daiktą. – Kalbėk, paukšteli, ko nori?

– Tu... tu kalbi latviškai? Man mama pasakojo, kad Rygoje dabar gyvena tik rusai!

Iš balso sprendžiant – moteris.

Aš tylėjau. Svetimoji nusimetė nuo nugaros krepšį, ištraukė iš jo mėsos gabalą ir ištiesė man.

– Peilį turi?

– Turiu!

Mėsa buvo kietoka, bet valgoma.

– Tai poro!

– Poro? – nesupratau.

– Na, poliarinis elnias!

Nesupratau ir patikslinau:

– Šiaurės elnias! O tu iš kur čia atsiradai?

– Užlipau! Matai, mes, troliai, labai gerai laipiojame!

– Troliai? – nusistebėjau.

– Na... Mano tėtis – trolis, o mama latvė – nuo Ventspilio.

– Trolis? – sujaudino. Trolius buvau matęs vaikystėje, mamos knygos „Peras Giuntas“ paveikslėliuose.

– Žiūrėk, aš, kaip ir visi troliai, turiu keturis pirštus! – ji, įsikandusi dantimis, nusimovė odinę pirštinę ir ištiesė prieš mane delną žiūrėdama iš padilbų, patikėjau ar ne.

– Tai pokštas! – ji nusijuokė. – Mano tėvas nebuvo joks trolis, pirštą nusitraukiau vaikystėje, važiuodama rogėmis. Mano tėvas – samas. Hamsuną skaitei?

– Na...

– Ten yra samas, vardu Gilbertas. Tai mano senelis, laaabai turtingas, mums priklauso TUHATPOROA, tūkstantis elnių, ne, – KYMMENENTUHATTA POROA! –­­ dešimt tūkstančių poliarinių el­nių! Mes būsime turtinga pora, patikėk manim!

– Mes? – aš vėl nesupratau.

– Na... NYT KYLLÄ NAIN SINUT! –­ aš tave vesiu!

– O kodėl? Kodėl? – nieko nebesupratau. Ji man iš tikrųjų pasipiršo?

– Todėl! Tu esi O.K., tikrasis! Aš mačiau tave per TV. – Ir po akimirkos: – Yra prieštaravimų? Problemų?

Už mano nugaros kažkas sukarksėjo. Atsigręžiau – ore skraidė du didžiuliai juodi paukščiai, rodos, krankliai.

– Štiš! Štiš! – mano viešnia vaikė juos šalin. – Tai Muninas – atmintis, ir Huginas – mintis. Dievo Odino krankliai! Aš esu Sunna, o tu?

– Janis! Koks kitas latvio vardas dar gali būti?

Sunna pradėjo juoktis:

– Janis? Zuikis? Suomiškai tai zuikis!

Nusijuokusi ji ištraukė iš krepšio beržo tošies indelį, atsargiai jį atidarė, išbėrė ant delno žiupsnelį kažkokių miltelių, įtraukė į nosį ir atkišo indelį man.

– KÄRPÄSSIENET!

– ?! – aš nesupratau.

– Grybai. Na, tie raudoni, su baltais spuogeliais!

– Musmirės!

– Taip!

Aš įtraukiau. Jeigu taip, tebūnie taip.

– Na?

Kas man beliko? Gūžtelėjau pečiais, paskui pritariamai linktelėjau.

Pokalbis tęsėsi horizontalioje padėtyje. Ji buvo karšta.

Čia krankliai sukrankė dar garsiau, ant platformos krašto sustojo – ar man vaidenasi?! – šiaurės elnių tempiamos rogės, tiesa, su sraigtasparnio sraigtu ir užrašu „SAMPO“. Prie rankenų sėdėjo nykštukas su kepure ant galvos, galbūt trolis, ant rankų juodos pirštinės, kiek pirštų, negalėjau matyti...

– Na! – Sunna skubino. – Važiuojam!

Ji įstūmė mane į roges, po to įlipo pati. Milžiniškas laumžirgis suurzgė ir pakilo į orą.

– Kur skrisime? – pasidomėjau aš.

– Kaip, kur? Žinoma, į Laplandiją!

Aš sutikau. Jeigu į Laplandiją, tai – į Laplandiją!

– Tik… – čia mane apakino balti Sunnos dantys, – pakeliui užsuksime į vieną vietą, kur tu galėsi perskaityti savo ZUIKIO PASAKOJIMĄ!