Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-12 nr. 3241

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• CHRISTOPH MECKEL.
Eilėraščio kalba
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• LORETA JASTRAMSKIENĖ.
Traukinys į Grįžulo Ratus
2
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Lenkijos Seime
5

POKALBIAI 
• Pasakoja MYKOLAS GUDELIS.
Norime parodyti emigraciją, apie kurią mažai kalbama

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
Rašytojas šiandien: tarp tariamos ir tikros išminties
11
• Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komparatyvistikos studijų grupė kviečia į tarptautinę konferenciją „Grožio fenomenas ir jo horizontai“

KNYGOS 
• VAIDA MORKŪNAITĖ.
Pasaulis, kuriame viskas įmanoma
4
• NAUJOS KNYGOS5
• Bibliografijos ir knygotyros centras1

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje

DAILĖ 
• SAULIUS KUIZINAS.
Veidrodinių Alpių takeliai
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Dalyvauti ar išsiskirti?
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ .
Vidinės laisvės link

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Durys į nepažintąją muziką
• LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Muzika sielai. Nauja „Duo Strimaitis“ įgrota kompaktinė plokštelė
1

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Valdovų rūmų dovana Lietuvai ir pasauliui
16

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dievaičiai tikslinei auditorijai
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Mūsų namai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Falsifikacija
54

POEZIJA 
• IEVA TOLEIKYTĖ.
10
• AGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ.
4

PROZA 
• PETRAS VENCLOVAS.
1949-ieji. Patalkys
3

VERTIMAI 
• JĀNIS PETERS.
„Nebylūs mes plaukiam prieš...“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DONATAS PAULAUSKAS.
Uodegos
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
Poetiniai medvilnės laukai
1
• Pirmą kartą įteikta Dionizo Poškos premija3

KRONIKA 
• Klaipėdoje – M. Paničiaus komedija
• „Vilniaus literatūros akademija: pažintys ir jungtys“
• Antano Sutkaus retrospektyva

SKELBIMAI 
• Vlado Šlaito premijos konkursas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
1
• TEODORAS ČETRAUSKAS.
Mekenija 6
• Perlinės kruopos iš mokinių egzaminų rašinių

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

ANDRIUS JEVSEJEVAS

[skaityti komentarus]

Tęsinys. Pradžia 21 numeryje

Suprantama, kad pokarinio Rytų bloke klestėjusio propagandinio meno kontekste bandymai permąstyti nusistovėjusį dramos modelį ir atrasti savitus vakarietiškosios absurdo dramos analogus cenzorių nebuvo toleruojami – dramos modernėjimo procesai buvo užspeisti į kampą. Juk lietuvių dramaturgija sovietinės okupacijos metais jau žengė modernėjimo link (K. Binkio, A. Škėmos dramos), tarpukario lenkų avangardistų Witkacy’o ir W. Gombrowicziaus dramos Lenkijoje buvo „pamirštos“ iki pat Stalino mirties, o tuo metu, kai Vakaruose pasirodė pirmosios absurdo dramos, skyrius apie absurdą net buvo išbrauktas iš Didžiosios tarybinės enciklopedijos. Į pilką socrealizmo mundurą įvilkusi Sąjungos šalių literatūrą bei teatrą, centrinė valdžia vis dėlto nesugebėjo visiškai kontroliuoti kultūros bei meno procesų vadinamosiose „satelitinėse“ valstybėse (visų pirma, Lenkijoje ir Čekoslovakijoje – kraštuose, turėjusiuose gilias avangardo literatūros ir teatro tradicijas).

Vidurio ir Rytų Europos dramaturgų bandymai „prisijaukinti“ absurdo dramos poetiką turi vieną esminį bendrą bruožą, tam tikra prasme vienijantį didžiąją dalį šių eksperimentų ir su tam tikromis išlygomis leidžiantį kalbėti apie „rytietišką“ absurdo teatro modelį.

Kalbant apie probleminį ir tematinį šių pjesių lauką, išryškėja didelis Rytų bloko rašytojų dėmesys visuomeniniams ir politiniams klausimams, neretai užgožiantis tai, ką kalbėdamas apie absurdo poetikos „klasikus“ (S. Beckettą, E. Ionesco ir kt.) M. Esslinas vadina „žmogaus egzistencinės būklės absurdiškumo“1 jausena. Vakarų Europos dramaturgų kūryboje žmogus stoja akistaton su begalybe, galiausiai – Dievu ar jo mirtimi, dramos pasaulio vaizdinys čia gerokai abstraktesnis, laisviau interpretuojamas. O milžiniškos sovietinio teroro mašinos priespaudoje atsidūrusių dramaturgų kūryboje, priešingai – akcentuojamas politinės sistemos trumparegiškumas, ribotumas ir jo nulemta socialinės sąrangos ir žmogiškosios moralės griūtis. Absurdo poetika čia konkretizuojama, atsižvelgiant į politinę sistemą.

Perfrazuojant A. Camus, absurdo jausmas atsiranda tuomet, kai aktoriui stovint scenoje sugriūva jį supusios dekoracijos, taigi galima manyti, kad kitoje, rytinėje, geležinės uždangos pusėje atsidūrusį kūrėją „dekoracijos“ užgriuvo ir prispaudė visu savo svoriu.

Pirmiausiai šiuo aspektu privalu aptarti lenko S. Mrożeko ankstyvąsias pjeses, tapusias pirmąja daugelio oficialiųjų Rytų bloko scenų pažintimi su absurdo dramos technika. Vienas raiškiausių ir iškalbingiausių politizuoto lenkų absurdo teatro pavyzdžių – ankstyvojo S. Mrożeko kūrybos laikotarpio pjesė „Policija“ (1958). Nenurodytoje valstybėje veikianti policijos tarnyba taip gerai atlieka savo darbą, kad galiausiai čia nelieka nė vieno, nepaklūstančio „tobulai“ šalies santvarkai, išskyrus vienintelį kalėjime uždarytą revoliucionierių. Galiausiai ir šiam paskutiniam nusikaltėliui paklusus ir pripažinus savo klaidas, policijai nebėra prasmės egzistuoti. Pasikeičiama vaidmenimis: buvęs nusikaltėlis tampa pareigūnu, o policijos viršininkas pats virsta aistringu maištininku ir patenka į kalėjimą už pasikėsinimą nužudyti valdovą.

Pjesėje per absurdišką situaciją demaskuodamas paradoksalius totalitarinės valstybės prieštaravimus (paranojišką opozicijos baimę ir tuo pat metu opozicijos, kaip tokio pobūdžio valdžios išlikimo garantą, būtinybę), S. Mrożekas imasi sarkastiškos jėgos mechanizmų analizės, satyriškai išjuokia žmonių prisitaikėliškumą, stuburo neturėjimą. Hiperbolizuotas visuomenės paveikslas pasiduoda pačioms netikėčiausioms metamorfozėms: aršus maištininkas susikeičia vietomis su policijos viršininku, ir niekur nevedantis žaidimas prasideda iš naujo. Vakarietiškoje absurdo dramaturgijos tradicijoje tokie „žaidimai“ siejami su absoliučios tapatybės krizės pojūčiu (pvz., J. Genet „Tarnaitėse“ teatrališkas maskaradas baigiasi visišku vaidmenų supainiojimu, teatro ir gyvenimo ribų išnykimu, vedančiu į mirtį), o čia – su dehumanizuojančių valstybinių institucijų, visuomenę neišvengiamai suskirstančių į vaidmenis, funkcijas, patirtimi.

Kiek kitaip politinės satyros mechanizmai „įnardinami“ į absurdistinį pjesės „Atviroje jūroje“ (1961) veiksmą. Personažai čia dar labiau apibendrinami –­ scenoje regime tris nelaimėlius, – Storą, Vidutinį ir Mažą, – išmestus į nedidukę negyvenamą salą laivui sudužus. Pirmieji du, alkio prispausti, nusprendžia, jog reikia paaukoti ir suėsti kurį nors vieną iš jų, tad, virtuoziškai pasitelkę totalitaristinę retoriką, įtikina Mažąjį, jog pasiaukoti turi būtent jis. S. Mrożekas kritinėje draminėje situacijoje šmaikščiai demaskuoja demagogijos mechanizmų absurdiškumą ir sarkastiškai pašiepia jai paklūstančio žmogaus bukumą. Mažasis, įtikintas patetiškų kalbų apie altruizmą, heroizmą, pasiaukojimą, paklusniai nusiplauna kojas, kad „tarp dantų negirgždėtų“, ir laukia savo „žvaigždės akimirkos“. Nors Vidutinis kuprinėje netikėtai atranda skardinę veršienos, bet Mažasis juk jau laimingas...

Šioje pjesėje ir vėl matome deformuotą, išreikštą negyvenamos salos metafora visuomenės modelį. Trijulė, spręsdama, kuris šį kartą bus auka, išmėgina įvairiausius kelius: demokratinius rinkimus, diskusiją, mokslinę selekciją, genealoginę atranką, tačiau kažkokiu būdu visada pralaimi mažas žmogus. Taip visada buvo ir visada bus, nes gerų sistemų tiesiog nėra – savo pjese netiesiogiai sako S. Mrożekas. Politinis diskursas čia reiškiasi ne kaip tiesioginė nuoroda į kokią nors konkrečią tikrovę (pvz., sovietinę), o veikiau kaip S. Mrożeko dėmesys, apibendrinantis žvilgsnis į politinę ir socialinę problematiką.

„Atviroje jūroje“ S. Mrożekas projektuoja savotišką neveiksnumo, išorinio pasyvumo situaciją, į kokią savo garsiuosius valkatas buvo įstūmęs ir S. Beckettas. Juk jei negyvenamą salą geba pasiekti paštininkas ar nukaršęs liokajus, gal ji vis dėlto nėra taip atitolusi nuo tikrojo pasaulio? Gal valgyti vienas kitą nėra vienintelis įmanomas išlikimo kelias? S. Mrożeko personažams tokios abejonės svetimos, skirtingai nuo identiškoje situacijoje atsidūrusių „Duobės“ –­ Vilniaus dailės akademijos studentų, „Koridoriaus“ teatro įkūrėjų Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio dramos –­ veikėjų. Čia keturi personažai taip pat savotiškai įkalinti: tik jie sėdi ne saloje (kaip S. Mrożeko „Atviroje jūroje“), ne dykumoje (S. Becketto „Belaukiant Godo“), ne iš visų pusių vandenyno apsuptame bokšte (E. Ionesco „Kėdės“), ne skęstančiame laive (K. Sajos „Pranašas Jona“), o duobėje, iš kurios niekaip negali išlipti, nors į ją vis įkrintantis Nepažįstamasis aiškiai parodo, jog išsikapstyti – visiškai nesudėtinga.

Situacijos absurdiškumą dar paaštrina tarsi tiesiai iš „Hamleto“ puslapių nužengusių Duobkasių scena (mėgindami užkasti vieną duobę, jie svarsto, ar tuo pačiu nekasa kitos – juk duobės niekaip nesibaigia), viena vertus, priverčianti griovio gyventojus pasijudinti ir išsikapstyti, tačiau, kita vertus, laisvėje jie pabūna tik tol, kol vienas iš personažų neatranda naujos duobės. Lygiai kaip S. Mrożekas, savo pjesėse paneigiantis visas įmanomas socialines sąrangas ir politines sistemas, A. Ambrasas ir R. Midvikis „Duobėje“ sukuria nesibaigiančios daugybės civilizacijos griovių įvaizdį, taip išplėsdami interpretacijos galimybes, suteikdami laisvę individualiai skaitytojo-žiūrovo recepcijai, nesuvaržytai gyvenamojo meto ar aplinkos, sukuria „atvirą“, universalią metaforą. Daugybe vienas kitą papildančių simbolinių vaizdinių, fragmentišku, laisvų asociacijų principu jungiamu dramaturginiu audiniu kurdami absurdistinį pjesės apvalkalą, autoriai tarytum paneigia mitą apie modernėjimo linkme žengiančiai XX a. lietuvių dramaturgijai būdingą socialinį ir politinį kryptingumą ar liaudiškumą (užkliūnantį, pvz., K. Sajos, J. Glinskio, J. Grušo pjesėse).

„Duobė“, o ir kitos dvi A. Ambraso bei R. Midvikio pjesės („Maratonas“ ir „Pirmadienio popietė“, 1969) bene labiausiai iš visų lietuviškosios dramos pavyzdžių priartėja prie beketiško absurdo teatro modelio. „Maratono“ veikėjai tarsi voverės rate be paliovos lekia vėliavėlėmis ir kuoleliais griežtai pažymėta trasa: čia vieninteliai galimi keliai – pirmyn ir atgal, ir nė žingsnio į šoną. Autoriai nė kiek neslėpė didžiulės S. Becketto įtakos –­ juk ir pirmą kartą Lietuvoje S. Becketto „Pjesė be žodžių“ buvo pastatyta būtent „Koridoriaus“ teatre (1969 m.). Tuo pačiu šiedu Vilniaus dailės akademijos auklėtiniai Lietuvos kultūrinę ir meninę visuomenę supažindina su alternatyvaus mažųjų formų teatro fenomenu, klestėjusiu visų pirma tuometinėje Čekoslovakijoje. Deja, šiam ne tik sovietinės priespaudos metų Lietuvos kultūrinio gyvenimo kontekste išskirtiniu tapusiam fenomenui ilgai gyvuoti neteko – 1970 m. po sunkios ligos mirė vienas „Koridoriaus“ teatro iniciatorių, režisierius, aktorius ir dramaturgas A. Ambrasas, o netrukus, sovietinės Lietuvos funkcionierių sprendimu buvo uždarytas ir pats teatras.

Nepaisant į akis krentančio išorinio panašumo į S. Mrożeko „Atviroje jūroje“ ir metaforiškas A. Ambraso ir R. Midvikiu pjeses, kiek kitaip analogiškose draminėse situacijose veikia lietuvių dramaturgo K. Sajos pjesių dramaturginiai konstruktai. Kaip ir lenko dramose, K. Sajos pjesėse „Pranašas Jona“, „Maniakas“ ir „Mamutų medžioklė“ akivaizdus jėgos struktūrų susidūrimas su vidutinybe, nuolankia pilka mase. Svarbus čia ir fizinio įkalinimo situacijos momentas, būdingas daugeliui absurdo dramų (personažai įklimpsta dervoje, negali palikti traukinio ar audros supamo laivo, jie akli, nors turi rodyti kelią, kurti, nors turi išklausyti).

Nepaisant panašios draminio vyksmo kūrimo strategijos, akivaizdu, kad S. Mrożeko dramų personažai patys kvestionuoja savo egzistenciją, o K. Sajos pjesėse atsiranda didaktinis elementas: sąžinės (ar paties autoriaus) balso funkciją atliekantis veikėjas (Rašto žinovas Paschoras „Pranaše Jonoje“ ar visą tiesą į akis išrėžiantis Sargas „Mamutų medžioklėje“, arba apgavystę demaskuojantis „kažkieno balsas“ „Maniake“).

Nė nekalbėdami apie elementariausius formalius absurdo dramos kriterijus, čia galėtume nubrėžti takoskyrą tarp K. Sajos dramų ir absurdo teatro. M. Esslinas teigia, jog absurdo teatras nediskutuoja apie žmogaus būsenos absurdiškumą, tik jį parodo. Bet dar radikaliau didaktizmą kūryboje vertina E. Ionesco: „Nepasitikiu teatru, kuriam būdingas didaktinis pradas, nes didaktizmas žudo meną...“2

Lenkų dramaturgo S. Mrożeko ankstyvosiose pjesėse dominavo siužetinis bekonfliktiškumas („Policijoje“ ir „Atviroje jūroje“ lūžio tašku tampa vidinės personažų-funkcijų kolizijos ar metamorfozės, bet kokia išorinė grėsmė sugriauti neveiksnumo situaciją – neutralizuojama), statiškos, nieko neveikimo situacijos, kraštutinis veikėjų abstrahavimas – nieko panašaus nematome pirmuosiuose K. Sajos bandymuose prisiliesti prie absurdo dramaturgijos.

Bene žymiausio ir pilietiškai aktyviausio Rytų absurdisto – čekų dramaturgo V. Havelo pjesė „Sodo šventė“ (1963), žymi pradinį absurdo teatro etapą Čekoslovakijoje. Perėmęs daugelį absurdo dramai būdingų priemonių, V. Havelas jas pasitelkė aštriai Rytų Europos politinės ir socialinės sistemos kritikai. „Sodo šventės“ siužetas pagrįstas to meto Čekoslovakijos visuomenei būdinga psichologine žmogaus vidutinybės pozicija: niekur neįsipainioti, nereikšti jokių aiškių įsitikinimų, išnaudoti susidariusią situaciją ir išpešti sau kokios nors naudos (būtent tokiai visuomeninei pozicijai pjesėje atstovauja Pludekų šeima). Tėvai pasiunčia vienatinį sūnų Hugo į Likvidacijos biuro darbuotojų šventę sode, kad surastų įtakingą žmogų, seną šeimos draugą. Nors vakarėlyje paaiškėja, jog pastarojo ten nėra, Hugo kaipmat perima specifinį likvidacijos biuro darbuotojų žargoną, tobulai prisitaiko ir netrukus tampa svarbiausiu šios įstaigos asmeniu. Tačiau tai – tik jo karjeros pradžia. Naudodamas tokius pat „amebiškus“ prisitaikymo mechanizmus, Hugo lygiai tokiu pat būdu tampa Likvidacijų biuro konkurento – Inauguracijų biuro – galva, o galiausiai – ir šių institucijų konglomerato vadovu. Hugo tarsi lemta klestėti painiuose biurokratinio aparato labirintuose.

Tačiau ypatingas Hugo sugebėjimas adaptuotis baigiasi vidinu personažo žlugimu ir galutiniu asmenybės praradimu. Nuolat priverstas asimiliuotis, jis sunaikina save iš vidaus – pjesės pabaigoje jis ne tik nebeatpažįsta savo tėvų, bet galiausiai išvystame ir sceną, primenančią E. Ionesco „Plikagalvėje dainininkėje“ regėtą pono ir ponios Martin vienas kito „atradimą“, kai tėvai nebeatpažįsta sūnaus.

V. Havelas „Sodo šventėje“ realizuoja specifines kalbinės išraiškos priemones: nuolat pasikartojančias beprasmes frazes, primenančias to meto valdininkų leksiką. Tačiau šią ironišką pjesę galima interpretuoti ne tik kaip konkrečios (sovietinės) valdžios aparato, o kaip biurokratinių mechanizmų dialektikos parodiją, piešiančią ne itin šviesią europietiškos visuomenės ateitį. Dviejų priešingų jėgų (teigimo ir neigimo) susidūrimas pagimdo abi priešybes apimančią sintezę. „Sodo šventėje“ jų galima aptikti net kelias: Inauguracijos ir Likvidacijos įstaigos sujungiamos į vieną didelį komitetą, senosios buržuazinės visuomenės (Pludekai) ir naujosios agresyvios sistemos susidūrimas baigiasi visiška Hugo asmenybės destrukcija. Sintezė čia, akivaizdu, jokiu būdu nereiškia jokios naujos kokybės, o greičiau veda prie hiperboliškai kuriamo absurdiškumo jausmo. Tai veikiau pseudosintezė. „Sodo švente“ V. Havelas ne tiek aršiai kritikuoja sovietinės biurokratijos diktatą ar moralinį to meto Čekoslovakijos visuomenės nuopuolį, kiek vaizduoja kiekvieno žmogaus, atsisakančio savo principų, paminančio savo paties identitetą ir prisitaikančio prie išorinių jėgų, gyvenimo absurdiškumą.
____________________________
1Esslin M. REFLECTIONS: ESSAYS ON MODERN THEATRE. –­ New York: 1971, p. 137.
2Ionesco E. Ibid.,p. 147

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:39:14 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba