Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-04 nr. 3171

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS28
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

SIC! 
• LAIMINGŲ 2008-ŲJŲ!3

AKTUALIJOS 
• METŲ SANKIRTA: VERTINIMAI, PALINKĖJIMAI IR...32
• ĮTEIKTOS KULTŪROS MINISTERIJOS PREMIJOS

KNYGOS 
• „PORTOBELO RAGANA“4
• „MOTERIS KATEDRŲ LAIKAIS“
• „MUSĖS. PALĖPĖ.“
• „ŽVAIGŽDĖS BLĖSTA AUŠTANT“
• Neringa Mikalauskienė.
„ŠITAS BUS ELIS“
• Valentinas Sventickas.
RECENZIJA BE PINCETO
2
• (PA)SKAITINIAI
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Ineza Juzefa Janonė.
JAU TAS ROBERTAS ANTINIS...
5
• Armina Jonušaitė.
FLUXUS NEMIRĖ – FLUXUS TAPO MENU
10
• Jurga Sprindžiūnienė.
ŠEIMOS GYVENIMO RITMAS SPALVINGOSE AKVARELĖSE

KINAS 
• ŽIEMOS PARALELĖS

PUBLICISTIKA 
• Wojciech Jagielski.
VELNIO RATAS OČAMČIROJE

TEATRAS 
• VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS BERGENE

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS12

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
VISAGALIS LAIKAS
24

VERTIMAI 
• Octavio Paz.
NUTRŪKUSI ELEGIJA
4
• Paul Celan.
POEZIJA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Kristina Savickienė.
LIETUVA – MENININKŲ ELDORADAS
1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Nikola Madzirovas.
POEZIJOS IŠNARPLIOJIMAS
• Mindaugas Peleckis.
NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI KATALIKŲ BAŽNYČIOJE (1)
42

KRONIKA 
• VISADA SVAJOK
• „POLIKLINIKA“

DE PROFUNDIS 
• REGINA-VĖLYVOJI SVAJA
• MINDAUGAS BRIEDIS4
• PALMIROS DZVONKAS FON FARŠAS SAPNININKAS (3)4

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
PASIKARTOJIMAI ŽUDO
 Vigmantas Butkus.
NETIKRAS ZUIKIS ŠIAULIETIŠKAI FENOMENOLOGIJOS PADAŽE
1
• Gintautas Mažeikis.
A. ŠLIOGERIS, J. BAUDRILLARDAS IR SITUACIONISTAI
1
• Arūnas Uogintas.
DAR KARTĄ APIE BIX
10
• DIALOGAI1

PARK@S

NETIKRAS ZUIKIS ŠIAULIETIŠKAI FENOMENOLOGIJOS PADAŽE

arba Pokalbis su Margerio Zarinio romanu „Netikras Faustas…“

Vigmantas Butkus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tomo Radzevičiaus fotografija


Latvių literatūros Meistrui
Margeriui Zariniui (1910–1993)
15-ųjų mirties metinių proga

Ryškiai apšviesta salė bibliotekoje. Linoleumo grindys, lentynos. Aš kažko noriu. Bibliotekininkė atkakliai, su įkarščiu to kažko ieško, žiūri kataloge, kalbasi telefonu. Ji ieško to, ko tu nori. Kvailys laukia, kad į rankas įduos išbaigtą formulę, tą vienintelį tomą – raktą į anądienos pasaulį. (Tai sapnas, latvių poeto Dzintaro Suodumo eilėraštis „Sapnas“, čia visas išverstas eilėdariškai-sintaksiškai kiek laisvu būdu.) Pripažinkit, juk nėra sunku pasijausti labai implikuotu šio eilėraščio skaitytoju, gal net gerokai implikuota į jį figūra, kai mintys ir svajonės to vienintelio tomo ima nevalingai tiestis, tarkim, į Berlyno, Oslo, Paryžiaus, Maskvos ar Londono bibliotekų lentynas su Homero, Goethes, Kafkos, Joyce’o, Bulgakovo, Rilkes ar Aristotelio, Kanto, Husserlio, Heideggerio, Sartre’o, Merleau-Ponty tomais – ne, ne, tiksliau, su kažkokiais kitais, tiesa, panašiais, bet kitais, dar neatrastais, tačiau labai labai viltingais tomais. Labai viltingais.

Tačiau realybė dažniausiai teišgali pasiūlyti kur kas kuklesnes galimybes. Ir mano ranka, mintyje-svajonėje jau besiekusi berlynietiškos ar paryžietiškos knygų lentynos, užčiuopė ir eiliniais darbiniais literatūrkultūriniais reikalais atitraukė kiek paklypusį medinį Šiaulių bibliotekos Krašto kultūros ir istorijos skyriaus stalčiuką su raidėmis „T–V“, kuriame turėjo būti duomenys apie man reikalingą knygelę iš smetoninių laikų „Tėviškės pėdsekys“. O betraukiant stalčiuke netyčia atsivertė kataloginė kortelė „Trampedachas, Johanas Frydrichas“. „Keista pavardė šiaulietiško krašto istorijai“, – pagalvojau ir tiesiog iš smalsumo, be kitų man reikalingų leidinių, užpildžiau užsakymo lapą ir pagal šios kortelės duomenis. Dar iš studijų metų pažįstama bibliotekininkė, kurios vardo niekaip negalėjau prisiminti, priešingai nei Suodumo eilėraštyje ir priešingai nei studijų laikais „balių“ metu, elgėsi visiškai ramiai ir netrukus atnešė tris užsakytas knygas, dėl kurių ir buvau čia atėjęs, bei aplanką „Trampedach: 1921–1934“ su keliais mašinraščio lapais, rašytais lietuvių kalba su ilgesniais ar trumpesniais latviškais bei vokiškais intarpais. Pradėjau nuo aplanko.

1926 metų kovo 26 dienos rytą iš Rygos per Lietuvą į Vokietiją išvažiavo traukinys. Viename jo vagonų buvo įsitaisęs žymusis latvių rašytojas, Latvijos Seimo deputatas, buvęs kandidatas į Latvijos prezidentus Janis Rainis. Tą dieną jis pradėjo pakankamai ilgai trukusią kelionę po įvairias šalis. Kelionės įspūdžiai aprašyti jo atsiminimų knygoje „Kastanjola“, kurioje yra ir nedidelis skyrius, pavadintas „Per Lietuvą“. Tuo pačiu traukiniu, tame pačiame vagone važiavo ir antros kartos Baltijos vokietis Johanas Friedrichas Trampedachas, tuo metu pasirašinėjęs ir latvišką pasą išsiėmęs sulatvintais Janio Vridrikio vardais. Patikimais Latvijos saugumo duomenimis, Trampedacho užduotis buvusi bandyti užverbuoti, o po to „demaskuoti“ visų istorinių pervartų metais latvių tautos šaukliu, Latvijos simboliu tapusį latvių tautos dainių Rainį, taip kompromituojant ir dvasiškai silpninant pačią Latvijos valstybę. Bėda ta, kad latvių saugumiečiai neturėjo net menkiausio teisinio pagrindo sulaikyti Trampedachą. Tačiau Lietuvos teisėsauga jo ieškojo dar nuo 1921 metų Liepojos–Palangos–Klaipėdos spirito kontrabandos bylos laikų. Lietuvių kolegos buvo informuoti apie juos dominančio asmens kelionę ir paprašyti pagalbos.

Bet Trampedachas pastebėjo, kaip Joniškyje į traukinį lipa du įtartinos laikysenos vyrai, ir jam kažkokiu būdu pavyko tiek jiems, tiek traukinyje budėjusiems dviem latvių saugumiečiams išsprūsti tiesiog iš panosės. Jis taip pat jam vienam težinomu būdu paliko traukinį šiam pravažiavus Kulpės upės tiltą, bet jau Šiaulių teritorijoje, Gubernijos ekonomijos rajone, netoli senojo Gubernijos alaus „bravoro“. Iš ten pasiekė vietinio vokiečio Otto Schwarzo, kuris Šiauliuose turėjo įkūręs kulinarijos parduotuvę ir jau kelinti metai sėkmingai užsiiminėjo kulinarijos verslu, namus. Čia jo pėdsakai, kaip galima aiškiai suprasti iš mašinraščių, paslaptingai ir visiškai pradingsta. Mašinraščių pabaigoje tik nurodyta, kad juos iš ankstesnių įvairių pavienių raportų bei kitų dokumentų Lietuvos valstybės saugumo archyvui 1937 m. balandžio 6 dieną perspausdinusi šiauliškio skyriaus sekretorė B. Miklošaitė.

Tačiau tie pėdsakai, nors ir neraiškiai, bet vis šviesiau ir šviesiau ėmė mirgėti mano literatiškoje galvoje, vos tik akis užkliudė žodį „kulinarija“, kuris mašinraštyje net dusyk kažkodėl buvo parašytas vokiškai: „Kochkunst“ ir paraidžiui gali būti išverstas kaip „virtuvės menas“: pala, pala, Trampedachas… Ir tada man iš studentiškų laikų literatūros kurso paskaitų, iš literatūros istorijos knygų, enciklopedijų „foninių“ pavardžių, žinot, tų, kurios paskaitose ir knygose spiečiasi aplink didžiąsias pavardes, kad išryškintų pastarųjų didumą, kažkur iš to fono antrojo plano kaip iš vandens jame panardintas sviedinukas ėmė ir iššoko: Johanas Friedrichas Trampedachas – entuziastingas E. T. A. Hoffmanno pasekėjas ir epigonas, vadinamojo „kulinarinio romantizmo“ literatūroje pradininkas, labai trumpai ir labai siauruose specifiniuose vokiškai skaitančios visuomenės sluoksniuose pagarsėjęs kūriniu „Pataisyta ir papildyta patiekalų knyga“, išleistu kažkada XIX a. pabaigoje, jei gerai pamenu, Jelgavoje.

Lekiu į bibliotekos abonemento atvirus fondus ir puolu versti ten esančių literatūros istorijos knygų, žinynų – tikrai! Ir dar priduriama, kad nuo 1905 m. revoliucijos bendradarbiavęs su Rusijos ir Vokietijos, nuo 1917 m. vien tik su Vokietijos specialiosiomis tarnybomis. Aprašai – jų radau net keturis – trumpi, bet informatyvūs. Tik su viena keista išimtimi: visur, kur paprastai tokio tipo knygose parašoma mirties data ir vieta, Trampedacho atveju įrašytas arba klaustukas, arba iš viso nutylima. Klaustukas tokioje vietoje yra nieko nestebinantis ženklas Antikos ar Viduramžių biografijose, bet ne XX amžiaus gyvenimo ir kūrybos apraše.

Sugrįžtu į Krašto kultūros ir istorijos skyrių ir iš naujo atidžiai perskaitau paskutinį mašinraščio puslapį, kuriame, be informacijos, kad minėtasis kulinaras Otto Schwarzas buvo atidžiai stebimas ir sekamas dar metus-pusantrų, o po to paliktas ramybėje, lyg tarp kitko šmėsteli keista, nors tokio tipo dokumentams turbūt reikalinga informacija. Neva 1933 metų gruodžio mėnesį jis rengęs savo šešiasdešimtmečio jubiliejų ir ta proga neįprastai mažu ir apskritai neįprastu 17 egzempliorių tiražu Šiauliuose išleidęs dvikalbę vokišką-lietuvišką savo kūrybos knygą, kuri, tai svarbiausia, dedikuota „J. F. T.“, suprask, – ne kam kitam, o tam pačiam J. F. Trampedachui. Tą knygą autorius išdalinęs savo draugams, kuriuos buvo pasikvietęs į prabangų jubiliejinį banketą.

Labai jaudindamasis (azartas!) atitraukiau katalogo stalčiuką „S“. Nėra. Vis dėlto tik 17 egzempliorių. Tada topteli gera mintis pažvelgti sulietuvintą variantą, katalogai sudarinėti tarybiniais laikais, tada daug ką lietuvindavo, sulietuvintas kortelėje buvo ir antrasis Trampedacho vardas: įrašyta ne „Friedrichas“, bet Frydrichas. Ir tikrai – kataloginė kortelė skelbė: „Švarcas, Otas (Schwarz, Otto)“, bet joje kažkodėl nebuvo knygos antraštės. Dar labiau jaudinausi, kai bibliotekininkė, beje, nepraleisdama progos paironizuoti karštligiškai spėriai kylančio manojo entuziazmo, į rankas man įdavė nedidelio formato gerokai parudusią ir apskurusią knygelę.

Pirmiausia į akis krito net ne pavadinimas, o viršutinė viršelio dalis, jos sukomponavimas: autoriaus pavardė „O. Schwarz“ ir trys dedikacijos raidės „J. F. T.“ buvo erdviškai sumaketuotos ir manipuliuojant šriftais atspausdintos taip, kad jokiu būdu negalėjai pasakyti, kas yra šios knygelės autorius, o kas – dedikacijos adresatas. Žinoma, to negalėjo pastebėti saugumiečiai, kurie rėmėsi buhalteriniais spaustuvės dokumentais ir elementaria logika (tik nesuprantu, kaip to nepastebėjo katalogizuojantys bibliografai), tačiau bet kuriam literatūros žmogui autorystės klausimas turėjo badyte badyti akis. Tuo labiau, kad viršelio maketas buvo kone identiškai pakartotas tituliniame lape, o Schwarzo pavardė niekur kitur, jokiose metrikose nebebuvo minima. Ir paantraštė! Knygelė vadinosi „Netikras zuikis šiaulietiškai“, o jos paantraštė buvo: „Kulinarijos, arba Grynoji fenomenologija“. Grynoji fenomenologija – eine reine Phänomenologie! Juk visos kaip viena mano ką tik skubriai perverstos literatūrologinės knygos ir enciklopedijos minėjo vieną Trampedacho biografijos faktą, kurį aš tiesiog praleidau kaip ne visai reikšmingą, veikiau – kaip linksmą avantiūrišką biografinę legendą. Tikras, nes aiškiai dokumentuotas faktas tas, kad Trampedachas yra buvęs Edmundo Husserlio studijų draugas, o mano avantiūriška legenda palaikytas faktas („faktas“?), esą Trampedachas, sukeldamas nemenką skandalą ir dar didesnį pasipiktinimą, kažkur regioninėje Vokietijos, atrodo, Miunsterio, spaudoje yra atvirai pareiškęs, jog Husserlis fenomenologijos idėjas nusiklausė nuo jo samprotavimų, t. y. galima sakyti šviesiai tiesiai – nuplagijavo! Bet neva ne tik nuplagijavo – tai būtų dar pusė bėdos, visa bėda ta, kad jis toliau tas idėjas neva absoliučiai neteisingai ir netinkamai išplėtojo, ypač pradedant garsiuoju 1913 m. išleistu veikalu Ideen zu einer reinen Phänomenologie und phänomenologischen Philosophie („Idėjos grynajai fenomenologijai ir fenomenologinei filosofijai“).

„Štai tau, šiaulieti, ir netikras zuikis šiaulietiškai! – galvoju. – Tai išeitų, jog ir visa tolimesnė Heideggerio, Sartre’o, Merleau-Ponty etc. paradigminė grandinėlė lyg ir ne tomis vėžėmis nuvažiavusi!?“ Tai galbūt rankose aš iš tikro laikau Dzintaro Suodumo eilėraštyje minimą „tą vienintelį tomą – raktą į anądienos pasaulį“, XX a. minties „išbaigtą formulę“? Dabar jau nė trupučio nebeabejojau, jog veikalo autorius yra Johanas Friedrichas Trampedachas ir jog Šiaulių kulinaras Otto Schwarzas, leidęs pasinaudoti savo pavarde ir prisiėmęs visus leidybinius rūpesčius, iš esmės su knygos turiniu nė kiek nesusijęs. Nebent, priešingai nei manė šiauliškiai saugumiečiai, tačiau netrukdė manyti viršelio maketas, būtent Trampedachas kulinarui veikalą būtų dedikavęs, pavyzdžiui, 60-mečio proga. Čiupau skaityti.

Palyginti ilga knygos preambulė iš pradžių nuvylė, nes pasirodė panaši į kulinarinę receptų knygą, parašytą tokia gerokai pseudohofmaniška (enciklopedijos ir mano literatūros dėstytojai nemelavo) romantine maniera. Joje buvo išsamiai aprašinėjamas vienas vienintelis patiekalas, vadinamas „netikru zuikiu“. Kalbat dar tiksliau, išsamiai aprašinėjamas buvo ne tiek pats patiekalas, kiek jo patobulinimai, cituoju, „pagal šiaulietiškos virtuvės ypatumus“, atseit „suteikiančius patiekalui pikantišką vietinį skonį“, persmelktą „vėjo ir vandens išliūliuotų Rėkyvos ežero ajerų kvapais“, „užburiantį uoslę Salduvės žolynų aromatais“ ir panašia „literatūrščina“, nuo kurios to „zuikio“ ne tik burnon imti, bet ir matyti nebesinorėjo. Tačiau netruko paaiškėti, jog toks ir buvo autoriaus tikslas: kontrasto principu nuo stilistinių-literatūrinių (ir, žinoma, kulinarinių) beskonybių pereiti prie grynojo skonio, t. y. prie grynosios skonio fenomenologijos. Pastaroji sudarė antrąjį, pagrindinį, knygos skyrių, kurio pradžioje šmėkščiojo Husserlio pavardė.

Kol skaičiau preambulę, nė nepastebėjau, kad bibliotekos darbo laikas jau visut visiškai prie pabaigos ir kad mano pažįstama bibliotekininkė – koks vis dėlto jos vardas? – žvilgčioja į mane nedviprasmiškai raginančiu žvilgsniu, kurį jausdamas per likusias kelias minutes tespėjau „greituoju būdu“ perskaityti ar veikiau akimis permesti tik tris-keturis pagrindinio skyriaus puslapius. Juose buvo kalbama apie tai, kaip sykį pirmametis studijozas Edmundas Husserlis vienoje studentiškoje tavernoje užsivalgė netikro zuikio, tiesą sakant, jau turėjusio negerą kvapelį, ir per gausingai užpylė jį prie tokio „zuikio“ netinkančiu baltuoju vynu. Tada prie jo ir prisėdęs toje pačioje tavernoje užkandžiavęs šio traktato autorius ir pradėjęs pasakoti iš pradžių apie patiekalų suderinamumą, o paskui apie tikrąjį grynąjį skonį, apie jo fenomenologiją. Edmundas, apimtas švinktelėjusio patiekalo bei vyno gausumos keliamų negerų pojūčių, momentais kentėdamas, momentais vangiai snūduriuodamas, klausėsi ilgų ir sudėtingų samprotavimų. Samprotavimai daugiausia sukosi apie vieną esminę mintį: vienalaikę fenomenologinę konstrukciją-rekonstrukciją-dekonstrukciją, leidžiančią žmogui laisvai sklandyti skonio – šiaip jau estetinio, bet ir kulinarinio! – erdvėse, apie tokios vienalaikės re-de-konstrukcijos teikiamas galimybes įvairiausiai re-de-konstruoti fenomenus, išskleidžiant pačias jų esmes fantazijos bei nevaržomos vaizduotės mozaikose… Ir ką jūs manote. Ar Edmundui tas „zuikis“ tądien ne taip „nuėjo“, ar akustinė atmintis kitądien nežymiai kryptelėjo, kad po kiek metų jo raštuose ir mokyme vietoj fenomenologinės re-de-konstrukcijos ėmė ir išdygo nelemtoji panašiai skambanti fenomenologinė redukcija, galutinai sumovusi visą grynosios fenomenologijos teoriją, kurią – nei daug, nei mažai – toliau šioje knygoje autorius imąsis atstatyti autentišku josios pavidalu…

Tiek tespėjau perskaityti ir laukujas bibliotekos duris, ant kurių kabojo informacija, jog biblioteka nedirbs nuo Kalėdų iki pat sausio antros, užvėriau aiškiai suprasdamas: šventinę savaitę ramybės neturėsiu! Kas laukia toliau, jei vien jau peržvelgti pirmieji puslapiai pasirodė iš koto verčiantys XX amžiaus filosofijos ir minties raidą!? Kažkoks naujas da Vinčio kodas koduojasi niūrioje Lietuvos padangėje. Ar tik nereikės profesoriui Algiui Mickūnui savo „Fenomenologinės filosofijos“ perrašyti, o Literatūros instituto mokslininkei Giedrei Šmitienei iš naujo savo fenomenologinės disertacijos apie Nykos-Niliūno poeziją ginti?..

Sausio 2 dieną 10 valandą stoviu prie bibliotekos durų, nuo kurių dar net nenukabintas minėtasis informacinis lapas (kas gi eina į biblioteką sausio 2 dieną ir dar 10 valandą!), po minutės griūte įgriūvu į Krašto kultūros ir istorijos skyrių, prašau bibliotekininkės man atidėtosios Otto Schwarzo knygos „Netikras zuikis šiaulietiškai. Kulinarijos, arba Grynoji fenomenologija“. Nėra. Nėra!? Tik tuomet pastebiu, kad bibliotekininkė jau nebe mano studijų laikų pažįstamoji, kurią prašau, ne, reikalauju pakviesti (kaip jos vardas? pavardė?): pakvieskit tą, kuri dirbo čia prieš pat šventes. Išvažiavusi uždarbiauti į Airiją, jokių telefono numerių ir adresų nepalikusi. Dviem žingsniais atsiduriu prie katalogo: „Št…“, „Šu…“, „Švar…“. Irgi nėra! Tada žiūriu „Schw…“, „Schv…“, po to darsyk „Šu…“, „Švar…“, paskui dar „Schw…“ – nei „Švarco“, nei „Schwarzo“ kaip nebuvę, jokio „Netikro zuikio šiaulietiškai“, jokių Trampedacho mašinraščių irgi! Klausiu bibliotekininkės, nuosekliai dėstydamas jai visą reikalą, ji nelabai supranta. Aš dar sykį aiškinu, ko aš noriu, ji ieško to, ko aš noriu – ieško atkakliai, su įkarščiu, žiūri kataloge, kalbasi telefonu. Aš laukiu…

P. S. Nei tada, nei kada nors vėliau, nei ten, nei kur nors kitur man taip ir nebepavyko surasti knygos apie grynąją fenomenologiją. Pasisekė aptikti ir perskaityti tik pirmąjį Johano Friedricho Trampedacho veikalą. Tiesa, ne tą pradinį 1880 m. Jelgavos leidimą, bet antrąjį, pasirodžiusį 1973 m. Rygoje, ir jo „perleidėjo“ Margerio Zarinio šiek tiek patobulintą (Trampedachas jame iš autoriaus kiek keistokai virsta personažu), šiek tiek pervardintą: „Netikras Faustas, arba Pataisyta ir papildyta patiekalų knyga“. Iš pokalbių su pastarąja ir gimė ši rašliava, kuri, suprantama, nei su fenomenologija, nei su jos pradininku neturi visiškai nieko bendra, bet sykiu – gali turėti bendra su bet kuo.

trysbutkai@takas.lt

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:24:28 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba