Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-12 nr. 3241

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• CHRISTOPH MECKEL.
Eilėraščio kalba
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• LORETA JASTRAMSKIENĖ.
Traukinys į Grįžulo Ratus
2
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Lenkijos Seime
5

POKALBIAI 
• Pasakoja MYKOLAS GUDELIS.
Norime parodyti emigraciją, apie kurią mažai kalbama

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
Rašytojas šiandien: tarp tariamos ir tikros išminties
11
• Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komparatyvistikos studijų grupė kviečia į tarptautinę konferenciją „Grožio fenomenas ir jo horizontai“

KNYGOS 
• VAIDA MORKŪNAITĖ.
Pasaulis, kuriame viskas įmanoma
4
• NAUJOS KNYGOS5
• Bibliografijos ir knygotyros centras1

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje

DAILĖ 
• SAULIUS KUIZINAS.
Veidrodinių Alpių takeliai
 NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Dalyvauti ar išsiskirti?
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ .
Vidinės laisvės link

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Durys į nepažintąją muziką
• LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Muzika sielai. Nauja „Duo Strimaitis“ įgrota kompaktinė plokštelė
1

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Valdovų rūmų dovana Lietuvai ir pasauliui
16

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dievaičiai tikslinei auditorijai
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Mūsų namai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Falsifikacija
54

POEZIJA 
• IEVA TOLEIKYTĖ.
10
• AGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ.
4

PROZA 
• PETRAS VENCLOVAS.
1949-ieji. Patalkys
3

VERTIMAI 
• JĀNIS PETERS.
„Nebylūs mes plaukiam prieš...“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DONATAS PAULAUSKAS.
Uodegos
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
Poetiniai medvilnės laukai
1
• Pirmą kartą įteikta Dionizo Poškos premija3

KRONIKA 
• Klaipėdoje – M. Paničiaus komedija
• „Vilniaus literatūros akademija: pažintys ir jungtys“
• Antano Sutkaus retrospektyva

SKELBIMAI 
• Vlado Šlaito premijos konkursas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
1
• TEODORAS ČETRAUSKAS.
Mekenija 6
• Perlinės kruopos iš mokinių egzaminų rašinių

DAILĖ

Dalyvauti ar išsiskirti?

NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Elvyra Teresė Petraitienė. „Undinė“. 2008

Vilniaus „Arkos“ galerijoje veikė Lietuvos dailininkų sąjungos moterų draugijos paroda „Skirtingi objektai“. Keturioliktus metus rengiamos parodos tampa tradicija ir įrodo, kad moterų entuziazmas neišsenka. Ši veikla remiasi XX a. pirmosios pusės moterų dailininkių veikla. 1938 m. buvo įkurta Moterų dailininkių draugija, vienijusi aukštąjį dailės išsilavinimą turinčias dailininkes. Iki 1940 m. veikusiai draugijai vadovavo tapytoja Veronika Šleivytė. Šios tradicijos atgaivintos 1995 metais. Tapytojos Jolantos Teišerskytės-Stoškienės iniciatyva organizuojamos moterų dailininkių parodos kėlė tiks­lą, pasirenkant vis naują devizą, skleisti „lietuviškas meno tradicijas, vyraujančias stilistines kryptis, žanrus“, jungti „skirtingas dailininkų generacijas“.

Kasmet vykstančios parodos suteikia dailininkėms daugiau galimybių pristatyti savo darbus, menines idėjas. Bet ar visos šios galimybės panaudotos? Ar moterys siekia tik dalyvauti parodose, o gal jos nori pasakyti ką nors savito ir svarbaus?

Parodos pavadinimas „Skirtingi objektai“ apibrėžia eksponuojamų kūrinių universalumą, neapsiribojant technikų, žanrų, temų įvairove. Idėja inspiruoja universalias ir skirtingas plastinės kalbos galimybes. Tačiau ekspozicijoje vyravo tapybos darbai, buvo vienas vitražas, po keletą keramikos ir tekstilės kūrinių – tai liudija, kad dauguma menininkių nesiekia perteikti savos, išskirtinės, „moteriškos“ problematikos. Temų požiūriu paro­dos visuma artima romantiškoms, poetinėms nuotaikoms, fiksuoja gamtą, mus supančią aplinką. Egzistencinių, filosofinių apmąstymų, kaip ir konceptualesnių kūrinių – mažiau. Tačiau vienos autorės nuosekliai plėtoja savo stilistikos raišką (A. Tornau, J. Teišerskytė-Stoškienė, G. Vitartaitė, D. Brogienė), kitos sprendžia lokalias kūrybos idėjas, ne visada išsiskiriančias originalumu. Tad ši ekspozicija atrodė tarsi rami, lėtos tėkmės upė, kur atsispindi meditatyvūs būties apmąstymai. Koloritas ir daugelio kūrinių formos –­ raminančios, be drastiškų eksperimentų. Parodoje atsiskleidžia tolerantiška J.Teišerskytės-Stoškienės veikla, padedanti į Dailininkų sąjungą įsijungti ir naujoms narėms. Vengdama aktyvesnio kritiškumo, norėčiau pasidžiaugti drąsesniais, originaliais eksperimentuojančių autorių kūriniais.

Lyginant lietuvių moterų menininkių situaciją su postfeministine situacija pasaulyje, pažangos ir savęs identifikavimo, nepriklausomos laikysenos mūsų menininkėms dar trūksta. Moterys nepabrėžia savo lytiškumo, vengia specifinės moteriškos problematikos. Tenkinamasi tuo, kad korektiškai, neutraliai išreiškiami savi skauduliai, arba ir tai ignoruojama. Taigi ir didelės kūrinių įvairovės parodoje neradome.

Abstrakčiąją kryptį tapyboje puoselėjanti Arūnė Tornau pasirenka dinamiškus, pulsuojančio tono tapybos spalvinius ritmus. Geometrinę abstrakciją tekstilėje ne pirmus metus interpretuoja D. Brogienė, apibendrintos tapybinės plastikos dinamizmas ryškus J. Celiešienės kūriniuose. Kompiuterinės grafikos stilistiką ekspresyviai naudoja Jūratė Važgauskaitė. Konceptualių užuominų rastume nuotaikingoje ir taiklioje D. Pilypaitės „Močiutės“ (2009) kompozicijoje su fotografiniais atvaizdais ant siūlų kamuolių. Monochromines, išraiškingas J. Mitalienės „Verpsčių peizažų“ idėjas perteikia dūminių šešėlių, brūkšnių, dekoratyvių elementų įvairovė. Minimalistinė, dekoratyvi J. Sniežko plastika, Alvyros Eigminaitės-Širkienės kūriniai – asmeniški ir jaudinantys. Subtilus ir paslaptingas atrodė V. Grušeckaitės darbas, tačiau nesėkmingai įrėmintas, maskuojamas stiklo blizgėjimo.

Dekoratyviai tapybos tradicijas interpretuoja J. Teišerskytė-Stoškienė. Ji, metaforiškai ieškojusi rojaus žemėje įvaizdžio išraiškos, pasitelkė piešinį, savitas ryškias spalvas, rytų meno užuominas. Dekoratyvumo tendencijų parodoje būta nemažai – reikia paminėti E. T. Petraitienės, S. Juškevičiūtės, G. Arlauskaitės-Vingrienės ir kt. kūrinius. Realizmo užuominų, perteiktų per dekoratyvumo prizmę, galima aptikti G. Pintukaitės-Valečkienės išraiškoje, ekspresionistinės dvasios, stiprios spalvinės įtaigios kupini L. Puipienės, G. Vitartaitės peizažai.

Parodos vertę sustiprina solidari, kūrybinga nuotaika. Minėtų autorių kūriniai atrodė labiausiai išsiskiriantys, savitesni. Tačiau dalyvavimo parodoje euforijos neužtenka, norėtųsi daugiau atradimų, drąsos, gal net drastiškų sprendimų. Ne visi gali patikti, tačiau tai gal bent turėtų nustebinti.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:39:01 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba