Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-09-24 nr. 3299

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BALYS BUKELIS.
M. K. Č.
21
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Tikras autoportretas
2
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
booksfromlithuania.lt (I)
• GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ.
Lietuviškos knygos
(1998–2010)
31
• XXI tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2010“

KNYGOS 
• RITA REPŠIENĖ.
Vaduojantis iš praeities, priklausomybės ir kitokių nelaisvių
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POKALBIAI 
 ALFREDĄ GUŠČIŲ kalbina STASYS LIPSKIS.
Remtis praeities gėriu.
Keletas „nepatogių“ klausimų Jubiliatui...
21

TEATRAS 
• Su ASTA STANKŪNAITE kalbasi VIKTORIJA IVANOVA.
Jauni lėlininkai nebijo „šauti pro šalį“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Penktą sezoną – mylimi ir laukiami

KINAS 
• PIERRE MARCABRU.
Prisiminkime – besityčiojantis Chabrolis visuomet šaltakraujiškai stebi ir rodo įtūžį saviesiems
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Paskutinis Lietuvos partizanas
pagal Algimantą Maceiną

DAILĖ 
• JUOZAS ADOMONIS.
Žiedimas – Vytauto Valiušio aistra
3
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Šildantis ne tik akis
1

MUZIKA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Rimas Geniušas: „Mąstymas viską lemia“
7

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Anykščiuose – išeivijos dailės paroda
„Dovana Nepriklausomai Lietuvai“
1

POEZIJA 
• INDRĖ VALANTINAITĖ.
15

PROZA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Žmogelis,
arba Paskutinė meilė
3

VERTIMAI 
• VÁCLAV PANKOVČÍN.
Gražios bus laidotuvės
9

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Menas
9

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pamario pažintys
1

DE PROFUNDIS
Čia krankliai sukrankė dar garsiau,
ant platformos krašto sustojo – ar man vaidenasi?!
 
• JURIS ZVIRGZDINIS.
Zuikio pasakojimas
1

Šatėnų prieglobstis 
• Dvidešimt šeštoji savaitė46

POKALBIAI

Remtis praeities gėriu.
Keletas „nepatogių“ klausimų Jubiliatui...

ALFREDĄ GUŠČIŲ kalbina STASYS LIPSKIS

[skaityti komentarus]

      Literatūros kritiką ALFREDĄ GUŠČIŲ 70-ojo gimtadienio proga kalbina literatūros istorikas, žurnalistas, leidėjas STASYS LIPSKIS.

Ši vasara buvo paženklinta Žalgirio mūšio jubiliejaus akcentais. Bet šventinėse transliacijose girdėjau gana atsargų klausimą – ką iš tiesų tuomet veikę žemaičiai? O Tu juk iš vidurio Žemaitijos – nuo Plungės, nuo Gondingos... Taigi, ką pasakytum Žemaičių krašto skeptikams? Ar iš tiesų žemaičiai visais laikais tik atsargiai dairėsi į Lietuvos gyvenimą? Ar jie nuveikę kur kas daugiau?..

Nežinau, ar žemaičiai buvo tarp tų, kurie bėgo iš mūšio lauko. Jeigu ir bėgo, tai tik Vytauto nurodymu. Istorija liudija, kad žemaičiai buvo narsūs, sėslūs, ilgai išlaikė baltiškąjį tikėjimą, nepasidavė nei kryžiuočiams, nei švedams. Atsargiai žiūrėti į Lietuvą juos vertė prieštaringa Mindaugo, Vytauto politika. Kalbos, dialekto kitoniškumas liudija apie mano krašto žmonių istorijos genezės kitoniškumą, be abejo, ir apie jų būdo, papročių specifiką. Stebiuosi ir džiaugiuosi, kad mano Plungėje, keičiantis kartoms, neišnyksta dounininkų tarmė. Šia prasme žemaičiai yra tikrai geri prisitaikėliai, nes sugeba suderinti savo tarmę su bendrine lietuvių kalba. Tas prisitaikymas yra įdomus ir psichologinės, ir lingvistinės sintezės dalykas –­ juk kiekvienas žemaitis, ėjęs mokslus ar pajudėjęs toliau iš savo vietos, patyrė tą sintezę individualiai, taip pat ir aš. Mardosuose išgirsta bendrinė lietuvių kalba, menu, labai stebino, sakydavome –­ tas ar ta „kalb aukštaitėška“; pradinėje mokykloje šią kalbą nesunkiai įveikiau, kaip kiek vėliau ir rusų (tiesa, ją gerokai sunkiau).

O ką pasakyti skeptikams? Paskaičiuokime, kiek yra žinomų mokslo, kultūros, meno, literatūros, politikos žemaičių, palyginkime su kitų tarmių žinomais atstovais. Štai ir santykinis atsakymas. Galiu duoti pradžią: Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, Dionizas Poška, Jurgis Pabrėža, Motiejus Valančius, na, Maironio „neimsime“, paliksime jį Vidurio Lietuvai, neminėsiu ir vėlesniųjų arba jau mūsų amžininkų, nes jų būtų daug, tik ištarsiu du vardus, susijusius su mano Plungės kraštu –­ Julija Beniuševičiūtė Žymantienė-Žemaitė ir Vytautas Mačernis...

1988 metais, Atgimimo priešaušryje, parašei gražų eilėraštį Vasario 16-ajai („Beržai randuotieji“). Apdainavęs Valančiaus, Basanavičiaus ir Kudirkos Aušrą, tvirtinai, kad prie Lietuvos „neblimpa patyčios nei purvai“. Ir tvirtu balsu teigei, kad už „Tavo (Lietuvos) laisvę eisime pralieti ir prakaitą, ir kraują –­ nieks nesulaikys!“ Gerai pamenu: kartu stovėjome Baltijos kelyje, valiūkiškai džiaugėmės tūkstantine minia ir trispalvių gausa. Bet, regis, šiandien to tautinio pakilimo tarsi ir nebelikę... Kas nutiko Lietuvai?..

Lietuvai, manau, nieko nenutiko, nutiko lietuvaičiams ir lietuvaitėms. Tuos patriotinius žodžius parašiau avansu, kaip ir daug ką 1988–1990 metais darėme avansu, nesitikėdami atsiimti. Aš pats jaučiausi Lietuvai skolingas, todėl nepabėgau gyventi į užsienį, nekeikiu jos dėl to, kad po dvidešimties Nepriklausomybės metų dar negyvename taip, kaip švedai ar suomiai. Nusivylimas seimais bei vyriausybėmis man nereiškia nusivylimo Lietuva. Aš ją dar labiau myliu ir sergėju. Kaip? Aiškindamasis tikrąsias vertybes nuo tariamųjų, padarydamas viešą savo praeities vingių bei kolaboravimo atgailą. Tu apie ją gerai žinai...

Taip, žinau. Tas garsusis Tavo išpažinties laiškas, paskelbtas 2007 metų rugsėjį „Lietuvos aide“, buvo daug kam netikėtas ir labai nuoširdus, – jį man atsiuntei internetu, atsispausdinau ir tebesaugau. Įdomu, ko siekei tokiu nestandartiniu atvirumu? Juk galėjai, kaip ir kiti, anuomet „įmerkę uodegas“, pratylėti, nes ir valstybės įstatymai gina tokius tylenius.

Galėjau, bet tam reikėjo eiti jau į laisvos Lietuvos saugumą ir prisipažinti „bendradarbiavus“. O aš toks nesijaučiau, priešingai – man atrodė, jog esu nukentėjęs nuo sovietų valdžios. Jaunystėje disidentas V. Sevriukas atnešdavo man „samizdato“ leidinį „Chronika tekuščich sobytij“, buvo įtraukęs į diskusijų klubą, kurį apie 1970-uosius saugumas išvaikė, o mane nežinia kas įskundė, tad 1971 metų sausį į kambarį Vilniaus universiteto „Tauro“ bendrabutyje pasibeldė saugumiečiai ir išsivežė į „rūmus“. Tuose „rūmuose“ laikė neilgai, bet gąsdino, kaltino antitarybinėmis nuotaikomis ir, aišku, kvietė „bendradarbiauti“, tai yra pranešinėti apie sovietų valdžios priešus... Taigi atsidūriau dviprasmiškoje padėtyje – esu neva disidentas, už tai apkaltintas, suimtas ir dabar verčiamas savo neprieteliams „padėti“; supratau, kad būsiu persekiojamas, varžomas. Keleriems metams buvau įveltas į katės ir pelės žaidimą, kurį jau 1992 metais „Gimtajame krašte“ rašytame straipsnyje pavadinau voro ir musės žaidimu. Tas žaidimas man daug kainavo sveikatos – alino dviprasmiška padėtis, nerimas, tai paveikė ir kūrybą, nes teko kai kur savo mintis, sumanymus varžyti, kai ką nutylėti, žodžiu, veidmainiauti. Todėl, kai pamačiau, kad Liustracijos užsakovai ir vykdytojai nelabai gilinasi į aplinkybes, ir visus, tiek priverstus, tiek savo noru pasirašiusius bendradarbiavimo sutartis, grūda į tą pačią Prokrusto lovą, sunerimau – negi ir aš, asmeniškai nukentėjęs nuo KGB, būsiu apšauktas agentu, kaip pasielgta su V. Čepaičiu, V. Girdzijausku?

O ar buvai parašęs pasižadėjimą bendradarbiauti?

Po ilgokų išsisukinėjimų vieną dieną, kad ir atžagariom rankom, buvau priverstas tai padaryti. Minėtame straipsnyje „Musė –­ voro kolaborantė?“ („Gimtasis kraštas“, 1992, vasaris) aš dar trečiuoju asmeniu (taigi, dar neutraliu) gana argumentuotai aiškinau šitą dalyką, bet, gaila, į mano argumentus liustracininkai neatsižvelgė ir toliau mezgė savo voratinklį. Manau, kad nei Tu, nei daug kas negalvoja, kad čia lemiamu įkalčiu kaltintojams gali būti koks formalus raštelis, pasižadėjimas ir panašiai? Objektyviau suvokiantieji sovietinę praeitį žino, kiek daug būta bendradarbiavimo su sovietų valdžia, su Komunistų partija, su represinėmis struktūromis be jokių raštelių ir pasižadėjimų. Ne veltui į kilusių diskusijų sūkurį mano pozicijoms artimi autoriai mesdavo tokį, sakytume, patį aukščiausią kolaboravimo faktą – Algirdas Mykolas Brazauskas, būdamas Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pirmuoju sekretoriumi, net pagal pareigybę vadovavo KGB Lietuvos padaliniui. Tai kaip suderinti jo biografijoje Komunistų partijos pirmojo sekretoriaus, KGB šefo ir laisvos, nepriklausomos Lietuvos Prezidento bei Premjero pareigas? O juk sovietinio palikimo aukštų pareigūnų, nomenklatūrininkų naujosios Lietuvos valdžioje buvo daug.

Tad raštelių, popierėlių, kaip įkalčių, ieškojimas, įstatymais nesutvarkius aukščiausio rango komunistinių veikėjų „liustracijos klausimo“, buvo tik visuomenės kiršinimas, ką toliaregiškai įžvelgė poetas Vaidotas Daunys, tvirtai teigdamas, kad ne pasireiškiantys resovietizacijos recidyvai trukdo desovietizuoti naujosios Lietuvos tikrovę, bet jos demonizavimas. Gaila, kad taip anksti nutrūko Vaidoto Daunio gyvybės siūlas...

Tikriausiai Vaidoto Daunio taiki pozicija, apskritai didelis jo populiarumas visuomenėje būtų tą socialinį nesusivokimą sumažinęs?

Neabejoju. „Lietuvos ryto“ savaitiniuose „Šeštosios dienos“ komentaruose jis ne tik apmąstydavo aktualias temas, bet ir duodavo konkrečių pavyzdžių, kaip siekti santarvės tautoje. Įdomi man pasirodė ir poeto Almio Grybausko išversta ir parengta knyga apie pirmąjį ilgametį Čekijos prezidentą Thomasą Masaryką (1850–1937). Įsidėmėtinos šio politiko moralinės nuostatos, kuriomis jis rėmėsi, kurdamas valstybės koncepciją. Septyniolika metų iš eilės (1918 –1937) jis vadovavo savo šaliai. Kuo paaiškinti tokią sėkmę? Gal tuo, kad buvo plačių pažiūrų, universali asmenybė: ir žurnalistas, ir pedagogas, ir mokslininkas, taip pat ir giliai tikintis krikščionis? Dar savo karjeros pradžioje Masarykas tvirtai pareiškė: „Aš remsiuosi tik praeities gėriu.“ Jis manė, kad praeitis negali būti vienareikšmiškai vertinama, ji visada esti dualistinė. Taigi itin svarbu, ką politikas iš praeities pasirenka.

Kai perskaičiau Vytauto Girdzijausko autobiografinę knygą „...trylika tekstų apie vieną gyvenimą“, pašiurpau, suradęs joje, atrodytų, baisiausius kaltinimus naujajai Lietuvai. Tačiau tie kaltinimai autoriaus yra logiškai pagrįsti ir asmenine kančia iškentėti – sovietų valdžios už „antitarybinę veiklą“ jis buvo nuteistas ir išsiųstas į Sibiro lagerį... Taigi sovietinės santvarkos jau gerokai aplaužytos biografijos literatas dar kartą lamdomas jau toje Lietuvoje, už kurią jis sovietmety kentėjo! Jeigu liustravimo absurdiškumas talentingą literatą, ryškų intelektualą vertė galvoti apie emigravimą ir netgi apie savižudybę, tai, matyt, tikrai verta apkaltos visa mūsų valstybės teisėtvarka ir santvarka, besimėgaujanti demokratijos emblema! Valstybė, konstitucija, teisėtvarka negali būti emblema, ji privalo būti skydu savo žmonėms.

Tikriausiai Tau nemalonu apie visa tai kalbėti, tokius dalykus prisiminti, tuo labiau 70-mečio išvakarėse?

Nemalonu, bet reikia... Ir Tu, ir aš esame parašę daug straipsnių apie literatūrinius herojus, apie tai, kaip jie kovoja su gyvenimo blogybėmis, neteisybe ir su neigiamais veikėjais. Tačiau dar vieną Romaną, ir patį objektyviausią, rašo pats Gyvenimas, ir savo personažais padaro mus pačius net neatsiklausdamas. Toks Romanas yra žymiai rūstesnis už literatūrinį, nes čia kiekvienas personažo (t. y. mūsų pačių) žingsnis, veiksmas, poelgis yra baigtinis, lemiamas. Tokiame romane nebūna rankraščių, kelių variantų ar naujų perleidimų. Viskas jame – vienkartinis įvykis.

Nori pasakyti, kad Gyvenimo Romane personažams nelieka šansų pasitaisyti, tobulėti?

Galimybės lieka, bet žmogaus pasitaisymo ir tobulėjimo kaina labai didelė. Tikrovė nurungia literatūrą, ir dramatiškiausia yra tai, kad neretai žmogus suvokia klydęs, nusikaltęs paskutinę gyvenimo akimirką, kai jau atsitiesti nebelieka laiko.

Tačiau gerai, kad jis bent suvokia tai, ir krikščionių religija tą paskutinę atgailą labai vertina... Savo eilėraščių knygos „Plastėk, širdie!“, kurią dar vadini „lyriniu kritiko dienoraščiu“, eilėraštyje „Tostas“ keli tostą už tą gyvenimą, „kurio dievų prašei ir velnius keikei“, „kuriam dejuoja ąžuolai lūžtą“, ir darai išvadą, kad būtent „tokio gyvenimo mums tikriausiai reikia“… Ar šie žodžiai nereiškia atsiradusio pesimizmo Tavo pasaulėjautoje? Šita dvasios ypatybė, kiek menu, Tau buvo visada svetima...

Ne visai taip... Nors iš tėvų paveldėjau šviesią pasaulėjautą, bet nuo vaikystės esu ir gana dirglus, nervingas. Tai charakterio, nervų sistemos dalykai. Ir tu, ir kiti kurso draugai mane matėte dažniau linksmą, dainuojantį, šokantį. Bet muzikantai, šokėjai, dainininkai moka ir liūdėti, ir nežinia, kas jiems nutiktų, jeigu nepadėtų ta linksmoji mūza. Įlįsti į kito vidų labai sunku. Ir pačiam save suvokti nelengva, todėl ir valdyti save sudėtinga, daug kas to nesugeba. Ne veltui egzistencialistai teigė, kad žmogaus yra tik tiek, kiek jis save susikuria, pats susiformuoja. Sørenas Kierkegaardas didžiulį veikalą parašė apie „baimę ir drebėjimą“, o Albert’as Camus žmogaus gyvenimo prasmę prilygino Sizifo akmens ridenimui į kalną… Sovietų laikai, su kuriais sutapo mūsų jaunystė, buvo palankūs bent tuo atžvilgiu, kad plačiai propagavo optimizmą, didvyriškumą, romantiškumą, kas jaunai sielai visada tinka. Ir kai šiandien atsiverčiu savo, aštuoniolikmečio, dienoraštį, rašytą gyvenant Kaune, dirbant frezuotoju gamykloje, tai jame randu tokių pasažų apie žmonijos ateitį, visuomenės tobulinimą, padedant komunizmo idealams, kad net ausys rausta. Taigi paviršutiniško idealizmo ir maksimalizmo manyje buvo su kaupu, ir jei ne sovietinės sistemos veidmainiškumas, paradiškumas, nuolatinis santvarkos priešų ieškojimas, tai anuomet diegiamas patriotiškumas, aktyvumas, herojiškumas būtų galėjęs ir mane harmoningiau suformuoti...

Deja, mano ir dar daugelio jaunų žmonių šviesią pasaulėjautą ir kaimietišką optimizmą traumavo būtent sovietinės sistemos veidmainiškoji, represinė, ranka. Jos spaudžiamas, įgimtą optimizmą jau gerokai atmiešiau propagandinės ideologijos nuodais. Ir literatūros kritikoje neretai aukštinau klaidinančio optimizmo kupinus kūrinius, aktyvius herojus. Laisvoje Lietuvoje tie rožiniai akiniai nukrito ir rašytojų kūryba iškilo tikrojoje šviesoje (matėsi jinai ir anksčiau, tik tarsi pro šydą). Atsivėrė anksčiau tendencingai apeinami rašytojų ieškojimai, atradimai. Nebūčiau ėmęsis monografijos apie Vytauto Bubnio prozą, jeigu joje nebūtų man atsiskleidusios giliosios jos prasmės, metafizinės temos, sakraliniai motyvai, gražiai rezonavę mano paties išsilaisvinusioje dvasioje.

Amžius irgi daro savo, saulėlydis jau visai netoli. Vaikystė, jaunystė, gimtinė, tėvai, mirusieji iškyla pro nostalgišką prisiminimų ūką, gal toji ilgesio bei liūdesio nuotaika ir atrodo panaši į pesimizmą. Beje, paauglystėje man labai patiko ruduo ir Puškino eilėraščiai apie rudenį, apie licėjaus draugus, apie praeinantį laiką. Suvokiu, kad sieloje esu lyrikas, gal graudulingas kaip Jonas Aistis... Gal pasukau ne savo prigimties pašauktuoju dainininko ar poeto, bet studijų, išsilavinimo, įvairių teorijų padiktuotu kitų kūrybos teisėjo, t. y. kritiko keliu.

Ne Tu vienas abejoji dėl pašaukimo ir dėl tikrojo gyvenimo kelio. Atmeni, kaip Baltušis mėgdavo kartoti, kad gailisi netapęs puodžiumi. Nesek jo pavyzdžiu ir nesigailėk netapęs garsiu dainininku ar tokiu pat poetu. Esi įdomus literatūros vertintojas, o, svarbiausia, turi savitą biografiją, kurioje, kaip teigiama populiarioje dainoje, „mano metai – mano turtas“. O Tavo gyvenime yra daug gražaus, gal ir Tu, kaip minėtasis Prezidentas Masarykas, remkis praeities gėriu, tuo, kas gražu, prasminga. Jonas Strielkūnas viename eilėraštyje aiškino, ko nemoka ir nežino jauni poetai, dar galima būtų jį papildyti ištarme: ko neturi jauni... Jauni dažnai neturi būtent biografijos, tokios kaip Tavo – dramatiškos, iškentėtos. Tavo likimas atspindi rūsčią istoriją, todėl esi savotiškas jos veidrodis.

Ačiū Tau už paguodos ir padrąsinimo žodžius. Maniau, kad jie reikalingi tik jaunystėje, bet, pasirodo, kad neprošal ir artėjant saulėlydžiui...


2010 08 25


 

Skaitytojų vertinimai


63327. raimis2010-09-27 10:47
Ech, jūs, tarybiniai lietuvių tarybinės literatūros garbintojai....

63334. bobas2010-09-27 14:01
aš ir galvoju, ko tas Guščius taip puolė į bažnytėlę, pasirodo, atgailauja. gerai, kad pasaisakė už ką.

63348. Likimo ironija2010-09-27 21:23
Atsimenu: kramtau as kritiko duonele juoda O ka Esu ne toks jau abelis Kur reik baltos- baltai parodau Kur reik juodos - juodai be abejo

63379. jo2010-09-28 21:12
Atžagariom rankom,o pasirašė su velniu sutartį,tai ir įpuolė bažnytėlėn,tai ir atgailauja,suvisam žmogus be stuburo.

63382. vargu2010-09-28 22:34
vargu ar reikėjo dabar šito interviu, jei jau anksčiau apie tai buvote pasisakęs. Kiti dvidešimt kart daugiau pridaro, ir dar reikalauja, kad juos į katedrą įneštų

63391. eilinis2010-09-29 09:28
Mažutėliai komunistuojantys, AMB buvo didelis bonza, kur ten juos palyginsi.

63394. jona :-) 2010-09-29 14:14
Nedideliems šiuolaikiniams "didvyriams" noriu pasakyti, kad geriau jau patylėtų, negu kaltintų nieko nesuprasdami, nežinodami ir, svarbiausia, nepatyrę... Neduokdie, vėl rytiniai kaimynai"jam į vakarus eit lieptų...", esu tikra, kad pora metų pasispardę, užsinorėtumėt ir prozą ir poeziją rašyt, ir inžinieriais - elektronikais ar kokiais nors kitokiais "onikais" būt, ir geriau kokio nors fabrikėlio direktoriais arba bent jau vyriausio inžinieriaus pavaduotojais, kad nieks per daug kokiame nors ceche nestumdytų, būt... Ir pedagogais ir dėstytojais, tikrai norėtumėt būt... ir užu sienos norėtumėt nuvažiuot ir begalės kitokių ir..., o prošvaistės nesimatė jokios: buvo vienas ir visai nesmerktinas tikslas- gyventi... Žinoma, ne visi pasidavė, bet ne visiems ir buvo siūloma - bent paskutinius kokius du okupacijos dešimtmečius būdavo siūloma patiems gabiausiems...

63422. PAMENU2010-09-30 20:22
visos viniaus gatves tuscios tik centrinej guli ...

63427. katė2010-10-01 12:45
Šiek tiek meluojate, Jona, ne patiems gabiausiems, o paties patikimiausiems. Ta tradicija išlikusi ir šiandien. Bet kas man? Aš niekada gyvenime nenorėjau vadovauti ir nenorėjau, kad man kas vadovautų. Ir, žinote, kol kas pavyko :))

63429. jona2010-10-01 15:56
Mano miela kate, aš tikrai nemeluoju, tik sprendžiu apie aplinką kurioje visą laiką dirbau, t.y. pramonės įmones ir kitas organizacijas, kuriose man ir mano aplinkos žmonėms teko dirbti, tame tarpe ir mano artimiems žmonėms... Kalbu daugiausia apie anų laikų jaunus specialistus- maždaug po poros darbo įmonėje metų paaiškėdavo, kas kiek sugeba ir tada prasidėdavo pasiūlymai... Tuo klausimu turiu savo labai tvirtą nuomonę, nes pati tuose procesuose pagal savo pareigas dalyvaudavau... Apie pedagogus ar kokias kultūros įstaigas nekalbu, nes nieko nežinau... Tarp kitko, tiek aš, tiek visa eilė mano bendradarbių, kurių vaikai lankė mokyklas, buvome tvirtai įsitikinę, kad dauguma pedagogų tai yra didžiausi parsidavėliai ir labiausia drebantys dėl savo kailio... Nesupyk, nes šito jokiu būdu netaikau tau, bet galėčiau duoti daug pavyzdžių iš pokalbių su eile pedagogų dėl vaikų netinkamo elgesio, kurį buvo galima traktuoti, kaip politinį išsišokimą... O, kai prisimenu, kaip mano sūnaus bendraklasio, buvusio seimo nario Gintaro Šileikio mokykla elgėsi, kai saugumas jį pagavo leidžiantį antitarybinį laikraštėlį, tai jokių pasiteisinimų mokytojams nerandu: smulkiausiai ir stropiausiai jo tėvų bute kratą vykdė ne saugumo darbuotojai, bet kai kurie mokytojai... Atsiprašau, per daug įsijaučiau...

63431. katė2010-10-01 16:29
Testas kiekvienam, kuriam siūlomos aukštesnės pareigos, būdavo vienas – ar tapsi partijos nariu. Kas to testo neišlaikydavo, siūlymai baigdavosi. O mokytojų buvo visokių. Ir dabar visokių yra. Beje, ne tiek daug aš toje mokykloje dirbau. Aišku, ir aš visokių nesąmonių esu prikalbėjusi. Man nepatinka tik vienas dalykas – tuoj puolama aiškinti, kad sistema kalta. O tu, žmogau? Kodėl tik dabar tą sistemą įvardiji? Beje, p. Šileikis man ne pavyzdys ir ne autoritetas ir tas jo neva antitarybinis poelgis neturi tokios vertės, kokią norima suteikti. O direktorė gelbėjo savo kailį, nes buvo partijos narė, kuriai pavesta užtikrinti, kad vaikai būtų auklėjami komunizmo dvasia. Apskritai neverta kalbėti. Žmogus iš prigimties yra menkysta (ir aš taip pat), jam tik "trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto tereikia". Tai ir graibom tuos trupinius, srebiam gardų valgį prisidengę gražiais šūkiais ir dar įrodinėjam, kad esam niekuo dėti. Nepykite, Jona, čia ne jums, čia aš su savimi :))

63432. katė2010-10-01 16:57
O mokykloje, kai buvau mokinė, su lietuvių kalbos mokytoja visiškai atvirai tais klausimais kalbėdavome ir sakydavome, kad nebetoli jau ta diena...Man ji uždėjo tokį pamušalą, kad jokie partorgai neįveikė.

63435. jona2010-10-01 18:27
Kate, reikėjo G.Š. matyti tada, kai jam tebuvo 18 ir visi jo bendraamžiai stojo į universitetus ir institutus, o jis ieškojosi kokios nors pagalbinio darbininko vietelės... O, šiaip tai nesu linkusi pervertinti nei vieno primygtinai siūliusio save saugumo dėmesiui veiklą, gerbiu juos, bet ne garbinu... Kaip ir nejaučiu jokios neapykantos ar paniekos buvusiems partiečiams... O, šiaip, kate, tai jaučiu Jums sentimentus ir linkiu ko geriausios ateities sostinėje ir nemanau, kad dėl šiokio tokio pažiūrų skirtumą mums per taką perbėgo... kas?

63436. katė2010-10-01 18:38
Tikrai ne aš :))

63438. Petras2010-10-01 18:57
Guščius geras vyras. Jam nereikėtų čia prieš visus spaviedotis. Nemanau, kad jis ką nors įdavė, pasirašęs tą pasižadėjimą. Be to, Sevrukas, kiek jį pažįstu, nebūtų šmikio kvietęsis į savo susiėjimus. Kažin kur jis dabar? Štai kas buvo tikras maištininkas. Būtų gerai, kad apie jį kas nors brūkštelėtų.

63455. burkuoja balandžiai po langu: lipskis su guščium2010-10-03 01:33
Vienžo, kankinys. Kaip ir kiti čia komentuojantys dvasios galiūnai. Bepigu buvo tiems primityvams, kurie net pasirašyti nesugebėjo. Atsėdėjo savo lageriuose ir švilpavo sau sargaudami. Nei jiems mokslai grėsė, nei koks vadovaujantis darbas. Ir dabar tebešvilpauja, nes net jų vaikams užsienių universitetai ar gimtosios ministerijos nesisapnuoja.

63458. jona2010-10-03 13:10
Sutinku, kad kokius tris - keturis (manau nepilnai) okupacijos dešimtmečius buvo besaikiai kreipiamas dėmesys į socialinę ieškančiojo darbo kilmę, netgi į jo tėvų kilmę ir praeitį- dėl to nukentėjo labai daug žmonių ir dažnas nukvankęs komunistėlis galėjo duoti nurodymus žymiai protingesniems, o daugybė grįžusių iš tremties ar lagerio žmonių ir jų šeimos narių neturėjo teisės net gyventi Lietuvoje. Vėliau laikai keitėsi ir, bent pramonės įmonėse, svarbiausia buvo kvlifikacija... Užaugo nauja karta, šiek tiek lanksčiau žiūrinti į visokius partiškumus - pažįstu labai daug netik tremtinių, bet ir politinių kalinių vaikų, kurie dirbo aukštose pareigose ir netgi buvo nedidelių partinių organizacijų sekretoriais...

63461. Petras2010-10-03 16:45
Nelabai jis ką galėjo ir danešti, nes jo terpėj rezistencijom niekas rimtai neužsiiminėjo . Nebent koks paskui kaip superrezistentas apsireškęs komunistėlis. Mūsų intelektualioj kontoroj buvo toks danešikas, tai mes tyčia rūkydami visokių ereziškų niekų taukšdavom , kol jis nusispjovęs nueidavo. Ironija buvo pozicija, ji šiek tiek erzino ir, kiek suprantu, paskui padarė savo. Kai dėl septyniasdešimtmečiui skirto straipsnio, tai jis išties originalus, sveikinu Lipskį.

63466. katė2010-10-03 21:49
Miškinis grįžęs iš lagerio irgi pašlovino...Bet geriau būtų to nedaręs. Suprantu, žmogus – silpnas padaras, bet sakyti, kad taip elgtis padoru, mažų mažiausia nepadoru. Aš neturiu nieko prieš Guščių kaip ir prieš kiekvieną žmogų. Man nepatinka pats principas – imama aiškintis. Jeigu aiškinamasi, tai tuoj kyla įtarimas, kad yra ir kaltės pėdsakų.

63475. vienas toks balandis > katei2010-10-04 15:27
Cha! "tai tuoj kyla įtarimas, kad yra ir kATės pėdsakų." Perskaičiau ir mąstyklė užvirė ieškodama minties. Gerai, kad permečiau dar kartą :) Pritariu, kate: nesiteisinkit po laiko - neskanu. Geriau sakykit tiesiai: prisidirbau, daugiau taip nebedarysiu (nebent vėl grįžtų anie ir gundytų kokia užsienio kelione, kandidatine, daktarine ir pan.).

63482. Katė2010-10-04 18:11
Katės nesigundo. Pernelyg išmintingi padarai, kad lįstų į mėšlą, nebent netyčia pieną palieja. Prastai verda Tamstos mąstyklė. Reikia remonto. Bet vis tiek – gyvenkim draugiškai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:25:40 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba