Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-12 nr. 3241

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• CHRISTOPH MECKEL.
Eilėraščio kalba
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• LORETA JASTRAMSKIENĖ.
Traukinys į Grįžulo Ratus
2
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Lenkijos Seime
5

POKALBIAI 
• Pasakoja MYKOLAS GUDELIS.
Norime parodyti emigraciją, apie kurią mažai kalbama

LITERATŪRA 
 KAROLIS BAUBLYS.
Rašytojas šiandien: tarp tariamos ir tikros išminties
11
• Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komparatyvistikos studijų grupė kviečia į tarptautinę konferenciją „Grožio fenomenas ir jo horizontai“

KNYGOS 
• VAIDA MORKŪNAITĖ.
Pasaulis, kuriame viskas įmanoma
4
• NAUJOS KNYGOS5
• Bibliografijos ir knygotyros centras1

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje

DAILĖ 
• SAULIUS KUIZINAS.
Veidrodinių Alpių takeliai
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Dalyvauti ar išsiskirti?
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ .
Vidinės laisvės link

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Durys į nepažintąją muziką
• LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Muzika sielai. Nauja „Duo Strimaitis“ įgrota kompaktinė plokštelė
1

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Valdovų rūmų dovana Lietuvai ir pasauliui
16

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dievaičiai tikslinei auditorijai
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Mūsų namai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Falsifikacija
54

POEZIJA 
• IEVA TOLEIKYTĖ.
10
• AGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ.
4

PROZA 
• PETRAS VENCLOVAS.
1949-ieji. Patalkys
3

VERTIMAI 
• JĀNIS PETERS.
„Nebylūs mes plaukiam prieš...“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DONATAS PAULAUSKAS.
Uodegos
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
Poetiniai medvilnės laukai
1
• Pirmą kartą įteikta Dionizo Poškos premija3

KRONIKA 
• Klaipėdoje – M. Paničiaus komedija
• „Vilniaus literatūros akademija: pažintys ir jungtys“
• Antano Sutkaus retrospektyva

SKELBIMAI 
• Vlado Šlaito premijos konkursas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
1
• TEODORAS ČETRAUSKAS.
Mekenija 6
• Perlinės kruopos iš mokinių egzaminų rašinių

LITERATŪRA

Rašytojas šiandien: tarp tariamos ir tikros išminties

Gegužės mėnesio kultūrinės spaudos literatūrinių publikacijų apžvalga

KAROLIS BAUBLYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuožmiojo literatūros kritiko K. B. rankos
Neringos Mikalauskienės nuotrauka

„Kas šiandien yra rašytojas? Maištininkas, tautos protas ir sąžinė, kaip kažkada būdavo sakoma, ar prekiautojas savo tekstais, marginalas, kurį visuomenė dar ir turi išlaikyti?“ – šiais retoriniais poeto Marcelijaus Martinaičio klausimais, keliamais gegužės–birželio mėnesio „Metų“ žurnalo įžanginiame straipsnyje, noriu pradėti gegužės menesio literatūrinių publikacijų apžvalgą, viena iš kertinių temų pasirinkęs rašytojo figūrą. Viena vertus, lenkiu savo kol kas dar nepražilusią galvą prieš taiklų poeto pastebėjimą: „Jaunesniems žmonėms J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis – jau tik gatvių pavadinimai, ir daugiau nieko.“ Masinė kultūra jau seniai į gyvenimo paribius išstūmė prasmingus, bet, deja, komerciškai nuostolingus kultūros žmonių samprotavimus apie būtį ir meną. Kas turėtų sudrebinti masines informavimo priemones, kad vietoj vienadienės televizijos „žvaigždės“, besipuokuojančios prabangia šukuosena ir Dolce&Gabbana stiliaus drabužiais, kamera stambiu planu parodytų nenugrimuotą žilagalvio poeto veidą? Kita vertus, man, kaip įtariam ir jaunajai kartai atstovaujančiam skaitytojui, motyvuotai kyla klausimas, kiek senoji karta, reprezentuojama Marcelijaus Martinaičio, pajėgi adekvačiai suvokti šiuolaikinį, vis labiau individualėjantį, pasaulį? Ar šiuolaikinėje kultūroje iš tiesų vyrauja tik tamsios spalvos, kurias minėtų samprotavimų autorius linkęs akivaizdžiai hiperbolizuoti?.. Nesu moralistas, slapčia išsiilgęs seksualinių troškimų triumfo (gilinantis į senosios kartos autorių mintis, nori nenori lenda į galvą šelmio S. Freudo povyza...), pripažįstu, kad populiarioji kultūra turi žavesio, ypač tuomet, kai šlovina jaunystę, žemišką, todėl tokį brangintiną gyvenimą. Tačiau kaip suderinti tą trapų gyvenimo paviršiaus spindesį su išmintį sukaupusia esaties gelme? Ar dialogas tarp vienas kitam oponuojančių būties aspektų – paviršiaus ir gelmės, jaunystės ir brandos, sacrum ir profanum – vis dar įmanomas? Galiausiai – ar taip paprasta vienareikšmiškai įvardyti, kas yra paviršius, o kas –­ gelmė? Pavyzdžiui, ar skaitant poeziją, skaitytojas visuomet akis į akį susiduria su gelmės (ar išminties) apraiška?

Skaitant Algimanto Mikutos poeziją „Metuose“, bendras įspūdis neblogas, tačiau kai imi gilintis į paskirus tekstus, posmus, detales, įspūdis palengva keičiasi, teigiamas skaitytojo nusiteikimas subliūkšta it prakiuręs margaspalvis balionas, galiausiai suvoki tiesą, banalią ir skaudžią, kaip ir visos tiesos – genijaus apsireiškimo dar nepatyrei. Iš Valdo Gedgaudo eilėraščių pluošto tuose pačiuose „Metuose“ kaip labiau vykusius tekstus išskirčiau „Žvėryno antifrazę Evaldui“ ir „Biržos naujienas“: jie išsiskiria kuriančios asmenybės drąsa būti ir mąstyti, suvokti pasaulį kaip keliaplanę – sykiu ir prieštaringą, ir stebinančiai darnią struktūrą. Alekso Dabulskio eilėraščiai („Santara“, Nr. 58/59) nukreipti į praeitį: karas, tautos laisvė – tai temos, kurias su nostalgija prisimena senoji kultūrininkų karta, tačiau šiems laikams ir šios temos, ir juo labiau jų meninė raiška pirmiausia atrodo perdėm tiesmuka, galiausiai – pasenusi, netekusi aktualumo. (Neatsitiktinai Alekso Dabulskio poezijos publikacijos pavadinimas – „Iš ano šimtmečio“...) Akvilės Žilionytės poezijoje („Šiaurės Atėnai“, gegužės 8 d.) vyrauja grubi, kiek netašyta faktūra, dažnos pernelyg tiesmukos frazės, jaučiamas subtilesnio, kruopštesnio nušlifavimo trūkumas, iš vienuolikos publikuotų tekstų (tik? o gal net?) vienas eilėraštis – „Kalbu apie gražų sertifikatą“ – vertas pagyrimo. Nors grubios faktūros, tačiau kur kas labiau apgalvoti, pasižymintys originaliomis garsinėmis asociacijomis Saros Poisson tekstai („Šiaurės Atėnai“, gegužės 22 d.). Netikėtų minties rakursų, įdomių detalių esama Daivos Molytės-Lukauskienės poezijoje („Nemunas“, gegužės 7–13 d.), nors eilėraštis, kaip visuma, neatrodo visiškai apgalvotas. Duokdie, Nerijaus Cibulsko kūryba neužėmė nė pusės „Literatūros ir meno“ (gegužės 1 d.) puslapio: jau po pirmo eilėraščio (išties ten buvo eilėraštis?..) savaitraštis nejučia vos neišslydo iš mano beviltiškai kreivų pirštų... Tačiau besimerkiančias trumpareges akis sudomino Evaldas Galinis, pirmuoju („eilėraštis skylė tai...“) ir paskutiniuoju („PAKLaUSyK MANęs“) tekstais privertęs mano sąmonę išlikti budrią, neatėmęs paskutinės vilties patirti (sorry už skambius žodžius) genijaus apsireiškimą. Ir išties – viltis miršta paskutinė: skaitydamas Raimondos Jurčenkienės poeziją („Literatūra ir menas“, gegužės 8 d.), patyriau retą nuostabos jausmą. Darni tekstų struktūra, puikiai apgalvotas idėjinis lygmuo; ypač išradingos „Variacijos princesių tema“; ką gi – bravo! Kalbėdamas apie Dovilės Zelčiūtės kūrybą, būsiu santūresnis: jos poezija („Nemunas“, balandžio 30–gegužės 6 d.) jau ne pirmą sykį mane verčia susimąstyti apie tai, jog šios poetės viršūnė buvo eilėraščių rinkinys „Lapkričio pratimėliai“ (2003) ir rinktinė „Atgal į vandenį“ (2004), visa, kas buvo ir yra rašoma vėliau, deja, dažnu atveju nebesiekia šių knygų lygio. Belieka tikėtis, kad naujos patirtys ir nauji mąstymo horizontai (viliuosi, rašytoja jų dairosi?) privers poetę dar ne sykį nustebinti prie jos braižo įpratusius skaitytojus. Linkėčiau poetei neprarasti subtilios ironijos pojūčio, atsiskleidžiančio lakoniškame eilėraštyje, dedikuotame Tėčiui:


        Ačiū, kad paskambinai
        sako mano Tėtis
        Viešpatie
        ačiū, kad atsiliepei

Neatsitiktinai pradėjau nuo poezijos –­ ji gegužę išsikovojo prioritetines pozicijas: Poezijos pavasaris – bene svarbiausia gegužės mėnesio literatūrinė „puota“ –­ nusipelno atskiro dėmesio. Poezijos pavasariui skirtų publikacijų nebuvo itin daug („Šiaurės Atėnams“ šis literatūrinis renginys apskritai neegzistuoja...), tačiau dauguma jų palieka skaitytojo sąmonėje ne vieną pamąstyti verčiančią mintį. Pavyzdžiui, Antano Šimkaus interviu su Poezijos pavasario laureatu Rimvydu Stankevičiumi („Literatūra ir menas“, gegužės 29 d.) atkreipiau dėmesį į laureato mintis apie tai, kas jį, kaip poetą, labiausiai domina: „Man tai iš tikrųjų rūpi – žodžio galios, tos tikrosios žodžio galios.“ Poeto svajonė – grąžinti poezijai ritualinę paskirtį: „Noriu pasakyti, kad poezija nėra tik estetinis dalykas, kad žodis nėra tik bendravimo priemonė, kad iš tiesų jis yra galinga jėga, kurios mes visiškai nemokame valdyti ir net nesigiliname į tai, kiek ten glūdi – ir gėrio, ir blogio.“ Kitas svarbus momentas – kultūrinės atminties ir dvasinės kuriančiųjų bendrystės liudijimas: naujajame R. Stankevičiaus rankraštyje „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ gausu intertekstinių nuorodų, liudijančių kūrėjo ryšį su jam svarbiomis asmenybėmis. Pasak poeto, daug svarbiau sujungti ne menus (kaip Čiurlionis norėjo jungti), o menininkus.

Gegužę kultūrinėje spaudoje šmėkštelėjo ir keletas gabaliukų pusėtinos prozos. Pavyzdžiui, Gintarės Adomaitytės „Upeivę“ („Metai“, gegužė–birželis) malonu skaityti – imponuoja žaismingas stilius, lengva, grakšti kalba. Motyvuotomis kultūrinėmis aliuzijomis, psichologiniais niuansais rimtai nuteikia du Petro Venclovo apsakymai („Metai“). Rasos Jeskelevičienės „Sodininką“ („Nemunas“, balandžio 30–gegužės 6 d.) apibūdinčiau kaip poetinę novelę ir iš esmės būčiau linkęs vertinti labai neblogai, jei ne įtartinas panašumas su prieš porą metų „Literatūroje ir mene“ (2007 birželio 29 d.) pasirodžiusiu Nerijaus Meškausko apsakymu tokiu pačiu pavadinimu „Sodininkas“: tekstus sieja ir poetinė nuotaika, ir pasakotojo mąstysena, ir puikus finalas. Tik labai menkai įtikimas tas atsitiktinis Siamo dvynių panašumas, bet nenorėdamas užsitraukti autorės negandos nuo tiesmukų išvadų susilaikysiu... Gegužės mėnesio „Literatūros ir meno“ prozos puslapiai kaži kokie keistoki: Aloyzo Tendzegolskio aforizmai (gegužės 22 d.) mane vertė gūžčioti pečiais; Daivos Molytės-Lukauskienės novelės „Nes stiklas dūžta“ (gegužės 1 d.) pagrindinė mintis, jei tokios esama, pasirodė pernelyg banali... Skaitydamas Ričardo Kalyčio apsakymą „Kai bezai žydėjo“ („Literatūra ir menas“, gegužės 22 d.), taip pat Eugenijaus Ignatavičiaus „Gyvenimų“ ištrauką („Literatūra ir menas“, gegužės 8 d.) akivaizdžiai susidūriau su liūdna tiesa, jog skirtingoms kartoms ne taip lengva rasti dialogą („Gyvenimų“ ir „Bezų...“ pasaulis man pasirodė labai tolimas, svetimas mano patirčiai; ar šis svetimumo, nutolimo jausmas yra rašytojo ar skaitytojo problema – atskiras ir gana komplikuotas klausimas). Nedžiugina ir „Šiaurės Atėnų“ proza: Gilbonės „Pozos“ (gegužės 22 d.) – pernelyg chaotiškos struktūros; Jurgos Žąsinaitės esė „Hidromanija“ (gegužės 29 d.) atstumia jau vien perdėm sunkiasvoriu pavadinimu, tinkančiu nebent abejotinos vertės mokslinei disertacijai...

Naujas „Kultūros barų“ numeris suteikia galimybę apmąstyti šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos situaciją ir meninę kokybę. Herkaus Kunčiaus pjesėje „Šešėliai ‚Versalyje’“ plėtojama tarpukario Lietuvos žydų tema intriguoja, skatina laukti kitame numeryje pasirodysiančio tęsinio, tačiau kritiškas skaitytojas ras prie ko prikibti: I scenoje Taisos Soloveičikienės ir Silvijaus Vilkelio dialogas pernelyg išplėstas, stinga koncentruotos minties, labiau „suveržtos“ struktūros. III scena, priešingai, itin pavykusi: apgalvota, turinti netikėtumo efektą. Bendras įspūdis nuteikia viltingai: Herkaus Kunčiaus dramaturgija turi savo specifiką, braižą, kuris nėra nei nukopijuotas, nei dirbtinai sukonst­ruotas.

Kalbėdamas apie literatūros kritiką, būsiu priverstas jau antroje publikacijoje linksniuoti Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva rerum“: „Metuose“ šią knygą recenzuoja Nerijus Brazauskas, „Knygų aiduose“ (2009, Nr. 2) – Živilė Nedzinskaitė. Nerijus Brazauskas recenzijoje „Lemties ir (at)minties žaidimai“ iškelia klausimą, ar romanas atkuria ar sukuria baroko epochos Lietuvoje vaizdą, kitaip sakant, ar turėtume jį laikyti istoriniu romanu? Pasak literatūrologo, K. Sabaliauskaitei realioji istorija yra tik išeities situacija, leidžianti plėtoti išgalvotą, intertekstualų pasakojimą, kurio kertiniai akcentai būtų atmintis, patirtis ir mirtis. Tekstas iš autorės pareikalavo mokslinio darbo įgūdžių (vertimai, faktai, paaiškinimai), bet literatūrinės technikos požiūriu yra šabloniškas. Pasak Živilės Nedzinskaitės, aptariančios šią knygą recenzijoje „Ut pictura... arba barokinio paveikslo spalvos ir šešėliai“, romanas pradėtas meistriškai, o užbaigtas pernelyg skubotai. Ž. Nedzinskaitė aptaria „Silva rerum“, pasitelkdama XVII a. universitetinių studijų pagrindą – retorikos mokslą. Recenzentė pastebi, kad XVII amžių lietuvių rašytojai vis apeidavo, savo kūrinių veiksmui parinkdami arba senesnius (Mindaugo, Vytauto...) laikus, arba knygnešių, tautinio atgimimo, kovos prieš okupantus metą. Tai, kad autorė romano veiksmui pasirenka bent jau iš literatūros kūrinių mažai pažįstamą epochą, skatina smalsumą.

Džiugu, kad kultūrinėje spaudoje pasirodo itin dėmesingų vertimo kritikos darbų. Negaliu nepaminėti Jadvygos Bajarūnienės dviejų lietuviškų Johanno Wolfgango Goethe’s „Fausto“ vertimų – Aleksio Churgino (1960, 1978) ir Antano A. Jonyno (1999, 2003) – kruopščios analizės („Knygų aidai“). Literatūrinė spauda gegužę nepagailėjo įdomių verstinių autorių: „Literatūroje ir mene“ (gegužės 8 d.) pasirodė amerikiečių poeto modernisto Williamo Carloso Williamso eilėraščių (nors Birutės Ušinskaitės vertimo kokybę esu linkęs kvestionuoti); verta dėmesio šiųmečio Poezijos pavasario svečių poezija („Literatūra ir menas“, gegužės 29 d.), demonstruojanti ir aukštą vertimo kultūros lygį. Gana aukštos kokybės Osipo Mandelštamo poezijos vertimai (vertėjas – Andrius Krivas; „Šiaurės Atėnai“, gegužės 29 d.).

Poezijos pavasario anketoje („Nemunas“, gegužės 14–20 d.) Vladas Braziūnas pasidalijo prisiminimu, kuomet Geteborgo knygų mugėje vienas švedų poetas apie dabarties lietuvių poeziją sakė, kad ji taip pratryškusi, jog kokių aiškesnių visuotinių linkmių nusakyti neįmanoma, tiksliausia ją būtų apibūdinti kaip neįtikėtinai įvairią. Manau, nepaisydamas ekonominio sunkmečio, taip galėčiau apibūdinti ir dabartinės kultūrinės spaudos situaciją, kuomet greta vertos dėmesio, įdomios publikacijos nežinia kodėl atsiduria abejotinas straipsnis, abejotinas eilėraštis. Daugiau nuosekliai plėtojamos publikacijų kokybės linkėčiau kultūrinės spaudos autoriams ir redaktoriams.

 

Skaitytojų vertinimai


53501. terra2009-06-14 21:46
siaubas, šitas rašinėtojui Klivo verstas Mandelštamas yra "gana aukštos kokybės". tie literatūros kritikai absoliučiai neturi literatūrinės klausos.

53503. Baubliui - dar ne zilagalvis 2009-06-14 22:33
Gal paaiskintumėte, ka reiškia jūsų teiginys "adekvačiai suvokti šiuolaikinį, vis labiau individualėjantį pasaulį", - kas čia šiandien taip jau labai individualėja? Gal kaip tik - beviltiškai praranda individualumą, autentiką? Ar jūs pats suprantate ką šnekate?

53504. dar 2009-06-14 23:01
"populiarioji kultūra turi žavesio, ypač tuomet, kai šlovina jaunystę, žemišką, todėl tokį brangintiną gyvenimą." - Hezau, kokie teiginiai - šlovina...Literatūra, kuri ką nors šlovina, bičiuli, dažniausiai būna labai bloga. O tai išeitų, kad ta kita, sukaupusi "esaties gelmę",jau nusistačiusi prieš jaunystę,žemišką gyvenimą ir nėmaž jo nebrangina?:)

53510. Lėja2009-06-15 09:39
Liūdna, kad spausdinami tokie neprofesionalūs kritikos straipsniai. Kukulas "Nemune" tą patį daro daug subtiliau. O čia... Pasenusios raiškos formos, iš esmės nieko nepasakančios: "nukreipti į praeitį", "imponuoja žaismingas stilius" ir pan.

53514. jau ne zilagalvis2009-06-15 11:26
ai, gerai kad apskritai tas apzvalgas kas nors kaip nors raso, nes kitaip kukulas lieka vienintelis teisus

53518. taigi2009-06-15 12:53
Taigi gerai,kad raso ir nieko nepasako.Zalias visada raso zaliai.O kai nera ko spausdinti,reikia kazkuo tuscius laikrascio plotus uzkimsti.

53521. n.2009-06-15 13:27
Siaubas.

53522. Nustebimas2009-06-15 13:29
Ir kam čia prie tokių absoliučiai beviltiškų tekstų kritiko vardu skalambyt, kam sarmatą daryt? a? Kalbos klaidas bent jau vertėtų prasišluot, nors tiek.

53531. to Lėja2009-06-15 18:52
jau kad prajuokinot, tai už pilvo susiėmiau. Kukulas ir subtilumas - cha, cha, cha

53563. sėkmės2009-06-16 14:23
Vaikiškai naivus, primityvus kalbėjimas. Nors ir yra neblogų minčių, tačiau kritikui ryškiai stinga kompetencijos, įžvalgų ir elementaraus išbaigtumo, dėmesingumo.

54081. Gr2009-07-26 10:01
B.Usinskaite yra jauna, puiki verteja, tai kam cia pilsyti tuos skiedalus?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:38:54 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba