Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-12 nr. 3241

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• CHRISTOPH MECKEL.
Eilėraščio kalba
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• LORETA JASTRAMSKIENĖ.
Traukinys į Grįžulo Ratus
2
• VYTAUTAS LANDSBERGIS.
Lenkijos Seime
5

POKALBIAI 
• Pasakoja MYKOLAS GUDELIS.
Norime parodyti emigraciją, apie kurią mažai kalbama

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
Rašytojas šiandien: tarp tariamos ir tikros išminties
11
• Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komparatyvistikos studijų grupė kviečia į tarptautinę konferenciją „Grožio fenomenas ir jo horizontai“

KNYGOS 
• VAIDA MORKŪNAITĖ.
Pasaulis, kuriame viskas įmanoma
4
• NAUJOS KNYGOS5
• Bibliografijos ir knygotyros centras1

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje

DAILĖ 
 SAULIUS KUIZINAS.
Veidrodinių Alpių takeliai
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Dalyvauti ar išsiskirti?
• ELIGIJA VOLODKEVIČIŪTĖ .
Vidinės laisvės link

MUZIKA 
• RIMA POVILIONIENĖ.
Durys į nepažintąją muziką
• LAIMUTĖ LIGEIKAITĖ.
Muzika sielai. Nauja „Duo Strimaitis“ įgrota kompaktinė plokštelė
1

PAVELDAS 
• LIUCIJA ARMONAITĖ.
Valdovų rūmų dovana Lietuvai ir pasauliui
16

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dievaičiai tikslinei auditorijai
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Mūsų namai

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Falsifikacija
54

POEZIJA 
• IEVA TOLEIKYTĖ.
10
• AGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ.
4

PROZA 
• PETRAS VENCLOVAS.
1949-ieji. Patalkys
3

VERTIMAI 
• JĀNIS PETERS.
„Nebylūs mes plaukiam prieš...“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• DONATAS PAULAUSKAS.
Uodegos
• NIJOLĖ KEPENIENĖ.
Poetiniai medvilnės laukai
1
• Pirmą kartą įteikta Dionizo Poškos premija3

KRONIKA 
• Klaipėdoje – M. Paničiaus komedija
• „Vilniaus literatūros akademija: pažintys ir jungtys“
• Antano Sutkaus retrospektyva

SKELBIMAI 
• Vlado Šlaito premijos konkursas

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
1
• TEODORAS ČETRAUSKAS.
Mekenija 6
• Perlinės kruopos iš mokinių egzaminų rašinių

DAILĖ

Veidrodinių Alpių takeliai

Apie parodą „Kintančios tapatybės. (Šveicarijos) menas dabar“,
04 10–05 24 veikusią Šiuolaikinio meno centre

SAULIUS KUIZINAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Adrian Paci
„Centro di Permanenza temporanea“. 2007

Tik fragmentiškai žinomą šveicarų vizualųjį meną galėjome išvysti ŠMC surengtoje parodoje „Kintančios tapatybės. (Šveicarijos) menas dabar“. Šioje paro­doje, pirmą kartą pristatytoje 2008 m. vasarą Ciuricho muziejuje „Kunsthause“, nuo etnologinių savivokų buvo einama prie istoriškai apibrėžtų ir laisvai kuriamų interpretacinių erdvių, nuo europinės stilistikos – prie asmeninių atradimų. Ironiškai „sumažinant“ parodos poveikį, galima neįžeidžiamai pajuokauti, kad tai unikalus, preciziškas, įsimintinas fenomenas, tarsi stiklinio rifo švytėjimas kavos puodelio viduryje.

Parodoje stebino meninės refleksijos gausa, reprezentuojama veik pusšimčio autorių. Joje žiūrovų „ištylimas“ ir čia pat kuriamas kalbinis procesas tikrai panėšėjo į žaismą, tiriant sureikšmintą svetimos esamybės esatį. Įvairiais kontekstais stebinančiu meno reginiu jo kuratorė Mirjam Varadinis pateikė esamas ir kuriamas individualumo takoskyras ir tarsi lengvai žaisdama marginalių temų atspindėjimais, kūrė tas nuolat atrandamas „veidrodines Alpes“, vaizduotės fenomeną. Dėmesingai žvelgiant į čia pristatytus kūrinius, reikšmingesnės atrodo „moteriškai“ perteiktų vizualiųjų tekstų dermės: politizuotų diskursų erdvynai videokūriniuose, personų tapatumo faktai fotografijose, objektinių konstruktų „ūgtelėjimai“ ideologinių priskirčių sąlygomis, skulptūrinių ir grafinių anonimų tikruma, išsauganti klasikines ribas tarp atskirų žanrų. Kuratorė netrikdė žiūrovų nei literatūriniais magiškojo pasaulio paklydėliais, nei skolintais karvių medžiotojais, ugninio lietaus užkalbėtojais, sapnų ar laikrodžių vagių išpažintimis. Groteskas, kaip nesenstantis stilistinis papildinys, išliko čia tarsi leistino laisvumo riba, svari kontempliacija, ne tik intelektualaus humoro konstruktų atžvilgiu, bet ir savitais poetinio iracionalumo šešėliais.

Emblemiškiausias parodos kūrinys, it kartografiškas pokštas, net ir likdamas tiesiog plunksna pieštu žemėlapiu ant didžiulio formato popieriaus, linksmino žiūrovus „Šveicarijos salos“ poveikiu. Kūrinio autorė Aleksandra Mir su atvira ironija tarsi patvirtina kitų kontinentų priklausomybes Šveicarijos bankams. Čia mažyčio Amerikos žemyno plotas proporcingas turimų anoniminių bankų klientų kiekiui. „Sumažėjusi“ Azija ir Afrika tarsi patvirtina, jog šveicariškų „Rolex“ laikrodžių klastotės tebėra populiarios ir mielai nešiojamos.

Georgas Kelleris sudomino žiūrovus žaidybiniu, netikru savo banku, netikrais pinigais, imitacinėmis banko finansinėmis procedūromis, užtat tikrais savojo „banko“ klientais.

Jaunatviškai perkūręs šiai parodai savo kūrinį ir konceptualią žaidybinę praktiką papildęs atsainia „dokumentine“ grafika, autorius neišvengė savęs neigimo, autoironijos. Todėl kūrinys, įgijęs postpankišką raišką, primena žiūrovui paliktą, suglamžytą patriotinio atspalvio dokumentą. Gėrintis nepriekaištingais profesionaliuoju požiūriu Markuso Schin­waldo piešiniais, supranti, kad autorius, nuasmenindamas personažus, bando sudominti regimos ir suvokiamos energijos simboliškumu, gal net galimais prieštaravimais „perteklinės“ informacijos atžvilgiu. Stambių kūnų herojai perteikti kaip monumentalūs, tarsi susigrąžinti iš XIX amžiaus. Jų veidai slepiami po draperijomis – ši aliuzija į kaukę primena, jog ir tarp edukacinių tiesų yra meno prošvaisčių, pagyvinančių suvokimo racionalumą. Objektinės audioinstaliacijos autoriui Vittorio Santoro, atrodo, pavyko sukelti žiūrovų šypsenas. Vizualiai paprastas derinys, tačiau sudkurta įdomi, skaidri skirtis: skaitovo Jameso Lordo balsas, sklindantis iš radijo imtuvo, aptarė afrikietiškos „Kono“ kaukės reikšmes, o žiūrovai galėjo atrasti savo tikrąjį veidą veidrodžio atspindyje. V. Santoro „neįdarbina“ suvokėjo vaizduotės, susikurti savo interpretaciją gali kiekvienas.

Stebint Andro Wekua skulptūrinį kūrinį „Mano motociklas ir tavo pelkė“, patikliai supranti, kad lyrikas čia atras vaškinės orchidėjos sukeliamą liūdesį. Autoriaus artėta prie vaškinių skulptūrų raiškos pilnatvės. Atvirai žavėdamasis modelio kūno grakštumu, A. Wekua jį savaip „sumenina“, suteikia melancholijos, trikdo žiūrovą atsainiai su bendru įspūdžiu disonuojančiu kūrinio veikėjos peruku. Menininkas, gerai suprasdamas „meno mirties“ dvelksmą, papildo reginį informatyviais, ekspresyviais fotokoliažais iš atrasto modelio gyvenimo. Žvelgdamas į skulptoriaus Marko Manderso piešinių ir skulptūrų fotografijas „Siena su nuotraukomis“, gali įsitikinti, kad autorius gerai įminęs tvirtų moterų – matronų – paslaptį. Nors ir žaisdamas nirštantį Pigmalioną, jis ne tik tikisi, bet ir sulaukia tvirtų „palikuonių“, t. y. kūrinių. Čia akivaizdus sarkastiškas prieštaravimas tvirtumo, protingumo imitacijoms, heroizmo polėkiui. Atvirai suvulgarindamas ir apnuogindamas „deheroizuotas“ groteskiškas būtybes, tarsi primindamas Fernando Leger ar Pablo Picasso mūzas, autorius žiūrovui, atsidūrusiam akistatoje su šiuo kūriniu, „paskolina“ tik suglumimą.

Parodoje į akis kritęs Alono Levino konstruktyvus „tribokštis“ gali pralinksminti autoriniu komentaru, spekuliatyvia sąsaja su ekonominės minties istorija. Šiuo kūriniu tarsi neigdamas istoriją kaip tekstinę, vizualią ar gyvai apmąstomą ir ją iliustruodamas medinių ir „bereikšmių“ pakaitalų deriniu, primenančiu lentynas su vien simbolinėmis skirtimis, menininkas provokuoja intelektinę atjautą. Anot paties autoriaus savikritiško pasakymo, kūrinyje taip ir liko atspindėta „kažkas tarp griuvimo ir kritimo“.

Mai-Thu Peretas ir Ligia Dias išmoningai kuria „vaidmenis“ savoms skulptūroms, kurios atrodo lyg tam tikri personažai. Imitatyvumo ir plastinių perdirbinių prieštaromis jos sukuria keistesnę, skvarbesnę ir bemaž meninę tikrovę. Nemačiau parodos atidarymo metu šių autorių surengto performanso su lotoso poza „pasodintu“ policininku, bet tai tik patvirtina, jog čia rūpestingai galvota ir apie žiūrovų „užimtumą“...

Šiai apžvalginei šveicarų meno paro­dai atrinkti videomeno kūriniai gerai atspindi ambicingas „terapines“ kuratorės Mirjam Varadinis intencijas, kurias ji realizuoja pasikliaudama lengvai atrandama skirtingų autorių režisūrine išmone, probleminių objektyvacijų krypčių kaita. Įvairių egzistencinių įtampų padariniai ne tik išlieka savaiminėmis meninės raiškos priežastimis, bet ir tampa meniškais esaties apmąstymais, artėdami prie gero humoro.

Tragikomiškos rasinių skirtybių neig­tys subtiliai įprasmintos Adel Abdessemed videominiatiūroje „Dzen“. Tamsiaodžiai suglumę filmo herojai kelias minutes vaidina „gyvas“ skulptūras. Ant meno aukos galvos kaskart išpilamas litras pieno, pakantų herojų net pusę sekundės ekrane matome visiškai baltą. Keren Cytter vaizdo pasakojimu „Veidrodis“ išliko mandagiai paslaptinga ir žiūrovų, ir čia vaidinusių aktorių atžvilgiu. Atidžiai ir objektyviai kritiškai perteikta moterų krizių atodanga svingeriškos šventės metu buvo simboliškai įsprausta į primirštą XIX a. interjerą. Susirūpinusios nuogalės blėsta tarp dūmų ir situacinės savivokos, vis labiau atsiverdamos racionaliam įvairių galimybių permąstymui ir iniciatyvos vilčiai. Adriano Pacio vaizdo žinia tarsi „skolinama“ rimtai TV žinių programai. Bedarbiai tikroviškai suvaidina „bedarbius“ San Francisko oro uoste, artėjančius prie lėktuvo trapo, juo lipančius ir taip „siužetiškai“ laukiančius savojo vilčių lėktuvo. Šmėsteli egzistencinė atjauta, kurios nesinori plėtoti toliau nei būtų pasakyta teiginiu „atgal į nežinią“.

Elodie Pong videokūriniu „Po imperijos“ su lengva postmodernia arogancija gausina režisūrinį ir vaidybinį humorą. Vardan trumpalaikio komizmo autorė pasitelkia nutolusių TV žvaigždžių įvaizdžius, įterpia pseudoherojus, statistus, ideologus. Gražiai padainavusi „nauja“ Marilyn Monroe šnekteli su senuku Karlu Marxu, o „kaimyniškas“ Elvis Presley’s išmintingai kiekvieną žmogų pavadina Juodąja žvaigžde. Net ir gėjiškas Supermeno meilikavimas epizodo partneriui atrodo linksmiau nei anuometinių ideologų nutylėjimai. Goranas Galičius puikiu videokūriniu parodė, kaip galima „suromantinti“ klaidžiojimą senojo Kairo gatvėmis. Įžvalgiai fiksuojant egzotiką, judria kamera skverbiantis pro turkiškos pirties garą, fakyrus, nuobodžiaujančius padavėjus, su moteriška nuostaba atradinėjami tarsi susigėdę sprunkantys senųjų karalysčių milžinai.

Shirana Shahbazi didžiuliu tapytu portretu tarsi siūlė žiūrovui pamąstyti apie fotorealistinės tapybos perspektyvas ir sukuriamas skirtybes reklaminės fotografijos atžvilgiu. Sunku aptarti gerą portretiškumą fotografijose, pastarasis ir profesionalus, ir reikšmingas – ne tik meniškais fonais – Georgo Gatsaso, Emanuelle Antille kūriniuose.

Itin linksmos akcionistinės Giannio Motti fotodokumentacijos. Bereikšmiai anonimai, apdovanoti geltonais reklaminiais marškinėliais, trumpam tapę menininko asistentais be instrukcijų, ne tik sureikšmina politinių manifestacijų koloritą, bet ir savaip kuria naują komizmą įvairiuose kontinentuose.

Kuratorės politinio atidumo dėka iliustruojamas ir deideologizacijos sindromas. Nors pastarojo reikšmė itin „kamerinė“, vos keletui minties laisvūnų suteikusi progą sukurti realų kūrinį šia tema. Taip parodoje L. Echakhch, galimai perprasdama emigrantų saviklaidą, ritmuoja nuleistus vėliavų kotus. Huber.Huber pavyko atrasti „svetimo“ islamiško požiūrio pagavą, 46 kartus piešiant JAV vėliavą ir taip paverčiant ją pilkšvu audiniu. Taigi menininkai parodoje provokuoja mūsų mąstymą, gerai suprasdami, kad tai – ne mentaliniai virusai, o tik asmeninių žingsnių takeliai ir dar kartą paliestas gaivus Alpių vėjas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:38:53 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba