Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-04 nr. 3171

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS28
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI

SIC! 
• LAIMINGŲ 2008-ŲJŲ!3

AKTUALIJOS 
• METŲ SANKIRTA: VERTINIMAI, PALINKĖJIMAI IR...32
• ĮTEIKTOS KULTŪROS MINISTERIJOS PREMIJOS

KNYGOS 
• „PORTOBELO RAGANA“4
• „MOTERIS KATEDRŲ LAIKAIS“
• „MUSĖS. PALĖPĖ.“
• „ŽVAIGŽDĖS BLĖSTA AUŠTANT“
• Neringa Mikalauskienė.
„ŠITAS BUS ELIS“
• Valentinas Sventickas.
RECENZIJA BE PINCETO
2
• (PA)SKAITINIAI
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Ineza Juzefa Janonė.
JAU TAS ROBERTAS ANTINIS...
5
• Armina Jonušaitė.
FLUXUS NEMIRĖ – FLUXUS TAPO MENU
10
• Jurga Sprindžiūnienė.
ŠEIMOS GYVENIMO RITMAS SPALVINGOSE AKVARELĖSE

KINAS 
• ŽIEMOS PARALELĖS

PUBLICISTIKA 
• Wojciech Jagielski.
VELNIO RATAS OČAMČIROJE

TEATRAS 
• VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS BERGENE

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS12

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
VISAGALIS LAIKAS
24

VERTIMAI 
• Octavio Paz.
NUTRŪKUSI ELEGIJA
4
• Paul Celan.
POEZIJA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Kristina Savickienė.
LIETUVA – MENININKŲ ELDORADAS
1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Nikola Madzirovas.
POEZIJOS IŠNARPLIOJIMAS
• Mindaugas Peleckis.
NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI KATALIKŲ BAŽNYČIOJE (1)
42

KRONIKA 
• VISADA SVAJOK
• „POLIKLINIKA“

DE PROFUNDIS 
• REGINA-VĖLYVOJI SVAJA
• MINDAUGAS BRIEDIS4
• PALMIROS DZVONKAS FON FARŠAS SAPNININKAS (3)4

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
PASIKARTOJIMAI ŽUDO
• Vigmantas Butkus.
NETIKRAS ZUIKIS ŠIAULIETIŠKAI FENOMENOLOGIJOS PADAŽE
1
 Gintautas Mažeikis.
A. ŠLIOGERIS, J. BAUDRILLARDAS IR SITUACIONISTAI
1
• Arūnas Uogintas.
DAR KARTĄ APIE BIX
10
• DIALOGAI1

PARK@S

A. ŠLIOGERIS, J. BAUDRILLARDAS IR SITUACIONISTAI

Gintautas Mažeikis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

A. Šliogeris tarptautinių situacionistų filosofijos tiesiogiai nenagrinėja. Tačiau kovos su reginių/spektaklio visuomene patosas, negailestinga kapitalizmo ir marksizmo kritika bei simpatijos J. Baudrillardo samprotavimams jį suartina su situacionistais. Šliogeris paskutinėse savo knygose pritaria Baudrillardo filosofijai – medijų ir reginių/spektaklio visuomenės kritikai, simuliakrų analizei, nihilistinei vartotojiškos kultūros interpretacijai. Prisimintina, kad ankstyvajam (iki 1970 metų) Baudrillardui darė įtaką prancūzų marksistas H. Lefebvre (jis buvo filosofo daktarinės disertacijos vadovas), G. Lukàcso bei struktūralizmo, vėliau – poststruktūralizmo atstovo R. Barthes idėjos. Tarptautinių situacionistų lyderis G. Debordas taip pat kurį laiką buvo asmeniškai veikiamas Lefebvre. Septintajame dešimtmetyje Baudrillardas marksistinę kasdienybės ir kapitalo kritiką papildė semiologija ir su jos pagalba aiškino vartotojiškos visuomenės raidą, jos aspektus: reklamą, medijas, madą, sportą, reginius, visuomenės spektaklį. Aiškindamas medijų fenomeną, kritikuodamas reginių produkavimą ir manipuliavimą, jis drąsiai suartėdavo su situacionistais, o kalbėdamas apie susvetimėjimo formas – su Frankfurto socialinės kritikos mokykla, pirmiausiai su H. Mercuse. Prisimintina ir tai, kad septintojo dešimtmečio pabaigoje Baudrillardas save siejo su intelektualais, kurie grupavosi apie žurnalą Utopie, rėmėsi Lefebvre filosofija ir tarptautinių situacionistų idėjomis bei siekė kurti alternatyvias bendruomenes, naujas viešąsias erdves ir architektūrą, keisti kasdienybės gyvenimą, kurti situacionistų miestą. Daugelyje savo interviu Baudrillardas yra pastebėjęs, kad jo samprotavimus giliai veikė J. P. Sartre, F. Dostojevskis, F. Nietzsche, situacionistai ir siurrealistai. Iš situacionistų artimas Baudrillardui buvo Debordas, samprotavęs apie išsilaisvinimą kaip nuolatinį naujų situacijų ir bet kokių hegemonijų, taip pat ir marksistinių, kūrimą.

Nors Šliogeris savo paskutinėse knygose Niekio vardai, Alfa ir Omega, Niekis ir Esmas ir žavisi Baudrillardo samprotavimais, tačiau tradiciškai ignoruoja Baudrillardo minties genealogiją, jo idėjų raidos istoriją ir socialinį-politinį kontekstą. Šliogerio samprotavimai veikiau yra pagrįsti įsitikinimu, jog egzistuoja „tiesioginio“ (iš esmės knyginio) asmeninio santykio galimybė, išvengiant šiam dialogui tarpininkaujančių diskursų archeologijos ar idėjų genealogijos. Todėl Šliogerio tekstuose net nešmėkšteli situacionistų vardai bei Baudrillardui artimų siurealistų samprotavimai. Tačiau, nepaisant to, vis dėlto kai kurie visų jų kongenialūs, o kartais vienas kitam oponuojantys pamąstymai nusipelno dėmesio jau vien todėl, kad Šliogeris iki šiandien išlieka vienas iškiliausių, pilietiškai radikaliausių filosofų ir asmenybių.

Alfoje ir Omegoje Šliogeris, plėtodamas telehominoido sapnų temą ir bendradarbiaudamas su įsivaizduojamu Baudrillardu, aptaria Esmo ir įvairiausių telesimuliakrų santykį. Jo išvados apie telehominoidų vaizduotę ir jų pastangas išaukštinti Niekio patirtis vietomis susikerta su reginių visuomenės kritika, išplėtota Debordo, R. Vaneigeimo, Baudrillardo knygose. Kalbėdamas apie visuomenę kaip spektaklį, Šliogeris išskiria dvi tendencijas: aktyviąją, kai pats žmogus kuria spektaklį, ir pasyviąją, kai anoniminis režisierius kuria telepasaulį. Jis rašo: „Tuščioje atsivėrusio Niekio scenoje žmogus stato spektaklį. Jis kuria iš Niekio, ir scenoje atsiranda aktoriai – dievai, demonai, idėjos, simboliai, meno kūriniai, sąvokos, dogmos, formulės [...] antrasis vaidmuo priešingas. Telepasaulio jis nebekuria. Scenoje pasirodo artistai, išrasti anoniminio režisieriaus, taigi paties Niekio“. Jis siūlo išeitį – tapti šio spektaklio režisieriais ir tuo tik iš dalies primena situacionistus, nes šis kvietimas nevirsta pozityvia pilietine-menine programa. Jis nepateikia socialinės politinės TV priespaudos kritikos, neaptaria kūrybinių veiklos sąlygų, galinčių padėti išvengti spektaklio manipuliacijų. Jo knygų herojus yra gana asocialus, monologiškas, apolitiškas, susvetimėjęs kūrybinėms industrijoms, turintis daugybę fobijų, susijusių su naujosiomis medijomis. Horkheimeris, Adorno, Debordas, Marcuzė ar net Baudrillardas – priešingai – pateikia socialinę-politinę hegemoninės reginių visuomenės kritiką, siūlydami visą aibę išeičių, kurios, žinoma, taip pat yra kontraversiškos. Šliogeriui telepasaulis yra anoniminis, suabsoliutintas. Šis pasaulis nėra siejamas su konkrečiomis manipuliacijos, melagingos sąmonės formomis, su eksploatacijos priedangomis, nors Šliogeris, kaip ir Baudrillardas, kalba apie tariamą televizinę susvetimėjimo formų kompensaciją. Deboras – priešingai – pateikia plačią politinę, socialinę hegemoninių diskursų ir reginių kritiką bei siūlo išeitį – kurti kasdienes kūrybines situacijas, kurios nepaklūsta viešpataujančioms galios formoms. Tačiau meninio situatyvumo Debordas nesieja su alternatyvia televizija, nors pats ir kuria kino filmus (Šliogeris, beje, fotografuoja). Galiausiai Debordo savižudybė prieš pat pasirodant TV laidai apie jo kūrybą parodo savotišką mąstytojo pozicijos fiasko. Postsituacionistai, taip pat ir vėlyvasis Baudrillardas, pasuka kitu keliu, bandydami kurti nekomercines, laisvas, spontaniškas medijas su integruotomis situacionizmo ir kasdienio gyvenimo transformavimo programomis, plėtoti semiotinį pasipriešinimą semiokratijai.

Baudrillardas esė „Rekviem medijoms“ kritikuoja kairiuosius, pirmiausiai marksistus dėl abstraktaus ir negatyvaus medijų kaip komunikacijos priemonės vertinimo. Jis pastebi, kad marksistai nesupranta medijų kaip naujo gamybos būdo, nesuvokia ženklo ekonominės vertės ir naujų hegemonijos priemonių. Tačiau ir Šliogerio knygose medijos eksponuojamos negatyviai, nepateikiama jų politinė ar ekonominė kritika, neigiamas jų ontologinis statusas. Jis joms priskiria Niekio (ideologijų) dauginimo bei Esmo naikinimo funkciją. O Baudrillardui medijos atlieka ideologijų efektyvinimo funkciją, suteikia joms galimybę visapusiškai veikti mūsų jusles, patirties procesus. Priešingai Šliogeriui, jis nehiperbolizuoja Niekio figūros, apsiriboja negatyviomis hiperrealybės ir simuliakro sąvokomis. Baudrillardas pastebi, kad medijos nėra kažkas tik įsivaizduojama, o yra mainomosios vertės procesas, kaip ir bet koks kitas kapitalo judėjimas, gaminantis pridėtinę vertę ir galią.

Šliogeris kūrinyje Niekis ir Būtis, beje, kaip ir P. Bourdeau (kurio jis nemini), išplečia kapitalo sampratą ir tvirtina, kad jį sudaro logomasės, semiomasės, sensomasės, sociomasės, biomasės, geomasės, antropomasės ir kitos „Grynosios Masės“ išraiškos, kurios „nesudaro savarankiškų ontotopinių regionų ir be jokių trikdžių yra išmainomos viena į kitą“. Visų masių (išskyrus „Žaliosios Masės“, arba gyvosios gamtos) paslaptis yra jų sąsaja su „Skaidriąja Mase“, arba piniginiu kapitalu. Kapitalo „Masėmis“ Šliogeris vadina įvairiausias ideologizuotos visuomenės serijines sankaupas, akumuliacijas: pinigų, ženklų, populiarumo ir t. t. Tačiau jo Kapitalo analizės tikslas tėra vienas – jį nuvainikuoti: „Kapitalas yra caput mortuum; jis dekapituoja Esmo fenomeną, todėl yra sudarytas iš negyvybės masės“. Nors Šliogeris užsimena apie ženklų ir vaizdų suponuojamas kapitalo formas, vis dėlto jis jas subordinuoja Niekio temai ir taip išvengia politinės-ekonominės analizės ir pilietiškų išvadų.

Baudrillardas, priešingai, nuolatos pateikia pilietinio pasipriešinimo ekrano/spektaklio visuomenei pavyzdžius. Knygoje „Simboliniai mainai ir mirtis“ įsiviešpatavusiai semiokratijai jis priešina 1972 metų Niujorko nepriklausomų graffiti bangą: tuo metu buvo naikinami hegemoniniai valdžios ženklai, kasdien sukuriant naujas semantines situacijas ir kartu išreiškiant socialinius-politinius ir etninius-politinius reikalavimus. Baudrillardas mano, kad panašios akcijos yra „svarbiausios politiškai“, tačiau, kaip ir bet kuris situacionistas, jis pastebi, kad tokių veiksmų nepakanka, nes jie per mažai pažeidžia hegemoninę miesto architektūrą. Pridursiu, kad panašiu metu prasideda ir fanzon, kaip antispaudos, raida. Tačiau fanzinai taip pat per mažai pažeidė spaudos prievartą. Ir tik XX a. pabaigoje fanzinams persikėlus į internetinę aplinką, išsiplėtė jų galios bei atsivėrė, išsiplėtojo videopažeidimai. Televizijoje ar internete vykdomi nekomerciniai situacionistiniai veiksmai, kuriais griaunama save pačius reprezentuojančių teleženklų hegemonija, atveria naujas, nedoktrinines ir dinamiškas galimybes kurti protesto solidarumo tiltus, klasinio ar subkultūrinio pasipriešinimo priemones.

Niekio ir Esmo tomuose Šliogeris radikaliai atmeta žaidimą kaip dar vieną apgaulės formą. Jis tiesiogiai nediskutuoja ne tik su J. Huizinga, aprašiusiu Homo ludens fenomeną, bet ir nesvarsto nei H.-G. Gadamerio ar P. Ricoeuro samprotavimų šia tema. Ir Gadameris, ir Ricoeuras teigia, kad žaidimas yra autentiškos būties forma. O, kadangi Šliogeriui būtis yra dar viena Niekio kaukė, tai ir žaidimai jam yra linksmybių būdas. Baudrillardas žaidimo sampratą priešina įprastinei mainų arba kapitalo judėjimo sferai. Pavyzdžiui, aptardamas meno kūrinių aukcionus kaip tam tikro agono, lenktyniavimo formą, jis pastebi, kad aukcionuose nustoja galioti mainomosios ir vartojamosios vertės santykio teorija. Pirkimas panaikina ir vieno, ir kito svarbą, sukurdamas paritetinę vertę, t. y. turtuolių, kaip anksčiau – feodalų, dvariškių, hierarchijas, priklausomai nuo gebėjimo pinigus iškeisti į statusą, kurį žymi meno kūriniai. Taip Baudrillardas, remdamasis Potlatch ir kitomis antropologinėmis mainų teorijomis, kurios buvo populiarios tarp situacionistų, žaidimą aiškina kaip sociumą struktūruojančią galią, struktūriniu-funkciniu, o ne nihilistiniu-egzistencialistiniu požiūriu. Atitinkamai situacionistai siūlo kurti naujus žaidimus kaskart keičiant taisykles, kaip vieną iš situacijų dauginimo galimybių, kartu pažeidžiant ne tik mainų, bet ir socialines struktūravimo funkcijas, panašiai kaip tai darė Fluxus atstovai, pavyzdžiui, J. Mačiūnas.

Manau, tai, kad Šliogeris atmetė politinės socializacijos svarbą ir plėtojo aklą nepakantą daugeliui meno sričių, pirmiausiai muzikai, kurią jis laiko „nemenu par excellence“, kinui, socialinei-ekonominei kritikai ir žaidimui, užvėrė jam galimybę rasti daug bendražygių kritikuojant, varžant reginių visuomenę ir šalinant jos socialines ir kultūrines pasekmes.

 

Skaitytojų vertinimai


43950. studentas :-) 2008-01-07 18:10
Gerbiamas Gintautai, Šliogeris savo knygose aiškiai pasakė kad menas, kūryba yra naikinimas, juk jeigu kažka nori sukurti, pirmiausia turi kažka sunaikinti (sukurti skulptūrai reikia suskaldyti granitą, išleisti knygą reikia nukirsti medį, o ką jau kalbėti apie didžiuosius meno stebūklus). Todėl Šliogeris nesiūlo alternatyvų kurių Jums taip norėtųsi, nes tai tik dar labiau įsuktų naikinimo mašiną. Formulė gi aiški - kuo daugiau kūrybos tuo daugiau naikinimo. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtu, tačiau jeigu Šliogeris pradėtų siūlyti įvairias išsigelbėjimo ar išsivadavimo technologijas jis taptu nenuoseklus, nes visuose savo knygose pabrėžia kad visos praktikos, technologijos, kalbinės formuluotės tik tikrovės naikinimo mašinos, galiausiai panaikinančios ir elementariausią, tiesioginį pasaulio patyrimo intensyvumą.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:24:14 Sep 18, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba