Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-09-24 nr. 3299

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BALYS BUKELIS.
M. K. Č.
21
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Tikras autoportretas
2
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
booksfromlithuania.lt (I)
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ.
Lietuviškos knygos
(1998–2010)
31
• XXI tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2010“

KNYGOS 
• RITA REPŠIENĖ.
Vaduojantis iš praeities, priklausomybės ir kitokių nelaisvių
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POKALBIAI 
• ALFREDĄ GUŠČIŲ kalbina STASYS LIPSKIS.
Remtis praeities gėriu.
Keletas „nepatogių“ klausimų Jubiliatui...
21

TEATRAS 
• Su ASTA STANKŪNAITE kalbasi VIKTORIJA IVANOVA.
Jauni lėlininkai nebijo „šauti pro šalį“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Penktą sezoną – mylimi ir laukiami

KINAS 
• PIERRE MARCABRU.
Prisiminkime – besityčiojantis Chabrolis visuomet šaltakraujiškai stebi ir rodo įtūžį saviesiems
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Paskutinis Lietuvos partizanas
pagal Algimantą Maceiną

DAILĖ 
• JUOZAS ADOMONIS.
Žiedimas – Vytauto Valiušio aistra
3
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Šildantis ne tik akis
1

MUZIKA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Rimas Geniušas: „Mąstymas viską lemia“
7

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Anykščiuose – išeivijos dailės paroda
„Dovana Nepriklausomai Lietuvai“
1

POEZIJA 
• INDRĖ VALANTINAITĖ.
15

PROZA 
 JONAS MIKELINSKAS.
Žmogelis,
arba Paskutinė meilė
3

VERTIMAI 
• VÁCLAV PANKOVČÍN.
Gražios bus laidotuvės
9

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Menas
9

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pamario pažintys
1

DE PROFUNDIS
Čia krankliai sukrankė dar garsiau,
ant platformos krašto sustojo – ar man vaidenasi?!
 
• JURIS ZVIRGZDINIS.
Zuikio pasakojimas
1

Šatėnų prieglobstis 
• Dvidešimt šeštoji savaitė46

PROZA

Žmogelis,
arba Paskutinė meilė

JONAS MIKELINSKAS

[skaityti komentarus]

Iškilęs pietauti ir pėdindamas kaip visada ta įprasta gatve, jis prisiminė, kad šįryt pabudo diskutuodamas pats su savim. Apie ką? Apie ką gi daugiau, kai ant savo kupros neši aštuoniasdešimt aštuonis kryželius, jeigu ne apie gyvenimą ir mirtį? O viskas, rasi, prasidėjo nuo to, kai kažkas jo paklausė. Paklausė ir tuo pačiu metu pasakė įtaigiu, rūstoku, neduodančiu nei išsisukinėti, nei prieštarauti, balsu:

– Štai tu ant savo varganos, linkstančios prie žemės kupros jau neši kone šimtą kryželių. Esi gyvenime daug patyręs, iškentėjęs, nukentėjęs, daug sužinojęs. Tad ar gali blaiviu protu ir ramia sąžine pasakyti, kas tau tame ilgame gyvenime buvo svarbiau – Dekalogas ar dialogas?

Klausimas buvo aiškus, kategoriškas ir kartu kažkoks priekabus, kandus ar net suktas, jog jis sustojo gatvėje it įbestas ir kurį laiką kramtė liežuvį negalėdamas burnoje kažko nei nuryti, nei išspjauti. Mažumėlę atsikvošėjęs, jis apsidairė, stengdamasis bent žvilgsniu į ką nors atsiremti ir atgauti įprastą šaltą protą bei savitvardą. Tai tęsėsi tol, kol saulė išlindo iš skysto debesiūkščio ir lyg koks mažvaikis, nučiuptas smaližaujant, kaltai nusišypsojo. Ir staiga viskas tapo įprasta. Kaip vakar, užvakar ir visada. Įprasta gatvė, įprasti namai, įprasti jų langai su gėlėmis ar vaikiškais veidais, įprasti medžiai, įprasti praeiviai, įprastos katės, manekeniškai žengiančios įprastais keliais ir takais. Žodžiu, viskas, kas plūste plūdo arba tik sėlino į akis, tapo įprasta, pastovu, amžina. Netgi tasai goslus, siautulingas alyvų žydėjimas, toji spalvų ir kvapų pavasarinė puota tapo įprasta. Taip, kaip buvo prieš metus, dešimtmetį, prieš tuos jo aštuoniasdešimt aštuonis kryželius.

Ir staiga:

– Kas tame gyvenime tau buvo svarbiau – Dekalogas ar dialogas?

Hm! Dekalogas? Dešimt Dievo įsakymų! „Neturėk kitų Dievų, tiktai mane Vieną. Netark savo Viešpaties Vardo be reikalo. Sekmadienį švęsk. Gerbk savo tėvą ir motiną. Neužmušk. Nepaleistuvauk. Nevok. Nekalbėk neteisiai prieš savo artimą. Negeisk savo artimo moteries. Negeisk nė vieno daikto, kuris yra tavo artimo.“

O dialogas? Veikėjų pokalbis? Noras kai ką išsiaiškinti? Tarpusavio supratimo ieškojimas? Santykių palaikymas?

Taigi tas klausimas... Atseit, ar pasitenkinau gyvenime tik įsakymų vykdymu, ar kišau, kur reikia ir kur nereikia, savąjį trigrašį? O gal viską gožė noras ar pastangos kitam primesti savo valią?

Žodžiu, kaip tu begalvotum ar bežiūrėtum – klausimas ne eilinis, keblus, ganėtinai painus. Pasakytum, tiesiog priekabių ieškojimas.

Su tokiu keistu nepatogumo, neaiškumo jausmu, kurio negalėjo pakęsti ir su kuriuo kovojo visą sąmoningą gyvenimą, jis ir sustojo įprastoje vietoje. Įprastoje? Tai kodėl EUREKA, o ne EUROPA?

Pasikrapštė pakaušį ir dar kartą perskaitė. Perskaitė skiemenimis EU–RE–KA. Ir viskas.

O gal?.. O gal jis vis dar sapnuoja ir pėdina per tą miestą, virš kurio iškilęs, tarsi pranašingas ateities švyturys, vienintelis dangoraižis, tuščiomis akimis žvelgiantis į begalinį griuvėsių sąvartyną.

Ir vis dėlto jis į tą EUREKĄ įžengė. Įžengė ir iš karto pajuto nebe alyvų, o Lemties kvapą. Tokį, kokio jau seniai nejuto. Atsisėdo prie lango, kurio iš pradžių lyg ir nebuvo. Įdėmiai apsižiūrėjo ir paprašė, kaip ir jau ne kartą, lietinukų su pievagrybiais.

– Nebeturim – pasibaigė, – trumpai atsakė ir dar paaiškino sportiškos išvaizdos oficiantė, kurios putli krūtinė demonstravo laisvę, lyčių lygybę ir nepriklausomybę.

– Tai atneškit man porą cepelinų su varške.

– Tokio daikto neturim ir niekada neturėjom, – išdidžiai atsilošė oficiantė dar labiau išryškindama ir taip seksualų biustą.

– Tai duokit tai, ką turit ir visada turėjot.

– Vištos kulšelę su įdaru?

– Tiek jau to, – didžiadvasiškai nusileido jis. – Neškit tą vištos kulšelę su įtvaru.

– Ne įtvaru, pone, o įdaru, – svariai patikslino ir reikšmingai šypsodama išskubėjo vykdyti... įsakymo. Kodėl įsakymo, o ne pageidavimo?

Sulaukęs tos kulšelės, jis minutę kitą į ją žvelgė įtariai lyg į gyvą daiktą, dar niekada neregėtą padarą, kurį teks jei ne nudobti, tai bent pribaigti, o paskui kaip nors be pastebimų įkalčių paslėpti. Todėl neskubėjo, tarsi kaupdamas jėgas neįprastam darbui. Ir netrukus paaiškėjo, kad ne veltui šitaip neskubėjo. Mat ta kulšelė buvo ne tik su įdaru, bet ir su charakteriu. Ir dar kokiu! Šakute badoma, peiliu pjaustoma ir kartu prilaikoma, ji ne tik spurdėjo, čiužinėjo didžiulėje it koks klojimo laitas lėkštėje, bet ir cypavo. Tad būk toks geras ir pamėgink susidoroti su tokia aikštinga nenuorama. Ir susidorok tada, kai ji šaipyte šaiposi iš visų tavo pastangų. Tačiau ir jis, gyvenime pakankamai mokytas ir lamdytas, nebuvo pėsčias. Ir svarbiausia buvo tai, kad net šitaip bergždžiai darbuodamasis ir eikvodamas paskutines jėgas, jis nepasidavė bejėgiškam pykčiui, raginančiam mesti tą pasiutkulšę pro atdarą langą, palikti ant stalo dešimtlitį ir oriai išeiti iš tos nelemtos „Europos“, nežinia kokio kipšo valia tapusios „Eureka“. Bet už jį suveikė ne kokia nors „Europa“ ar „Eureka“, o pati pasiutkulšė – atkakliai šakutėmis badoma ir nevikriai atšipusiu peiliu pjaustoma, ji taip įniršo, įsiuto ir lyg kokia varlė ar šokli rupūžė iššoko iš tos nelaimingos lėkštės ir atsidūrė... jam ant tų gerųjų, šventadieninių kelnių, kurias jis buvo suradęs vienoje iš sostinės HUMANŲ. Suradęs po ilgų bergždžių paieškų. Ir atsidūrė toji pasiutkulšė ne kur kitur, o ant paties šakumo. Ten, kur kiekviena akis, netgi neieškanti priekabių ar pikantiškų vietų, pastebės. Ir pasitaikyk tu man šitaip!

Vienok ir dabar jis nepasidavė, kaip atrodytų, normaliam ir teisėtam pykčio priepuoliui – neiššveitė tos pasiutkulšės pro langą, o ramiai abiem rankom ją suėmė ir tą raganą išdaigininkę pasodino ten, kur ir buvo jos vieta. Taip pasielgęs, oriai ir išmintingai, jis ne tiek gaudė orą, kiek pelnytai ilsėjosi – vis tik ant kupros aštuoniasdešimt aštuoni kryželiai. Pats sau davęs, kaip paprastai, apie šį įvykį ataskaitą, dar kartą sujungė žvilgsniu tą pasiutkulšę su jos paženklintu savo šakumu, jis vėl prisiminė naktinę diskusiją su pačiu savim ir tą keistą klausimą, kas jam svarbiau – Dekalogas ar dialogas. Prisiminė ir neišvengiamai turėjo padaryti išvadą, kad šiuo metu jam kur kas svarbiau yra tai, jog nėra nei reikalo, nei prasmės pasirodyti žmonėse šitaip negražiai paženklintam (bent jau neskubėti), o ne koks Dekalogas ar dialogas. Todėl užuot bergždžiai toliau badęs, pjaustęs tą pasiutkulšę ir sprendęs kelnių problemą, jis paprašė šimtgramio. Firma nesvarbi, svarbus stiprumas! Vienu mauku tą stiprumą išmetė ir... šakumas pavirto tramplinu, o pasiutkulšė paukšteliu plaukiku, kuris pats įskrido į jo skrandį.

Po visų tų netikėtumų ir nuotykių, diskusijų ir procedūrų, jis, pasisotinęs, apgirtęs, laimingas, palaimingai žvelgė, kaip pro atdarą langą gosliai veržiasi žydinčių alyvų kekės, kaip visa kavinė prisipildo jų svaigaus kvapo. Jis godžiai gėrė tą kvapą ir kūnu bei dvasia kilo į dangų. Pats nepajuto, kaip ir uždainavo. Iš pradžių tyliai, trūkčiodamas, įsiklausydamas į dainos skambesį, o paskui pati daina jį pačiupo, suvystė ir nešė su visais jo kryželiais:


        Buvo vasara žalia,
        Palangėj sėdėjom mes,
        O tas vėjas lyg pašėlęs
        Vis kalbėjo, kad mūs meilė
        Niekad, oi niekad nepražus...

Ir dainavo jis, ir vis tą pačią dainą, kol pradėjo rinktis žmonės. Rinkosi, sėdo prie stalų. Bet ne tam, kad valgytų ir gertų, malšintų alkį ar vienas kitą vaišintų, o tam, kad pasiklausytų, kaip jis dainuoja. O dainavo jis gražiai, pakiliai, su įkvėpimu. Kaip dar niekada. Ir įsidainavo taip, kad ilgai nepastebėjo šalia jo stovinčios oficiantės, su kuria ką tik lipšniai šnekučiavo. Bet dabar ji rankoje laikė sąskaitą ir atrodė nelinkusi į lipšnumą. Tai paaiškėjo tada, kai ta sąskaita atsidūrė ant jo stalo, ir kai jis nustebęs ištarė:

– Negali būti.

– Kas negali būti?

– Ta kulšė ir...

– Ir „Suktinis“.

– Koks suktinis?

– Pats stipriausias. Kokio prašėte.

Nebesiaiškino. Nebesiginčijo. Nebegaišo. Čiupo už vienos kišenės – nėr! Čiupo už kitos – nėr! Čiupo už trečios –­­ nėr! Suskato naršyti vieną po kitos visas kišenes – nėr, nėr, nėr... Ir dar kaip naršė, tarsi tai būtų ne piniginė, o vieno cento moneta, kuri galėtų pasislėpti kur nors kišenės kamputyje ar net už siūlės. Nei pinigų, nei dokumentų, nei nieko, štai ką reiškia susapnuoti Dekalogą ir dialogą. Išskubėjo į „Europą“, o surado „Eureką“.

Nieko kito jam nebeliko, kaip nusisegti nuo riešo „Phenixą“ ir pasiūlyti kaip užstatą. Sportiškoji oficiantė, ausimi patikrinusi, ar „Phenixas“ dar gyvas, be ilgų kalbų jį paėmė į savo globą. O jis išėjo iš „Eurekos“ tylus kaip žuvis. Tačiau nepasakysi, kad buvo toks liūdnas ir nusiminęs lyg būtų žemę pardavęs. Mat tas laikrodėlis su savo pedantizmu kurį laiką nuolat primindamas, kad saulėlydis jau ne už kalnų, trukdė nerūpestingai gyventi. O be to, kažkas pagaliau turi pakoreguoti ir aksioma tapusią taisyklę, jog tikroji daikto vertė išryškėja tik jo netekus. Pavyzdžiui, jis nebeteko savojo „Phenixo“, bet nesijaučia lyg būtų žemę pardavęs ar tėvo, motinos netekęs. Kita vertus, jis su savuoju „Phenixu“ tik laikinai atsisveikino – vienas nuo kito pailsės ir naujai gyventi pradės! Negi ne taip? Tik šitaip, tik šitaip, o ne kitaip. Valio!

Nors saulė jau buvo arti laidos, paukščiai skubėjo į savo lizdus, ilgi ir trumpi šešėliai painiojosi tarp kojų ir jaukė mintis, jis nesidavė išvedamas iš kantrybės, nenuleido nosies, ir lyg karys į mūšį skuto pirmyn, vis pirmyn. Skuto nejausdamas ant savo kupros nei tų aštuoniasdešimt aštuonių kryželių, nei „Phenixo“ nebuvimo ant riešo, nei nieko, kas galėtų supančioti jo kojas. O gal jį šitaip vijo ta keista, žodžiais nenusakoma būtinybė prieš neišvengiamą atsisveikinimą su šia ašarų pakalne dar kažką padaryti, kad atėjus lemiamai akimirkai galėtų ramia sąžine pasakyti: „Ir parpuolęs ant žemės, žvelgiau į dangų!“ Arba dar geriau: „Visą gyvenimą ėjau slidžiu, bet teisingu keliu. Jei kada tame gyvenime ir kritau, tai kritau žvelgdamas į dangų.“ Pastaroji mintis jam taip patiko, jog tuojau pat ją sujungė su įkaitu paverstu „Phenixu“ ir sportiška oficiante. Dar kartą įsižiūrėjo, ir pati burna atsivėrė kitai dainai:


        Kai aš ją pamačiau,
        Aš sau vienas tariau,
        Kad ji vyrų mylėti nemoka...

Tačiau jo dainą nutraukė lyg iš po žemių ataidėję žodžiai:

– Moka, moka, žmogeli, moka.

– Iš kur jūs taip gerai žinot? – klausimas, tarsi ištroškęs dialogo, pats išsprūdo jam iš burnos dar neišvydus oratorės.

– Argi aš ne moteris, kad to nežinočiau?

Jis sustojo ir akimis ją surado. Čia pat, už poros žingsnių, tiesiog ant šaligatvio briaunos šalia savo ar kažkieno ryšulių sėdėjo moteris. Liesas, ryškių bruožų veidas, kiek knerpta nosis, rausvos ar parausvintos putlios lūpos, lygus be jokių raukšlių smakras, jaunos akys ir sniego baltumo plaukų sruoga, nusidriekusi per smilkinį. Visa jos figūra bylote bylojo: „Nemanykite, kad aš čia sėdžiu senatvės prislėgta, silpnumo suimta ar visų negalavimų surakinta. Anaiptol! Nieko panašaus – aš čia tik minutėlei kitai prisėdau. Kiek pasėdėsiu, atsikvėpsiu ir vėl krutėsiu.“

Ir jis taip į ją įsižiūrėjo, įsistebeilijo, jog net pamiršo, kur ką tik skubėjo, ką norėjo dar padaryti ar pasakyti. Ir ne veltui. Iš šitos moters išraiškos, iš orios jos laikysenos ir pagaliau iš viso šito jos sėdėjimo dvelkė toks pasitikėjimas – ir ne tik savimi, bet ir visa moteriškąja gimine – nepriklausomybė, gėtiškas amžinasis moteriškumas, jog jo žvilgsnis buvo prikaustytas ne tiek prie jos esybės, kiek prie tos esybės gebėjimo įkvėpti pagarbią baimę ir laimę. Ar kažką panašaus. Todėl stebėjo ir niekur neskubėjo. O kai šitaip spoksodamas išvydo, kad jos beretė ne beretė, šalmas ne šalmas, nusėta žvynais ne žvynais, kurie saulėlydyje blizgėjo auksu ir sidabru, jį sukrėtė ir kartu nudžiugino mintis, kad ji įstabi žuvis, o šita šaligatvio briauna jai yra starto aikštelė skrydžiui į gelmę.

Ir nepaisant to, kokį įspūdį ji jam sukėlė ir kokius žodžius pažadino, prisiminęs jos atsakymą į savo klausimą, jis įstengė pasakyti tik tiek:

– Moteris, moteris, bet kokia moteris!

– Kokia? – daugiau savo tomis jaunomis akimis negu lūpomis koketiškai pasitikslino ji.

– Kaip pati graikų deivė – Afroditė, –­­ pasakė ir tuojau pat pajuto būtinybę paaiškinti: – Nė kiek neperdedu. Ir ne tik anksčiau buvote, bet ir dabar esate tikra Afroditė.

Tada ji grakščiai pakilo ant kojų, linktelėjo į jo pusę tą auksiniais ir sidabriniais žvynais nusėtą ir balta plaukų sruoga papuoštą galvą ir lyg iš rašto tarė:

– Nors tu ir senas, žmogeli, bet visada žinojai ir iki šio meto nepamiršai, kad lakus, protingas, taiklus ir laiku pasakytas komplimentas moterį ne tik pakelia nuo purvinos žemės, bet ir grąžina jai jaunystę. Išgirsti tokį komplimentą ir norisi, pamiršus visas bėdas ir vargus, skristi į dausas ir...

Tačiau ji, tarsi ką negero prisiminusi, nebaigė kažko sakyti ir atsisėdo.

Tada jis riteriškai žengė žingsnį arčiau jos ir kone tėviškai su užuojauta paklausė:

– Kojytės pavargo, nebeklauso?

– Taigi, žmogeli, kad nebeklauso ir laukia, kad ir jų kas nors pagailėtų. Bet matau, žmogeli, kad ir tau iš galvos pelenai byra, kitam padėdamas ant savo kailio ligą prisišauksi.

– Aš?! Ligą prisišauksiu?! – staiga pabudo jame vyriškas išdidumas. Aš galiu ne tik tą ligą nugalėti, bet ir himną tau ir sau sudėti. Ir nieko nelaukdamas griausmingu balsu tą himną sudėjo:


        Buvo vasara žalia,
        Pakelėj suėjom mes,
        O tas vėjas lyg pašėlęs
        Vis kalbėjo, kad mūs meilė
        Niekad, oi niekad nepražus...

– Dieve, kaip gražiai tau, žmogeli, išeina, – kone su ašaromis akyse pagyrė ji ir net paplojo tomis savo išraiškingomis rankomis.

– Bet kodėl jūs, mieloji Afrodite, mane taip keistai šaukiate? Negi aš toks bėdinas žmogelis?

– Iš meilės, iš meilės.

– Iš meilės? Ir taip iš karto prisipažįstate? – ne tiek nustebo, kiek susigraudino jis. – Betgi jūs manęs nepažįstate, pirmą kartą matote ir taip... drąsiai...

– Nedrąsi jausmuose tik jaunystė, –­ dėstė ji. – Jausdama, kad jai viskas dar prieš akis, jaunystė daugiau maivosi, negu žodžiais meilę reiškia. Bent taip mūsų laikais buvo. O pagaliau, jeigu Pirmoji meilė būna iš pirmo žvilgsnio, tai kodėl nuo jos turi atsilikti, Paskutinė meilė.

Užuot jai atsakęs, aiškinęs ar toliau diskutavęs, jis viena ranka paėmė ją už parankės, o kita sugriebė jos ryšulius ir saugiai pervedė per gatvę, kurioje vienas kitą nemažindami greičio net ties posūkiu vijo automobiliai.

Kai pravažiuojančių mašinų triukšmas kiek nutolo ir aptilo, jis nusprendė jai patikėti ir girdėtą praėjusiame sapne klausimą – kas gyvenime žmogui svarbiau, Dekalogas ar dialogas.

– Svarbesnis, žmogeli, yra tas, kurį padiktuoja ne jėga, o meilė. Tik meilė! –­­ neabejodama atsakė ji ir dar pabrėžė.

Daugiau jis jos ir ji jo nebeklausinėjo, nebevargino. Nesiteiravo nei vardo, nei pavardės, nei mokslo ar kitokio cenzo ar kelio galo. Tik pasidalijo nešuliais, suderino žingsnius ir patraukė, neatsitraukdami vienas nuo kito, vis tolyn ir tolyn. Kai po kojomis, kaip iš pradžių, nebesipainiojo ilgi ir trumpi šešėliai ir gražiai susiderino jų žingsniai, jis vėl užtraukė, dar kartą patobulinęs žodžius, savo dainą:


        Buvo vasara žalia,
        Senatvėj suėjom mes,
        O tas vėjas lyg pašėlęs
        Vis kalbėjo, kad mūs meilė
        Niekad, oi niekad nepražus...

– Nėra vėjo, žmogeli, – netikėtai ji nutraukė jį ir, tarsi atsiprašydama už tokius ne vietoje ir ne laiku ištartus žodžius, dar arčiau prisiglaudė prie jo šono. –­ Vėjas miega.

– O meilė ar ne vėjas? – paklausė ir pats atsakė jis: – Toks vėjas, kuris išpučia susikaupusias dulkes, nukaršusias mintis, netikrus, melagingus jausmus...

– Ir visa tai, kas trukdo meilei, – papildė ji ir dar arčiau prie jo prisiglaudė, o dar kiek palaukusi pati užvedė jo dainą:


        Buvo vasara žalia,
        Senatvėj suėjom mes...

Ir šitaip linksmai dainuodami jiedu nuėjo jau gęstančio saulėlydžio link.



Vilnius, 2010 m. gegužė–birželis


 

Skaitytojų vertinimai


63367. jona :-) 2010-09-28 11:41
Kad apsakymui(?) suteikti aukščiausią gradacijos laipsnį "Labai patiko", reikėtų išmesti pasakojimą apie nesekmę su ta "pasiutkulše" ir, ko gero, dar ir tas įvykis su "Phenix" nebūtinas... Visa kita labai miela, tikra ir gražu- bent jau man taip atrodo, kad tie "pagardinimai" truputį pagadino...

63396. katė2010-09-29 14:59
Tą dainą mane išmokė draugės mama, tik truputį kitokie žodžiai. Tai kas vis tik svarbiau: dekalogas ar dialogas? Panašu, kad dialogas, jeigu dainuodami,o ne melsdamiesi nueina.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:25:42 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba