Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-09-24 nr. 3299

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BALYS BUKELIS.
M. K. Č.
21
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Tikras autoportretas
2
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
booksfromlithuania.lt (I)
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ.
Lietuviškos knygos
(1998–2010)
31
• XXI tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2010“

KNYGOS 
• RITA REPŠIENĖ.
Vaduojantis iš praeities, priklausomybės ir kitokių nelaisvių
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POKALBIAI 
• ALFREDĄ GUŠČIŲ kalbina STASYS LIPSKIS.
Remtis praeities gėriu.
Keletas „nepatogių“ klausimų Jubiliatui...
21

TEATRAS 
• Su ASTA STANKŪNAITE kalbasi VIKTORIJA IVANOVA.
Jauni lėlininkai nebijo „šauti pro šalį“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Penktą sezoną – mylimi ir laukiami

KINAS 
• PIERRE MARCABRU.
Prisiminkime – besityčiojantis Chabrolis visuomet šaltakraujiškai stebi ir rodo įtūžį saviesiems
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Paskutinis Lietuvos partizanas
pagal Algimantą Maceiną

DAILĖ 
• JUOZAS ADOMONIS.
Žiedimas – Vytauto Valiušio aistra
3
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Šildantis ne tik akis
1

MUZIKA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Rimas Geniušas: „Mąstymas viską lemia“
7

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Anykščiuose – išeivijos dailės paroda
„Dovana Nepriklausomai Lietuvai“
1

POEZIJA 
• INDRĖ VALANTINAITĖ.
15

PROZA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Žmogelis,
arba Paskutinė meilė
3

VERTIMAI 
• VÁCLAV PANKOVČÍN.
Gražios bus laidotuvės
9

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Menas
9

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pamario pažintys
1

DE PROFUNDIS
Čia krankliai sukrankė dar garsiau,
ant platformos krašto sustojo – ar man vaidenasi?!
 
• JURIS ZVIRGZDINIS.
Zuikio pasakojimas
1

Šatėnų prieglobstis 
• Dvidešimt šeštoji savaitė46

(PA)SKAITINIAI

Menas

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]



Herrigel E. DZENAS IR LANKO MENAS.
Iš vokiečių k. vertė Dalia Kižlienė.

– Vilnius: Baltos lankos, 2010.

BEMENIS MENAS

Ši nedidukė knyga paveikė kelias kartas. Ją Lietuvos skaitytojams pristato JAV gyvenantis filosofas Algis Mickūnas, pats Tolimuosiuose Rytuose ragavęs praktikuojančio budisto duonos. Kas yra dzenas? Ar tai autentiška tradicija, ar suvakarietintas, patogus mokymas tinginiams? A. Mickūnas rašo, jog „ypač sunkiai suprantamas atrodo dzenbudistinis japonų kultūros sluoksnis“, tad geriausia „paieškoti Japonijos ir Vakarų „filosofijų“ sąlyčio taškų, kurie galėtų vesti į šių skirtingų pasaulių supratimą“ (p. 5).

Vokiečių filosofas Eugenas Herrigelis (1884–1955) 1924–1929 m. dėstė filosofiją Sendajuje, Tohoku imperiniame universitete Japonijoje. Jo dėka dzenbudizmas paplito Europoje. Gyvendamas Japonijoje, jis studijavo kjudo (šaudymo lanku meną), kurį jam dėstė Awa Kenzas. Jis kjudo vertino kaip mistinę religiją, kurią vadino daišadokjo. Biografinis posūkis: grįžęs į Vokietiją, 1937 m. E. Herrigelis įstojo į nacių partiją. Ši knyga buvo išspausdinta 1948 m., nors jai pagrindai padėti 1936 m. esė „Riteriškasis lanko menas“.

Nors ši knyga vadinama viena kertinių dzenbudizmo knygų, išleistų Vakaruose, bet ironiška, kad su dzenu ji turi nedaug bendra: A. Kenzo „didžioji doktrina“ (daišadokjo) – jo sugalvota religinė praktika. E. Herrigelis iš pradžių ir pats nelaikė šio mokymo dzenbudizmu, taip nusprendė tik perskaitęs dzenbudizmo klasiką D. T. Suzukį. Šioje knygoje dėstomas mokymas labiausiai primena daoizmą.

Apie tai užsimena ir A. Mickūnas, knygos įvade pabrėždamas, kad Martiną Heideggerį domino Laozi. Ryšys tarp Rytų ir Vakarų akivaizdus: „Dzenbudizmas yra praktinio veikimo išmintis, o fenomenologija – formali filosofinė teorija, siekianti Vakarų idealo – sukurti filosofiją kaip „griežtą mokslą“. Dzenbudizmas atsisako pasaulio, kartais net paneigia jį, o fenomenologijai pasaulis yra mokslinio tyrinėjimo objektas“ (p. 11). „Dzenbudistas visuomet gyvena pagal principą, kad jis mąsto ne pasaulį iš sąmonės pozicijos, bet sąmonę iš pasaulio pozicijos“ (p. 18).

Daisecu Teitaro Suzuki teigimu, „dzenas yra kasdieninė sąmonė – tai ne kas kita, kaip „miegoti, kai esi pavargęs, valgyti, kai esi alkanas. Kai tik imame galvoti, samprotauti, sudarinėti sąvokas, pirminė pasąmonė dingsta ir atsiranda mintis. Valgydami nebevalgome, miegodami nebemiegame. Strėlė paleista, bet ji lekia ne tiesiai į taikinį, o taikinys taip pat stovi nebe ten, kur turėtų stovėti“ (p. 29).

Pasak E. Herrigelio, svarbiausia – išmokti bemenio meno, būti ir meistru, ir nemeistru vienu metu, atsikratyti dualizmo pinklių.




Heiligman D. ČARLZAS IR EMA: ČARLZO DARVINO ŠEIMOS ISTORIJA.
Iš anglų k. vertė Virginija Traškevičiūtė.

– Vilnius: Tyto alba, 2010.

MENAS NEBŪTI PRIEŠU

Deborah Heiligman – amerikiečių autorė, parašiusi daugiau nei 20 knygų jaunimui. Čarzo Darvino gyvenimo istorija „Čarlzas ir Ema“ įtraukta į geriausių jaunimui skirtų 2009 m. knygų dešimtuką.

Įdomu pažvelgti į biografiją žmogaus, pakeitusio istoriją ir privertusio tikinčiuosius suabejoti įsitikinimais. Evoliucijos teorijos kūrėjas Čarlzas Darvinas (1809–1882) – žmogus, pakeitęs požiūrį į gyvų būtybių atsiradimą, tačiau šiame biografiniame romane didžiausias dėmesys skiriamas ne mokslinei Darvino veiklai, o jo asmeniniam gyvenimui, apie kurį mažai žinoma. Gal todėl, kad tai buvo laimingai vedusio vyro ir šeimos tėvo gyvenimas?

„Čarlzas ir Ema“ – neįprasta meilės istorija, prasidėjusi neromantiškai: jaunas mokslininkas racionaliai svarsto, vesti ar ne. Popieriaus lapą jis padalija į dvi skiltis ir dėlioja argumentus. Geriau turėti gerą pašnekovę ar laisvę atsidėti moksliniais tyrimams; geriau turėti asmenį, kurį galima mylėti ir su kuriuo linksma leisti laiką, ar laisvę keliauti kur panorėjus. Tačiau galiausiai žmona geriau, nei šuo... ir dar galimybė susilaukti vaikų, tai Darvinui buvo svarbu. Taigi jis vedė savo pusseserę Emą, su ja nugyveno santuokoje 43 metus. Du skirtingi žmonės: religinga Ema ir racionalaus proto galia tikintis Čarlzas sugebėjo mylėti vienas kitą visą gyvenimą, gerbti vienas kito pažiūras ir pakelti likimo jiems siųstas negandas. Kaip tai įmanoma? Knyga – savotiškas santuokinės meilės tyrimas, atskleidžiantis gyvenimą be širdį draskančių aistrų, apgavysčių ir klystkelių.

„Religinis ir mokslinis požiūriai į gyvenimą labai dažnai suvokiami kaip du atskiri pasauliai. Kaip priešai. Ta prasme galima sakyti, kad ir Čarlzas, ir Ema miegojo su priešu. Bet jie nebuvo priešai. Jie buvo geriausi draugai, ir jų gyvenimo istorija įkvepia.“




Matulevičiūtė A. ILGESIO KOJOS.
– Vilnius: Tyto alba, 2010.
Serija „Nauji vardai“

GALVOJIMO MENAS

Aušra Matulevičiūtė gimė nuošaliame Rokiškio rajono vienkiemyje, kelis kilometrus tekdavo klampoti pėsčiomis iki mokyklos. Baigė lietuvių kalbos, žurnalistikos studijas. Prieš septynerius metus emigravo į Prancūziją, gyvena Paryžiuje. „Daugelis stebisi, kad iki šiol kalbu be akcento, – rašo ji. „Kol kas“, – pasakytų vienas iš mano knygos herojų...“

Debiutiniame A. Matulevičiūtės novelių romane „Ilgesio kojos“ tyrinėjama „svetimo“ situacija šiuolaikiniame Europos katile. Pagrindinė veikėja Inesa, išeivė iš Lietuvos, dirba aukle, tvarko svetimus namus ir drauge su libaniečiu vyru Eliotu mėgina kurti gyvenimą Paryžiuje. Prisitaikyti ir rasti vietą pasaulyje sunku ne tik emigrantams, bet ir paryžiečiams – karjeros siekiančiai sekretorei, maištaujančiam paaugliui, viskuo nusivylusiam dėstytojui...

Keista įvairių kultūrų sampyna kuria nesusipratimų, nesusikalbėjimų virtinę. Kiekviena novelė – naujas įvykis, portretas ar prisiminimas. Su subtilia ironija autorė žvelgia ne tik į lietuvį pasaulyje, bet ir į pasaulį, kuriame netrūksta meilės, abejonių, juoko, ašarų.

„Savi žodžiai dingsta be jokios mistikos ir nesutartą valandą. Štai kad ir aną ketvirtadienį. Užkrito, kaip lietuviškai vadinasi tai, kas šiaip jau yra langas. Gali pamiršti, kuo skiriasi poliglotas nuo poligamijos – tik ne langą. Taigi, uodas įskrido pro... Na ir kas, kad į pagalbą tokiais atvejais šoka visas kūnas, smegenys rankoms duoda komandą nubrėžti ore pavidalą to, kas gali vadintis sumautu „langu“. Antras pamirštas žodis buvo „pusbrolis“ – ir tas iš gana dažnai tariamų kategorijos. Paskui užkrito, kaip rašomi „konservai“ – su s ar su c? Balandžio aštuntąją užmarštin iškeliavo būdvardis „išvirkščias“, to paties mėnesio gale dingo „viryklė“.

– Kokia tu kalba galvoji? – lyg tarp kitko pasidomi sykiu pietaujantis bendradarbis.

Kažko panašaus Inesa kadais yra klaususi savo vyro: „Kokia kalba tu sapnuoji?“ Tada jis raitėsi, springo iš juoko, bet šią akimirką Eliotui pamirštas „langas“ kažkodėl neatrodo juokingas...“




Bradbury R. SUDIE, VASARA.
Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis.

– Vilnius: Tyto alba, 2010.

IŠMINTIES MENAS

Ray’us Bradbury’s (g. 1920) vėl prabyla lietuviškai. Kadaise išleistos jo knygos „Pradžios pabaiga“, „Marso kronikos“, „451 laipsnis pagal Farenheitą“ tapo klasika. Ir ši knyga – atgaiva sielai, kas mėgsta nesmurtinę, intelektualią fantastiką.

Viena žymiausių R. Bradbury’o knygų „Pienių vynas“ pasakoja apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį. Vasariniai dvylikamečio Daglo Spoldingo stebuklai žinomi daugybei skaitytojų, o „Pienių vynas“ laikomas kultine knyga. Tačiau mažai kas žino, kad iš pradžių „Pienių vynas“ buvo storesnis, bet, leidėjų liepiamas, autorius knygą sutrumpino perpus, o likusią dalį saugojo beveik penkiasdešimt metų, tobulindamas ir laukdamas, kol ateis jos valanda. Ji atėjo: „Sudie, vasara“ vėl mus grąžina į Grintauno miestelį, kur tebesitęsia Daglo ir kitų berniūkščių gyvenimas. Tačiau vaikų gyvenimas nuostabus – negalima leisti, kad jis pasibaigtų. Negalima leisti, kad vasarą pakeistų ruduo, o gyvenimą – mirtis. Ir berniūkščių armija, vadovaujama Daglo, ima kovoti su senatve ir laiku.

„Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, –­ sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nei už ką nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu, ir kad ją tuoj pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, jų laukia suaugusiųjų gyvenimas, o tada – mirtis. R. Bradbury’s padaro tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį dėl praeinančios vaikystės – skaidria ir paprasta poezija.

Įdomus akcentas knygos pabaigoje: vertėjo Gražvydo Kirvaičio susirašinėjimas su R. Bradbury’u. Smagu, kad prie lietuvių skaitytojo priartėjo kadaise nepasiekiama legenda.

 

Skaitytojų vertinimai


63332. praeivis2010-09-27 13:12
recenzijoje ižvelgiu idomų tyrimo rakursa - mindaugas tarsi klausia - iš kur autoriams atsiranda tokios mintys ir idejos, kurių sprendimas įpainioja skaitytoją dar į didesnius keblumus. Ar knygos yra savarankiški meno reiškiniai, kuriuos būtina aiškinti, interpretuoti? Ar autorių knygos visada atviros ir nuo skaitytojų nieko neslepia? mindaugo apžvalgos nesiekia užbaigtos sintezės, bet paskatina domėtis, skaityti... visada laukiu mindaugo recenzijų, jos įdomios, spontaniškos, zeniškos - tik vienas kirtis, bet jis visada "mirtinas" ir pilnas gyvybės!

63363. guglas2010-09-28 10:54
wikipedijų kratinys, o ne recenzijos

63365. wikipedija > guglui2010-09-28 11:28
recenzijas reikia parasyti!!! tik primityvas tiki, kad gugluose yra VISKAS, todel belieka tik nusraibinti ir bus OK, tik primityvas tiki, kad guglai - RESTORANAS... o guglai tik pasaulinis siukslynas, tik primityvas mano, kad dabar niekas jau nekuria, nemasto, netyrineja, o tik kopijuoja kopijuoja... mindaugo recenzijos turi savo stiliu ir veida, jos aiskios ir informatyvios.

63416. maikrosoftas2010-09-30 12:54
Mindaugo recenzijos turi būtent tokį stilių ir veidą, kaip tamsta ir apibūdinot: pasaulinis šiukšlynas, tikint, kad recenzijai pakanka kopipeisto. Jos aiškios ir informatyvios, kaip vikipedija, iš kurios viskas imama.

63418. aligatorius > maikrosoftui2010-09-30 16:26
nutariau maitintis kulturos produktais, todel iskilo klausimas NE KA VALGYTI, o ka issirinkti is daugybes knygu, kad nenusizenkciau subalansuotos dvasines mitybos desniams. mindaugas puikus gidas, patikekite gerb. maikrosoftai as reguliariai skanauju ir recenzijas ir knygas ir kaip matote dar dvasiskai nedegradavau ir sotus smagiai nardau literaturos dziunglese. patariu netiketi savo skubotomis isvadomis.

63424. jona :-) 2010-09-30 22:52
Man visai nesvarbu iš kokių šaltinių Mindaugas semiasi žinių apie knygas - svarbiausia, kad gaunu trumpą ir gana kvalifikuotą informaciją... Manau, kad šis labai gabus ir dar jaunas žmogus atras savo tikrąjį, jam skirtą kelią... Linkiu sėkmės...

63426. katė2010-10-01 12:42
Jis jau turi savo kelią, tik be reikalo blaškosi tikėjimo takeliais :))

63471. BD2010-10-04 09:54
perskaiciau "dzena ir lanko mena". idomi knyga, saunu, kad ji nedideles apimties, o ir isversta puikiai. beje, sia knyga cituoja john cage, kalbedamas apie rytu ir vakaru rysius.

63499. visazine2010-10-05 09:51
Nagi patingėjot bent atsiversti Matulevičiūtę, ar ne? Nurašyti, kas yra ant galinio viršelio, didelio proto nereikia.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:25:45 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba