Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-06-13 nr. 2954

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• LR KULTŪROS LAIDOS

DISKUSIJA 
• RAŠYTOJAS IR VALSTYBĖS KULTŪROS POLITIKA24

POEZIJA 
• DANGUOLĖ JUZELIŪNAITĖ7

DRAMATURGIJA 
• Vieno veiksmo drama.
MARIUS JANULEVIČIUS
1

PROZA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ21

VERTĖJO PUSLAPIS 
• SERGEJUS TIMOFEJEVAS

KNYGOS 
• Klausas Berthelis.
METROPOLIO PANORAMA
• Jadvyga Bajarūnienė.
"BERLYNAS. ALEKSANDRO AIKŠTĖ"
• TARP VILNIAUS IR BERNO
• VIENĄ KARTĄ GYVENO VIENAS ŽMOGUS1
• EGLĖ VASAROS NAKTĮ1
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• KAI IEŠKOMA NEPAMESTO2

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Džiuljeta Kulvietienė.
PAŽAISLIO FESTIVALIS - VASARĄ PARVES...
1
• Agnė Daunoravičiūtė.
KALBOS SAMPRATA IR KULTŪRA
5
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKUS1

POKALBIAI 
 NUOTRAUKA ATSITINKA KAIP EILĖRAŠTIS2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
TARSI SUGRĮŽTANTYS GANDRAI
4
• Rytis Jokūbaitis.
NESULAUKĘ DIEVŲ MALONĖS
5
• TEISMAS1

TEATRAS 
• JŪRATĖ ONAITYTĖ2
• RIMGAUDAS KARVELIS

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
SMĖLIO LEGENDOS
11
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO ŽINGSNIAI
2
• ESTIŠKAS POŽIŪRIS Į "LIETUVOS GRAFIKĄ `03"

FOTOGRAFIJA 
• "VERTIGO ET NAUSEA"1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vika Ryžovaitė.
ARMĖNŲ FOTOGRAFIJA
1
• Dr. Jackal.
VAKARAS PRIE ŠMC
6
• LOTYNŲ AMERIKA AUKŠTAITIJOJE

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JAU TOKIA JŲ PROFESIJA
• Kotryna Kazickaitė*.
TYLUTĖLIS SEKMADIENIS

ISTORIJA 
• PIRMIEJI MUZIKOS AKORDAI PER LIETUVOS RADIJĄ2

KRONIKA 
• Marytė Kontrimaitė.
KAUKAZO SAVAITĖ LIETUVOJE
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

DE PROFUNDIS 
• ANDRIUS JAKUČIŪNAS22

POKALBIAI

NUOTRAUKA ATSITINKA KAIP EILĖRAŠTIS

Fotografuojantį poetą Vladą Braziūną on-line mandagiai kamantinėja Ričardas Šileika

[skaityti komentarus]

iliustracija
Senelis (autoriaus) Jonas Juknevičius, 1968

Išmušė žiauri tardymo valanda. Apgailestauju, tačiau užimamos pareigos suteikia teisę elgtis be sentimentų. Pirmučiausia prisipažink, koks beuodegis (ar beragis) velniokas (ar velnienė) įbruko Pačiam rankosna tą siaubingą aparačiuką, judrų ir permainingą gyvenimą paverčiantį mirusiais vaizdeliais?

Gerai, stengsiuos ir atsakinėti be sentimentų. Ne, neišeis: fotografija - senas ilgesingas mano sentimentas. Tiesa, gulėjęs užmestas ir gal per laiką nuo neveiklos pagedęs, išsiderinęs - kaip tas pirmasis mano aparačiukas, vaikui padovanotas ne kokių velniokų ar velnienių, kaip sakai, o mano mielų krikšto tėvų (gyvenimas nutoldė, ir nebežinau, ar jie dar gyvi). Taigi padovanojo "Liubitelį", bet vaikas buvau dar per mažas, taip tas aparatas spintoj po skalbiniais ir kiurksojo, retkarčiais tik baimingai apžiūrimas. Matyt, būta vis dėlto jo magiško: jokių, gali sakyt, savo senų daiktų nesu išsaugojęs, o tą neveikiantį aparatą tampiausi per gyvenimą kaip katė pūslę. Tebėr.

Kokios priežastys buvo lemtingos? Kada TAI atsitiko?

Lemtinga priežastis gal bus buvus - mano mokyklos (Pasvalio aštuonmetės) direktoriaus Petro Jackūno fotografijos būrelis Pasvalio pionierių namuose, senam namely, buvusioje Maironio pradžios mokykloj, prie parko, to namelio palėpėj. Ten išmokau. Per porą baigiamųjų mokyklos metų sufografavau jau ne vieną "Smeną". Ne vieną šimtą akimirkų esu numarinęs, kad prikelčiau - sėkmė? siekiamybė? - gyvą vaizdelį. Tada būrelio vadovas keletą tokių vaizdelių buvo nusiuntęs Lietuvos moksleivių fotografijos konkursan. Vilniuj buvo surengta paroda, tik jos nemačiau, užtat tebeturiu "Moksleivio" žurnalo 1969 metų numerį, kurio viršely - mano, tos parodos prizininko, kūrinys. Žodžiu, mano fotografo debiutas - penkeriais metais ankstesnis nei poeto. Studijavau žurnalistiką (paskiau tik lietuvių filologiją) Vilniaus universitete, fotografija buvo dėstoma kaip dalykas, tik dėstytojas pasitaikė visiškas teoretikas, tai Vilniaus technologijos technikume buvau prisiprašęs klausytis fototechnikos kurso. Ten laborantu dirbo toksai pasvalietis Petras Tarvydas (greit paskiau iš kariuomenės išėjęs į kunigus) - jo laboratorijoj ištisas naktis leisdavom. Niekas daugiau iš mūsų kurso fotografuot nemokėjo, nemokomi ir neišmoko, prieš įskaitą teko visus apdalyti savo nuotraukomis: išlaikiau tad tą įskaitą - vienas už visą kursą (na, gal dviese: dar fotografavo ir Elena Tervidytė). Esu dalyvavęs studentų fotografijos parodose. Pats Virgilijus Juodakis, daugybės Lietuvos fotožurnalistų mokytojas, veidu rimčiausiu apie tas mano nuotraukas yr rašęs. Tiesa, jis buvo ėmęsis rinkti fototeką Vilniaus universiteto istorijai, tad dešimtys geriausių mano jaunystės negatyvų - joje (jei ji tebėr). Dirbau "Tarybinio studento" redakcijoj, rašiau ir fotografavau. Važinėjau į Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ekspedicijas, rinkau tautosaką ir fotografavau. Žodžiu, esu fotografavęs namažai. Po truputėlį vis dėlto atlėgau: juk visko neapžiosi. Tiesa, fotografas many buvo kiek atkutęs, kai prieš kokius du dešimtmečius iš Antano Sutkaus rankų gavau tokį stebuklą, patikimą "traktoriuką" "Zenit TTL" - Fotomenininkų draugijos (tada) prizą už geriausią tų metų spaudos rašinį apie fotografiją ("Literatūroje ir mene" rašiau apie Aleksandrą Macijauską). Esu ir ton draugijon viliotas (paskiau ten ilgus metus dirbo Jonas Liniauskas). Per dešimtmečius esu įgijęs draugingų pažįstamų fotografų. Įdomūs man jie patys, įdomu, ką jie kuria.

iliustracija
Virginijus Gasiliūnas, 2003

Na, o savo dabartinį fotoginklą "Nikon F65" įsigijai turėdamas gražių ir slaptų kėslų?

Dabar jaunesniems žmonėms, kartais pamatantiems mane su fotoaparatu, tas vaizdas, manyčiau, atrodo neįprastas. Na, lyg kad būčiau barzdą nusiskutęs. Tiesa, prieš pustrečių metų Poetiniame Druskininkų rudenyje (tema - poezija ir fotografija) ir kokią nuotraukėlę eksponavau, ir dar konkursinėje fotosesijoje gan sėkmingai dalyvavau, režisavau savo triptichą - iš krepšinio lanko (nesigaudantiems buvo - tik atrakcija). Kažkas iš kolegų mane "įskundė" Juozui Žitkauskui, Vilniaus mokytojų namų renginių organizatoriui, ir Juozas drauge su kitais fotografuojančiais poetais pernai mane pakvietė parodyt savo žiemos vaizdelių Literatūrinės sostinės žiemos dienomis. Netyčia įsišnekom, jog vis dėlto man mieliausias žanras - fotoportreto. Juozas ir pasiūlė rengt parodą. Pavadinau ją - "Tiesiog mieli veidai". Vengdamas pretenzijų.

Kodėl taip beatodairiškai ėmeisi "pleškinti" pačius artimiausius ir mieliausius žmones, tiksliau tariant, vien jų fizionomijas?

iliustracija
Antanas Naujokaitis, 2002

Nieko panašaus, nesiėmiau aš pleškint beatodairiškai. Fotografuoju dar ir kaip atodairiškai! Vos kartą kitą paspausdamas. Beatodairiškai pleškina profesionalai, turintys pakankamai juostos (pinigų juostoms ir visam kam) ir žinantys, kad tie kadrai bus iš jų nupirkti. Aš kaskart spaudžiu, deja, baugščiai pats sukrūpsėdamas: pernelyg didelę prabangą sau leidžiu. Bet susilaikyti sunku. Kai matau akimirką, kurios akiplotin kaip tyčia, kad mane dar paerzintų, reikiamon kompozicijon va pačios susibėgusios linijos, šviesos, tonai ir pustoniai, kai toks masinantis fono virpesys ir gylis. O gal net būna taip, kad juo užraktą spaudai rečiau - juo iš tikrųjų intensyviau fotografuoji: akimis, nuojautom, nuotaikom. Atrinkti parodai nuotraukas nebuvo lengva: ne apie ją juk galvota fotografuojant. Fotografuota - ar sau, ar nežinia kam. Kad nereiktų kilnot senų negatyvų, apsisprendžiau: laikas - nuo 2001 metų Poetinio Druskininkų rudens iki šiol. Pirmiausia tos, kurias jau daugmaž galima vadint nuotraukomis. Tada iš jų - kurios geriausiai įstengtų kurt parodos visumą, nuotaiką. Daug teko atsisakyt. Norėjau ir pakankamos, kaip pats jaučiu, vaizdo estetikos, ir kad jai neaukočiau gražaus savo santykio su fotografuotais žmonėmis. Neaukojau. Nevulgarinau. Tik leidau sau kartais lengvą draugišką šypsenėlę: juk žmonės - pažįstami ir savi. Nė vieno niekur nesivaikiau, nestačiau nei prie sienos, nei prie tvoros, jie pateko objektyvan todėl, kad tiesiog kur nors pasitaikė kartu būti, šitaip regėti, kaip sakai, jų fizionomijas. Šitaip žiūrint, mano santykis su fotografuotais objektais - mėgėjiškas, koks tik begali būti: pamačiau, nufotografavau. Ir jokio čia įvykio, visai nesiruošiu kudakuot kaip višta, kiaušinį padėjus.

Kadangi savo prigaudytų veidų kolekciją drįsai rodyti viešai, tai reiškia, kad turi tam tikrų ambicijų, taip pat esi bebaimiškai atstatęs savo krūtinę kritikos kulipkų krušai?

Apie profesionalumą ar ne - nesprendžiu, šito klausimo sąmonėn neįsileidžiu, nesuku dėl jo galvos. Nors suprantu, kad toks teisėtai turėtų kilti. Kol kas (?) visas hierarchijas tvarko nuojauta. Ką darau, darau. Ir tiek. Nuotrauka atsitinka kaip eilėraštis. Nesidairydamas, ar kam - toks - profesionaliai įtiks. Ir visos čia ambicijos neambicijos. Kritikos kulipkų kruša? Nemanau, kad kas rimtai čia žiūrėtų: na, pakvailiojo poetas, tegu sau.

iliustracija
Bronius Genzelis, 2003
Vlado Braziūno fotografijos

Ar brėži ryškią (ne)sąmoningą ribą tarp fotografijos ir meninės fotografijos (kada ir kokiu būdu vaizdas įgyja hierachiją - tampa menu)?

Man pačiam ir viena (poezija), ir kita (fotografija), matyt, veria savęs realizavimo (ne saviraiškos) galimybes - ir vienos kitas papildančias, savaip patvarkančias, ir tarpusavy gal tyliai pasišnekučiuojančias. Nebūčiau linkęs labai net pabrėžtinai skirti, kad čia mano poezija, čia esė, čia vertimai, čia fotografija ar dar kas nors. Visa tai - mano būdas bendrauti. Su savim, su žmonėmis, su visa tikrove. Lygiai kaip būtų dailė ar ypač muzika, jei būčiau turėjęs tokią laimę - bent kiek palavėti. Toks tad būtų pasipasakojimas apie save ir fotografiją. Šitą man "atsitiktinumo" sukomponuotą erdvės akimirką. Kažkodėl intuicija išgriebia tik tą, o ne kitą. Kaip ta pati intuicija išgriebia, išgrynina ir žodžio akimirką, ar ne?

Ar toliau ketini fiksuoti brolių ir sesių Kristuje giedrus ir išmintingus veidus (siekdamas Algimanto Aleksandravičiaus aukštumų, sekdamas Romualdo Rakausko pėdikėm), ar brisi kitosna pievosna ir kituosna vandenysna?

Internetinį parodos variantą (http://vladas.braziunas.net/fotografija/) paplėsti norėčiau. Bet pernelyg neskubu. Nebent pati paroda pakeliautų, kistų, rastųsi jos variantų (laukė, gal tebelaukia tų veidų Kauno "Septynių vienatvių" knygynas, bet Mokytojų namai netikėtai nutarė juos ilgiau pasilaikyti). Kai kuriuos kadrus, tiktai išryškintus, bet neišspausdintus, ir po keliolikos metų ryškiai matau. Tarkim, Onę Baliukonytę (dar ne Baliukonę), kopinėjančią Punsko krašto kalvelėmis, į paežeres besileidžiančią. Vienas iš pirmųjų Poezijos pavasarių, kai jau galėjom tenai nuvažiuot ir nuo kalvų į Lietuvą, dar sovietinę, graudžiai pasidairyti. Gal kada ir tokių senesnių kiek susirinksiu, gal kiek ir naujų rasis. Gal ne vien portretų. Tačiau į labai plačias vandeningas fotografijos pievas iki ausų, taip, kad neliktų manęs niekam kitam, bristi nežadu. Konkurentas nei Tavo vardytiems meistrams, nei Tau, Ričardai, nebūsiu.

 

Skaitytojų vertinimai


18030. Pasvalio kaimyne Stase2005-08-02 20:19
suradau , pamaciau ir nusterau:akurat Talackoniu Juknevicius - ,,grait ateis is misko zmones baltieji, kur jus pasidesit.....``-viskas kaip gyva stojosi pries akis... Vladai, jeigu gebi tokias nuotraukas issaugoti ir pateikti -tikrai esi foto meninkas. Sekmes visapusiskas kurejau!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 12 
21:42:52 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba