Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-01-28 nr. 3316

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROSANA LUKAUSKAITĖ.
Kas yra gravitacija?
26
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
• Prof. habil. dr. EUGENIJA ULČINAITĖ.
Klasikinių kalbų reikšmė ir vaidmuo ugdant asmenybę*
17

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
„Idėjos, jei didžios...“
11

KRITIKŲ KLUBAS 
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Žiūri į knygą, mato špygą
21

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Rašyti natūraliai sunkiausia
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
A. Huxley’o puota su actekų dievais
5
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Gyvenantis Meilės glėby...
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Pirmosios knygos konkursas

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Bajavykas
 RIDAS VISKAUSKAS.
Savarankiškumo ugdymas be gairių?

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’10“ – permainos ir perspektyvos

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Keletas žvilgsnių. Iš arti

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Terminijos pinklėse

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Besarabijos trieiliai
14

PROZA 
• KAROLIS KLIMAS.
šešios pink floydų moterys
16

VERTIMAI 
• Iš austrų poezijos1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Netikėtumai
28

KULTŪRA 
• Klaipėdiečių šokio spektakliai Vilniuje
• C. Graužinio spektaklis apie britų futbolo dievuką
• Kultūros židinio renesansas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vaikšti­nėjimai
2

DE PROFUNDIS
„Rašytojams eilėraštis duotas kaip
bausmė, o proza yra pasigailėjimas.“
(Milorad Pavič)
 
• MINDAUGAS URBONAS.
Procesas
• Stebuklas meno pasaulyje:
formalinas, nesėkmės ir amžinybė
13

TEATRAS

Savarankiškumo ugdymas be gairių?

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šarūno Datenio eskizas
„Vaizdelis iš gyvenimo“

Deivido Sarapino nuotrauka
iš teatro „Lėlė“ archyvo

Sausio 14 d. Vilniuje, teatre „Lėlė“, parodyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos I magistro kurso aktoriaus meistriškumo (lėlininkų specializacijos) individualių diplominių darbų eskizai. Kurso vadovas, režisierius ir teatro „Lėlė“ meno vadovas Algirdas Mikutis pažymėjo, kad šį pusmetį siekta ugdyti studentų kūrybinį savarankiškumą: jie kartu su kurso draugais ir Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybės studentėmis turėjo rasti bendrą kalbą, kaip realizuoti idėjas. Parodyti 8 eskizai. Su kitais trimis šio kurso studentais dirbo Andrius Žiurauskas; jie darbus rodė Kauno valstybiniame lėlių teatre (gaila, neteko matyti). Pasak A. Žiurausko, jo vadovaujami studentai šį semestrą skyrė lėlių animavimui –­ ir tai suprantama, nes darbas su lėlėmis, įvairių valdymo technikų pažinimas studentams lig šiol buvo studijų programos spraga.

Vilniečių grupės diplominių darbų eskizai sukėlė prieštaringų minčių. Nelygu, kokiame kontekste vertinsi. Atsižvelgiant į studentų biografijas, galima būtų ploti katučių: viską darė patys, padedami teatro butaforų ir jaunųjų scenografių: galvojo apie idėją, siužetą, išraiškos priemones, kvietė talkon kurso draugus, šie peržiūros metu ir apšvietimą reguliavo, muziką leido, keitė scenografiją... O jei biografinį kontekstą pakeistume į aukštųjų mokyklų – prisimintume studentų-lėlininkų darbus Klaipėdos, Sankt Peterburgo, Balstogės aukštosiose mokyklose (šiek tiek teko matyti)? Tada įspūdis slogesnis: tektų vertinti ne tiek vaidybą, kiek režisūrą, o iš regėtų aštuonių eskizų tik du pasirodė perspektyvūs, verti tęsti darbą, investuoti savo ir pedagogų laiką ir energiją. Kiti eskizai diskutuotini dėl profesinio požiūrio į lėlę, dėl lėlių animacijos stygiaus.

Jūratės Trimakaitės eskizas „Septynios mirtinos nuodėmės“. Kaip ir diplominiame spektaklyje „Žaliojo žąsinėlio teatras“ (rež. A. Mikutis), čia pasitelktos spalvotų šešėlių teatro priemonės, laisva aktorių bravūra anapus ekrano. Sakoma, kartojimas – mokslų motina. Bet ką nauja čia išmoko studentai kaip lėlininkai? Ir siužetas vaizdu išreikštas miglotai, nors mintis apie mažo žmogeliuko figūros ir groteskinio „visuomenės aukštuomenės“ fotografijų koliažo santykį iš pradžių atrodė įdomi (autorė – Eglė Lekavičiūtė).

Šarūno Datenio eskizas „Vaizdelis iš gyvenimo“. Animuodamas buities rakandus, aktorius pasakojo šaržuotą vyro ir moters bendro gyvenimo istoriją: nuo svaigios pažinties ir romantiškų tuoktuvių –­ iki... buitinės žmogžudystės (neaišku dėl ko – vyro gyvasties nenaudai...) Moteris – valdingosios replės, vyras – jai paklūstantis plaktukas. Nors daiktai – ribotų plastinių galimybių, bet Š. Datenis (pats balsu per mikrofoną ir muzikinį pritarimą sau kūręs) įtikino, kad jo eskizo tipažai – kaip „iš gyvenimo“. Scenografė Eglė Jukštaitė sugalvojo perregimą namų karkasą, šalia kurio ir kurio viduje verda veikėjų aistros. Gal bus kuriamas tęsinys? Ir gal į „šeimų audras“, pasitelkus kitus buities daiktus, bus pažiūrėta įvairiau?.. Šeimų modelių ir konfliktų idėją galima rutulioti.

iliustracija
Editos Zėčiūtės eskizas
„Nesibaigianti vienatvė dviem“

Deivido Sarapino nuotrauka
iš teatro „Lėlė“ archyvo

Editos Zėčiūtės eskizas „Nesibaigianti vienatvė dviem“ (pagal Sigitą Parulskį). Pirmą minutę scenos estetinis vaizdas maloniai nustebino (scenografė Diana Zinkevičė): moters (E. Zėčiūtė) ir vyro (Dainius Zeinalovas) lėlių personažų galvos – baltutėlės, kūnai – miniatiūriniai, tik rankos –­ pačių vaidintojų. Tačiau toliau plastinė idėja nebuvo rutuliojama, vyko vien aktorių buitinis plepėjimas, pretenduojantis į dramą. Ir lėlės nuvertėjo, jos liko tik mažai funkcionalus dekoratyvinis priedas...

Karolio Algimanto Butvido eskizas „Magas“. Aktorius – raiškių charakterinių duomenų, energingas, drąsus, išsiskiriantis iš kurso vyrų. Kuo jis šįkart naujai atsiskleidė? Vėlgi – energingas, drąsus, šmaikštus, o daugiau? Estrados žanrui priskirtinas eskizas, ko gero, parengtas per savaitę (atsiprašau, toks įspūdis), o iš talentingo žmogaus reikėtų pareikalauti daugiau. Ir kada paprastai būsimi aktoriai, pasitelkę teatrinės iliuzijos monus, vaidina cirkus? Ar ne pirmame kurse?.. Tūnodamas po stalu, visokius mago triukus, manipuliuodamas daiktais ir lėlėmis, jam padėjo atlikti Imantas Precas.

Dainiaus Zeinalovo eskizas „Šamano lietaus šokis“. Scenografė Gintarė Jonaitytė sugalvojo keletą lėlių – surenkamų skeletukų, o lieknutį aktorių „aprengė“ išpūsta strėnjuoste. Šaržuotas šamanas ūbauja, trypčioja užvertęs galvą, imituoja nežinia kokį ritualą su skeletukais – atseit lietaus prašo... Kaip per stojamuosius egzaminus... Humoristinis finalas: kitas toks su strėnjuoste (Simonas Storpirštis), išėjęs scenon, šamaną palaisto iš laistytuvo. Studentų publika juokėsi, nors manęs, mačiusio puikų Udo Maurerio režisuotą dokumentinį filmą „Apie vandenį“ (Austrija, 2007), juokas neėmė: vandens stygius – baisi bėda...

Indrės Liutkevičiūtės eskizas „Kas yra meilė?“ Aktorė – lyrinio tipažo, tad teatre vaikams ji „pasmerkta“ dar kokius 30 metų vaidinti mergaites, įvairias silpnas būtybes, kurioms reikalingas plonas balselis ir publikos užuojauta... Eskize mėginta minėtą tipažą nugalėti, kuriant ikimokyklinukės, rusakalbės mergos ir infantilios fifos monologus. Gal penktais studijų metais ir galima apie meilę kalbėti iš įvairių charakteringų personažų pozicijų, bet kur dingo lėlininkės specializacija? Tiesa, E. Zėčiūtė ir S. Storpirštis pertraukėlių tarp monologų metu merginai padėjo iš vieno audinio klosčių modeliuoti skirtingus drabužius (autorė – Marija Zalenskaitė), taip siūlydami žiūrėti į moterį kaip į lėlę. Tačiau „moters lėlės“ temai plėtoti reikia ir deramo režisūrinio sprendimo...

iliustracija
Dainiaus Zeinalovo eskizas
„Šamano lietaus šokis“

Deivido Sarapino nuotrauka
iš teatro „Lėlė“ archyvo

Imanto Preco eskizas be teksto „Šiukšlė“. Nepaisant dviprasmiško, gal tiesmuko pavadinimo, bene brandžiausias darbas tarp eskizų: kūrybiškas aktoriaus santykis su lėle, jos subtilus animavimas. Scenografė Paulina Nešukaitytė sukūrė „dėžės teatrą“: ant jo paviršiaus gyvena žmogeliukas (regis, pirštininė lėlė), kuris, atvėręs „rūsius“, iškelia gėlę ir televizorių. Aktoriaus veido nematome, tik žmogeliuko judėjimą, jo veiksmus su gyvasčiai, gamtai atstovaujančia gėle ir „dirbtinio proto“ produktu –­ televizoriumi... Beje, kaip lėlės personažui suvaidinti amžiaus kaitą, senėjimo procesą? Panaudota įdomi priemonė: ant lėlės „veido“ vis keičiamos sendinančios kaukės. Pagalvojus apie kitus galimus veikėjus, pagrindinio personažo gyvenimo aplinkybes, asociacijų lauką, galima būtų plėtoti eskizo siužeto peripetijas, bet pagrindas (veikimas su lėle, atmosfera, scenografija) rimtam monospektakliui yra jau dabar.

Simono Storpirščio nebylus eskizas „72 litrai“ (talkino I. Liutkevičiūtė). Kartais galvon šauna stulbinanti idėja, kurią reikia patikrinti praktiškai. Aktorius sugalvojo, kad veiksmas vyksta... kupiname vandens akvariume. Tikrame. Minimalus apšvietimas. Gražu – pirmas kelias minutes. Praplaukia įvairūs „jūros gyventojai“ (lazdelinės lėlės). Rezgama paslaptinga nuskendusios „lobių skrynutės“ intriga, bet ji rimčiau neplėtojama. Vanduo niveliuoja lėlių judesių skirtumus: visi plaukia vienu ritmu. Aktoriams telieka nepamiršti eigos, daiktus mechaniškai įmerkti ir manipuliuoti jais. O jei būtų apsieita be vandens akvariumo – pasitelktas ekranas, spalvoti šešėliai? Ar teatrinės iliuzijos kūrimo galimybės nebūtų didesnės?..

Per semestrą pedagogas paprastai surengia kelias savarankiškų darbų peržiūras, tada kartu su studentais analizuoja pasiekimus, klaidas ir sprendžia, ar leisti studentui toliau ieškoti, bandyti eiti pasirinktu keliu (tikslinant užduotis, siūlant kūrybiškai sudėtingesnius sprendimus). Kartais tenka „eksperimentą“ ryžtingai koreguoti, o neperspektyvų – ir nutraukti. Linkėčiau studentams ir kurso vadovui didesnio reiklumo sau, rimtesnio požiūrio į lėlę, slinkties nuo gana paviršutiniškai vaidinamo dramos plano į meninį pasaulį, kuriame būtų veikiama būtent lėlių (vaizdo plastikos) teatro priemonėmis.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 8 
21:35:42 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba