Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-09-24 nr. 3299

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BALYS BUKELIS.
M. K. Č.
21
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Tikras autoportretas
2
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
booksfromlithuania.lt (I)
 GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ.
Lietuviškos knygos
(1998–2010)
31
• XXI tarptautinis literatūros festivalis
„Poetinis Druskininkų ruduo 2010“

KNYGOS 
• RITA REPŠIENĖ.
Vaduojantis iš praeities, priklausomybės ir kitokių nelaisvių
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POKALBIAI 
• ALFREDĄ GUŠČIŲ kalbina STASYS LIPSKIS.
Remtis praeities gėriu.
Keletas „nepatogių“ klausimų Jubiliatui...
21

TEATRAS 
• Su ASTA STANKŪNAITE kalbasi VIKTORIJA IVANOVA.
Jauni lėlininkai nebijo „šauti pro šalį“
• RIDAS VISKAUSKAS.
Penktą sezoną – mylimi ir laukiami

KINAS 
• PIERRE MARCABRU.
Prisiminkime – besityčiojantis Chabrolis visuomet šaltakraujiškai stebi ir rodo įtūžį saviesiems
1
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Paskutinis Lietuvos partizanas
pagal Algimantą Maceiną

DAILĖ 
• JUOZAS ADOMONIS.
Žiedimas – Vytauto Valiušio aistra
3
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Šildantis ne tik akis
1

MUZIKA 
• GIEDRĖ KAUKAITĖ.
Rimas Geniušas: „Mąstymas viską lemia“
7

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Anykščiuose – išeivijos dailės paroda
„Dovana Nepriklausomai Lietuvai“
1

POEZIJA 
• INDRĖ VALANTINAITĖ.
15

PROZA 
• JONAS MIKELINSKAS.
Žmogelis,
arba Paskutinė meilė
3

VERTIMAI 
• VÁCLAV PANKOVČÍN.
Gražios bus laidotuvės
9

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Menas
9

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Pamario pažintys
1

DE PROFUNDIS
Čia krankliai sukrankė dar garsiau,
ant platformos krašto sustojo – ar man vaidenasi?!
 
• JURIS ZVIRGZDINIS.
Zuikio pasakojimas
1

Šatėnų prieglobstis 
• Dvidešimt šeštoji savaitė46

AKTUALIJOS

Lietuviškos knygos
(1998–2010)

In memoriam

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

Jau seniau esu pastebėjusi, kad įspūdis reiškinį charakterizuoja taip pat gerai, kaip ir faktas. Tad prisimindama bendravimą su „Lietuviškų knygų“ merginomis, remsiuosi įspūdžiais, juolab kad bendravimas buvo punktyriškas, tik keletą kartų esu kaip rašytoja vykusi į užsienį, knygų muges, ne visada tie kvietimai buvo susiję su šia viešąja įstaiga.

* Aušrinė Jonikaitė, buvusi darbuotoja Inga Nostytė ir Gintautė Žemaitytė nemylėjo Lietuvos rašytojų, bet mėgo lietuvių literatūrą. Tai išsiaiškinau 2004 m. jau vidurnaktį Vokietijoje, itališkoje kavinėje, kurioje anksčiau buvo skalbykla. „N rašytojas yra grafomanas“, –­ pasakiau mane ir K. Platelį lydėjusiai į Leipcigo knygų mugę Aušrinei. „Man – jūs visi vienodi“, – atrėžė ji. Tokie žmonės ir turi užsiimti literatūros sklaida: be asmeninių simpatijų, nepasiduodantys kitų įtakai ir ambicijoms, neklausiantys patarimo, ką kviesti į užsienio knygų muges, o ko ne.

* „Lietuviškų knygų“ darbuotojos pasižymėjo diskretiškumu. 2009 m. pabaigoje sužinojau, kad D. J. Rosso išverstą vieną mano esė JAV leidykla numato įtraukti į planuojamą išleisti Europos rašytojų rinkinį. Paskambinau į „Lietuviškas knygas“ paklausti, kas dar iš Lietuvos buvo atsiuntę savo apsakymus. (Projektą kuravo kaip tik ši viešoji įstaiga.) Turbūt Gintautė atsakė: „Daug kas.“ Nesuteikimas progos pasijusti geriausiam tik palaiko talentą. Kaip sakė F. Ranevskaja visai neseniai „Šiaurės Atė­nams“ – „Talentas – tai nepasitikėjimas savimi bei savo trūkumais. Viso šito nesu aptikusi vidutinybėje.“

* „Lietuviškos knygos“ buvo gerų vadybininkių smalsi įstaiga. Tai įrodant pakaktų aprašyti vieno leidėjo ar rašytojo iš svetur prisijaukinimo istoriją ir papasakoti, kas iš to išėjo. Siužetų ir knygų buvo daug. Merginų veidus, dar jų nepažinodama, sutikdavau įvairiuose literatūros renginiuose, kur biurokratinio tipo žmonės tik prisiregistruoja reikalingiems žmonėms nepriekaištinga šypsena. Tuos valdininkus iš minios skiria profesinė diplomatų liga art­ritas –­ dešinės rankos trys pirštai būna nežymiai nukrypę nuo taurės laikymo. „Lietuviškų knygų“ merginos ta liga nesirgo.

* Aplinkybėms prispyrus, „Lietuviškų knygų“ komanda veikdavo kaip gelbėtojos. T. y. teikdavo logistinę, lingvistinę, psichologinę ir antgamtinę pagalbą. (Savo akimis mačiau, kaip Leipcigo traukinių stoty Aušrinė pakeitė žiemos laiką į vasaros, kai paaiškėjo, jog K. Platelis vėluoja į lėktuvą). Merginos per keletą minučių sugebėdavo įtikinti, kad scenoje rašytojui nereikės su tautiniais drabužiais šokinėti per degantį lanką ir atmintinai išvardyti populiariausios Islandijos roko grupės muzikantų pavardžių. Turint omenyje, kad tikrai geri rašytojai yra neurotikai, emociniai vampyrai, tinginiai, egoistai, nepunktualūs, tris kartus išsiskyrę, todėl itin jautrūs, nesigaudantys svetimuose miestuose, alkoholikai, išsiblaškėliai ir patologiškai taupūs, tai užsienio kelionėse juos lydinčioms „Lietuviškų knygų“ merginoms galėjo būti kaip kompensacija paskiriami kokie verslo pietūs (su spaudos magnatais iš Rytų) ir dalykiškos vakarienės (su verslininkais iš Saudo Arabijos).

* „Lietuviškos knygos“ buvo labai gyvybinga ir vaisinga įstaiga. Išleistas knygas, suorganizuotus renginius, užmegztus kontaktus su leidėjais galima rasti viešose ataskaitose. Bet yra dar vienas labai svarbus dalykas. Per trejetą bendravimo su ta įstaiga metų suskaičiavau, kad ten gimė trys kūdikiai. Motina, kuri dainuoja lopšinę, yra pakeliui į tobulą prozodiją. (Nežinau tiksliai, kas ta prozodija yra, bet ne be jos pagalbos J. Brodskis gavo Nobelį).

Jei teisingai suprantu, niekas nesupranta, kodėl buvo likviduota VšĮ „Lietuviškos knygos“. Ji buvo įkurta ir leidėjų, o likviduota – tik biurokratų.

Manau, kad kitas pasaulinis karas įvyks ne tarp civilizacijų, kaip buvo numatęs S. P. Huntingtonas. Ir ne Žalieji bus karingiausioji globali kovojanti jėga XXI a. pradžioje, kaip spėjo A. Štromas. Karas įvyks tarp biurokratų ir liaudies. Jis užsiliepsnos kiekviename žemyne, šalyje, kiekvienoje ministerijoje, institucijoje, savivaldybėje. Jėzau merija, koks jis gali būti viską apimantis... Žmonės kausis nepaisydami nei religijų, nei rasės, nei skonio, nei amžiaus, nei išsilavinimo, nei gėdos. Po karo neliks subordinacijos, lojalumo ir baimės. Tik kompetencija ir laisvė. Vėliau tie karai persikels į kieno nors knygą, nors daugelis žuvusiųjų, kaip paprastai nutinka, liks anonimiški: „Paskui juos apglobdavo šalta naktis, laužydavo rankas ir kojas, gniauždavo kvapą, prislėgdavo sunkuliu pakaušį. Laisvė neturėjo ribų, ji buvo plati kaip ir žemės plynė, graži ir žiauri kaip šviesa, švelni kaip vandens akys. Kiekvieną dieną, sušvitus pirmiems aušros spinduliams, laisvi žmonės žygiuodavo į pietus, link savo namų, ten, kur niekas kitas nemokėjo gyventi. Kiekvieną dieną tais pačiais judesiais užberdavo laužų pėdsakus, užkasdavo išmatas. Atsigręžę į dykumą, melsdavosi be žodžių. Paskui iškeliaudavo, dingdavo it sapne.“ (J. M. G. Le Clezio)



Anketa „Lietuviškų knygų“ bičiuliams


1. Kaip konkrečiai teko bendradarbiauti su „Lietuviškomis knygomis“?

2. Koks įspūdis apie šios organizacijos veiklą (prasmingumą, kokybę)?

3. Ką manote apie įvykusią „reorganizaciją“?


GINTARAS GRAJAUSKAS:

1. Teko bendradarbiauti nuo pat pradžios, nuo 2002-ųjų metų Frankfurto knygų mugės, kurioje anuomet Lietuva buvo garbės viešnia. Didele dalimi „Lietuviškų knygų“ dėka Lietuvai su minimaliomis išlaidomis anuomet pavyko pasirodyti geriau nei daugeliui turtingesnių šalių. „Lietuviškos knygos“ akivaizdžiai įrodė, jog darbo sėkmę lemia ne astronominės renginiui skiriamų pinigų sumos. Drįsčiau spėti, jog tai ir buvo jų pabaigos pradžia: projektinėje kultūroje, vis akivaizdžiau virstančioje gigantiška pinigų plovykla, tokie akibrokštai itin nepageidautini.

2. „Lietuviškos knygos“ – vienintelė realiai veikusi organizacija, užsiėmusi lietuvių literatūros sklaida užsienyje. Gaila ir pikta, kad tenka rašyti būtuoju laiku. Šita mikroskopinė (berods trys žmonės ir buhalterė?), biudžetui juokingai menkai kainuojanti įstaiga buvo pavydėtinai veikli, mobili ir užsiimanti realiu darbu, o ne mistinių koncepcijų kūrimu ar asmeninių ambicijų tenkinimu. „Lietuviškos knygos“ tikrąja to žodžio prasme tarnavo lietuvių literatūrai.

3. Vienareikšmiškai: tai milžiniška klaida. Katastrofa, kurios priežastys –­ arba visiškas neišmanymas, arba sąmoningas lietuvių literatūros žlugdymas. Kokiu eufemizmu tai bedangstytumėm, iš tiesų tai ne reorganizacija, o puikiai veikusios įstaigos – vienintelės, iš tiesų dariusios rimtus darbus lietuvių literatūrai, sunaikinimas. Sunkiai protu suvokiama situacija. Kieno tai darbas – diversantų ar analfabetų, sunku spręsti. Ir tų, ir anų Lietuvoje turime į valias.

________________________________

VANDA JUKNAITĖ:

1. Su „Lietuviškomis knygomis“ teko kartu dirbti   dalyvaujant Frankfurto, Geteborgo, Vilniaus knygų mugėse. Taip pat jos tarpininkaudavo bendraujant su   vertėjais, teko dalyvauti jų rengiamuose vertėjų seminaruose, kurių tikslas buvo supažindinti užsienio vertėjus su lietuvių literatūra.

2. Tai buvo maža, tačiau neįtikėtinai veikli darbo grupė, regis, nepastebimai suradusi kelius ir  takelius, kad pasaulio erdvėje lietuvių literatūra taptų pažįstama sąvoka. Vienas, jei ne vienintelis iš sėkmingų, nuolat veikiančių projektų, pristatančių Lietuvą pasaulyje.

3. Jei buvo atšauktas ministras, kaip netinkamas eiti pareigas, tai turi būti atšaukti ir netinkami jo sprendimai. Juk naikinama gyvybinga struktūra, suteikiant pirmenybę sukalkėjusioms. Tą, kas jau veikia, turėtume  palaikyti ir skatinti, o ne naikinti.

________________________________

SIGITAS PARULSKIS:

1. Dalyvavau daugelyje knygų mugių, literatūros festivalių, teko dirbti ir seminaruose su vertėjais, ir dažniausiai tai buvo kaip nors susiję su „Lietuviškomis knygomis“. Visuomet jaučiau jų vadinamąjį logistinį darbą. Kita vertus, važinėdamas po tokius renginius dažnas net nepagalvoja, kas visa tai sutvarko. Tarsi viskas vyktų savaime. O taip nebūna.

Be abejo, galiu klysti dėl konkrečių darbų, kuriuos nuveikė (ar ne) LK, bet kai ši organizacija rengdavo kelionę (bendraudavo su organizatoriais, vertėjais, rengdavo tekstus ar kitokią informacinę medžiagą) būdavau ramus ir jausdavausi saugus. Tai didelis dalykas rašančiajam.

2. Tačiau svarbiausias dalykas, ką pagalvoju, – būtent „Lietuviškų knygų“ dėka pasijutau normalus europietis. Dabar kalbu galbūt apie pačią LK idėją –­ jeigu ne išvažiavimai, jeigu ne visi tie kartais atrodantys varginantys ir rutininiai festivaliai, niekad nebūčiau pažinęs ar bent prisilietęs prie tikrosios – senosios ir naujosios –­ Europos. Viena baisiausių šiuolaikinės Lietuvos rykščių – provincialumas, ribotumas, tamsumas, uždarumas. LK kaip tik ir laužė šiuos barjerus, ir man labai pasisekė, kad dalyvavau šiame procese. Tikiuosi, dar tebedalyvauju. Kad ir kaip būtų, esu labai dėkingas ir konkretiems LK dirbusiems žmonėms, ir šiai organizacijai, šiai idėjai apskritai.

3. Apie reorganizaciją nelabai ką ir žinau. Aiškus vienas dalykas – ryšius su užsieniu užmegzti trunka ilgai ir tai nelengvas dalykas. Nutraukti juos paprasta. Ryšius suprantu ne kaip adresų ir telefonų sąrašą, juk bendraujama asmeniškai, žmogus kreipiasi į žmogų, ne į organizaciją. Todėl galiu tik apgailestauti, jeigu bus atsisakyta per šį laiką sukauptos asmeninės LK dirbusių žmonių patirties, pažinčių, ryšių ir pan., teks pradėti visą darbą iš pradžių. Su neišmanėliais niekas nenori prasidėti. Nežinau juridinių, politinių ar kokių dar aspektų, kurie gaubia šią reorganizaciją, tačiau manau, būtų užtekę pakeisti LK statusą, jeigu jau ankstesnis buvo pavojingas valstybei. Kažkodėl lietuviškos reorganizacijos visuomet kelia nepasitikėjimą ir slogius įspūdžius. Galbūt tai klaidingos nuojautos.

________________________________

EUGENIJUS ALIŠANKA:

1. Su „Lietuviškomis knygomis“ esu daug bendravęs ir kaip autorius, ir kaip žurnalo redaktorius. Remiant „Lietuviškoms knygoms“ buvo išleistos mano poezijos knygos Rusijoje, Švedijoje, Olandijoje, esė knyga Vokietijoje. „Lietuviškos knygos“ buvo skyrusios stipendiją vertėjai Jo Govaerts į olandų kalbą, ši buvo atvykusi į Lietuvą, ir čia mes turėjome puikią progą padirbėti prie mano būsimos knygos. Bendradarbiavome ir Didžiojoje Britanijoje leidžiant mano sudarytą lietuvių poezijos antologiją „Šeši lietuvių poetai“. „Lietuviškų knygų“ bitės-darbininkės – Aušrinė, Inga, Kotryna –­ organizuodavo mūsų skaitymus, susitikimus įvairių tarptautinių renginių metu, knygų mugėse, rengė vertimų dirbtuves. Visko išvardyti neįmanoma, tiesiog jos atlikdavo visą matomą ir nematomą darbą. Mums, autoriams, belikdavo tik mūsų kūryba.

Bendradarbiavau ir kaip žurnalo „Vilnius“ redaktorius – gaudavau iš jų man reikalingą informaciją, įvairias medžiagas, savo ruožtu „Lietuviškos knygos“ atlikdavo bene svarbiausią žurnalo sklaidos pasaulyje darbą – žurnalas pasiekdavo knygų muges, leidėjus, „reikalingus žmones“.

2. Todėl pats nemaloniausias dalykas atsakinėjant į šiuos klausimus – kalbėti apie „Lietuviškas knygas“ būtuoju laiku. Šios mažos ir neįtikėtinai veiklios organizacijos uždarymas yra bene skaudžiausias smūgis lietuvių literatūriniam gyvenimui, nes šis šiandien nebeįsivaizduojamas be pasaulinių kontekstų. Krizės rūke pasirodė įmanoma vietoj sausų šakų nukapoti ir žydinčius medžius. Iš tiesų rašytojai turėjo stovėti su protesto plakatais priešais Kubiliaus langus. To nebuvo. Viskas vyko kaip blogiausiame sovietiniame scenarijuje, įsakais iš aukščiau, ir viskas „vardan tos Lietuvos“.

Prisimenu, prieš kokią dešimtį metų kviečiau į Poezijos pavasarį poetę iš Didžiosios Britanijos. Mano kvietimas buvo persiųstas jos agentei, ir toliau jau turėjau derėtis ir tartis dėl skaitymų, kelionės, honorarų ne su autore, o su agente. Rašytojai „Lietuviškų knygų“ asmeny turėjo tai, ko nė vienas lietuvių rašytojas negali sau leisti. Jos buvo daugiau negu agentas, jos ne tik palengvindavo rašytojo gyvenimą – jos rūpinosi lietuvių literatūros sklaida pasaulyje, Lietuvos įvaizdžiu. Ir darė tai neįtikėtinai efektyviai. „Lietuviškos knygos“ per dešimtį metų tapo patikimu pasaulio, bent jau Europos, kultūrinių institucijų, leidėjų partneriu, langu (perfrazuojant Petrą I) į lietuvių literatūrą. Jų darbų apimtys, projektai darė įspūdį, tarsi ties jais dirbtų mažiausiai pusė Kultūros ministerijos klerkų. Ir turbūt tik mes, rašytojai, lankydamiesi jų kambarėlyje palėpėje ar keliaudami kartu į tarptautinius renginius, dalyvaudami mugėse matydavome, kad visas tas krūvis gula ant poros „mergaičių“, kaip mes jas vadindavome. Kaip žinia, kokybė nepriklauso nuo kiekybės.

3. Ir todėl pikčiausia, kad imtasi šios mažos molekulės, gal net atomo, „reorganizacijos“. Būčiau labiau politiškai ar biurokratiškai įtarus, sakyčiau, kad kažkam nepatiko pernelyg savarankiška, kūrybiška veikla, kad valstybė žengia demokratiškose šalyse atgyvenusios centralizacijos linkme. Kaip kitaip paaiškinti, kad įstaiga, kurios veikla nebuvo dubliuojama jokios kitos institucijos, įstaiga, dirbusi neįtikėtinai efektyviai, tampa taupymo taikiniu? Vien krize ar Prokrusto lova negaliu pateisinti. Dešimtmetį kurtas vardas pagaliau pradėjo nešti dividendus lietuvių kultūrai, jos įvaizdžiui, ir to vardo netektis tikrai nebus kompensuota sutaupytais litais. Madagaskaro, to paties, į kurį vienas profesorius norėjo perkelti Lietuvą, čiabuviai malagasiai turi gražų fatalistinį posakį: „Geriau mirti rytoj negu šiandien.“ Tam, kad mirtų rytoj, o ne šiandien, jie užsiima kontrabanda, nepaisydami jokių draudimų kerta paskutiniuosius palisandro miškus. Ar reikia pridurti, kad jie naikina visą unikalią salos ekosistemą, visa tai, kuo Madagaskaras gyvas ir įdomus pasauliui? Po dešimtmečio kito net lietuviai ten nebenorės. Ar mes daug skiriamės nuo anos salos čiabuvių?

 

Skaitytojų vertinimai


63307. xX2010-09-26 18:16
tarp kitko, faktai nieko necharakterizuoja

63309. pasikrapštyk pakaušį 2010-09-26 19:33
ir sugalvosi, kad, pvz., faktas, jog kažkas garbina Če Gevarą, puikiai tą kažką charakterizuoja. Gal vertėtų ne tik pirmą sakinį perskaityti?

63311. xX2010-09-26 19:52
nieko panašaus. Garbina dėl ko - dėl to, kad pernai buvo ant bangos ir, suprantama, ant parduotuvių lentynų, ar dėl to, kad nori seimą nuversti? Taigi nieko tas tavo faktas nesako. Absoliut nieko. Nulį. Ir jokių išvadų iš tokio fakto nepadarysi.
Skaitau antrą sakinį.

63312. xX2010-09-26 20:05
toliau viskas kaip sviestu... Ech, ryšiai tie ryšiai. Įpiršinėjimo vamzdynas, kuriuo teka "tobulos" vadybos serumas. Bet kokį šlamštą galima prastumti... Niekada nemėgau to.

63315. jei garbina nuoširdžiai, 2010-09-26 20:46
liudija infantilumą, jei garbina tam, kad surinktų pajėgas, rodo klastą. Ech ryšiai ryšiai... Ir čia tinklininkas (tinklų adeptas) kalba? Ar tu apskritai ką nors nutuoki apie konkrečius darbus (va, išleido per tas LK Donalicijų ir kitus mužikus žemaičių ir Lieruvos persiškai. Ar būtinai tave patį, ne šlamštą, turėjo paplatinti po9 pasaulį, kad neinkštum?

63317. o pastarasis faktas (315), beje, liudija, 2010-09-26 21:56
kad kažkam trūko kantrybė.

63318. xX2010-09-26 22:00
na, matai, 63315, - jei šitaip, tai taip, jei anaip, tai kitaip. Iš tavo fakto, kad garbina - tik balutė liko.
O kur aš sakiau, kad apie mane patį turėjo persiškai japoniškai zulusiškai paplatinti? Net jei ir norėtų koks platintojas pasidarbuoti - neleisčiau.

63319. bent pora žingsnių į priekį 2010-09-26 22:11
galėtum pamąstyti? Pvz., apie faktų aibės sankirtą? / Dėl tamstos zulusiško paplatinimo: jei žmogus ką nors (net nežinodamas ką) a priori vadina šlamštu, jis tvirtai įsitikinęs turįs lobį (nutylėsiu, kokį). Jei jis, be to, už šviesią žmonijos ateitį, neturėtų gailėti savo lobio ir zulusams. Kur apsirikau?

63322. xX2010-09-26 23:54
nagi, pamąstykim drauge. Pabandykim nubrėžti liniją tarp domėjimosi kitomis kultūromis, akylios žvalgybos jų teritorijose ieškant tinkamų perliukų, ir savų "dievų" a la SP brukimo kitiems, "kultūros eksporto", lydimo džiaugsmingu riksmu "Iškišom dar vieną!". Jauti asimetriją? Šviesi žmonijos ateitis slypi ne mano "lobio" ar net lobio iškišime zulusams, bet kitokių (matymų) suradime ir sąskambių su mumis aptikime. Mes irgi gauname gerą šlamšto dozę, o kai neturim profesionalių kultūros medžiotojų, tai turim tenkintis surogatų srautu. Tarptautinis komercinių vadybininkų terorizmas.

63323. nusišneki jau vien todėl, 2010-09-27 00:20
kad nieko nežinai apie LK veiklą ir net nepabandai jos pavadinimo suvokti. "Lietuviškos knygos" ir reiškia lietuvių autorių "iškišimą", o ne kitų kultūrų žvalgymą ieškant tinkamų perliukų (šitai daugiau ar mažiau profesionaliai daro kiekviena leidykla, kurių šimtai). Tai viena. Dėl perliukų labai pralinksminai. Kam jie turi būti "tinkami"? Ir pamiršti vieną paprastą dalyką: kad kultūra nėra sportas, kur iš karto matosi, kas kiek iššoko, munetė ar įkalė. Patys zulusai (prancūzai, vokiečiai ir t. t.) savo genijus kartais tik po šimtmečio atkapsto (arba juos aptinka ir prikelia koks, anot tavęs, japonas). Antra vertus, kodėl gi čia staiga panūdai "profesionalių kultūros medžiotojų", užuot skatinęs "omnikratišką" sprendimą, ką "imti" ir ką "stumti"?

63324. xX2010-09-27 05:50
tai ir sakau - patys zulusai savų genijų neatranda dėl to, kad irgi neieško, o prastuminėja savo chebrytę. Ar pastebi, kaip antra ir pirma tampriai sukibę?

63337. Diogenas, išlipęs iš statinės2010-09-27 15:00
ieškojau žmogaus, nuo šiol ieškosiu genijaus. Tik jo išmatavimus prašyčiau pateikti.

63343. raimis2010-09-27 17:49
Laidotuves? O Parulskis zyzla ir pagyrunas didelis.

63347. xX2010-09-27 20:48
jei leisit, gerbiamiausieji, dar pakrtikensiu, nes nusibodo būti asocial-liberaliu - bent jau šiandien. Nesuprantu, pavyzdžiui, kodėl koks SiPa yra mūsų literatūros veidas. Arba Sorokinas (ne Pitrimas, aišku) - rusų. Gal tai ne veidai, o tiesiog kažkieno iškišti ar net patys save iškišę snukiai, beskonybės kombikorma? T.y. tik snukių formos. Nes daug kam turinio net nereikia - toks auklėjimo "apie juos šnekama" rezultatas. Ir jei leidyklos kažką steigė, tai ne todėl, kad perduoti, bet todėl, kad parduoti. Vienareikšmiškai.
... aš tik iš kito taškiuko į neabejotiną reiškinį pažiūrėjau - sėkmės medžioklėje. O poryt tapsiu romantiku, jei mane sumedžios kokia fėja rudens...

63353. xX2010-09-27 23:55
žiaurokai čia prirašiau. Gal, kai užmigsiu, paprašyt savęs ištrint save? Trigubas autorefleksyvumas gautųsi, o jei paprašyčiau vėl atstatyt, tai penkiagubas - dėl nakties. Nervina, kai trūksta kablelių. Kur SP pasisisisako, po "medžiagą)".

63354. to xX2010-09-28 00:50
tu girtas? nuo rudens ar nuo snapso?

63355. xX2010-09-28 06:51
kas leidžia atsirasti tokiems įtarimams? Gal net insinuacijoms?

63357. Karla2010-09-28 09:10
Esama tiesos, ypač apie iškišamus snukius t.y. propaguojamus autorius. Uždaryta firma elgėsi pagal savo simpatijas, todėl ir sulaukė tokios administratorių reakcijos. Jaunos damos būna kategoriškos, deja, seni valdininkai bailūs ir neįgalūs. Kaip pasirinkti? Kadaise tuos reikalus tvarkė rašytojų sąjunga, siūlė visam pasauliui Mieželaitį. LK visam pasauliui siūlė Parulskį. Galėtume sakyti _ skonio reikalas. Kažin...

63361. susidūręs2010-09-28 10:29
Kiek teko sutikti lenkų literatų - kuo nykesnis grafomanas, tuo labiau jam rūpi, kad ne tie Nobelius gavo

63366. katė2010-09-28 11:31
Taigi, niekas taip nedrasko pilvo kaip pavydas.

63369. petras2010-09-28 17:25
Galima sakyti, apsidžiaugiau. Mat tos damutės buvo tik klusnios kelių tipelių marionetės. Kita vertus, panašoka įstaiga turėtų būti.

63384. marionetės Petrui2010-09-28 22:37
norėtum būti mūsų tipeliu?

63389. dar viena siaurakaktiška reforma2010-09-29 02:57
"Lietuviškos knygos" buvo puiki, kūrybinga ir labai reikalinga organizacija ---- nes nepriklausoma! Daug įdomių, kūrybiškų projektų įgyvendino. Sudarė sąlygas lietuvių rašytojams būti verčiamiems į užsienio kalbas. Gaivaus oro gurkšnis ---- nes dirbo, o ne drebėjo, kad nesuardytų kultūros ministerijos ir rašytojų sąjungos valdininkų nusistatytos tvarkos ir nepergrupuotų kruopščiai puoselėjamo vertų populiarinimo lietuvių rašytojų sąrašo. O, neduok Dievuli, dar koks naujas kandidatėlis pasipainios! Apsaugok Viešpatie. Todėl ir "užraukė". Paprasta ir veiksminga. Patikrinta. Viskas juk turi būti kontroliuojama, centralizuota --- kaip senais gerais sovietmečio laikais. Na, kad būtų gražiau ausiai ir akiai, vietoje centralizuota galima sakyti globalizuota. Globalizuota po kultūros ministerijos ir r. sąjungos biurokratinio aparato vėliava. Ką gi, lauksime reformos rezultatų. Reformos mūsuose - tai prismaugimas. Bet ko kitokio, savarankiško.

63393. > Karla2010-09-29 13:22
o kas būtų idealiai "beskonė" agentūra? gal tokia, kuri duoda tam, kuris daugiau sumoka?

63398. susidūręs2010-09-29 16:25
gal ir taip, tik juokingas tas rašytojų sąjungos demonizavimas. Ji seniai jokios tvarkos nenustatinėja ir apskritai jokios galios nebeturi. Liniauskas, Jonuškaitė, Rutkauskienė kaip skonio diktatoriai? Čia jau net juoko už kadro nebereikia. Ministerija - kitas reikalas.

63402. kitas susidūręs2010-09-29 17:39
taip, buvo ir puikių dirbtuvių lietuvių literatūros vertėjams į kitas kalbas ir atvirkščiai. Ir finansavimą pramušinėjo įvairių užsienio fondų, labai kukliai prisidedant tai pačiai ministerijai.

63403. o ką norėtų 2010-09-29 17:40
pasauliui pasiūlyti Karla?

63421. ne tik parurski2010-09-30 20:20
siule visa ka turim geriausio, tai yra radvilaviciute, gaveli ir kt tikiuosi atsiras kazkas panasaus i LK IR TOS MERGINOS SAUNIOS TEN VEL DIRBS, NES LAIMES KONKURSA :)))

63428. to 634212010-10-01 15:23
lietuvių genijų niekas nesiūlė ir nesiūlys. Parulsio švogeriada yra jau tokia juokinga. Nejuokink. O laimėt konkursą gali tik švogeriai. Kaip ir rinkimus. Vis tiek geriausi lietuviai po rinkimų emigruoja, o genijai miršta, o kūriniai jų net nedega, nes nesukuriami.

63434. katė2010-10-01 17:26
Tai parurskis, tai parulsis. Apie ką jūs čia?

63442. terra2010-10-02 11:09
Čia, matyt, Ališanka uždarė tas knygas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:25:39 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba