SUDUŽO LITERATŪROLOGINĖ VISATA

Tegu astronomai užginčija, kad visatos žūsta kitaip, bet mums ji sudužo akimirksniu. Nebeturim Vytauto Kubiliaus. Ta žinia dar nuoga, akla, bukinanti, dar gyvatiškai ir esmiškai neįsirangė į sąmonę, kad leistų aprėpti praradimo mastą.

Ir susitikimo, ir atsisveikinimo erdve mums tapo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – dešimtmečių įtempto darbo ir nuolatinės traukos sfera. Iškalbi paskutinė diena, paskutinis dalykinis posėdis. Paskutinės dienos ankstyvą rytą pažada parašyti straipsnį apie F.Nietzschę naujam mokslo žurnalui "Acta Litterarum Vilnensia". Argi kas galėjo nujausti tą prakeiktą paskutinumą? Vasario 17 dieną 12 valandą Šiuolaikinės literatūros skyrius svarsto Dalios Striogaitės projektą dėl Kazio Borutos "Baltaragio malūno". Kurią redakciją publikuoti – 1945 ar 1962 metų?

Kaip visada sparčiu žingsniu, plevėsuodamas skvernais ir šypsodamas, mūsų Vytautas Kubilius atskuba į posėdį. Kol kolegos dvejodami ilgokai tariasi, koks leidinio profilis – populiaresnis ar akademinis – būtų geriau, Kubilius tyli. O kai prabyla, iškart pasiūlo strateginį sprendimą, apstulbina faktais ir datomis, unikaliais asmeniniais prisiminimais.

"Striogaitės projektas gražus ir įdomus, - sako kompetentingiausias Borutos tyrinėtojas, - bet yra komplikuotų dalykų. Principinis apsisprendimas – kurį variantą perspausdinti. 1962 metų laida jau įėjusi į vartoseną, be to, atitinka paskutinę autoriaus valią. Bet 1945-ųjų tekstas autentiškesnis, pirminis. Jį vėliau perrašinėdamas Boruta išgyveno sunkią krizę. Beje, man pačiam pavyko išgelbėti romaną "Mediniai stebuklai", kuriam Boruta irgi buvo parengęs naują redakciją ir būtų viską sugadinęs. Pavyko rašytoją sustabdyti. Jei apsispręstume spausdinti tik 1945 metų variantą, tai reikštų, kad būtent jį įtvirtintume kaip kanoninį. Islandai, čekai "Baltaragio malūno" vertimui pasirinko kaip tik šį variantą. Visa romano byla – išskirtinio įdomumo. Dar prieš publikuojant kūrinys 1944 metais perskaitytas per radiją, vos išleistas sulaukė piktų reakcijų, archyve yra įdomių dokumentų (pvz., J.Baltušio skundas, K.Korsako atsiliepimas, iškirptas cenzūros), Boruta paliko komentarų, yra teatrinė plokštelė iš 1952 metų B.Pūkelevičiūtės spektaklio, kurią galima perkelti į CD ir pridėti prie naujos knygos. Dar apžvelgti vertimus. Visą tą raidą Striogaitės parengta knyga galėtų atskleisti. Tai būtų ir romanas, ir jo dramatiška istorija".

Koncepcija kaip ant delno.

Ką mes be jo darytume? – tarsteli kolegės.

13 valandų 42 minutės - - -

Ką mes be jo darysime?

"Literatūra – tai mano kategoriškasis imperatyvas. Ji – gyvenimo prasmė. Be jos negaliu gyventi – taip iškilmingai rašiau 1946 m. dienoraštyje", – šmaikštavo autobiografinėje esė "Kaip buvo" lygiai po pusšimčio metų, 1996-aisiais. Kategoriškasis imperatyvas lemtingai valdė ir paskutiniąją gyvenimo valandą.

Mes patyrėme jo toleranciją ir imlumą. Darbštumą ir kompetenciją. Žmogiškumą kasdienybėje ir pilietinę aistrą. Susirūpinimą žodžio misija ir valstybės likimu. Mes patyrėme jo ironiją ir dosnumą. Stulbino Vytauto Kubiliaus akiratis, kultūrologinės informacijos sankaupos, atminties lobynai. Ir nuolatinis smalsumas – kur link juda lietuvių meninis žodis? Koks naujas vardas šmėsteli? Ar literatūra dar išgali teikti stipraus intelektualinio ir estetinio išgyvenimo dovaną? Aritmiškas laiko pulsas atsispindi naujausioje knygoje "Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje" (2003), kur tautiniai archetipai taikliai koreliuoja su dabarties literatūros paradoksais. Kai vasario 4-ąją institute aptarinėjome praėjusių metų knygas, atrodė, kad visas jas yra perskaitęs. Ir turi savo nuomonę. Gal ginčytiną, bet savo.

Dar taip neseniai mūsų kambaryje Vileišių rūmuose piešėmė gimtadienio plakatą "Mes mylime Vytautą Kubilių!" Dar buvome kartu. Iki paskutiniojo brūkšnio, ir šiapus, ir anapus kurio švyti neblėstanti talento mįslė.

Jūratė Sprindytė