Tikras autoportretas

Manyta ir dažnai tebemanoma, kad M. K. Čiurlionio paveikslas „Tiesa“ esąs jo autoportretas. Tokios prielaidos Pirmojoje respublikoje brovėsi į ekspozicijas ir literatūrą, o ypatingai jas įtvirtino įtaigus Salomėjos Neries eilėraštis „Viltis“ (siūlytas mat ir toks paveikslo pavadinimas):

Nūnai tu pats prieš mane tiesiai...

Varšuvos dailės mokyklos kolegos teikė šiam paveikslui pavadinimą „Genijus“, tad, žinant apie Čiurlionio kritišką refleksiją ir kuklumą, neįtikėtina, jog būtų save pasirinkęs modeliu panašiam apibendrinimui ar temai. Galų gale, pats yra aiškiai užrašęs pavadinimą „Prawda“ – „Truth“ fotografijų albumėlyje, kurį siuntė broliui Povilui į Ameriką. Žinoma, visada lieka galimybė, kad dailininkui ir nesąmoningai pasitaiko sufantazuoti veidą, panašų į save.

Tarp ankstyvųjų studijinių M. K. Čiurlionio piešinių neabejotinai yra jo profilis, dar ir datuotas 31 X 02, tačiau su inicialais J. M. (G. M.?) – čia beliktų įvairiai spėlioti. O kur sykiais jo piešta „iš natūros“ ranka, tai tikriausiai savo paties, nes praktiškai patogiausia. Šaržuoti dviejų bičiulių dailės studijoje arba miesto gatvėje piešinėliai –­ tai tikriausiai Gienekas ir Kostekas, Moravskis ir Čiurlionis, tik humoristiniu, ne portretiniu kampu. Save rimčiau dar nupiešė piešinių lape tarp kitų veidų, ir tiek.

Ir vis dėlto vienas pieštas autoportretas yra išlikęs.

Kadaise jo fotografiją man parodė, vėliau ir davė Valerija Čiurlionytė-Karužienė, rinkusi panašią medžiagą muziejui. Rodė abejodama, pati neskelbė ir nesiūlė skelbti, o buvau pernelyg mandagus ir neklausinėjau užsispyręs, kas tai ir iš kur. Taip ir liko, o pasirodo, jis tebesaugomas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune kaip nežinomo autoriaus darbas. Dar neaišku, ir iš kur gautas. Bet fotografiją turėjau ir dabar, vėl versdamas savo archyvą naujai knygai („Laiškų Sofijai“ kitas, praplėstas leidimas), ėmiau manyti apie tą piešinį kaip galimą iliustraciją. Mat knyga – ir apie Vilniaus-Palangos ir apie paskutinįjį Peterburgo laikotarpį, o piešinys pasirašytas rusiškai: Чурлянис, ir neabejotinai paties Čiurlionio. Kita vertus, veidas aiškiai jaunesnis už tą Čiurlionį, kurį matome M. Dobužinskio piešinyje arba 1908–1909 metų fotografijose.

Po parašu yra dar vienas žodis, dėl kurio teko šiek tiek pasukti galvą, atsikratant minčių apie Peterburgą. Tai ne apdovanojamo asmens vardas prasidedąs didžiąja A, bet visai paprastas dalykas ir nauja šviesa į praeitį. Arkadija! Užrašyta taip pat rusiškai. Taigi: Čiurlianis –­ Arkadija; ir autorius, ir vieta, ir laikas. 1904 m. vasarą Varšuvos dailės mokykla buvo surengusi dėstytojų ir studentų plenerą buvusiame Radvilų dvare Nieborove, netoli Lovičiaus miesto, būtent ano dvaro apleistame, todėl romantiškame, pseudoklasicistiniame parke, kuris vadinosi Arkadija. Iš to M. K. Čiurlionio gyvenimo laikotarpio turime ir žavių nuotraukų, ir kolegų prisiminimų – kadaise sudėjau į knygą „Vainikas Čiurlioniui“ (leidykla „Mintis“, 1980 m.). Tad ir dėl piešinio – autoportreto būtų lyg aišku, jei ne viena mįslė: kodėl pasirašyta rusiškai? Nei mokykla, nei Čiurlionis nebuvo tos dvasios. Čia tenka leistis į tolesnes, taipgi kiek romantiškas, prielaidas.

Tarp M. K. Čiurlionio privačių mokinių Varšuvoje (iš to gyveno) buvo Olga Brylkina, rusų generolo duktė, o šios vyresnė sesuo Lidija lankė Varšuvos dailės mokyklą kartu su M. K. Čiurlioniu. Arkadijoje tarp judviejų tarsi mezgėsi šis tas daugiau. Didžiojoje „visų“ nuotraukoje ant laiptų į „Dianos šventyklą“ M. K. Čiurlionis stovi lyg atskirai prie sienos, o greta matome čia pat ant laiptelio prisėdusią žavią Lidiją... Ši, deja, žvelgia į jai labiau imponavusį tapybos dėstytoją Konradą Kžyžanovskį. Išlikusiame jos dienoraštyje pasižymėta apie tas dieneles: „dėl Čiurlionio, tai jis tiesiog sako, kad draugystės tarp mūsų negali būti, ir tikina, kad jis dar ne visai mane įsimylėjęs...“ (pagal F. Rozinerio kn. „Himnas saulei“, 1974). Jei būtų tada nupiešęs jai atminimui savo portretą ir užrašęs būtent rusiškai, netektų niekuo stebėtis. Juk padovanojo jai „Ramybės“ versiją.

Vėliau Lidija tapo aktore Ryndina, gyveno Paryžiuje. M. Dobužinskis atsitiktinai susipažino su ja Berlyne, išsikalbėjo ir pranešė Lietuvos visuomenei, įskaitant muziejininkus, bent vienoje 1933 m. publikacijoje („7 meno dienos“) apie tokią ypatingą asmenybę, pažinojusią M. K. Čiurlionį ir galinčią daug papasakoti, turinčią net jo ankstyvųjų paveikslų... Gal iš čia atsirado ta antroji „Ramybė“. Po kelerių metų dar patarė M. Vorobjovui, rašančiam M. K. Čiurlionio monografiją, kreiptis į ponią Lidiją Ryndiną Paryžiuje. Paskui užėjo karas. Tad gali būti, jog M. K. Čiurlionio pieštas autoportretas, jeigu jį kas nors tuomet parvežė iš Paryžiaus, šiandien bus vienintelis dailininko rankos pėdsakas iš 1904 m. Arkadijos plenero.

Ir vienintelis tikras, tvirta ranka pieštas autoportretas.

2010 09 09