Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-04 nr. 3171

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS28
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

SIC! 
• LAIMINGŲ 2008-ŲJŲ!3

AKTUALIJOS 
• METŲ SANKIRTA: VERTINIMAI, PALINKĖJIMAI IR...32
• ĮTEIKTOS KULTŪROS MINISTERIJOS PREMIJOS

KNYGOS 
• „PORTOBELO RAGANA“4
• „MOTERIS KATEDRŲ LAIKAIS“
• „MUSĖS. PALĖPĖ.“
• „ŽVAIGŽDĖS BLĖSTA AUŠTANT“
• Neringa Mikalauskienė.
„ŠITAS BUS ELIS“
• Valentinas Sventickas.
RECENZIJA BE PINCETO
2
• (PA)SKAITINIAI
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
 Ineza Juzefa Janonė.
JAU TAS ROBERTAS ANTINIS...
5
• Armina Jonušaitė.
FLUXUS NEMIRĖ – FLUXUS TAPO MENU
10
• Jurga Sprindžiūnienė.
ŠEIMOS GYVENIMO RITMAS SPALVINGOSE AKVARELĖSE

KINAS 
• ŽIEMOS PARALELĖS

PUBLICISTIKA 
• Wojciech Jagielski.
VELNIO RATAS OČAMČIROJE

TEATRAS 
• VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS BERGENE

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS12

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
VISAGALIS LAIKAS
24

VERTIMAI 
• Octavio Paz.
NUTRŪKUSI ELEGIJA
4
• Paul Celan.
POEZIJA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Kristina Savickienė.
LIETUVA – MENININKŲ ELDORADAS
1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Nikola Madzirovas.
POEZIJOS IŠNARPLIOJIMAS
• Mindaugas Peleckis.
NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI KATALIKŲ BAŽNYČIOJE (1)
42

KRONIKA 
• VISADA SVAJOK
• „POLIKLINIKA“

DE PROFUNDIS 
• REGINA-VĖLYVOJI SVAJA
• MINDAUGAS BRIEDIS4
• PALMIROS DZVONKAS FON FARŠAS SAPNININKAS (3)4

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
PASIKARTOJIMAI ŽUDO
• Vigmantas Butkus.
NETIKRAS ZUIKIS ŠIAULIETIŠKAI FENOMENOLOGIJOS PADAŽE
1
• Gintautas Mažeikis.
A. ŠLIOGERIS, J. BAUDRILLARDAS IR SITUACIONISTAI
1
• Arūnas Uogintas.
DAR KARTĄ APIE BIX
10
• DIALOGAI1

DAILĖ

JAU TAS ROBERTAS ANTINIS...

Ineza Juzefa Janonė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Robertas Antinis
Nuotrauka iš R. Antinio asmeninio archyvo

Puikus skulptorius, instaliuotojas, performanso kūrėjas, žinomas ir kaip žodinės kūrybos bei sentencijų meistras. O kokiais savo dvasios ar atspindžių klodais šis dailininkas svaidosi, kai su juo bendraujama akis į akį?

Dvynių paradoksas

Robertas įdomiai atsirado šiame pasaulyje. Gimė ne vienas, kartu su seserimi Egle. Jis – dvynys, kaip ir jo tėvas skulptorius Robertas Antinis, gimęs kartu su broliu Ernestu.

Tačiau kiekvieno jų gyvenimo keliai iš esmės skiriasi. Roberto tėvas Robertas tapo žymiu skulptoriumi, o jo dvynys brolis Ernestas liko prie žemės.

Nuo savo brolio dvynio Roberto atsiplėšė ir sesuo Eglė, pasirinkusi studijoms Kūno kultūros institutą.

Pats Robertas, tapęs dailininku, vėliau norės atsiplėšti nuo kito dvynio skulptoriaus – savo tėvo Roberto.

Ir visą laiką atkakliai tvirtins, kad pagrindinė jo kūrybos tema yra jungtis. Jungties ženklo jis ieškos kito žmogaus žvilgsnyje, akmenyje, žemėje, upėje ir visoje mus supančioje aplinkoje.

Siekdamas įsitvirtinti su kuo nors jungtyje, veršis į atsiskyrimą nuo jam būdingos dvynio mąstysenos.

„Ne vieną tiesą, o kelias tiesas iškart pažįstu, – sako jis. – Būnant skulptoriumi, tai tiesiog juokinga ir keista. Vis svarstau, kaip man įgyvendinti savo sumanymą, nes iš vienos pusės pasižiūrėjus, yra viena tiesa, o iš kitos – jau visai kita tiesa.

Man reikia tas tiesas sujungti.

Vienoj skulptūroj yra kelios tiesos.“

Kas yra meilė?

R. Antiniui meilė yra viskas, kas yra aplinkui. „Esame paskendę meilėje.“ Tačiau tuoj pat skuba pridurti, kad „vienam ji duota, kitam ne. Ji vieną dieną gali atsirasti, o kitą dieną išnykti“.

Tas nerimas, tas netikrumas ir suvokimas, kad meilė amžina ir visiems laikams gali būti prarasta, jį verčia kūryboje ieškoti nevienadienės paradoksalios jungties, kuri jį patį gelbėtų iš chaoso.

„Dažnai kiti skulptoriai būna tiesmukiškesni, ryžtingesni, aiškesni negu aš...“ – sako Robertas, iki galo savo pasaulėjauta išlikdamas dvynys ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme.

Tėvo pamokos

Jaunystėje jam tėvas buvo pats artimiausias draugas.

„Tėvas jau buvo sulaukęs aštuoniasdešimties metų, bet mąstė ir jautė kaip koks jaunuolis. Niekada nepagalvodavau, kad žymiai vyresnis už mane.“

Gatvėje tėvas niekuo iš kitų neišsiskirdavo. Rodos, dar vienas pats pilkiausias žmogelis. Šiek tiek apsileidęs, šiek tiek netvarkingas. Ir „iš vidaus ne visuomet buvo gero charakterio, dažnai irzlus, liguistas, bet vis tiek motina jį labai mylėjo“.

Robertas įsitikinęs, kad moteriai, ištekant už dailininko ar poeto, reikia žinoti, jog gyvenimas su tokiu asmeniu negali būti lengvas. Gali jos laukti visiškai pasiaukojama ateitis, kai sau pačiai nebepaliekama vietos. Viską atiduodi jam, kantriai ištverdama pačius sunkiausius išbandymus.

– Ir kas už tai? Kokio atpildo gali tikėtis moteris?

– Su tokia asmenybe jai niekada nebus nuobodu! Argi tai maža? – linksmai šūkteli skulptorius.

Ir ima pasakoti apie vieną pažįstamą, kurios vyras, grįžęs iš darbo, kaip atsisėda krėslan prieš televizorių, taip ir nebepakyla iš jo valandų valandas, o ji miršta iš nuobodulio...

Roberto motinai to niekada neteko patirti. „Tėvas visada būdavo pakylėtas lyg ant sparnų, gana dažnai nenusakomas ir spalvingas, jis labai nemėgo miesčioniškumo, banalybės, atgrasaus saldumo, provincialumo santykiuose su žmonėmis.“

Motina Robertui yra sakiusi, kad jis ir kvailystę mėgęs iškrėsti, ir pachuliganauti su vaikais, ir pajuokauti kaip padykęs vaikas. Sirgo tuberkulioze, bet lovoje ilgai netverdavo. Ir pririšęs prie jos neišlaikytum. Pašoka ir skuodžia kavinėn – mat rūpi pasėdėti prie staliuko su išvaizdesnėmis moteriškaitėmis...

O išvaizdesnė jam ta, kurios formos apvalainos... Jis niekada nesijautė esąs senas žmogus, šalinosi senstelėjusių draugijos, kurioje apie nieką daugiau neišgirsi – tik apie ligas ir vaistus.

Robertas jautė didžiulę šio žmogaus – tėvo ir mokytojo – įtaką, kuri turėjo ir neigiamą pusę, nes teko jam gyventi ir kurti kitos asmenybės šešėlyje.

Tai jį įžeisdavo. Ir jis ėmė sukti galvą, kaip išbristi iš dviprasmiškai susiklosčiusios padėties.

Atsiplėšti nebuvo lengva

Tais metais jis išgyveno stiprų psichinį sukrėtimą, išsiskyrė su moterimi, savo žmona.

Kurį laiką liovėsi dirbęs, visiškai nieko neveikė.

O paskui nutarė, kad pradės viską iš naujo, kaip neregys.

„Pradėjau viską iš naujo liesti – ir pirštais, ir smegenimis, ir širdimi. Ir dar nežinojimu. Sau pasakiau, kad esu ką tik gimęs, todėl nieko nežinau ir nesuprantu.

Kai palytėdavau molį, jame likdavo mano paties pirštų pėdsakų. Apžiūrinėdamas juos, suprasdavau kažką daugiau. Ir imdavau daryti tai, kas man pačiam įdomu. Lipdydavau santūresnes, jau nebe tokias plepias formas. Tėvas man kartodavo: „Sūnau, jeigu į jas įrašytum kokį piešinuką ar žodį, na, kad tave geriau suprastų...“

Tėviški jausmai nuolat prabildavo, jis sūnui linkėjo paties geriausio, kad jam sektųsi, kad būtų suprastas...“

Sūnus vis labiau ėmė tolti nuo tėvo. O tėvas gal jam savotiškai pavydėjo, drąsindamas save patį: „Jeigu tu būsi tinginys, nieko nedirbsi, tai aš padarysiu... Jeigu tu nedarai, tai kitas būtinai nuo tavęs nuplagijuos... Pasaulyje vienos ir tos pačios mintys iš karto keliose vietose skrajoja... Negalima laukti, kol kitas jas pasisavins. Iš karto sėsk prie darbo. Neatidėliok kitam kartui.“

Nesidrovėti vogti ir meluoti

Perėmęs tėvo pamokas, R. Antinis savo studentus šokiruoja tvirtindamas: nesidrovėkite vogti, meluoti, chuliganauti...

„Jauni žmonės nesuvokia, kas tuose žodžiuose iš tikrųjų slypi. Melas – labai įdomus dalykas. Kai jis tampa menu – tai jau nebe melas. Arba kas yra vogti? Visi mes savinamės kitų idėjas. Chuliganizmas taip pat didžiausias menininko draugas... Netikslumas, klaida – geriausi menininko pagalbininkai.“

Jo paties kūryba krypsta į nepačiupinėjamus dalykus, o tėvo kūriniams būdingi monotoniški tūriai, konstruktyvios konstrukcijos, apibendrintos formos.

Sūnui „akmuo, kuris leidžiasi kalamas, primena prostitutę“. Jam aktualesnis tekančios upės ženklinimas.

Jis įsitikinęs, kad menas šiais laikais demokratiškesnis.

Anksčiau būdavo svarbu įsigyti kuo daugiau žinomų dailininkų paveikslų, kad žmogus jaustųsi esąs kultūringesnis.

Dabar, pasak R. Antinio, ir pats kūrėjas – nebe toks individualistas. Daiktas gali būti daromas kompanijoje, kelios citatos paimamos iš kito kūrinio, savaip sujungiamos – ir dailininkas gali pasirašyti ant šio darbo, nes pats sujungimas jau yra vertybė.

Arba galima atrėžti gyvenimo gabalą ir pasakyti, kad tai ir yra meno kūrinys. Patys žmonės, R. Antinio požiūriu, kaip ir jų gyvenimai, taip pat gali būti meno kūriniai. Bet... vėl paradoksas. Kuo menas demokratiškesnis, tuo jis sunkiau žmonių suprantamas. Kodėl?

„Eglė žalčių karalienė“

Kas nėra matęs tėvo Antinio dekoratyvinės skulptūros „Eglė žalčių karalienė“ Palangoje? Ar atsirastų tokių, kurie prie jos nesifotografavo ar bent trumpam nestabtelėjo eidami pro šalį?

O pastatyta ji 1960 metais, nors pradėta lipdyti dar prieš karą.

„Tada ji turėjo motinos veido bruožus ir visiškai nebuvo panaši į dabartinę, stovinčią Palangoje, – prisiminė Robertas. – Kadangi eskizai buvo kuriami maždaug 20 metų, tai keitėsi ir skulptūros išorė. Vėliau tėvas pasidavė motinos įtakai.“

Motina, kaip išaiškėjo iš tolesnio Roberto pasakojimo, vis prašiusi vyrą Eglei suteikti vyresniosios dukters Daivos (Robertas turi vyresnę seserį) veido bruožus. Galiausiai tėvas paklausė jos pageidavimo.

„Dvynei seseriai taip pat duotas Eglės vardas. Matyt, tas vardas labai daug metų plaukiojo mano tėvo galvoj...“

Angelas kiloja sparniukus

Garsioji Šiluva. Koplyčios viduryje stovi akmuo, ant kurio, sakoma, apsireiškusi Marija.

Šalia koplyčios ieškojo sau vietos du iš akmens nukalti angelai.

Vienam jų iš karto pasisekė, jis jau ten, kitam prisireikė laukti... Robertas prisimena, kad prieš daugybę metų jis sukomponavęs vieną angelą, tėvas – kitą. Tačiau jo angelu tėvas ilgai nebuvo patenkintas, todėl šis angelas neišvengė tėvo koštuvų.

Trisdešimt metų jiedu kūrė tas skulptūras. Ir patys save taip pat. „Tas pats objektas, „apsinešęs“ laiko ir kitais sluoksniais, – sako Robertas – žadina smalsumą ir įtaigą. Dailininkui reikia juos atskleisti. Jie turi būti matomi. Kuo daugiau matoma tokių sluoksnių, tuo geriau.“

Amžinai jaunas

Robertas Antinis įsitikinęs, kad iki keturiasdešimties metų teisingiausia draugauti su vyresniais už save, o kai jau stukteli keturiasdešimt, rinkis jaunesnius. Tuo požiūriu vadovaudamasis, jis kažkada ir sukūrė „Post + Ars“ grupę. Tada jam buvo kiek per keturiasdešimt, o vyrukams iš grupės – kur kas mažiau. Iš jų jis sėmėsi gaivališkumo, dalydamasis su jais patyrimu.

Dabar ir tie jaunuoliai jau keturiasdešimtmečiai. Jie susilygino su juo, ir jiems prisireikė naujo kraujo.

Ir jam pačiam nekenktų atsinaujinti, atsišviežinti.

Daugybė Roberto Antinio darbų apkeliavo Vakarų Europą, JAV.

Gal ateis diena, kai šalia Roberto Antinio stos jo sūnus Dominykas, panoręs tapti dailininku, kaip prieš daugelį metų jis pats atsistojo šalia tėvo.

Gal jis vėl norės nuo tėvo atsiplėšti, būti savarankiškas.

Istorija kartojasi, istorija visada ta pati.

 

Skaitytojų vertinimai


43934. BD2008-01-07 09:53
ar "post ars" visiems laikams nurimo?

43988. Tadas2008-01-08 10:36
kam reikejo tokio straipsnio Litmenyje? Jis labiau tiktu celofanuotam gyvenimo budo zurnalui

43994. 0072008-01-08 13:17
tiksliai. cia yra gyvenimo budo straipsnis. kaip toks gal jis ir visai nieko, bet pavadinimas ziauriai kvailas.

44079. Vida :-) 2008-01-12 14:18
Ar gyvenimo būdas "nepasitarnauja" kūrybiniams ieškojimams? Tam prieštarauti gali paviršutiniškai žvelgiantys į literatūrą žmonės. Viskas gyvenime susiję,tik reikia atidžiau įsižiūrėti į paprastus dalykus: daiktus, gamtą, žmones... Menininkas visada įdomus kaip asmenybė, tai kodėl apie jį netinka pasakoti literatūrine kalba, ar statistika svarbiausia gyvenine? Ineza,savitai perteikėte dialogą su Antiniu ir sėkmės toliau, rašykite nepabodusiu stiliumi ir apie kt.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:24:36 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba