Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-12 nr. 3241

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• CHRISTOPH MECKEL.
Eilėraščio kalba
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• LORETA JASTRAMSKIENĖ.
Traukinys į Grįžulo Ratus
2
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Lenkijos Seime
5

POKALBIAI 
 Pasakoja MYKOLAS GUDELIS.
Norime parodyti emigraciją, apie kurią mažai kalbama

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
Rašytojas šiandien: tarp tariamos ir tikros išminties
11
• Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komparatyvistikos studijų grupė kviečia į tarptautinę konferenciją „Grožio fenomenas ir jo horizontai“

KNYGOS 
• VAIDA MORKŪNAITĖ.
Pasaulis, kuriame viskas įmanoma
4
• NAUJOS KNYGOS5
• Bibliografijos ir knygotyros centras1

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje

DAILĖ 
• SAULIUS KUIZINAS.
Veidrodinių Alpių takeliai
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Dalyvauti ar išsiskirti?
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ .
Vidinės laisvės link

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Durys į nepažintąją muziką
• LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Muzika sielai. Nauja „Duo Strimaitis“ įgrota kompaktinė plokštelė
1

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Valdovų rūmų dovana Lietuvai ir pasauliui
16

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dievaičiai tikslinei auditorijai
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Mūsų namai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Falsifikacija
54

POEZIJA 
• IEVA TOLEIKYTĖ.
10
• AGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ.
4

PROZA 
• PETRAS VENCLOVAS.
1949-ieji. Patalkys
3

VERTIMAI 
• JĀNIS PETERS.
„Nebylūs mes plaukiam prieš...“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DONATAS PAULAUSKAS.
Uodegos
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
Poetiniai medvilnės laukai
1
• Pirmą kartą įteikta Dionizo Poškos premija3

KRONIKA 
• Klaipėdoje – M. Paničiaus komedija
• „Vilniaus literatūros akademija: pažintys ir jungtys“
• Antano Sutkaus retrospektyva

SKELBIMAI 
• Vlado Šlaito premijos konkursas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
1
• TEODORAS ČETRAUSKAS.
Mekenija 6
• Perlinės kruopos iš mokinių egzaminų rašinių

POKALBIAI

Norime parodyti emigraciją, apie kurią mažai kalbama

Pasakoja MYKOLAS GUDELIS

[skaityti komentarus]

iliustracija

2008 m. Niujorke pradėjo veikti internetinė televizija „Niujorkas-Lietuva TV“ (www.nycltv.com), skirta lietuviams. Apie šio projekto steigimo priežastis, tikslus ir kasdienybę „Literatūrai ir menui“ pasakoja NYCLTV vadovas MYKOLAS GUDELIS.

Kaip ir kada atsirado idėja sukurti tokį televizijos projektą? Kokia jo genezė?

Porą metų iš eilės rašiau straipsnius apie politiką, emigraciją ir įvairiais socialiniais ir kultūriniais klausimais, kaip JAV gyvenantis lietuvis, kiekvieną kartą po publikacijų spaudoje ir internete tekdavo „teisintis“, „ginčytis“ su skaitytojais ir artimaisiais, tad vieną dieną tiesiog pavargau. Nusprendžiau, kad daugiau neverta. Neverta rašyti ir stengtis formuluoti dialogo ten, kur jis beveik neįmanomas. Kurį laiką rašymą atidėjau į šalį. Vis labiau įsigyvendamas į spalvingą Niujorko gyvenimą, ėmiau galvoti, kad gal ir neverta daug rašyti, analizuoti ir teigti išvadas – svarbu tiesiog parodyti skaitytojui, kas čia vyksta, ir suteikti galimybę spręsti pačiam. Pamaniau, kad fiksuotas vaizdas yra kur kas informatyvesnis nei raštas, bandant perteikti informaciją kiek įmanoma objektyviau. Kilo mintis ne aprašinėti aplinką, bet ją fiksuoti videoformatu, fiksuoti gyvai – čia ir dabar. O tai, ko nufilmuoti neįmanoma (negali būti visur vienu metu), papasakoti prieš kamerą. Čia, JAV, yra nemažai lietuviškos spaudos, apžvelgiančios lietuvių išeivijos gyvenimą, tačiau nebuvo „vaizdinio“ formato.

Be to, visa lietuviams JAV prieinama „vaizdinė“ medžiaga iki šiol buvo vienos krypties, tai – informacija iš Lietuvos. Tai, be abejo, svarbu ir naudinga, tačiau vis dėlto tai – vienos krypties srautas. Čia gyvenantiems lietuviams jis daugeliu atvejų tėra „užsienio žinios iš Lietuvos“, kurias įdomu pažiūrėti, bet kurios mūsų kasdienybei neturi įtakos. Vaizdinės informacijos vienoms lietuvių bendruomenėms apie kitas, gyvenančias ne Lietuvoje, yra labai nedaug.

Bet turbūt svarbiausia priežastis, kodėl šis projektas buvo sukurtas, – noras apsikeisti informacija. Yra daugybė programų, transliuojamų iš Lietuvos į užsienio šalis, tačiau beveik nėra kanalų, kuriais informacija apie lietuvius būtų perduodama priešinga kryptimi – iš kitų šalių į Lietuvą. Jeigu į Lietuvos televizijos kanalus ir pakliūna reportažai apie užsienio lietuvius, dažniausiai jie rengiami tų pačių, Lietuvoje dirbančių televizijų darbuotojų. Tokiu būdu autentiška informacija apie užsienio lietuvius Lietuvą vargu ar pasiekia. Taigi nusprendėme internetinėje erdvėje skleisti informaciją lietuviškai iš Niujorko ir apie Niujorke gyvenančius lietuvius. Juk kas geriau pažįsta mūsų aktualijas nei mes patys… 2008 m. gruodžio 4 d. išėjo pati pirmoji „Žinių“ laida.

Ar turite vaizduotėje susikūręs NYCLTV „statistinį“ žiūrovą? Kas jis yra ar galėtų būti?

Taip, manau, mūsų žiūrovas yra visų pirma smalsus, intelektualus ir bandantis į pasaulį žiūrėti plačiai, be išankstinių nuostatų. Tas, kuriam įdomu, kas vyksta pasaulyje, kaip gyvena jo tautiečiai vienoje ar kitoje vandenyno pusėje, o gal netgi toje pačioje šalyje, valstijoje ar mieste. Savo žiūrovų neskirstome pagal amžiaus grupes, emigrantų kartas ir tautybę. Visi, kas moka naudotis internetu ir nėra abejingi savo aplinkai ir lietuvių kalbai, manau, yra potencialūs žiūrovai.

Kaip vieną iš tikslų NYCLTV kelia tokią maksimą: „Griauti dirbtinai sukurtus ideologinius barjerus tarp lietuvių Lietuvoje ir išeivijos lietuvių Amerikoje bei kitose šalyse.“ Ar galėtumėte pakomentuoti, kokios, Jūsų nuomone, pagrindinės Lietuvoje gyvenančių žmonių ir išeivijos nesusikalbėjimo priežastys, kokius barjerus (priežastis), „ideologinius iškraipymus“ reikėtų pašalinti, kad dialogas vyktų sklandžiau ir kuo prie šio reikalo gali prisidėti NYCLTV?

Daug komentuoti nenorėčiau. Apie tai esu rašęs įvairiuose leidiniuose Lietuvoje ir lietuviškoje spaudoje čia, Amerikoje. Apie tai diskutavau nuo pat atvykimo į JAV 2005 metais. Nenorėčiau kartotis. Pasakysiu tik tiek, kad ne paslaptis, jog ideologiniai iškraipymai egzistuoja. Jeigu to nepastebi lietuviai, gyvenantys Lietuvoje, tai tikrai pastebi lietuviai, gyvenantys svetur. Kaip sakoma, iš šalies geriau matosi. Stengiamės tuos iškraipymus identifikuoti ir pateikti objektyvų vaizdą. Tarkim, vienas iš mūsų „komandos“ narių savo metu buvo gavęs prašymą vienos iš lietuviškų televizijų (neminėsiu kokios) parengti keletą laidų apie lietuvių išeivius Niujorke. Jam buvo duotas scenarijus, pagal kurį šios laidos turėjo būti parengtos, tačiau, perskaitęs scenarijų, jis pasiūlymo atsisakė – buvo prašoma nušviesti lietuvių emigraciją labai tamsiomis spalvomis… Iš tikrųjų nenorėčiau ir vėl leistis į diskusijas apie tokias sąvokas kaip tėvynė, tauta, identitetas, nacionalumas, transnacionalumas, lietuviškumas ir taip toliau. Ne vienas mūsų laidos „Žmonės kaip žmonės“ pašnekovas yra sakęs – namai yra ten, kur jautiesi galintis save realizuoti, kur jautiesi reikalingas, kur jauti, kad tau pačiam tavo buvimas yra prasmingas. Sutinku su tuo. Dauguma mūsų pašnekovų, arba herojų, ypač tų, kurie gyvena Niujorke, yra lietuviai, ne vienerius metus gyvenantys JAV ir, sakyčiau, gyvenantys prasmingai. Tai menininkai, sportininkai, įvairių profesijų specialistai, savo sričių profesionalai, daug pasiekę ir žinomi bei gerbiami visuomenėje, arba tie, kurie drąsiai savęs dar tik ieško, bet nebijo sunkumų, tai smalsūs, energingi žmonės, kuriems gyvenimas yra įdomus, ir jie stengiasi jį pažinti. Kad ir mūsų puslapyje įdėto dokumentinio filmo „Kelyje“ herojės. Manau, jos puikiai atspindi šiuolaikinių, trečios bangos Niujorke gyvenančių lietuvių bruožus: drąsūs, rizikuoti nebijantys, ir pilni entuziazmo. O gal tai ir visos trečiosios išeivių bangos bruožai. Tikrai nesuprantu, kodėl Lietuvoje taip dažnai lietuvis emigrantas asocijuojasi su tais, kurie prieš 10–15 metų važiuodavo į Londoną dirbti statybose, į Švediją – rinkti braškių, į Ispaniją – skinti apelsinų. Gal tada tai ir buvo tiesa, bet tie laikai jau praėjo. Net ir tada tai dažniausiai būdavo tų pačių lietuvių, tautiečių įkurtų „firmų“, „įdarbinimo agentūrų“, ir visokio plauko „firmelių“ aukos. Į tokias pinkles keletą kartų esu ir pats pakliuvęs. Pažiūrėkite, kas šiandieną vyksta. Lengvo gyvenimo važiuoja žmonės ieškoti? Juokinga! Šiuo metu sudėtinga atsakyti, kur lengviau gyventi – ar Lietuvoje, ar Amerikoje. Lengvų pinigų? Niekur pasaulyje pinigai nėra lengvai uždirbami. Niekur. O jei darbštus, gali ir Lietuvoje savo Ameriką turėti. Šiandieną emigracijos priežastys kitokios. Vieni žmonės išvažiuoja studijuoti, gilinti profesinių žinių, kitiems neužtenka tiktai sunkiu darbu užsitikrinti materialinės gerovės, jie nori, kad tas sunkus darbas būtų vertinamas ir gerbiamas, dar kiti nori praplėsti savo akiratį, labiau pažinti pasaulį. Po 14 val. statybose su meksikiečiais nugarą lenkiantis lietuvis Amerikoje, ir ne daugiau nei Lietuvoje uždirbantis, o vakarais verkiantis iš ilgesio, – toks įvaizdis yra sąmoningai kuriamas kai kurių Lietuvos žiniasklaidos priemonių. Bet tai nėra tiesa. Savo laidose norime parodyti tą emigraciją, apie kurią mažai kalbama. Nenoriu pulti į kraštutinumus, nes tai būtų irgi neteisinga, manau, istorijos apie atvažiavusius ir per metus tapusius milijonieriais lietuvius yra tokia pati netiesa, kaip ir apie lietuvius, dirbančius su meksikiečiais statybose. Savo reportažuose išeiviją norime parodyti tokią, kokia ji yra: vieniems pasiseka geriau, kitiems nelabai, tačiau dauguma tų, kuriuos man teko sutikti, yra patenkinti savimi, savo gyvenimu ir optimistiškai nusiteikę. Ir tai nereiškia, kad jie yra ne lietuviai (galbūt tai netiesa? Jei šypsosi ir patenkintas, tai gal ir ne lietuvis?). Būtent tai, kad visų pirma – jie lietuviai, o ne emigrantai, juos ir vienija. Ir Jonas Mekas, ir Aleksas Šepkus, ir Dainius Zubrus, ir Ieva Mediodia, ir Aidas Bareikis, ir daugelis kitų – nė vienas nesisako esąs amerikietis. Kaip mūsų laidoje pasakojo pasaulio pramoginių šokių čempionė ir JAV pramoginių šokių čempionė Iveta Lukošiūtė –­ „man patinka atstovauti JAV šokių varžybose, ypač, kai laimiu prizines vietas, tačiau per apdovanojimus skambant JAV himnui, rankos prie širdies nededu, nes širdyje esu lietuvė, ne amerikietė.“

Dar viena NYCLTV siekiamybė – „padėti lietuvių bendruomenėms integruotis į kultūrinį, politinį ir socialinį JAV gyvenimą, informuojant jas apie Amerikos politines, ekonomines, kultūrines aktualijas“. Ar iš tiesų lietuvių bendruomenių nejautra JAV visuomeniniam pulsui tokia didelė?

Ši sritis dvejopa. Negali būti visiškai nejautrus JAV visuomeniniam pulsui čia gyvendamas, nes tave toks „pulsas“ daugiau ar mažiau liečia kiekvieną dieną. Tačiau nereiškia, kad tu tai suvoki. Kodėl šiandien už metro moku daugiau nei vakar? Kodėl mokesčiai šiemet kitokie nei pernai? Daugelis neturi laiko aiškintis tokių dalykų. Kaip ir politikos, kultūros ir kitų sričių aktualijų. Žinau, kad prezidentas yra Barakas Obama? Bet ką tai reiškia mums? Lietuviams Amerikoje? Ar apskritai ką nors reiškia? Jeigu reiškia, tai ką? Būdami labiau informuoti, turbūt suvoktume, kad nesame dar vieni „imigrantai“, bet sudedamoji šio Melting Pot dalis. Be abejo, kai kurie lietuviai linkę užsidaryti savo bendruomenės rate ir nelabai žino ar neturi laiko gilintis, kas vyksta už tokio rato ribų. Nesistengiame atkreipti jų dėmesio ir priversti domėtis. Tiesiog pateikiame informaciją, jeigu jie dėl tam tikrų priežasčių tokios informacijos neturi arba neturi tam laiko. Norisi sužadinti smalsumą, užsimenant, kad Amerika yra didesnė negu Čikaga arba kad Niujorkas yra didesnis nei Brighton Beach.

Gal galėtumėte papasakoti apie darbo sąlygas? Žiūrint vieną studijinį žinių reportažą, iš netoli lyg ir atsklido viešojo transporto garsai...

Atsakyti galiu vienu žodžiu – Niujorkas. Didžiulis gyventojų tankumas, didelės nekilnojamo turto kainos, ir visi stengiasi išsilaikyti, kaip kas gali. Pažinojau advokatą, uždirbantį apie 150 tūkstančių dolerių per metus, kuris gyveno pusrūsyje, Brukline kartu su dukryte… Studija yra mano nuomojamajame bute. Apačioje, t. y. pirmame aukšte, po langais (galime matyti pro virtuvės langą) –­ geltonos linijos Q metro linija ir stotelė (šypsosi). Beje, taip pat dažnai galite išgirsti ir greitosios, policijos ar gaisrinės sirenas. Kaip ir minėjau – Niujorkas. Manau, tai prideda savotiškos autentikos. Esame Niujorke, o tie visi garsai yra šio miesto kasdenybės dalis. Stengiamės nevengti autentiškumo ir natūralumo. Gana sąmoningai nenaudojame vinječių, užsklandėlių, iliuminacijų, „telepromterių“ ir kitokių technologijos stebuklų – atrakcijų. Turbūt tai Lietuvos žiūrovui kiek neįprasta, nes Lietuvoje visi pripratę prie „išlaižytų“ televizijos vaizdų ir nuostabių žurnalų viršelių, kur kas antras 20-metis yra žvaigždė, verslininkas, dainininkas, modelis ir kitokios rūšies „supermenas“, kur viskas yra 110 % kokybiška ir profesionalu. Niujorke mes galime sau leisti būti tokie, kokie esame –­ natūralūs ir gyvi.

Dirbate aštuoniese. Jei turėtumėte galimybę pasikviesti dar žmonių, kiek dar reikėtų, kad patenkintų Jūsų teleprojekto viziją?

Daugiau žmonių netrūksta, tik reikia, kad tie, kurie yra dabar, atsisakytų savo „tikrų“ darbų. (Šypsosi.)

Akcentuojama, kad Jūsų televizijos projekte dirba daug jaunimo. „Jaunimo suburta organizacija.“ O koks šios organizacijos požiūris į senimą? Ar gaunate vyresnės kartos įvertinimų, atsiliepimų?

Taip, gauname. Ir teigiamų atsiliepimų. Žodį „jaunimas“ turbūt reikėtų suprasti tiesiog taip – „žmonės, žiūrintys į priekį“, o ne atgal. Gerbiame praeitį, bet gyvename dabartimi ir žiūrime į ateitį. Nesame senimas. Esame jauni, turime daug įvairių idėjų, planų, ambicijų, nebijome rizikuoti. Sąvoka „jaunimas“ – tai labiau sąvoka, nusakanti mūsų požiūrį į save ir į aplinką, o ne socialinė sąvoka, skirstanti pagal amžiaus grupes, arba istorija.

Kiek supratau, beveik visiems prie projekto besidarbuojantiems nariams tai yra papildoma veikla, gyvuojanti dėl idėjos. Ar neatsiranda skeptikų, teigiančių, kad be materialinės paramos šis projektas pasmerktas neilgam egzistavimui (ypač ekonominiu sunkmečiu)? Ar esate numatę tam tikras plėtros gaires? Pavyzdžiui, internetinis radijas ar panašiai?

Be abejo, materialinė parama reikalinga, ir viskas čia, Amerikoje, techniškai paremta materialiai. Tačiau, skirtingai nuo Lietuvos, čia materialinė pusė nėra tikslas, o tiktai įrankis kiekvieno individo tikslams pasiekti, t. y. realizuoti save. Taip ir mes. Stengiamės realizuoti savo viziją, per darbą realizuoti save. Materialinė pusė yra didelė pagalba. Turint lėšų –­ lengviau. Jei bus materialinė pagalba, plėsimės greičiau, be jos –­ turbūt lėčiau, bet vis tiek plėsimės. O plėtros gairės paprastos – tapti pasauline lietuvių internetine TV, o paskui gal galvosime ir apie radiją!

Klausinėjo Antanas Šimkus

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:38:55 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba