Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-04 nr. 3171

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS28
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

SIC! 
• LAIMINGŲ 2008-ŲJŲ!3

AKTUALIJOS 
• METŲ SANKIRTA: VERTINIMAI, PALINKĖJIMAI IR...32
• ĮTEIKTOS KULTŪROS MINISTERIJOS PREMIJOS

KNYGOS 
• „PORTOBELO RAGANA“4
• „MOTERIS KATEDRŲ LAIKAIS“
• „MUSĖS. PALĖPĖ.“
• „ŽVAIGŽDĖS BLĖSTA AUŠTANT“
• Neringa Mikalauskienė.
„ŠITAS BUS ELIS“
• Valentinas Sventickas.
RECENZIJA BE PINCETO
2
• (PA)SKAITINIAI
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Ineza Juzefa Janonė.
JAU TAS ROBERTAS ANTINIS...
5
• Armina Jonušaitė.
FLUXUS NEMIRĖ – FLUXUS TAPO MENU
10
• Jurga Sprindžiūnienė.
ŠEIMOS GYVENIMO RITMAS SPALVINGOSE AKVARELĖSE

KINAS 
• ŽIEMOS PARALELĖS

PUBLICISTIKA 
• Wojciech Jagielski.
VELNIO RATAS OČAMČIROJE

TEATRAS 
• VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS BERGENE

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS12

PROZA 
 Tomas Šinkariukas.
VISAGALIS LAIKAS
24

VERTIMAI 
• Octavio Paz.
NUTRŪKUSI ELEGIJA
4
• Paul Celan.
POEZIJA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Kristina Savickienė.
LIETUVA – MENININKŲ ELDORADAS
1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Nikola Madzirovas.
POEZIJOS IŠNARPLIOJIMAS
• Mindaugas Peleckis.
NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI KATALIKŲ BAŽNYČIOJE (1)
42

KRONIKA 
• VISADA SVAJOK
• „POLIKLINIKA“

DE PROFUNDIS 
• REGINA-VĖLYVOJI SVAJA
• MINDAUGAS BRIEDIS4
• PALMIROS DZVONKAS FON FARŠAS SAPNININKAS (3)4

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
PASIKARTOJIMAI ŽUDO
• Vigmantas Butkus.
NETIKRAS ZUIKIS ŠIAULIETIŠKAI FENOMENOLOGIJOS PADAŽE
1
• Gintautas Mažeikis.
A. ŠLIOGERIS, J. BAUDRILLARDAS IR SITUACIONISTAI
1
• Arūnas Uogintas.
DAR KARTĄ APIE BIX
10
• DIALOGAI1

PROZA

VISAGALIS LAIKAS

Tomas Šinkariukas

[skaityti komentarus]

Kadaise, kai buvau mažas, dažnai bijodavau savo sesers, o dar dažniau jos neapkęsdavau. Sesuo buvo penkeriais metais vyresnė ir mane terorizavo. Tėvų pastoviai nebūdavo namie, ir visas butas būdavo pilnas jos ir dar baisiau – jos draugų. Nepakenčiama man atrodė jos tranki ir beprasmė muzika, žviegimas ir riksmas, dirbtinai nešvankios kalbos ir grubus juokas (aš asmeniškai nuo ketverių metų klausausi tik klasikinės muzikos). Ji atvesdavo į mano kambarį savo baisiuosius draugus, ir jie imdavo atlikinėti su manimi visokius eksperimentus. Buvau nešiojamas keistomis pozomis, užkeliamas ir vėl nuimamas nuo palangės ties atviru langu, verčiamas išgerti vyno. Vieną kartą jie mane privertė (žadėdami po to palikti ramybėje) primyžti į kaktuso vazoną ir numesti jį iš devinto aukšto ant mašinos stogo. Nesiskutę bukapročiai mano sesers draugai odinėm striukėm, apsikarstę absurdiškom grandinėm ir kitokiom nesąmonėm, išnešdavo mane į lauką ir pasisodinę vežiodavo motociklais. Keletą kartų paliko kažkokiose dykvietėse, tiesiog pamiršo. Motociklų kriokimas ir alaus tvaikas iš jų burnų, kai prikišę snukius ką nors man sakydavo, visiškai neatitiko mano estetinio skonio. Eidamas į tėvo kabinetą-biblioteką pasiimti kokios nors knygos, pavyzdžiui Miltono „Prarastojo Rojaus“, atidaręs duris staiga rasdavau ten seserį ant sofos, užgultą vieno iš linksmųjų draugų, arba atvirkščiai – galopu ant jo jojančią. Jie nekreipdavo į mane dėmesio, ir man tai būdavo dvigubas įžeidimas. Jie rangydavosi, urgzdavo ir inkšdavo tarp knygų lentynų, slegiamų didžiosios klasikinės literatūros. Niekada nesupratau, kodėl savo sesijoms jie pasirinkdavo būtent tėvo biblioteką. Nemanau, kad jų menki protai galėjo iš šio žaidimo išspausti kokį nors profanacijos saldumą pasirinkdami specifinę aplinką. Tokiems dalykams jie buvo per primityvūs. Galbūt jiems patiko sofa, skirta skaityti ir mąstyti, o gal nuostabi nežinomo XVII amžiaus anglų dailininko graviūra, kabanti tėvo kabinete, iš kurios jie mano akivaizdoje kartais juokdavosi, o kartais žavėdavosi. Bukaprotišką juoką (ir pritarimą) jiems keldavo net graviūros pavadinimas – „Voras-Angelas“. Nuostabus paveikslas, vaizduojantis gigantiško voro transformaciją ar transmutaciją į kažką aukštesnį (blogiausia, kad ir mano tėvas, liberalus intelektualas, vieną kartą juokėsi iš to paveikslo ir man pasidarė nebesuprantama, kodėl pasikabino jį savo kabinete). Bet užteks apie tai. Tėvų, kaip minėjau, dažniausiai nebūdavo namie, ir mano sesuo ten įsteigė bestiariumą. Nepakeliamas mano jautriai akiai buvo jos makiažas, visas tas „špaklius“, kvailai nujuodinti paakiai, atseit išryškinantys akis, žvilgsnio intensyvumą ir demonstruojantys protestą prieš tvarką. O reikalas tas, kad mano sesuo net nedrįso vartoti narkotikų. Jai tekdavo dirbtinai juodintis paakius ir vaidinti desperatišką protesto nimfą, nes be grimo ji labiau panėšėjo į spanguolę ar kokią kitą šviežią uogelę. Bet mane kankinti ji drįso, nors aš skaitydamas Bleiką buvau šimtą kartų didesnis protestuotojas už ją. Šito ji ir jos debiliška gauja negalėjo suprasti. Tuo labiau, kad buvau dar mažas ir jų akyse tiesiog niekas. Bet užteks apie tai. Paaiškinsiu, dėl ko labiausiai nekenčiau savo sesers. Aš turėjau atskirą kambarį. Ten dažniausiai kontempliuodavau, skaitydavau arba miegodavau. Įkalusi sesuo mėgdavo įsiveržti į mano kambarį, staiga plačiai atlapodama duris (nejaugi jai nusibosdavo su savo draugeliais? Ar ją erzindavo mano rimtis? O gal aš jai buvau įdomus?). Kambaryje ji kvatodama išrėkdavo vieną frazę, ne, dvi – ji surikdavo man į pakeltas nuo knygos akis: „Ei tu, pasiutęs šuo! Aš tavo kalė!“ Pyktis ir pažeminimas salsvu srautu plūsteldavo man į širdį, nes aš puikiai žinojau, kad nesu jos pasiutęs šuo, o ji tikrai ne mano kalė. Ir niekada nebūsiu jos pasiutęs šuo, o ji nebus mano kalė. Bet jai turbūt atrodė linksma ir net, jei būtų pakvietusi mane į tėvo kabinetą viena, nebūčiau ėjęs, nes vaikystėje buvau nepaprastai išdidus.

Ei tu, pasiutęs šuo! Aš tavo kalė! – šitie žodžiai pjaudavo kaip švelnūs dalgio ašmenys, bet aš nekenčiau sesers, nors jau seniai mylėjau ją.

Po to pro mano kambario duris įsiverždavo beprasmis triukšmas ir ji vaipydamasi išeidavo. Turiu paminėti, kad aprašomuoju metu mano sesuo buvo dar labai jauna – septyniolikos metų, o man –­ beveik trylika. Po metų mūsų bendras gyvenimas pasibaigė. Ji išvažiavo kažkur studijuoti, vėliau ištekėjo už amerikiečio ir išvyko į Ameriką. Aš jos nemačiau penkerius metus. Ir staiga vieną dieną sesuo paskambino ir pasakė, kad ji jau čia, sugrįžo trumpam, viena, lyg paatostogauti, lyg aplankyti kažko ir norėtų su manim susitikti.

– Sure! – šūktelėjau aš. – Why not!

Mes susitikome miesto kavinėje ir ilgai šypsodami laikėmės už rankų, padėję jas ant stalo. Sesuo atrodė gražesnė negu anksčiau. Jos kosmetika pasikeitė. Ji nieko man nepadovanojo, ir aš truputį įsižeidžiau (ar sunku oro uoste duty free parduotuvėje nupirkti bent jau gero after shave flakoną? Vadinasi, negalvojo apie mane. Ir neįsivaizdavo, kad man gali augti barzda). Šia menką, nors ir svarbią nuoskaudą greitai pamiršau.

– Kodėl nerašei man laiškų? – paklausė sesuo.

– O tu kodėl man nerašei?

– Tu turėjai mano e-mail?

– Iš kur galėjau turėti?

– Tai kodėl niekad nepaskambinai?

– O tu kodėl ne?

Taip ir panašiai mes prašnekėjom kokią valandą. Aš išgėriau vyno, o ji – martinio. Visą laiką šypsojomės ir žiūrėjom vienas į kitą.

– O kur tu reziduoji? – paklausiau aš.

– Čia?

– Nu čia. Vilniuj.

– Viešbuty.

– Tai einam į viešbutį, – pasiūliau aš.

– Toks gražus vakaras, gal pasėdėkim čia, – pasakė sesuo, linksmai apsidairiusi ir atsidususi giliai įkvėpė oro (mes sėdėjom lauko kavinėj). Po to pasirėmė ranka smakrą, nusišypsojo ir vėl pažvelgė į mane. Jos akys linksmai juokėsi. Turbūt džiaugėsi matydamos mane.

– Ką čia sėdėsim, geriau varom į viešbutį, – pasakiau aš.

– Ką mes ten veiksim? – paklausė sesuo.

– Nusipirksim vyno, pasėdėsim, pakalbėsim.

– Sakai?

– Aišku.

– Bet dar labai anksti.

– O ką tu nori veikti? – paklausiau aš.

– Nežinau, – tarė sesuo ir atsiduso.

Jos atodūsis man labia patiko. Aš mėgavaus the freshness of the moment, slapta gėrėjausi ir gėriau kiekvieną jos kvėptelėjimą, antakio virptelėjimą ar ant stalo žaidžiančių pirštų kombinaciją. Net jos rankos tapo gražesnės, pirštai ilgesni ir blyškesni, o riešai siauresni. Ir šiaip ji atrodė daug plonesnė, lankstesnė ir blyškesnė, o žvilgsnis keistesnis (belladonna!).

– Davai, varom, man jau čia nusibodo, – pasakiau aš, apmokėdamas saskaitą priėjusiam padavėjui, ir atsistojau.

Viešbutis atrodė visai nieko, gana stilingas. Ir sesers numeris neblogas – jaukus, net prabangus. Mes atsinešėm gėrimų – du butelius vyno ir butelį Finlandia vodkos, į kurio pirkimą parduotuvėje sesuo kažkodėl žiūrėjo su nepasitenkinimu.

– Take it easy! – pasakiau aš jai. – Tu gerk vyną, o aš gersiu degtinę!

– Tai negi mes einam gerti? – paklausė ji ir keistai žaviai pažvelgė į mane atseit kaltinančiu žvilgsniu.

– Aišku! – pasakiau aš linksmai, ir sesuo tuoj juokaudama užvertė akis į viršų, o pamatęs jos gražių akių baltymus ir lengvai perkreiptas lūpas aš pamaniau, kad atsidūriau kosmose.

Viešbučio kambaryje atsisėdom prie stalo, įsijungėm muziką ir užsisakėm kažkokių užkandžių iš viešbučio virtuvės. Aš atkimšau vyną, įpyliau seseriai, po to įsipyliau sau 100 finlandijos, mes įkalėm, ir aš pasijutau beveik laimingas. Už lango jau įsižiebė pirmosios sostinės šviesos, o ji, mano sesutė, sėdėjo čia, šalia manęs. Į duris pasibeldė. Aš įleidau nemalonų tarnautoją su padėklu. Jis pastatė padėklą ant stalo, nužvelgė mus nemaloniom juodom akim ir nepaprašęs arbatpinigių išėjo. Mes ėmėme kramsnoti užkandžius.

– Palauk! Aš tau parodysiu! – sušuko sesuo ir atsistojo.

„Ką tu man parodysi?“ pagalvojau aš ir išgėriau degtinės. Sesuo pasirausė kažkokiame krepšyje ir ištraukė storą nuotraukų albumėlį, ant kurio buvo nupaišyta rožinė širdutė. Ji ėmė rodyti nuotraukas. Vienoje nuotraukoje buvo namas.

– Čia mūsų namas, – pasakė sesuo. – Va čia kiemas. Matai? Ar gražus?

– Normalus, – pasakiau aš.

Kitoje nuotraukoje stovėjo būrelis žmonių.

– Kas čia? – paklausiau aš.

– Čia? – nusijuokė sesuo. – Čia mes!

– Kas „mes“?

– Čia mano vyras Fredas, – paaiškino sesuo, pirštu rodydama bukaveidį pūzrą, stovintį iš kairės. Jos lakuotas pirštas įsirėmė į jo iškilų pilvą.

– Fredas. Aišku, – pasakiau aš. – O čia kas?

– Čia jo mama Dženifer.

– Dženifer. Supratau. O čia? – aš parodžiau į du padarus iš dešinės.

– Čia vaikai.

– Tavo vaikai?

– Tu durnas?! – nusijuokė 22 metų sesuo. – Čia Fredo vaikai iš ankstesnės santuokos.

– Iš ankstesnės. Viskas aišku. O jūs turit vaikų?

Sesuo paslaptingai vyptelėjo ir sušnabždėjo:

– Aš tau tuoj parodysiu.

Ji atvertė kitą albumo lapą. Nuotraukoje pamačiau žinduklį vystykluose, abejingai gulintį ant lovos tarp spalvotų barškalų.

– Čia Džonis... mūsų mažasis Jonukas, – sušnabždėjo man į ausį sesuo. Ji tiesiog spinduliavo. Bet kitaip negu anksčiau.

– Matai, čia vaikų kambarys.

– Tai dar bus vaikų?

Sesuo gūžtelėjo pečiais.

– Fredas nori, kad viskas būtų apskaičiuota.

– Kaip apskaičiuota?

– Suplanuota. Neskubant.

– Pūzras mėgsta neskubant? – paklausiau aš.

– Ką? – sesuo šypsodama pakėlė akis nuo albumo.

– Tu kurčia? – paklausiau aš.

Sesuo žiūrėjo į mane išplėstom, bet vis dar saldokom akim.

– Come to me, sugar, – pasakiau aš.

– Ką? Ką? – piktai nusišiepė sesuo.

– Ku-ka-riekū, – tariau aš.

Sesuo nusijuokė, pakratė galvą ir prispaudė abi rankas prie smilkinių, rodydama pasimetimą. Aš iš visų jėgų spyriau po stalu jai į blauzdą ir surikau irgi linksmai:

– Aš pasiutęs šuo! Būk mano kalė!

Tada atsistojau, nuėjau prie durų, užrakinau ir įsidėjau raktą į kišenę.

– Ką tu darai? – paklausė sesuo.

– Ką matai.

– O kam?

– O tam.

Aš vėl atsisėdau prie stalo, įsipyliau degtinės, išgėriau ir įsižiūrėjau į seserį.

– Labai gerai. Tu štatuose pagražėjai, – tyliai pasakiau jai. Ji tylėjo.

– Ką pasakysi?!! – suklykiau aš.

Sesuo iš siaubo pašoko nuo kėdės.

– Nebijok. Aš tik šiaip, – pasakiau vėl normaliu balsu. – Duok čia kosmetiką.

Sesuo nesuprato. Paėmiau jos rankinuką ir apvertęs iškračiau jo turinį ant stalo. Tai darydamas nuverčiau vyno butelį, kuris išsiliejo.

– Nieko, – pasakiau aš, – gali gerti su manim degtinę.

Tada pradėjau rinktis reikalingus dalykėlius. Atsirinkęs, ko man reikėjo, likusius daiktus kartu su vyno buteliu nušlaviau nuo stalo. Sesuo stovėjo ir žiūrėjo į mane, o gal ir ne į mane. Aš nekreipiau į ją dėmesio. Pasistačiau priešais veidrodėlį ir pradėjau dažytis. Viską padariau teisingai. Ypač smarkiai paryškinau akis ir sukūriau tamsius įspūdingus šešėlius aplink jas. Nusidažiau net blakstienas. Mano žvilgsnis iš karto tapo skvarbus, net veriantis. Lūpas taip pat nusidažiau juodai, o skruostus išbalinau pudra. Dabar aš atrodžiau sau nuostabus. Viskas buvo gerai.

– Aš Drakula, – paaiškinau seseriai. – Aš supistas Drakula.

Vėl išgėriau degtinės ir nuėjau į kambario vidurį. Tada pradėjau šokti. Šokdamas laikiau pudrinės veidrodėlį prieš save ir visą laiką be galo intensyviai žiūrėjau į save, stebėjau savo veidą. Ką darė sesuo – nežinau. Šokio metu aš ją pamiršau. Šokau ilgai. Uždusau. Vėl pažvelgęs į veidrodėlį pamačiau, kad prakaitas kartu su tamsia kosmetika teka man per veidą. Dabar tikrai atrodžiau gerai.

– Aš pasiutęs šuo. Aš verkiantis pasiutęs šuo, – pasakiau seseriai.

Ji stovėjo kampe, prie lango piktai kreivai šypsodama. Atsisėdau prie stalo, užsirūkiau cigaretę ir vėl išgėriau degtinės. Tada pamačiau, kaip sesuo bėga prie durų ir daužo jas.

− Nori atgal į Ameriką? – paklausiau aš. – Žinai, kaip dainavo karalius? Ką? Kaip ten dainavo Elvis? If you lookin’ for trouble, you came to the right place.

Sesuo atsitūpė prie durų.

– Kas tau yra? – paklausė ji.

– Nieko.

– Išleisk mane.

– Tu ką, manęs bijai?

– Bijau, – pasakė sesuo.

– Nebijok.

Toliau viskas vyko taip: aš nutempiau seserį ant plačios, minkštos viešbučio lovos ir pradėjau plėšti nuo jos rūbus. Kadangi buvo vasara, rūbų nebuvo daug. Sesuo ėmė rėkti keistu kimiu balsu. Ji springo, ir ašaros tekėjo jai iš akių. Veidas žavingai paraudo. Man net pasidarė jos gaila.

– Nerėk, – pasakiau aš, – nes užmušiu.

Ji vis tiek rėkė, verkė ir springo. Aš kažkodėl pažvelgiau į langą, ar jis uždarytas. Nuplėšiau nuo sesers visus rūbus. Tiesiog suplėšiau juos į gabalus. Visą laiką ji siaubingai draskėsi, ir aš pakankamai efektingai paplūdau kraujais. Bet saugojau tik akis, į kurias ji labiausiai taikėsi. Keista, kad ji nesikandžiojo. Matyt, pamiršo, kad galima dar ir kandžiotis. Vienu metu man pasirodė, kad ji juokiasi. O aš troškau juoko kaip indulgencijos. Ar galėjo tai būti paslaptingas juokas? Bet ne, tai ko gero buvo kažkokie isteriški traukuliai. Be to, aršiai gindamasi ji kartais žiūrėjo į mane, o kartais ne, kas irgi atrodė panašu į kažkokį komplikuotą žaidimą. Jos rankos išsitepė mano kosmetika, pirštai pajuodavo, susikruvino mano krauju ir drėskė labai skaudžiai ir smarkiai, kartais lėtai, tūžmingai ir gosliai, o kartais greitai ir klastingai. Ir skausmas, ir ši keista ritmika teikė man didžiulį malonumą. Atrodė, kad ji draskydama mane glosto. Buvau jai dėkingas už šį nirtulingą švelnumą. Nė karto nebandžiau jos pabučiuoti. Ir nenorėjau. Pagaliau pavyko teisingai užlaužti jai rankas ir virtuoziškai pražergti (tą akimirką pirmąkart pastebėjau, kad sesers kojų nagai nulakuoti juodu laku). Aš išprievartavau savo seserį. Bet keista, man skverbiantis į ją, ji staiga atitraukė nuo manęs rankas, ištiesė jas į šalis ir su nepaprasta jėga sugniaužė lovos apklotus. Iš jos gerklės, kažkur iš gilumos, išsiveržė duslus, bet nepaprastai stiprus, svaiginantis atodūsis, kuris nuvilnijo man per nugarą kaip elektros iškrova ar paslaptingas cunamis. Savo gėdai turiu pripažinti, kad nuleidau labai greitai, nes skverbdamasis į seserį jaučiau tokią kosminę palaimą, jog susilaikyti bent sekundę ilgiau buvo neįmanoma. Laikas, kaip sakoma, sustojo. Iš karto po visko pajutau savo seseriai ypatingą švelnumą, kai mano sunkus kūnas suglebo ant jos, gulinčios tyliai, į šalis ištiestomis gražiomis rankomis. Ji beveik nekvėpavo.

Dabar aš sėdžiu ant kėdės prie lango, tamsėjančiame, vakaro prieblandos gniaužiamame viešbučio kambaryje. Šviesa išjungta. Mano sesuo sustingusi sėdi ant lovos. Jau dešimt minučių ji nejuda. Tik vieną kartą ranka perbraukė sau per veidą. Ji visiškai nuoga ir net nesiruošia prisidengti. Tai nebūtina, nes jos kūnas gražus, o kambaryje šilta. Rankoje aš laikau taurelę. Įkalu. Lėtai pasuku galvą ir žvelgiu į sostinės šviesas.

 

Skaitytojų vertinimai


43939. new2008-01-07 12:27
Fu ir tiek.

43961. makreikeris2008-01-07 21:29
Štai ką reiškia daug gerti degtienės

43970. Koherentas2008-01-07 22:18
Smalsu, ar ponas Tomas tik rašo apie e-mailą, ar ir žiūri e-mailą? Nu apie savo novelę? Gal vodkę pliumpina. Gaila.

43977. terra2008-01-08 00:12
labai gera novelė. tomas rašo tikrai šauniai, o pliumpina degtienę ar kisielių yra tik jo ir jo talento reikalas

43983. go2008-01-08 01:41
jo, kai kas gali, o kai kas negali. gerti

43985. ai2008-01-08 09:35
i liked it

43997. DRAKULA2008-01-08 13:45
ATSEIT SIAUBIAKAS, O VISAI NEBAISU. VIEN LABAI PRASTA.

44009. krankt2008-01-08 19:37
jooooooooooooo...............

44027. amigo para siempre 2008-01-09 15:42
gera novele, tikrai gera, geresne nei kitos, rasyk dar, vaikine,skaitysime.

44038. xX2008-01-09 22:11
– Davai, varom, man jau čia nusibodo, – pasakiau aš, apmokėdamas saskaitą priėjusiam padavėjui, ir atsistojau.

Kažkas ne taip, chronologija ir tempas ne tas. Jei jau čia taip staiga nusibodo, tai reikia kuo greičiau prašyt sąskaitos, nes dar kokį pusvalandį teks palaukt. Kondensuota, bet nerealu.

44047. Kalno Japis :-) 2008-01-10 11:46
Kaip jūs manote, kodėl nerealu? Juk gal jis turi savą logiką, ir laiko pojūtį, tai jūsų pastebėtą nerealumą dar įmanu atleisti.Beje, tokie įsukti leidėjų ir Globėjų rašytojai sukurpia net bestselerius, kuriuos iššifruoti po to niekas nebegali. Jie turi vieną gerą savybę - lengvai skaitosi. Tas pagavus minimalizmas verčia skaitytoją fantazuoti. Ir už bestselerius tuomet klojami pinigai. Bet juk iš esmės kuriamas niekalas. Leidėjų ir Globėjų erudicijai tokiu atveju galima tik melstis. Vertinu tikrai gerai, nors permečiau probėgomis. Linkėjimai - "ko nors įsimintino":)

44050. bvlt :-( 2008-01-10 13:35
Beviltiskas tekstas, nes beviltiskas autorius, todel beviltiskas tekstas, kaip ir kiti jo tektstai beviltiski.

44061. Japio Kalnas2008-01-10 21:28
Bet Jums rūpi, neskaitytumėte prasto dalyko ir nesivargintumėte kritikuoti. Aš Tomą sutikau parduotuvėje, tai nieko nebemato, stovėjo šalia ir tuščiomis akimis dėbsojo. Gal apspangęs perdėm, nyžynau. Aš ne jo auklė. Kokia Moteris galėtų juo pasirūpinti

44074. terra to Japio kalnas2008-01-12 09:52
kodėl jums reikėjo dviese persti?

44076. negrazu2008-01-12 10:59
kriminalas, nenormalus santykiai.Bukite mieli, rasykite apie normalius, arba apie tai, kokie turetu buti, nes tauta ims isivaizduoti, kad motinos turi buti - zmogzudes ("zvaigzde" jonaitiene ziniasklaidoje), o broliai ir seserys - sugulovai. Net jeigu taip ir atsitiko, reikejo meniskai parodyti, ne tik kodel, bet ir brolio degradeisen, juk ne kiekvienas, is kurio vaikysteje tyciodavosi (atvirai ar subtiliau) vyresnis brolis ar sesuo, pasielgia blogiau uz bet koki kalini. Reikia rasyti, kaip motinos aukojasi (juk taip siandien yra dazniau), o seserys padeda broliams (ir atvirksciai) siekti mokslo, kad jiems netektu parsiduoti ...

44080. h2008-01-12 15:12
tauta neverta edipo komplekso? o tuomet 44074 pasakykit, kaip vertinate, kai jaunoji pervestuvių balių trapukariu garsiai pagadino orą prie stalo ir nuėjusi į kluoną iš gėdos pasikorė? drįstu spekuliuoti, jog geriau žinoti, kas bebūtų:) gerbiu ir jusu poziury

44086. irena :-) 2008-01-13 10:18
Sveikinu su nauja įdomia novele.Tokios neparašytų nei RoRa nei T.Venclova.Tu visai KITOKS užtai jie,čia kometaruose ir puola tave. Nekreipk dėmesio į tokius komentatorius,kuriuos retai spausdina,nors vaizduojasi esą genijai ,kurie patys negeria kokią savaitę o po to taip pridirba ,kad tik pasikart artimiesiems belieka. O tau norečiau palinkėt ateinančiais metais a.a S.Mykolaičio žodžiais:,,tavo žiogas ore[simbolis atsinaujinimo],tavo mūza danguj,stygos delne...SĖKMĖS

44087. nepavyduolis2008-01-13 11:27
kai stilius neveza, bandoma sokiruoti istorija, taciau ji neskani ta istrorija: atsikersijo, nes buvo traumuotas vaikysteje. Koks cia herojus? ka jis sau ir mums irode? savo degradeisen. are mums i toki lygiuotis?

44089. Irena2008-01-13 12:49
Siuary,baik savo paranoidinius paistalus rasinet-atsibodai.Ne tik man ,bet ir daug kam.Geriau eik melstis i baznycia ,jei prisimeni poterius katalikiskus,kol baznycia dar del taves neuzrakinta uz tokias nuodemes...Atsiprasau,taves Tomai,kad i komentarus iveliau savo asmeniskumus.Suprask,man labai sunku,nes po Siaurio suspardymo mano JONO galvoje atsirado auglys...palaidojau savo sunu JONA a.a. kuciu vakara gruodzio 24d.Iki

44101. pwr :-) 2008-01-13 23:47
"Tai nebūtina, nes jos kūnas gražus, o kambaryje šilta." Ypač gerai vožia tas fatališkas žinojimas, kuo viskas baigsis.

44127. delinquant>440872008-01-14 19:21
your phantasies are so sexy, my Lady is satisfied

44307. Š.Š.(šlykščiam šinkariukui) :-( 2008-01-19 17:54
Kiekviena Jūsų tekstas vis prastesnis ir šlykštesnis.

44647. žemaitė-samogitija,pagal gimimo vieta ,o ne tautybę :-) 2008-01-28 22:07
Nekreipk demesio i komentatorius ir vadovaukis Tomai sia taisykle visiems nevykeliams pavyduoliams:,,jei tu nesi pasiruoses numirt uz mano gyvenima-nemokyk manes gyventi...,,

44774. Zioz :-) 2008-01-31 01:33
Pagaliau kažkas gero įvyko. Ačiū spausdinusiems ir autoriui, bo jau pasiilgau

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:24:15 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba