Vidinės laisvės link

Gražina Vitartaitė. „Gimimas“ Drobė, aliejus. 2006

Lietuvos rašytojų sąjungos Rašytojų klube iki birželio 14 d. veiks Gražinos Vitartaitės paroda „Vidinės laisvės link“. G. Vitartaitė surengė ne vieną dešimtį paro­dų Lietuvoje ir užsienyje. G. Vitartaitė siekia įamžinti akimirkos grožį, žavesį. Jos paveiksluose erdvė dažnai tarsi neturi ribų: dangaus ir žemės neskiria horizonto linija, daiktai, žmonės, spalvos čia susilieja į visumą. Menininkei artima impresionistinė raiška, kartu su modernizmo dailės stilistika atgijusi paveiksluose, siekis idealizuoti mus supančią tikrovę, individo ir tautos savitumą. Galbūt todėl tapytoja dažnai vaizduoja gamtą, jos stichijas. XXI a. meninei raiškai būdinga nerimo, maišto, nihilizmo nuotaika jos kūriniuose vos regima, tarsi per plonytį ramių, meditatyvių spalvų šydą.

G. Vitartaitės gebėjimas drobėse parinkti, atrasti tinkamiausią kolorito santykį, kompozicinių elementų visumą, atskleidžiančią kūrinio idėją, neabejotinas. Tai autorės profesionalumo įrodymas. Nagrinėdami jos tapybą, galime pasitelkti ir spalvų semantikos terminą. Nors paprastai taip apibūdinamas žodžio menas ir jo raiška, toks palyginimas atskleidžia menininkės kūrinių įtaigumą, iškalbingumą. Šiuo požiūriu tapytojos kūriniai reiškia darnos, pusiausvyros paieškas, jų meninė kalba, nepaisant subtilaus apibendrinimo, suprantama ir paveiki. Neretai galime nujausti, kad tapytoja drobėse perteikia ir savo vidinio pasaulio įžvalgas, potyrius – praeities reminiscencijas, mitų, sapnų, gamtos, jausmų pavidalus, tapusius simboliniais vaizdiniais. Minkšti potėpiai, savitas komponavimas padeda dailininkei atskleisti emocinę paveikslo įtampą, pakilumą. Menininkės paveikslai dažnai prabyla „ezopo kalba“, jie nesistengia atkurti realybės. Jei tikėtumėmės jos kompozicijose išvysti „tikrą“, įprastą, realų peizažą, tektų nusivilti – G. Vitartaitė siekia paro­dyti ne tiek gamtos savitumą, turtingumą, kiek atskleisti jausmus, išgyvenimus. Nors kūrybos pradžioje dailininkė interpretavo gamtos vaizdus, artimus mūsų regimai tikrovei, peizažas jai vis labiau tampa simboline minties raiška, plastinės sąrangos eksperimentų lauku, kultūros ir natūros santykio svarstymais. Muzikalių, abstrakčių formų dermės G. Vitartaitės tapybą artina prie įstabių M. K. Čiurlionio paveikslų vizijų, XX a. antrosios pusės europinės dailės ieškojimų.

Pasak Nijolės Tumėnienės, meistriška G. Vitartaitės kelių sluoksnių tapyba, kartais panaudojant ir lesiruotes, subtilus ir turtingas koloritas, jausmų trapumas, nepaprastai jautriai perteikta permaininga pajūrio gamtos bei erdvės nuotaika, kerintis smėlio baltumas dera su kompozicijose išreikštu visatos pojūčiu ir savitu filosofiniu pasaulio matymu. Įdomiai tapytojos kūrinius interpretuoja dailėtyrininkas Algis Uždavinys: „G. Vitartaitė ištikima vidiniam pasauliui, kuris pamažu tampa žiūrovo pasauliu: šių „pasaulių“ turiniai taip susilieja, kad nejučia virsta autorės vizijų dalininkais ir subjektais. Šitaip asmeninė estetinė žiūros perspektyva įgyja svaraus universalumo.“ Menininkė nuosekliai eina pasirinktu kūrybos keliu. Sekdama efemerišką, nuolat kintančią tikrovę, paveiksluose ji sukuria savitą ramybės nuotaiką, atveria šviesų, pozityvų pasaulėvaizdį. Apibendrintose, ritmingose kompozicijose paskiras detales, vaizdus sieja ne konkreti tema, o subtili, vos juntama nuotaika, kuriama potėpių mirgėjimu, šviesa ir spalvomis. Tiek ankstesnėje, tiek dabartinėje kūryboje G. Vitartaitė perteikia mus supančio pasaulio dvasinę, nematomąją pusę, kuri, tikrovėje paslėpta nuo mūsų akių, paveiksluose iškyla savitais, įtaigiais vaizdais.

Pamąstymus apie G. Vitartaitės kūrybą taip pavadinau ne atsitiktinai. 2007 m. išleistas solidus menininkės kūrybos albumas „Vidinės laisvės link“ (leidykla „Typoart“). Kokybiškas, skoningai apipavidalintas leidinys su dailininkės kūrinių reprodukcijomis ir dailėtyrininkų tekstais išsamiai pristato G. Vitartaitės meninės raiškos raidą, supažindina su jos etapais, skirtingos plastikos kūriniais.

Taikliai meninius ieškojimus apibendrina pati dailininkė: „Esu idealistė. Ir nebijau ja būti. Nors domiuosi gyvenimu, politika, idealizmo turiu užtektinai. Man tai padeda gyventi. Šventai tikiu tuo, ką darau. Nežinau, gal klystu? Tvirtinu, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato. Juk žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalį daikto, patekusio į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomame šviesų ir spalvų žaisme.“