Uodegos

Ričardo Šileikos nuotrauka

Jeigu manytume, jog pavasaris – žavi raudonžandė barškuolė, tai galėtume sakyti, jog gegužės 31 dieną ji išsinėrė iš glotnaus kostiumo ir tapo laukine miledi –­ taip pasakytume apie vasarą. Todėl tą sekmadienį laisvieji menininkai Kaune sumanė palydėti pavasarį ir bene vienintelį kartą pažvelgti Darvino evoliucijai tiesai į akis.

Žmonės rinkosi Nemuno krantinėje, kur ir turėjo vykti palydėjimo apeigos ir metafizinis furšetas. Atvyko devyni natiurmortai, tad po renginio visi drąsiai galėjo pasivaišinti ir pasigardžiuoti. Nustebino dalyvių gausa – lapė, barsukas, tigras, kalakutas, devyni oželiai, trys paršiukai, tomo trobelė, poliarinis lokys, laputės laputaitės krėslas, gaginys – visų nė neišvardysi! Keistai viskas atrodė smalsuolių būriui kitapus kranto. Rūgšti Nemuno akis spoksojo į neregėtą kvaitulį, kol neužsimerkė.

Pirmieji įsikūrė lapės laputaitės krėslas ir tomo trobelė. Tuo metu kiti netikėtai paėmė savo uodegas į letenas ir svaidėsi jomis lyg kalavijais. „Pinočeto, Pinočeto!“, – šaukė devyni oželiai, pradūrę poliariniam lokiui pilvą. Lapė nusiplėšė galvą ir sviedė ją į tylenį gaginį. Neatsispyrė nė sraigės kiautelis – pavirto kikiliu. Trys paršiukai skaitė savo poeziją ir taip apžavėjo visus susirinkusiuosius, kad tuojau pat laibieji gyvūnėliai pradėjo šokti įvairiausius indėniškus šokius ir savaip paliepė laužui. Barsukėlis šoko ir trypė, kaip tai daro klavyrai. Neatsispyrė pliaukštelėti mėnuliui, o vėliau – dar kartą. Laputaitės krėslas čia virto visų didžiuoju vadu – šoko aplink laužą kaip senas kuinas su kuiniene. Didžiais žingsniais drabstė smėlį ir išvertė oželius į visas pasaulio kalbas – taip mokėjo gerus darbus daryti.

Ilgai šokdami ir krypuodami pamatė temstantį dangų ir pradėjo kvatotis. Kvatojosi gerą pusvalandį, nes taip jiems reikėjo. Visaip varpydami savo kūnus balsų vinčesteriais ir špagomis. Kitame krante žmonės stebėjosi ir būgštavo, negalėjo patikėti savo akimis. Visi čia supuolė –­ bankininkai, tėvai, virėjai, meilužiai, giesmininkai, dvasininkai, tyleniai, mokytojai, darbininkai... Tarp jų ir aš stovėjau, viską mačiau ir krapščiau galvą, kol nukrito ir nusirideno į vandenį.

O kitoje pusėje šventė dar tik įsisiūbavo. Gyvūnėliai ir daiktai rengėsi skafandrus, nes artėjo dar viena apeigų dalis, kurią pristatė kalakutas, įsispraudęs į markerinį oranžinį triko. Tai buvo poezijos skaitymai. Susiruošė net ir menkiausi padarėliai – tunai. Apsivilkę skafandrus, visi išsirikiavo priešais žiūrovus kitapus kranto ir skaitė savo eilėraščius, odes ir poemas, o visa tai priminė krištolinį mekenimo, kriuksėjimo, švilpimo ir švokštimo krioklį, kuris veržėsi kiekvienam iš burnos, klausytojams ant kaklo užsegdamas skaidrų poezijos sietyną.

Skaitymams nespėjus pasibaigti, visų nuostabai, per vandenį, skiriantį klausytojus ir skaitytojus, spalvinga palaidine, dailiu užpakaliuku, baltais dantimis, laibomis kojytėmis prastrakseno laukinė miledi. Visi sustingo ir atsikvėpė. Suprato: matyt, į miestą.

Veikėjai:

LAPĖ – V. Grainytė
BARSUKAS – A. Kaziliūnaitė
TIGRAS – T. Rimitas
KALAKUTAS – A. Banytė
DEVYNI OŽELIAI – S. Bareikytė
TRYS PARŠIUKAI – M. Plečkaitis
TOMO TROBELĖ – S. Poisson
POLIARINIS LOKYS – V. Rimeikytė
LAPUTĖS LAPUTAITĖS KRĖSLAS –­ A. Ruseckaitė
GAGINYS – Maironis