Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-12 nr. 3241

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• CHRISTOPH MECKEL.
Eilėraščio kalba
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• LORETA JASTRAMSKIENĖ.
Traukinys į Grįžulo Ratus
2
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Lenkijos Seime
5

POKALBIAI 
• Pasakoja MYKOLAS GUDELIS.
Norime parodyti emigraciją, apie kurią mažai kalbama

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
Rašytojas šiandien: tarp tariamos ir tikros išminties
11
• Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komparatyvistikos studijų grupė kviečia į tarptautinę konferenciją „Grožio fenomenas ir jo horizontai“

KNYGOS 
• VAIDA MORKŪNAITĖ.
Pasaulis, kuriame viskas įmanoma
4
• NAUJOS KNYGOS5
• Bibliografijos ir knygotyros centras1

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje

DAILĖ 
• SAULIUS KUIZINAS.
Veidrodinių Alpių takeliai
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Dalyvauti ar išsiskirti?
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ .
Vidinės laisvės link

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Durys į nepažintąją muziką
• LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Muzika sielai. Nauja „Duo Strimaitis“ įgrota kompaktinė plokštelė
1

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Valdovų rūmų dovana Lietuvai ir pasauliui
16

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dievaičiai tikslinei auditorijai
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Mūsų namai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Falsifikacija
54

POEZIJA 
• IEVA TOLEIKYTĖ.
10
• AGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ.
4

PROZA 
• PETRAS VENCLOVAS.
1949-ieji. Patalkys
3

VERTIMAI 
 JĀNIS PETERS.
„Nebylūs mes plaukiam prieš...“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DONATAS PAULAUSKAS.
Uodegos
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
Poetiniai medvilnės laukai
1
• Pirmą kartą įteikta Dionizo Poškos premija3

KRONIKA 
• Klaipėdoje – M. Paničiaus komedija
• „Vilniaus literatūros akademija: pažintys ir jungtys“
• Antano Sutkaus retrospektyva

SKELBIMAI 
• Vlado Šlaito premijos konkursas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
1
• TEODORAS ČETRAUSKAS.
Mekenija 6
• Perlinės kruopos iš mokinių egzaminų rašinių

VERTIMAI

„Nebylūs mes plaukiam prieš...“

JĀNIS PETERS

[skaityti komentarus]


Latvių poetas Janis Peteras birželio 30-ąją švenčia septyniasdešimtąjį gimtadienį. Debiutavo 1968 m. poezijos rinkiniu „Girnapusės“. Šis aktyvus Atgimimo laikų dalyvis, buvęs diplomatas, visuomenės ir politikos veikėjas, funkcionierius, publicistas yra išleidęs dvi dešimtis rinkinių, pernai apdovanotas Cicerono premija už Atgimimo metų idėjos plėtrą. Kompozitorius R. Paulas sukūrė apie šimtą dainų pagal J. Petero tekstus; išskirtinis jų kūrinys – majestotiškas Dainų šventės himnas „Mano gimtinei“.

          black music

          juodoji muzika nutolo
          tik būgnų aidas iš tolo
          į akių obuolius atsimušęs
          dar kartą atkartoja

          juodoji muzika nutolo

          kas sklendžia ten nakty it švytintis siūlas?
          gal veriasi kelias – muzikų kelias
          į dangų per dievą
          ir į žemę

          imkit mano juodas rankas
          („vangias?“ „pavargusias?“ „nuodėmingas?“)
          surakinkite aukso grandinėmis
          ir muzika nuo jų nutols

          dunkstelėjęs devyniasdešimt devintame aukšte
          liftas
          sustoja kaip vergų laivas

          Hudzone

          brenda mano sesuo
          ant Verrazzano tilto mano sesuo
          muzika

          beprotiškai balti vaisiai
          obuoliai
          į Dauguvą krenta

          liftai veriasi minios veržiasi
          džiazo karalius it smala
          o mano dievas tarsi ta verdanti smala
          trimitas kerštingai plėšia
          improvizuodamas


          JŪSŲ KARALIUS JUODAS

          Niujorke, 1976

          * * *

          Margi, tu šuo esi.

          Girdžiu, artėja bėgiais dundesys.

          Kai aš išvažiuosiu,
          tu vienas būsi čia
          nutrūkęs nuo grandinės.

          Margi, tu šuo esi.
          Kaip dunda, ir tu girdi.
          Niekas man nepasakys,
          kaip aš dabar atrodau
          tavo akyse.

          Margi, kaip dunda, ir tu girdi.
          Tupėk būdoj, nežiūrėki taip!
          Juk tu šuo esi!


          * * *

          Mane tu išgalvojai
          iš nekviestų svečių,
          ugnies ir akmens,
          iš kaulų slibino karčių.

          Kaip ta ugnis, akmens gėlė
          šalia tavęs aš stoviu.
          Iš kur tu imsi tiek jėgų,
          kol mirtį man išgalvosi?


          * * *

          Dešimttūkstančių trisdešimtbaltąją dieną
          nuo šių žodžių užgimimo,
          tiksliai šeštą, tą minutę sidabrinę
          Pernavos gatve aš tau nešiu
          raudoną gėlę,
          ir mano poteriai tada sujuks –
          dešimttūkstančių trisdešimtbaltąją dieną
          šeštą valandą, tą minutę sidabrinę tu man
          ištarsi: žiema – nuostabiausias metų laikas,
          kurį išvydai many taip dažnai kartojamą;
          dešimttūkstančių trisdešimtbaltąją dieną
          šeštą valandą, tą minutę sidabrinę
          Varnų ir Pernavos gatvių kampe...


          Varnų gatvės romansas

          Varnų gatvėj rūkas. Ir šuo geltonplaukis.
          O varnų nė vienos.

          Šlepsi sniegas žydras ir įkaušęs.
          O varnų nė vienos.

          Vėl prie medžių lapai lekia,
          o varnos nė vienos.

          Keptuvėn strimelės jau neria,
          o varnos nė vienos.

          Mergiotės oru atlekia,
          o varnos nė vienos.

          Mergaitės oru nuplasnoja,
          o varnos nė vienos.

          Kirpyklą trestas atlapoja,
          o varnos nė vienos.

          Vaikiščiui kalasi sparnai. Naktis pritvinksta,
          o varnos nė vienos.

          Atsiskyrėlis, praradęs viltį,
          bučiuoja Varnų grindinį.


          Čako paminklas

          Miglai išsisklaidžius,
          kalnus išvardyti galime.
          Ir pradedame
          nuo to pliko kalno – tai Čakas,
          nė vieno plauko. Tik raudonas lapas
          ant stiklo akinių, dabar ginčui metas,
          nes jo nėmaž mes nemylėjome.

          To lapo. Tik tiek. To vienintelio.


          Atvirkščiai

          Gyvename upėje, kur krantai betoniniai,
          su katedromis, uolomis gotikinėmis,
          ten medžiai ir gėlė, ten vynvyčiai
          praplaukia monažolių juodom grandinėmis.

          Nebylūs mes plaukiam prieš gatvę ir srovę,
          per krioklius silikatinių kvartalų,
          nuo žiočių į deltą, į ištaką savo,
          galėsim panardyti ten iki valios.

          Gyvename upėje, kur Niemeyeris,
          tad mintys viršum vandenų net lekioja,
          čia žuvys ultragarsu klausosi mūsų,
          šėlioja ir mus siautulingai žvejoja.


          Tokia diena

          pilka šviesi liūdna
          lange atgulusi

          klausosi ašarom sūriom
          apniukusi

          gluosniais liepomis beržais
          apsigobusi

          šalta nuo istorijos ryšių
          pilkųjų

          ne nuo istorijos ginklų
          karštų sproglių

          o nuo istorijos dienų
          kančiose praleistų

          ši yra viena Baltijos
          diena nugrimzdusi

          gražuolis menininkas
          debesyse guli

          basom kojom sumetęs
          pagalvėn kreidos gabaliukus


          * * *

          Atleisk sidabrui, auksui,
          atleisk karaliui.
          Tik amžiais neatleisk
          toms vyžoms savo.

          Brolau, atleiski Mirčiai savo,
          atleisk, atleisk, atleiski tai.
          Tik amžiais neatleisk
          gyvybei savo.


          * * *

          Nugrimzdusiame į save tavy, nugrimzdusiame
          į save many
          tą valandą prieš saulei tekant
          vėl kraujas kunkuliuoti pradeda,
          pabunda laikas ir vingiuoja takas.

          Ir tas ugningas kraujas meilė bus,
          o laikas – nuojauta mirties.
          Buveinės vardas mums nebekartojamas –
          tai žemė, kurioj gyvenam mes.

          Per pabudimą šį sugrįšime
          į tą nuostabią mūsų kasdienybę:
          aš jau regiu, kaip mes čionai atklystam
          tuo saulės spinduliu pasvirusiu.


          * * *
          Širdis sparnais pamojus skrenda,
          dabar aš jau esu akmuo.
          Dabar kalbėti nebeverta,
          kuo nusikalto mylimiems želmuo.

          Ir oru nulekia akmuo,
          kad naktį (kraupią, trankią)
          paklydusi širdis jį sviestų
          į tą ištiestą kerštui ranką.

Iš latvių kalbos vertė ARVYDAS VALIONIS

 

Skaitytojų vertinimai


53539. diwufhurwh2009-06-15 21:48
black music - labai!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:38:56 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba