Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-12 nr. 3241

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• CHRISTOPH MECKEL.
Eilėraščio kalba
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• LORETA JASTRAMSKIENĖ.
Traukinys į Grįžulo Ratus
2
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Lenkijos Seime
5

POKALBIAI 
• Pasakoja MYKOLAS GUDELIS.
Norime parodyti emigraciją, apie kurią mažai kalbama

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
Rašytojas šiandien: tarp tariamos ir tikros išminties
11
• Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komparatyvistikos studijų grupė kviečia į tarptautinę konferenciją „Grožio fenomenas ir jo horizontai“

KNYGOS 
• VAIDA MORKŪNAITĖ.
Pasaulis, kuriame viskas įmanoma
4
• NAUJOS KNYGOS5
• Bibliografijos ir knygotyros centras1

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje

DAILĖ 
• SAULIUS KUIZINAS.
Veidrodinių Alpių takeliai
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Dalyvauti ar išsiskirti?
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ .
Vidinės laisvės link

MUZIKA 
 RIMA POVILIONIENĖ.
Durys į nepažintąją muziką
• LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Muzika sielai. Nauja „Duo Strimaitis“ įgrota kompaktinė plokštelė
1

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Valdovų rūmų dovana Lietuvai ir pasauliui
16

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dievaičiai tikslinei auditorijai
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Mūsų namai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Falsifikacija
54

POEZIJA 
• IEVA TOLEIKYTĖ.
10
• AGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ.
4

PROZA 
• PETRAS VENCLOVAS.
1949-ieji. Patalkys
3

VERTIMAI 
• JĀNIS PETERS.
„Nebylūs mes plaukiam prieš...“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DONATAS PAULAUSKAS.
Uodegos
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
Poetiniai medvilnės laukai
1
• Pirmą kartą įteikta Dionizo Poškos premija3

KRONIKA 
• Klaipėdoje – M. Paničiaus komedija
• „Vilniaus literatūros akademija: pažintys ir jungtys“
• Antano Sutkaus retrospektyva

SKELBIMAI 
• Vlado Šlaito premijos konkursas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
1
• TEODORAS ČETRAUSKAS.
Mekenija 6
• Perlinės kruopos iš mokinių egzaminų rašinių

MUZIKA

Durys į nepažintąją muziką

RIMA POVILIONIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iš kairės: Alfredo Nigro,
Violeta Urmanavičiūtė-Urmana ir
Modestas Pitrėnas

Martyno Aleksos nuotrauka

Gegužės 29 d. nuskambėjo paskutinis šiųmečio Vilniaus festivalio akordas. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant Modestui Pitrėnui, pasirodė Violeta Urmana ir Alfredas Nigro. Einant į koncertą, neapleido mintis, kad auditorija (ji tą vakarą buvo neeilinė, tokią kituose koncertuose vargu ar sutiksi) rinkosi pasiklausyti pasaulinio lygio žvaigždės. Juk mums dažnai yra svarbiau skambios pavardės, o snobų perpildytai salei tiks viskas, ką pasiūlysi. Bet šį kartą džiaugiausi neapsakomai. Dėl itin įdomios ir turiningos koncerto programos. Ir dėl to, kad Violeta Urmana – ypatingos atsakomybės menininkė. Tai solistė, kuri gali pati rinktis –­ dainuoti su vienu ar kitu dirigentu, jos koncertų ir spektaklių kalendorius suplanuotas keleriems metams. Tačiau sužavėjo V. Urmanos skonis, sudarant šio pasirodymo programą, – subtilus ir rafinuotas. Per spaudos konferenciją solistė dvejojo, ar numatyti kūriniai patrauks klausytojus. Bet noras dainuoti tai, kas nemadinga ir sulaukia reto dėmesio, ir tuo pačiu atskleisti dar gimtajame krašte neįvertintą talentą prilygo garsiausių meistrų braižui. Juk festivalio uždaryme girdėjome ne vieną mūsų šalyje retai atliekamą ar išvis neskambančią kompoziciją – Ch. W. Glucko, L. Cherubini’o, romantiko H. Berliozo kūrinius. Tačiau V. Urmanos prisilietimas prie ankstyvojo klasicizmo arijų buvo ypač trapus, jos balsas šias kompozicijas nuspalvino išskirtiniu aksominio tembro vokalu. Negalėjai patikėti, jog ta pati solistė yra pripažinta Kundri atlikėja, kviečiama dainuoti Aidą, Normą.

Koncerto pradžioje buvo atlikta Ch. W. Glucko operos „Alkestidė“ uvertiūra. Su jos garsais LNSO muzikantai, atrodytų, pamažu įsijautė į baroko ir klasicizmo sandūroje parašytos muzikos atlikimo specifiką. Vis dėlto pirmoje koncerto dalyje, akompanuojant V. Urmanai, atlikusiai Alkestidės ariją iš tos pačios operos bei pora soprano arijų iš operos „Ifigenija Tauridėje“, kameriškai formuojamą solistės partiją retkarčiais gožė sunkiasvoris orkestro griežimas (įprotis atlikti romantinę muziką?). Alfredas Nigro, atlikęs Pilado ariją iš „Alkestidės“ II veiksmo, taip pat patraukė švelnaus tembro tenoru. Nors solistas dainavo sirgdamas, nesuabejojau, jog A. Nigro senosios muzikos suvokimas ir interpretacija yra nepriekaištingi, todėl tie keli fiziniai balso trikdžiai buvo neesminiai. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie V. Urmanos balso specifiką – buvo girdėti, kaip menininkė, meistriškai, puikiai suvokdama galimybes, formavo itin aukštas soprano partijos natas. Koncerto pirmai daliai įpusėjus, klausytojams buvo „mestelėtas“ žinomos muzikos puslapis –­ Ch. W. Glucko Pirmoji baletinė siuita su populiariąja „Melodija“, kurioje girdėjome Valentino Gelgoto fleitos solo (turbūt ne vienas atsiduso – ir aš girdėjau šią melodiją). Po šios orkestrinės intermedijos dar nuskambėjo L. Cherubini’o dvi Medėjos arijos iš operos „Medėja“ ir jau pavergė klausytojus, kurie, regis, per pirmąją koncerto valandėlę su V. Urmana buvo pakerėti ir susižavėjo šia itin retai skambančia muzika.

Antroji koncerto dalis buvo sudaryta iš trijų H. Berliozo opusų – dviejų operos „Trojėnai“ numerių ir kantatų „Kleopatros mirtis“. V. Urmana, pastarojo kūrinio interpretacijai pasitelkusi aktorinius gebėjimus, kantatos atlikimą pavertė hipnotizuojančiu monospektakliu. Čia ne tik girdėjome, bet tarsi prieš akis regėjome Kleopatros paskutines valandas – visą šį potyrį dar labiau elektrino galimybė sekti dainuojamąjį tekstą pažodžiui ir leistis, V. Urmanos vediniems, betarpiškai įsijausti į jos kuriamo personažo išgyvenimus.

Paskutinysis Vilniaus festivalio vakaras buvo kupinas aukščiausio meistriškumo kulminacijų. Jų buvo ne viena ir ne dvi. Visą pirmos dalies programą norėtųsi pavadinti intelektine kulminacija, kurią sukūrė veik nežinomos, bet nuostabaus grožio muzikos ir ypatingos menininkės sąjunga. „Kleopatros mirties“ atlikimą pavadinčiau to vakaro dinamine ir emocine kulminacija, kai iš Filharmonijos scenos spinduliavo itin stipri ir paveiki meninė įtaiga. Tačiau Didonės ir Enėjo meilės duetas iš H. Berliozo operos „Trojėnai“ tapo kone prasmingiausiu ir filosofiškiausiu vakaro akordu. Solistų V. Urmanos ir A. Nigro duetas skleidė tokį tobulą ansamblį, kokį gali sukurti harmoningas širdies plakimas – Didonės ir Enėjo aistringus solo epizodus keitė ypatinga šiluma dvelkiantys sūpuojančio ritmo duetai, gramzdinantys į muzikos mėnesienos nutviekstas gelmes. Šis aukščiausio meistriškumo prisilietimas prie Lietuvoje neskambančios H. Berliozo operos, tikiu, tą vakarą šiai muzikai abejingų nepaliko. Kaip ir tikiu, kad po V. Urmanos subtilaus žingsnio į retai atliekamos muzikos platybes radosi nemažai ją pamėgusiųjų. Galbūt net ilgam.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:38:57 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba