Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-04 nr. 3171

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS28
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

SIC! 
• LAIMINGŲ 2008-ŲJŲ!3

AKTUALIJOS 
• METŲ SANKIRTA: VERTINIMAI, PALINKĖJIMAI IR...32
• ĮTEIKTOS KULTŪROS MINISTERIJOS PREMIJOS

KNYGOS 
• „PORTOBELO RAGANA“4
• „MOTERIS KATEDRŲ LAIKAIS“
• „MUSĖS. PALĖPĖ.“
• „ŽVAIGŽDĖS BLĖSTA AUŠTANT“
• Neringa Mikalauskienė.
„ŠITAS BUS ELIS“
• Valentinas Sventickas.
RECENZIJA BE PINCETO
2
• (PA)SKAITINIAI
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Ineza Juzefa Janonė.
JAU TAS ROBERTAS ANTINIS...
5
• Armina Jonušaitė.
FLUXUS NEMIRĖ – FLUXUS TAPO MENU
10
• Jurga Sprindžiūnienė.
ŠEIMOS GYVENIMO RITMAS SPALVINGOSE AKVARELĖSE

KINAS 
• ŽIEMOS PARALELĖS

PUBLICISTIKA 
• Wojciech Jagielski.
VELNIO RATAS OČAMČIROJE

TEATRAS 
• VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS BERGENE

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS12

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
VISAGALIS LAIKAS
24

VERTIMAI 
• Octavio Paz.
NUTRŪKUSI ELEGIJA
4
• Paul Celan.
POEZIJA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 Kristina Savickienė.
LIETUVA – MENININKŲ ELDORADAS
1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Nikola Madzirovas.
POEZIJOS IŠNARPLIOJIMAS
• Mindaugas Peleckis.
NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI KATALIKŲ BAŽNYČIOJE (1)
42

KRONIKA 
• VISADA SVAJOK
• „POLIKLINIKA“

DE PROFUNDIS 
• REGINA-VĖLYVOJI SVAJA
• MINDAUGAS BRIEDIS4
• PALMIROS DZVONKAS FON FARŠAS SAPNININKAS (3)4

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
PASIKARTOJIMAI ŽUDO
• Vigmantas Butkus.
NETIKRAS ZUIKIS ŠIAULIETIŠKAI FENOMENOLOGIJOS PADAŽE
1
• Gintautas Mažeikis.
A. ŠLIOGERIS, J. BAUDRILLARDAS IR SITUACIONISTAI
1
• Arūnas Uogintas.
DAR KARTĄ APIE BIX
10
• DIALOGAI1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS

LIETUVA – MENININKŲ ELDORADAS

Kristina Savickienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
G. Labanauskaitė, M. Macevičius ir D. Katiliūtė su dramaturge ir režisiere Svetlana Dimcovič viešnagės Londone metu
Nuotrauka iš Menų spaustuvės archyvo

Sausio mėnesį „Southwark Playhouse“ teatre Londono publika galės susipažinti su Lietuvos teatro, kino, dizaino ir muzikos kūrėjų darbais. Lietuvos menų festivalyje, kurį rengia Menų spaustuvė ir LR kultūros ministerija, bendradarbiaudamos su Lietuvos ambasada Londone, ir kuris vyks tris savaites, bus parodytas trijų jaunųjų lietuvių dramaturgų pjesių premjeros, dizaino fotografijų paroda, gyvo garso koncertai ir šeši lietuviški filmai.

Menų spaustuvės projekto „Rašanti karta“ metu surengus konkursą buvo atrinktos trys pjesės, kurias statyti ėmėsi du britų teatro režisieriai su Londono „Southwark Playhouse“ teatro trupe. Galimybė išbandyti jėgas tarptautinėje scenoje teko trims jauniems dramaturgams: Gabrielei Labanauskaitei, Dovilei Katiliūtei ir Mariui Macevičiui. Sausio 7 d. įvyks spektaklių pagal jų pjeses „Skaudžiausia“, „Lėlė“ ir „Antoškos kartoškos“ premjeros. Spektakliai buvo pastatyti per tris savaites ir tiek pat laiko kasvakar bus rodomi scenoje.

Gruodį dramaturgai lankėsi Londone ir stebėjo, kaip su pjesėmis dirba režisieriai ir aktoriai, dalyvavo repeticijose, įsitraukė į kūrybinį procesą. Su kūrėjais kalbėjomės apie britų teatro ypatumus, laisvą pasirinkimą kurti Lietuvoje ir nacionalinės dramaturgijos badą.

Gruodį visi trys lankėtės Londone ir dalyvavote repeticijose. Kaip vyko darbas?

Gabrielė Labanauskaitė. Mano ir Dovilės pjeses režisuoja Svetlana Dimcovič, o Mariaus – Simonas Usheris. Londone įprasta repetuoti tris savaites, paskui tris savaites rodyti spektaklį. Kai nuvykome, jie jau savaitę repetavo. Turėjome galimybę visą savaitę bendrauti, atsakinėti į klausimus, taisyti pjeses, žodžiu, įsitraukėme į kūrybinį procesą. Buvome kartu su jais visą savaitę – o tai yra trečdalis viso tam skirto laiko.

Dovilė Katiliūtė. Aktorių iš viso yra 10. Kiekviena diena suskirstyta į dalis – repetuojama po 2 valandas. Rytais repetuodavo Gabrielės pjesę, per pietus – mano, vakarais – Mariaus.

Kaip sekėsi repeticijose jums patiems?

G. Labanauskaitė. Kai atvykome, jie jau buvo išsianalizavę visą medžiagą, liko klausimai. Pačios repeticijos vykdavo būsimose Lietuvos ambasados patalpose. Kasdien kiekvienas iš mūsų repetuodavo po dvi valandas, tačiau tas dvi valandas darbas vykdavo taip intensyviai, kad tekdavo gerokai paprakaituoti.

D. Katiliūtė. Aktoriai su režisieriais nuolat turėdavo klausimų dėl teksto – kodėl personažas turi elgtis vienaip, o ne kitaip. Ir jie klausdavo mūsų arba tiesiog diskutuodavo tarpusavy ir taip palengva eidavo į priekį.

Marius Macevičius. Su režisieriumi vienas kitą puikiai supratome. Režisierius repetuoja įtraukdamas aktorių į visą aplinką, todėl daug klausinėjo apie Lietuvos realybę ir apie tai, ką norėjau pasakyti vienu ar kitu.

Ar įmanoma dvylikos žmonių komandai pastatyti tris pjeses per tris savaites?

G. Labanauskaitė. Atrodytų vargiai įmanoma. Tačiau jie pripratę prie tempo. Kiek teko girdėti, aktoriai turi dirbti padavėjais ar bet kokį kitą darbą, jeigu nėra samdomi meniniam projektui. Žodžiu, kol vaidini, turi darbą, ir tau nereikia jokių papildomų uždarbio šaltinių, tačiau jei ne, esi tarsi už borto ir bandai plaukti kaip išeina – ieškoti papildomų darbų. Tad intensyviai dirbti aktoriams yra daugiau privalumas.

D. Katiliūtė. Kiek mums pasakojo, Anglijoje įpras­ta pastatyti spektaklį per mėnesį. Jie repetuoja ne teatruose, nes ten repetuoti yra prabanga.

G. Labanauskaitė. Kiek suprantu, nepriklausomai nuo teatro ar pastatymo apimties, įprasta repetuoti trumpai ir atitinkamai trumpai rodyti spektaklį.

Ar manote, kad toks darbo metodas galėtų prigyti Lietuvoje?

G. Labanauskaitė. Manyčiau, kad Lietuvoje tai vargiai prigytų – bent jau dėl finansinių priežasčių, nes Londone auditorija yra milžiniška, ir iš visos tos masės vis tiek atsiranda ateinančių pasižiūrėti. O pas mus žmonės nesusirinktų kasvakar – bet gal tai labiau socialiniai ir teatro lankymo tradicijų veiksniai. Be to, jei tas tris savaites, kai rodomas spektaklis, esi išvykęs, vadinasi, to spektaklio niekada nebepamatysi. O mes Lietuvoje vis dėlto dažnai turim galimybę pamatyti spektaklį jei ne vienais, tai kitais metais.

D. Katiliūtė. Pritariu Gabrielei, kad pas mus tai tikrai nepritaikoma, nes Londone gyvenimo tempas yra greitas. Lietuvoje viskas lėčiau, lietuviai pripratę, kad tą patį spektaklį gali pamatyti po dviejų ar trijų metų. O ten pasiūla yra labai didelė, tad jei pasigauni kokią nors idėją, turi įgyvendint ją kuo greičiau. Jei to nepadarysi, negali būt tikras, kad kas nors tavęs neaplenks.

Kokie netikėtumai ir atradimai jūsų laukė Londone?

G. Labanauskaitė: Bendradarbiavimas ir bendravimas reikalingas visada – ar tai būtų Londonas, ar Vilnius. Tai ypač svarbu tarp režisieriaus ir dramaturgo, tarp dramaturgo ir aktorių, ir visų kartu. O dėl atradimų –­ buvo labai įdomu stebėti, kaip dirba Svetlana – nedrįsčiau sakyti, kaip dirba britai, nes kalbu apie asmenybę. Šiuo atveju itin įdomu pajausti, kaip skirtingai gali būti interpretuojama ta pati pjesė, ne tik dėl to, kad skiriasi mūsų meninis supratimas, skonis, tačiau dėl tautybės, socialinių, visuomeninių dalykų.

Mano pjesė „Skaudžiausia-2“ yra apie homoseksualumą – tai, kas Lietuvoje yra tabu. O štai britai teigia, kad pas juos viskas kitaip – jiems keista, kad Lietuvoje tu negali to pasakyti tėvams, kad gali gatvėje būti sumuštas. Nors vis dėlto neabejoju, kad tos pačios „žydrųjų debesėlių“ bėdos egzistuoja ir ten.

Kalbant konkrečiai apie tavo pjesę, ar nuvažiavusi pamatei tai, ko tikėjaisi, ar į pjesę buvo pažiūrėta kitaip?

G. Labanauskaitė. Iš esmės mūsų matymas sutapo. Jie stengėsi įsijausti ir įsigyventi į tą situaciją, kuri buvo pateikta pjesėje. Tačiau jei jie būtų interpretavę ir nukrypę nuo siužeto – priimčiau ir tai. Tik jie iš esmės neigė, kad Anglijoje egzistuoja tokių problemų kaip homofobija. Tarkim, mano pjesėje yra žodžiai „homofobiški šūdžiai“, ir aktoriai iš karto sako: „Palaukit, palaukit, kodėl jie taip sako? Taip sakyti negražu.“ Tada supratau labai juokingą ir paprastą dalyką – negražiai kalbėti apie gėjus neleistina, bet pavadinti žmogų homofobu taip pat labai negražu, nors iš esmės tai būtų tiesa.

Anglijos visuomenėje yra tam tikro slydimo paviršiumi ir vengimo vadinti daiktus savais vardais.

Ar kiti taip pat turėjote aiškinti savo tekstus?

D. Katiliūtė. Mano pjesė nenagrinėja politinių temų, todėl tokių problemų nekilo. Bet man patiko kontrastas – mano pjesė šiaip yra tamsoka, visai ne tokia šviesi, kokią ją padarė. Daugelis neigiamų veikėjų – iš tikrųjų beveik visi veikėjai buvo neigiami – tapo teigiamais herojais. Bet man tai patiko, nes Lietuvoje, kiek pastebėjau, visi nežinia kodėl ieško tamsiųjų pusių.

O dėl atradimų – tai išvis yra pirmoji mano parašyta pjesė. Aš lankiausi visuose Menų spaustuvės rengtuose seminaruose jauniesiems dramaturgams, kuriuos vedė Svetlana Dimcovič. Todėl jau žinojau šios režisierės darbo su dramaturgais metodus. Bet man buvo smalsu pamatyt, kaip ji dirba su aktoriais.

Aiškiai suvokiau, kad kiekvienas žodis, kurį parašai, yra svarbus, netgi kai jam neteiki reikšmės – kitas žmogus jį gali perskaityt visai kitaip.

O kaip vertimai?

G. Labanauskaitė. Mano pjesė išversta dviejų vertėjų, tad jau galima ir kokią komparatyvistinę vertimo analizę suregzti. O jei rimtai, be susitikimų su vertėjais ir kai kurių vietų redagavimo kartu, prašiau britų, kad jie patys drąsiai taisytų visas neangliškai skambančias frazes.

Mariau, o kokia tavo nuomonė apie pjesės vertimą? Mane suintrigavo tai, kad „Antoškos kartoškos“ virto „Goodbye My Love“. Be to, girdėjau, kad buvo nesusipratimų ir dėl to, kad britai interpretavo pjesės personažus priešingai nei įsivaizdavai pats.

M. Macevičius. Tiesą sakant, perskaitęs anglišką sinopsį, išsigandau ir pats. Maniau, pamatysiu, ką ten iš mano pjesės padarė, ir galėsiu eit į Haid parką rėžt kalbą apie teatrą ir pjeses. Iš tikrųjų ir susitikimas su režisierium, ir jo darbo metodai visą šį liūdesį išvaikė. Jo interpretacija mane įtikino, kad ši pjesė yra gera. Ją galima nelauktai interpretuoti, atskleisti visiškai kitu požiūriu. Mane sužavėjo, kad galima visai kitaip pažvelgti į tą pačią situaciją.

Tu juk esi vienintelis iš šios trijulės, kurio Londone statoma pjesė prieš tai jau buvo pastatyta Lietuvoje.

M. Macevičius. Būtent tas kitas, naujas požiūris man patiko. Įdomu, kad pjesėje „blogietis“ tapo „geriečiu“.

G. Labanauskaitė. Bet „geriečiai“ tapo „blogiečiais“.

M. Macevičius. Taip, bet tai įvyko labai natūraliai, pjesė nebuvo išprievartauta. Medžiaga tam tiko, ir tai yra labai šaunu. Lieka tik laukti, kaip visa tai suskambės scenoje. Manau, kad dramaturgui yra būtina glaudaus darbo su režisieriumi patirtis.

Ar pabuvus Londone ir pamačius, kaip ten dirba teatro žmonės, nekilo noras bėgti iš Lietuvos?

G. Labanauskaitė. Man atrodo, kad rašytojui bet koks vertimas yra senojo teksto nužudymas ir naujojo gimimas. Kad ir ką kurtum, kol negali rašyt originalo kalba taip, kaip savąja, tai nebus tolygus kūrinys. Todėl pavydžiu fotografams ar tapytojams, kuriems nereikia versti savo darbų.

Esu laiminga, kad gyvenu Lietuvoje, kad galiu rašyti čia, gimtąja kalba. Man atrodo, geriausia rašyti apie tai, kas tave domina, ir ten, kur tave domina.

D. Katiliūtė. Man Anglija – svetima šalis. Mes ten nuvažiavome turėdami konkretų tikslą, bet jei sumanytum ką nors pats daryti Londone, reikėtų lipti per galvas, ieškoti pažįstamų. O kai gyveni Lietuvoje, nori nenori pažįsti savo kraštą. Man patiko vieno tautiečio kūrėjo mintis, kad lietuvis visur yra lietuvis. Tai tiesa. Man rodos, anglų kalba rašyti paprasčiau, nes tai, ką lietuviškai pasakyti reikia ilgiausių sakinių, angliškai užtenka vos kelių žodžių. Bet kiek tai bus tikra?

M. Macevičius. Aš nenusiteikęs emigruoti. Lietuva yra nuostabus menininkų įkvėpimo šaltinis. Būdamas menininkas čia negali nekurti. Lietuva – menininkų Eldoradas. Tačiau paprasto piliečio gyvenimas net nelygintinas su Vakarais. Aš jau dabar džiaugiuos, kad sausį skrisiu į premjerą Londone – vėl į normalią šalį.

Kodėl tau Lietuva atrodo menininkų Eldoradas?

M. Macevičius. Bet kokia valstybinė santvarka, kur viskas apversta aukštyn kojomis, yra puiki vieta kurti. Chaosas priverčia veikti vaizduotę, protą, tai labai gerai.

Daug kalbama apie nacionalinės dramaturgijos stygių. Kokiomis priemonėmis galima skatinti žmones rašyti ir įsilieti į teatrinį gyvenimą?

D. Katiliūtė. Aš turiu tokią idėją –­ rengti kuo daugiau skaitymų. Tai būtų naudinga ne tik dramaturgams, bet ir režisieriams, kurie galėtų taip ieškoti naujos medžiagos.

G. Labanauskaitė. Manyčiau, kad vien skaitymų neužtenka. Skaitymas – tik pjesės embrionas, iš kurio ji gali augti. Norėtųsi tąsos – pamatyti kur link ta pjesė gali augti ir eiti. Galbūt ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje reikėtų skatinti dar studijuojančius režisierius daugiau bendradarbiauti su dramaturgais. Nauja dramaturgų karta gali išaugti tik kartu dirbant, tariantis, ieškant, klystant. Tik taip galbūt galima užsiaugint ką nors. Kokį burokėlį.

M. Macevičius. Nacionalinė dramaturgija atsiras tada, kai kas nors ja susidomės, kai kam nors ji taps prioritetu.

Bet juk visi kalba apie nacionalinės dramaturgijos poreikį.

M. Macevičius. Man tai panašiau į deklaravimą, kad yra poreikis.

Tačiau pastaruoju metu nemaža spektaklių gimsta nesiremiant jokiu literatūriniu tekstu. Dažnai tai jaunų menininkų, kurie, man atrodo, neranda tekstų, atspindinčių jų kartos realybę, darbai. Pavyzdžiui, Aido Giniočio „Atviras ratas“ ar Cezario Graužinio „Lietuvos diena“.

M. Macevičius. Dėl to ir aktoriai pradėjo rašyti pjeses. Ir „Versmėse“ dalyvavo labai nemažai aktorių, rašančių pjeses. Manau, pas mus jau randasi aktorių dramaturgija. Nuo kalbų apie Lietuvos dramaturgiją pagaliau pereinama prie konkrečių darbų.

Tačiau skatinti rašyti yra tik viena medalio pusė. O kaip padėti rašantiems pjeses žmonėms, kad jų tekstai nedulkėtų stalčiuose?

G. Labanauskaitė. Galbūt juokingai skambės, bet dramaturgijai galioja ta pati sklaidos sistema kaip kitiems prozos tekstams. Reikia interneto svetainės, kurioje būtų skelbiamos profesionaliai atrinktos pjesės. Būtų puiku turėti ir žurnalą ar laikraštį, bent jau kasmetį almanachą. Žinoma, reikalingi ir konkursai – tokie kaip „Versmė“, „Panorama“, tačiau reikia jų daugiau ir įvairesnių.

M. Macevičius. Mes galime kalbėti, kad reikia, bet viskas priklauso nuo finansavimo.

Tad ką tuomet daryti, kad skatintume dramaturgiją?

M. Macevičius. Aš neprognozuosiu. Prognozėmis neužsiimu. Geriau siūlau surengti bulvių ravėjimo čempionatą už 30 milijonų. Bus daugiau naudos.

G. Labanauskaitė. Tai gal važiuok gyventi į kaimą Rusijos glūdumoje? Kam tu tas pjeses rašai?

M. Macevičius. Aš temoku tik pjeses rašyti.

 

Skaitytojų vertinimai


43941. pakraupelis2008-01-07 13:08
Piro pergale.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:24:41 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba