Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-01-28 nr. 3316

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROSANA LUKAUSKAITĖ.
Kas yra gravitacija?
26
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
• Prof. habil. dr. EUGENIJA ULČINAITĖ.
Klasikinių kalbų reikšmė ir vaidmuo ugdant asmenybę*
17

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
„Idėjos, jei didžios...“
11

KRITIKŲ KLUBAS 
 DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Žiūri į knygą, mato špygą
21

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Rašyti natūraliai sunkiausia
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
A. Huxley’o puota su actekų dievais
5
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Gyvenantis Meilės glėby...
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Pirmosios knygos konkursas

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Bajavykas
• RIDAS VISKAUSKAS.
Savarankiškumo ugdymas be gairių?

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’10“ – permainos ir perspektyvos

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Keletas žvilgsnių. Iš arti

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Terminijos pinklėse

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Besarabijos trieiliai
14

PROZA 
• KAROLIS KLIMAS.
šešios pink floydų moterys
16

VERTIMAI 
• Iš austrų poezijos1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Netikėtumai
28

KULTŪRA 
• Klaipėdiečių šokio spektakliai Vilniuje
• C. Graužinio spektaklis apie britų futbolo dievuką
• Kultūros židinio renesansas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vaikšti­nėjimai
2

DE PROFUNDIS
„Rašytojams eilėraštis duotas kaip
bausmė, o proza yra pasigailėjimas.“
(Milorad Pavič)
 
• MINDAUGAS URBONAS.
Procesas
• Stebuklas meno pasaulyje:
formalinas, nesėkmės ir amžinybė
13

KRITIKŲ KLUBAS

Žiūri į knygą, mato špygą

DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Gerų norų ir programų nestokojama – pavydėtinai sklandžiai, pavyzdžiui, LLTI direktorius dėsto lituanistikos naujojo etapo uždavinius. Kaip šilko siūlą vynioja. Lavina aspektų, tad kodėl nepakalbėti apie vieną kitą tarsi ir ne kertinį: kaip, kiek, kodėl kai kurie tekstai skaitomi ar (ne)skaitytini konkrečiau ir siauriau – mažiems ir jauniems skirtoje lektūroje?

Padarykime prielaidą, kad P. Ricoeuras, teigęs, jog pasakojimo skaitymas – tai tartum skaitytojo ir knygos grumtynės, turėjo omeny ne vien didžiąją elitinę literatūrą. Skaitymas turi būti kova, o ne pasidavimas, kaip tai atsitiko literatūriniams personažams Don Kichotui ar poniai Bovari, kurie leidosi visiškai absorbuojami jų skaitomų knygų. Pasirodo, pasitaiko ne tik negebančių skaityti ir tatai permanyti vaikų, bet ir suaugėlių. Ir jie leidžia knygas!

Štai švedė Ana-Karin Eurelius sutrikusi žiūri į savo lietuviškai išleistos apysakos „Madona Svenson“ viršelį – ten panelės su šuneliu už pavadėlio piešinukas. „Gal, –­ nelabai tikėdama tuo, ką sako, klausia, –­ jie neskaitė knygos?..“ Ir nežinai, kuris išmekentas paaiškinimas būtų mažiau užgaulus: kad viršelio autorius neskaitė ar kad skaitė, bet absoliučiai nieko nesuprato. Juk mergaitė Madona Svenson taip skaudžiai ilgisi tėvo, jaučiasi tokia vieniša, kad vedžiojasi tik menamą šunelį. Ji turi pavadėlį be šuns. Bet lietuviams, atrodo, jau pernelyg sudėtinga suvokti tokį gana originalų autorės sumanymą. Knyga išleista universiteto leidyklos!

Kažin kaip sureaguotų ir literatūros metras Peras Olovas Enquistas, pamatęs savo apysakos vaikams „Trijų urvų kalnas“ lietuvišką leidimą, – viršelyje aiškiai matyti dvi mergytės ir du berniukai, o jo tekste – dvi sesės ir sesuo su broliu, o tas poetiškos sielos Markas – tikrai ne didžiausias, jam tik penkeri. Gal leidusiųjų visai neskaityta? O tokia šauni knyga...

„Ko čia blusinėtis, niekai, maža ką, tai gana įprasta praktika, neskaito iliust­ratoriai tų tekstų“, – aiškina man ne vienas, bet štai – įspūdingas leidinys, kuris akivaizdžiai rodo teksto suvokimo gebėjimus. Albumas „Iš patarlių aruodo“ atrodo solidžiai. Pora įžangų, prabangus popierius, kultūros ministerijos rėmimas. Sumanymas įdomus: vaikai iliustruoja patarles, priežodžius, lakius posakius. Realizacija stebinanti. Pavyzdžiui, „Vagie, kepurė dega“: nupieštas lyg ir vagis, nes ir su kauke, ir su galbūt nindzės triko, turi gal nugvelbtą televizorių, o liepsnos iš kepurės šauna ligi pat lapo viršaus. Bet palaukit palaukit! Juk kepurė visai neturėtų degti, o ta talpi laki gudri frazė – apie tai, kaip sukčius ir apgavikas gali išsiduoti –­ tai žodžiai, taikytini kiekvienam, slepiančiam savo juodus darbelius. O kokia čia tūkstantmetė liaudies išmintis, anot albumo įžangos, atsiskleidžia, kai taip tiesmukai iliustruojama? Kai nupieštos milžiniškos lūpos su ilgomis kojomis yra „Piktos šnekos turi ilgas kojas“, kai tikrai didžiausia medžio šaka aky – „Kito akyse ir šapą matai, savojoje – nė rąsto“, kai tvarkingai dygsniuojanti raudona adata –­­ „Kaip su karšta adata siūta“... Galėtų bent jau iš siuvinio matytis, kad ta adata pirštus degina, nes priežodis apibūdina bet kokį atgrubnagį. Ir „Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriuvo“, ir „Akis už pilvą didesnė, už kiaulę ėdresnė“ ir kitų patarlių iliustracijos tiesiog poklaikės, o išminties nerasta.

Žinia, dar 1559 m. Pieteris Bruegelis vyresnysis yra išradingai ir tiksliai nutapęs 119 flamandų patarlių viename darbe. Tačiau šios pažodinės lietuvaičių iliustracijos tiesiog šokiruoja, pasijunti kaip graudžiai idiotiškame Juro Jankevičiaus „Klausimėlyje“. Vargu, ar įmanoma suvokti, kaip penktokas suprato patarlę „Tėvai peni vaikus žuvimis, o vaikai tėvus – šunimis“, kai darbelio apatiniame kampe matai pavaizduotą vaiką su šakutėmis ir peiliu – matyt, tuoj gausiantį porą žuvelių, o viršuje – vieną linksmą mažutėlį, nešantį lėkštėje šuns uodegą užstalėje laukiantiems suaugėliams, o kito laikomoj lėkštėj – šunelį jau tik su uodegos likučiais...

iliustracija

Iliustracijų autoriai lyg ir ne visai eiliniai vaikai, jie iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklų, taigi turėtų būti praprusę. Kiekvieno mokytojas įrašytas šalia. Ar jie taip pat nežino, kas yra patarlė, neužčiuopia perkeltinės prasmės, nemąsto metaforiškai? O gal šis albumas tiesiog paliudijimas, kad mūsų prusinimo(si) procesas tiek fragmentavosi, kad žodis – sau, jo prasmė – sau, vaizdas – irgi sau?

Knygos sudarytoja (ar sudarytojos) mini, kad mokiniai nesuvokė patarlių dar prieš pradėdami piešti, paberia retorikos: „Tokie mokinukų svarstymai dar giliau atvėrė šio projekto aktualumą“; „Knyga paskatins mus, suaugusiuosius, susimąstyti (...) kokias vertybes skiepijame?“; „Nepraleiskime galimybės pasėti sėklą, kol žmogutis yra imlus...“ ir taip toliau. Jei bent būtų matyti, kaip dirbta, ieškota, aiškinama, aiškintasi, kuriama, gal leidinys turėtų metodinę ar šviečiamąją vertę, dabar gi telieka atsiversti 116 puslapį ir pažiūrėti, kaip pavyko, anot projekto autorių, „perprasti tikrąsias vertybes, atpažinti tradicijas“. Ten nupiešta atversta knyga, puslapiuose – po ranką, po rūpestingai nupaišytą kietą, ūkišką, labai tikrą špygą: „Žiūri į knygą, mato špygą.“ Aišku, čia ne špyga, tik popieriaus lapas su piešiniu, ir įžeidesniems besigėrintiesiems praverstų prisiminti garsųjį R. Magritte’o darbą „Čia ne pypkė“, kur pypkė hiperealistiška, o tabako, kaip pavadinimą aiškino pats dailininkas, į ją neprisikimši. Tačiau postringavimai apie tikrovės ir meno kūrinio tikrovės santykius šiuo atveju niekiniai, nes nei piešiantieji, nei mokytojai neturi jokios estetinės distancijos: jei jau pasakyta stačiai – špyga, tai šekit špygą!

Bet ar nesušmėščioja ta pati trijų pirštų kombinacija, atsivertus lietuvišką vaikų lektūrą?.. Gal negebėjimas skaityti yra kiek nulemtas ir prastų lietuviškų tekstų, kurie leidžiami, propaguojami, net renkami į populiariausiųjų penketukus? Jeronimo Lauciaus leidybinis bastionas neįveikiamas, jis dar sumuš ne vieną produktyvumo ir vertimų į kitas kalbas rekordą. Ar ne keista, kad po visų literatūros pamokų ne vienas mokinys ar net mokytojas nejaučia skirties tarp grafomano ir rašytojo? Ar išauš tokia diena, kai mūsų produktyviausiojo taip noriai nebeįsileis į mokyklas ir darželius? Tačiau ne mažiau rūpi, ar ateis ta šventė, kai kviestas gabus ar talentingas autorius bus remiamas prie sienos, kai susitikimas su skaitytojais bus ir diskusija, pokalbis, gal net kova („dėl Grožio“, anot Emily Dickinson). Argi ne abejingumas ir pasyvumas, neviešas pasiplepėjimas už kampo ir leidžia šitaip akivaizdžiai nuleisti kokybės kartelę net ir pripažintiems, nominuotiems, buvusiems geriems ar net itin puikiems autoriams? Kaip gali būti, kad premijuotoji N. Kepenienė parašo tokį niekalą, kaip didžiulė fantazy knyga „Su saulės vėju“, kurios tiesiog paskaityti neįmanoma, ir dar iliustruoja pati! Na nuo nesėkmės gal ir nesi apsaugotas, bet kam gi spausdinti?

Kaip įmanoma paaiškinti Vytauto V. Landsbergio kiekybinius pasiekimus ir kokybės nuosmukį, jei ne kultūrinės terpės pakantumu, veikiau – inercija ir nereiklumu. Kritikos, kad ir argumentuotos, atidžios, suinteresuotos „Knygų aiduose“ kaip ir nebūta. Abejingų inertiškų skaitytojų ar tiesiog neskaitančiųjų –­ marios, reakcijos – dulksna.

iliustracija

Pora knygų paaugliams itin skaudžiai parodo meninės kokybės nebuvimą.

Remigijaus Misiūno apysaka „Sutrumpintas meilės terapijos kursas“ pristatyta populiariausiųjų penketuke. Kokie dar privalumai be pasigėrėjimo autoriaus sugebėjimais sugalvoti reklaminį pavadinimą? Viršelio prisistatymas klaidina – jokia ten ne meilė ir jokia terapija, gal tiksliau būtų „Politiškai teisingos draiskanos iš mano prisiminimų apie tarybinius laikus“ (stojau į pionierius, nekenčiu ženkliuko ir kaklaraiščio, buvo eilės prie mėsos, glamžymaisi pionierių stovykloje, poliucijos, šokiai, netikėjau Arteku, nemalonūs buvo pionierių būrio susirinkimai) arba „Tai viskas, ką aš išspaudžiau iš savo prieš bene 18 metų parašytų tekstų“. Gal būtų išlošta, jei autorius ilgiausiai nesimėgautų anekdotais apie Brežnevą, jei pamėgintų parodyti, kuo iš tiesų gyveno tas anų laikų trečiokėlis. Juk tiesiog neįtikėtina, kad jam buvo svarbu tik stojimas į pionierius, aprašytas taip detaliai, kad ir skaitytojas, ne tik vakarykštis spaliukas, subloguoja. Rakursas nepasirinktas, raiška senamadiška, o juk jau visas trečiojo tūkstantmečio dešimtmetis praėjo... Taip ir jauti nuo metų apsunkusį pasakotoją stenantį ir dėliojantį kuo teisingesnius akcentus jau iš šių dienų pozicijų...

Pasakojimas lyg ir ironiškas, Saulius Šaltenis ir Jerome’as Salingeris skaityti, bet kas yra ta ironija, kai nėra vertikalės? Siekta komizmo, bet tai, kas turėtų būti trumpa ir paveiku – iškočiota iki nykaus plokštumo. Atrodo, trūkstant apimties iki apysakos, prifarširuota be atrankos, emocinio ar loginio ryšio, nestruktūruojant. Kai kurie epizodai, kad ir apie šnipų gaudymą, – nei į tvorą, nei į mietą ir tiesiog kvaili. O terapijos pavyzdys – jei tavo pasija pamato, kad tu renki butelius, tai tu nori nusišauti, net vangiai pamėgdžioji J. Salingerio Houldeno įsivaizdavimus, bet kai įsitikinsi, kad jos tėvas viso labo mėsininkas, o ne direktorius ar partijos sekretorius – meilės kaip nebūta. Praeis kaip nebuvusios ir visos kitos. Gal autorius ir patenkintas įsiamžinęs knygoje – finaliniame tėviškame epizodėlyje su trimečiu žmogeliuku vardu Rasa bent jau matyti, kad jaučiasi įvykdęs misiją. Knyga visai priimtina tos šeimos naminiam vartojimui, bet Kultūros ministerija remia, tad šeimos leidykla ir išleidžia. Dar pridedama apgailėtinų iliustracijų ir paliekama rašybos ir kitokių kalbos klaidų.

Kur tie skaitytojai paaugliai, kurie mato, kad iki meninės kokybės – toli gražu? Ką sako jiems, gyvenantiems čia ir dabar, ši knyga? Ar pakanka to, kad „kažkas keista darydavosi mano kelnėse“, o „VDR, palyginti su TSRS, buvo pusiau kapitalistinė šalis, nes ten buvo leidžiama ir privatinė nuosavybė“.

Yra skaitytojų, kurie verkia, skaitydami Vytauto Račicko romaną „Baltos durys“. Pavydėtinai gražiai išleista knyga. Populiarus ir mylimas autorius šįkart parašė geresnį tekstą negu „Nebaigtas dienoraštis“. Vis dėlto nei aktualijos (bendriausios, išeksploatuotos galopu – narkotikai, pirmosios seksualinės patirtys, nedarni šeima, blogi draugai, savižudybė...), nei formos naujovės (tekstas sudarytas iš 176 pavadinimus turinčių monologėlių – išsikalbėjimų: 143 – pagrindinio veikėjo Geno, 19 – jo sesers Lotos, 10 – senelio Dėdelio ir 4 – Motinos) neką tegelbsti. Skaityti labai lengva ir greita, bet neatrodo, kad autorius išvis gebėtų rašyti paaugliams, jam labiau pavyksta mažesniųjų auditorijoje. Miksuotas pasakojimo laikas neleidžia pastebėti Geno brendimo: pasaulio matymas, raiška, semantika nesiskiria – tiek jo dar mažo, tiek jau suaugusio. Kokį žmogų iš tų fragmentėlių matome? Jam paduoda kvaišalų, kad nurytų –­ „padariau kaip liepiamas“. Nugirdo visi tokią Natašėlę, eina pas ją į kambarį vienas, antras, trečias, ketvirtas, ateina eilė ir Genui, jis tik pastovi, bet „taip ir neįmerkia“: miręs Dėdė išsiveda. Kitos dienos epizode svarsto: teis juos ar ne, ji juk nesipriešinusi, paskui parūko, pasivaišina. Dėdės dvasia vėl suramina: „Tu nekaltas, tu nieko nepadarei.“ Ir jokio moralinio krustelėjimo, jokios emocinės reakcijos, reflektavimo, mintijimo. Viską visada kompensuoja universali Mamontovo „Laužo šviesos“ eilutė. Kadaise Vytauto Žalakevičiaus filme vienas iš veikėjų klausė: „Kodėl tu stovėjai po medžiu?“ Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje paaugliams jokių klausimų sau neužduodama… Na, „įmerkė“ keli, gal dar pakartoti galima, gal ji dar valgyt duos…

iliustracija

Nuvažiavęs Palangon pas didžiąją meilę, Genas išgirsta palapinėje rodomo filmo garsus, bet pamano, kad tai – išdavystė, priesaikos laužymas, kad ji ten su kitu. Tą pačią naktį pasimyli su kekšele („ji be trausų, o man nė krust, o ji skverbiasi kaip dėlė“), bet pats nesijaučia tą priesaiką sulaužęs: parašo dar ir patetišką kaltinamą laišką Agnietei, nesikalba telefonu, neįsileidžia, kai ši nori pasiaiškinti. Kenčia, pavydi, neprisileidžia. Toji vargšė išsiunčia nesvietiškai graudų laišką, jog mylės amžinai, ir autoriaus valia jai telieka nuskęsti, kad paskui būtų galima pamėtėti tokį paaiškinimą – Genas tapo narkomanas dėl nelaimingos meilės.

Vėlgi autorius tik deklaruoja, kad tai –­ gabus ir jautrus vaikis: ir teatre viskas patinka, ir vaidinti gali, ir parodose prie kiekvienos (!) drobės stovi su dėde kaip užburti, ir tapyti geba mitriai... Tačiau tai –­ informacija. Pats personažas – joks, neįtikėtino infantilumo. Atrodo, net ir nėra ryškesnio savarankiško judesio padaręs... Motina geriausiu atveju susiima rankomis galvą, vaitoja, kad draugai jį išves iš doros kelio, šaukiasi Viešpaties ir – vėl telegrafiška informacija – pražyla kaip obelis. Sesuo pavydėtinai tiksliai fiksuoja savo dienoraštyje kaimynių ir motinos kliedesius, o sužinojusi, kad brolis pabėgo iš reabilitacijos, ilgai perpasakoja apie kaimynės gaidžius ir savo pasisakymą baigia: „Du gaideliai du gaideliai...“ Dėdelis nežinia kodėl kartkartėmis įsiterpia su savom istorijom iš gyvenimo, pavyzdžiui, kaip automobilyje mergą bebirbinančio ir lekuojančio Tuskenioko prašė pasižvalgyti kumeliotės, mat tas – ant viršaus, o iš aukščiau geriau matyti. Neįtikėtino estetinio ir dorinio neišrankumo yra tekste, tiesą sakant.

Personažų elgsenos motyvacija, romano tekstas tiek minimalizuotas, kad nėra ką dar paprastinti, dialogai primityvūs, jau tikrai nei švieži, nei spindulingi:

Agnietė savo šiltomis lūpomis prisiliečia prie mano ausies ir šnibžda:

– Prisiek, kad būsi geras...

– Būsiu tau, Agniete, geras. Prisie­kiu...

– Prisiek, kad mudu susituoksime...

– Prisiekiu, Agniete, kad mudu susituoksime...

– Prisiek, kad turėsime daug vaikų...

– Prisiekiu, kad...

Ir taip toliau. Gal į kai kurias mūsų knygas paaugliams būtų galima žiūrėti kaip į lietuviško mentaliteto liudijimus? Genas, pavyzdžiui, neįsivaizduoja, ko negalėtų daryti, jei pinigų reikėtų kaip oro –­ viską padarytų. Ir padaro. Vagia, meluoja, įduoda artimuosius. Kartoja kokčią didžią išmintį: „Gyvenimas mažytis, nėra ko varžytis.“ Emocinė intelektualioji refleksija minimali – tai, kad Genas nelaimingas, skaitytojas sužino iš pliusiukų ir minusiukų elementariausioje anketėlėje. Romanas vertas ir bent vienos kovingesnės feministės dėmesio! Tokių apgailėtinų, neįtikėtinai nusižeminančių, nuolankių, tik berną pamaitinti besirūpinančių telyčaičių škicai gal irgi – tipiškos lietuvaitės elgsenos fiksavimas?

iliustracija

Viename interviu autorius sakė, kad rašytojas vaikams – kaip Dievas. Ir kokį rezignuojantį, nykų, primityvų pasaulį tas Dievas kartais geba sukurti…

Perskaičius tokią knygą, lietuviška lektūra paaugliams neatrodo rekomenduotina, veikiau atgrasi.

Verstų knygų įvairovė didžiulė. Kad ir Anthony’o McCarteno „Superherojaus mirtis“. Keturiolikmetis Donaldas serga kraujo vėžiu; procedūros, chemoterapija, plaukų jau nėra, mirs. Su kokiu įniršiu, bejėgiškumu, siaubu, kone apsėstas nerealizuoto sekso troškimo ir kaip intensyviai jis gyvena, nesuprastas, nepriimantis nei užuojautos, nei labdaros, tiesus, žiaurus – tikras. Nori beveik neįmanomai beprotiško išsipildymo – ir gauna, bet kitiems paradoksaliai duoda gal dar daugiau. Romanas meistriškai įtaigiai parašytas: tai ir kino scenarijus, ir jo parodija, su postmodernaus komikso, kaip paties vaikinuko alter ego, intarpais, draminiu tekstu, montažo ir filmavimo nuorodomis, iškirptomis ir ištrintomis scenomis.

Jis išeina padaręs tai, ko troško, ir dar kaip – išeina su paslaptimi. Jis pakeitė –­ inspiravo kitų prevencinių gyvenimų pasikeitimą. Jis tiesiog įkvėpė gyventi dabar, išskirtinai kokybiškai, reikalauti, siekti ir gauti neįmanoma. O kada, jei ne paauglystėje, maištauti, susižeisti į pasaulį – tarsi būtum be odos? Romano įtaiga, psichologinis gilumas, reiklumas ir atvirumas stebina – užtenka perskaityti kad ir fragmentą apie tėvų pasimylėjimą kaip apie apsipirkinėjimą ar epitafiją po gyvenimo filmo – „Noriu atgauti pinigus, nė velnio nesupratau“ ar frazę „Kokia prasmė perstatinėti kėdes Titanike?“

Norom nenorom prisimeni, kaip vienoje Vytauto Račicko knygų paauglys išsigando krokodilų Lietuvos vandenyse. Jei tekstas seklus, empatiją personažui sunku pateisinti, kaip ir autoriaus nekritiškumą, atsiribojimą nuo bet kokio vertinimo. Ar verta rypuoti dėl nesubrendėlio, neatsakingo, o gal – tiesiog buko ar... jokio?.. Niekas kitas nenugyvens jo gyvenimo už jį. Gal vis dėlto neužtenka pakartoti, kad narkotikai – blogai, gal vertėtų paieškoti valios raiškos, nes nesant valios veikti, pasirinkti, apsispręsti, ieškoti, atsakyti ar absoliučiai jokios individualumo raiškos, kiek gi galima to personažo (ar personos) gailėtis ir ašaras lieti? Nejau oresnė laikysena nuolatinio materialinės išmaldos prašymo kontekste tiek nustumta į užribį?

O kiek jau esame pasikeitę, koks kitas skaitytojas užaugo, įspūdingai iliustruoja paveikslėlių knygos mažiausiesiems. 1957 m. V. Kosciuškos iliustruotoje knygelėje „Katinėlis ir gaidelis“ lapė – klastingo veido, gaidelis naivus, katinėlis vyresnis, rūpestingas darbštuolis – su kostiumu, kaklaryšiu, smuikelę dirbdinasi, ja grieždamas ir dainelę dainuodamas lapę iš olos vilioja. O 2006 m. anoniminio dailininko knygelėje jau jokių dainuojamųjų intarpų nėra, katinėlis pasprogusiom akim užima nuolatinės kovinės parengties poziciją. Ir gaidelį jis vaduoja neapykantos perkreiptu gangsterio snukeliu kaip žaibas įsiveržęs su kuoka į lapės namus. Kuoką valdo kaip beisbolo lazdą, bet vis dėlto ginklas kol kas lietuviškas, gal būsimuose variantuose dar pamodernės.

iliustracija

Paveikslėlių knygelės ir atspindi, ir formuoja. Kartais, grožintis nepakartojamo K. Kasparavičiaus kūryba, apninka ir abejonės. Juk tai, ką jis daro, tinka vieniems tekstams (nonsensui, E. Lyrui, kai kuriems saviesiems iliustruoti) ir nedera emocingiesiems. Kai iliustruoja „Šventąjį Valentiną“ – vienuolių ir kolonų statikos monotonija nepakeliama. Nesėkmingas darbas ir su H. Ch. Anderseno pasaka „Mergaitė su degtukais“ –­ graži švarutėlė architektūra, akvarelinis žiemos skaidrumas... O kur teksto dramaturgija – skausmas, alkis, vienatvė, apleistumas, viltis?.. Jokio emocinio virptelėjimo, tiesiog putli mergaitė romiu sustingusiu avelės veidu –­­ tai profiliu tai anfu. K. Kasparavičiaus knygų tiek daug, jos tokios populiarios ir iš tiesų gražios, kad gal mūsų mažiukai jau suvoks tokią statiką be emocijų raiškos, su iš esmės visai nebendraujančiais personažais kaip savotišką kanoną? Kaip reikėtų visai kitokio pobūdžio knygelių, atsvaros.

Juk paveikslėlių knygos – tai ne tik vaizduotė, pažinimas, bet ir etinis, emocinis kryptingumas. Jei knygelėje nematau, kada personažas liūdi ar džiaugiasi, o kada –­ sutrikęs, susigėdęs, išdidus, patenkintas savimi, įveikęs save, ilgisi ar bijo, kaip jaučiasi, bendraudamas su kitais personažais, galiu net patikėti, kad mano – tavo –­ kito jausmai ne tokie jau ir svarbūs.

Aišku, visko pasitaiko. Berods Thorntonas Wilderis „Aštuntosios dienos“ pabaigoje prilygino savo romano personažų gyvenimo linijų raizginį gobeleno siūlams – iš arti kakofonija, o vaizdas ir kiekvienos gijos vieta ir prasmė išryškėja tik per atstumą. Panašiai visumos vaizdas atsivėrė ir mūsų Broniaus Babkausko muziejaus lankytojui kino filmo „Ir aš mažas buvau“ pradžioje. Kaip nušvito įsižiūrėjusio ir pamačiusiojo veidas!

Nušvisti prie kai kurių knygų – misija neįmanoma. Kad ir kiek raizgytum įspūdingais žodeliais „kompetencija“, „gebėjimai“, „ugdymo programos“, gobeleno vaizdas nenušvitina ir tiek, verbaliniai užkeikimai neveikia. Net ir geriausiam literatūriniam audiniui reikia ir recepcijos, reiklumo, nepakantumo gijų, juk knygos kokybė nėra pristatymo šventė ir pardavimo sėkmė.

Skaitymas, tvirtina P. Ricoeuras, tai laikysena, kurioje aš išlaikau atstumą ir mokausi praplėsti savo vaizduotės erdvę, lyg repetuodamas tam tikrus vaidmenis, bet sykiu ir suvokdamas savo ir knygos skirtumą. Literatūra anot jo – fikcija, kuri parodo, kas galėtų būti įmanoma, kokia galėtų būti tikrovė ir kaip ji keistina.

Kad ir kiek užsimotume prieš tą atseit marksistišką susikompromitavusį tikrovės keitimą, kas gi mes be vertikaliosios linijos?.. Kiek mūsų gyvenimas būtų be jos žmogiškas?..

Senas kinų tekstas pasakoja apie vestuves neturtingame kaime, kur visi svečiai sutarė atsinešti vyno ir supilti į vieną statinę. Kiekvienas pylė vandenį, manydamas, kad jo apgavystė tebus menkutėlaitis bendro gero gėrimo atskiedimas, bet kai atėjo laikas vaišintis, šventė buvo labai liūdna, nes talpoj vyno nebuvo nė lašo. Ar nėra pavojaus mums, taip gausiai leidžiantiems knygas, atsidurti prie visai išdvisusio gėrimo? Ko pasisemtų iš jo skaitantis? Išminties, pasitikėjimo, saviraiškos ir saviugdos, vaizduotės, drąsos mąstyti ir veikti, gebėjimo mylėti ir neapkęsti ir žinojimo, kas meilės ar neapykantos vertas, raiškos grožio ir originalumo, išradingumo, netikėtų sprendimų, sukrėtimų?.. Tepradeda nuo gražiai išleisto albumo „Iš patarlių aruodo“ 116 puslapio!


 

Skaitytojų vertinimai


65944. terra2011-01-30 21:13
labai geras tekstas, seniai laikas pasakyti, kad karalius nuogas

65961. amigo2011-01-31 12:21
Man keisčiausia, kad tuos penketukus išrenka didelė ir rimta ekspertų komisija, anot K. Urbos. Nejaugi jie neatskiria geros knygos nuo niekalo? O gal tiesiog paaugliams n ė r a i š k o r i n k t i ? Todėl renka geriausias knygas iš blogų. Bet kodėl taip kardinaliai skiriasi nuomonės dėl finansuojamų knygų?

65962. Trolis2011-01-31 13:49
Pats K.Urba irgi turbut komisijoje. Labai nenustebciau, jei ten butu ir pati Sakaviciute.

65965. taip, 2011-01-31 14:10
neskaito viršelių darytojai tų knygų...

65974. pl :-) 2011-01-31 17:10
tai rinkite 2 ar 3, jei nėra pakankamai į knygas panašių,kurių velnių tas Rašickas reikalingas?

65975. amigo2011-01-31 17:18
Atsakau pl. Kiek supratau, tie penketukai renkami ir reikalingi pirmiausia leidėjams, nes išrinktų knygų komplektus perka bibliotekos ir kt. Todėl didieji leidėjai remia visokius rinkimus ir premijas, nes jiems atsiperka. Reikia gi kažkaip LT išjudinti vaikiškų knygų prekybą. O knygos teksto ir iliustracijų kokybė - kartais ginčytina.

66004. rimas :-) 2011-02-02 08:27
Puiku

66010. ada2011-02-02 13:31
Pagarba autorei, kad pagaliau apie tai prakalbo viešai. Gal prabudins kitų kritikų profesinę sąžinę... O vaikai savo požiūrį išreiškia savaip - jie tiesiog neskaito lietuvių literatūros

66027. urvo2011-02-03 12:37
Gerai čia probėgom apie Vytauto V. Landsbergio kiekybinius pasiekimus ir kokybės nuosmukį. Tikėkimės, kad V.V. išgirs teisingai... Tylinti, linkciojanti ar tik hosaną giedanti kritika yra labiausiai kenkianti kūrėjui.

66035. Rita2011-02-03 23:17
Širdingas ačiū už straipsnį. Gal suvirpės gi kam nors savikritikos nervas? Gal profesinis išdidumas pabus? Vis laukiu meto, kai leidyklos, autoriai, dailininkai pradės labai atsakingai žiūrėti į savo priedermę, kai pagaliau liausis plūsti to, atsiprašant, literatūrinio ( ir ne tik) šlamšto srautai. Kartais atrodo, kad leidyklos lenktyniauja kuri išleis kuo daugiau leidinių, visai nemąstant, ar TO reikia, ar TAIP reikia?

66051. BD2011-02-04 15:18
oho! tai bent apzvalga! aciu autorei.

66069. baltos durys2011-02-05 17:22
O man ši knyga patiko, nereiktų jos su pieskom maišyti jau vien todėl, kad LT niekas o niekas paaugliams nerašo tokia tema - apie narkotikus. Ir vaikams, kiek žinau,ji patinka. Vaikai skaito Račicką, šito net dešimt kritikų ir šimtas komentatorių nenuneigs.

66074. Neo2011-02-06 11:26
Smagu skaityti nuširdų kritišką tekstą. Deja, graužia mus korupcijos vėžys ir nedaug kas ryžtasi daiktus vadinti savais vardais. Nes jei parašysi, ką galvoji apie kokį nors pvz. Kauno autorių, kauniškiai ekspertai atsikeršys.

66076. Liuda :-) 2011-02-06 15:45
o ką čia veikia KATINĖLIS IR GAIDELIS?:)

66090. Vaikų literatūros skaitytoja :-) 2011-02-06 22:15
Šiek tiek chaotiškas tekstas, bet teisingas. Teisingai mostelta ir Landsbergiui, ir tam netikšai Lauciui, ir dailininkams, tekstų neskaitantiems. Račickas apskritai nusivažiavo, šlykščius dalykus rašo. O tai kad vaikai jo knygas skaito, dar nėra rodiklis. Juk norime, kad vaikai skaitytų ne bet ką, kad skirtų gerus tekstus nuo prastų, kad išmoktų galvoti. Tokius laikraštinius štampus, kaip Račicko, aiku, jie skaito, nes to moko televizija, popsinis gyvenimas. Jie skaito ieškodami tų blevyzgų, pasidulkinimo aprašymų. Lygiai taip pat jie kiša nosį į porno žurnalus, žiūri kvailiausius erotinius ir banditiškus serialus ir filmus - kad pasijustų "kaip jie" ir paskui girtųsi vienas prieš kitą. Nei proto, nei sielos tokios knygos net nepaliečia. Ačiū Jums, ponia Danguole, už straipsnį.

66099. TinRinTinas :-) 2011-02-07 01:15
puikus straipsnis. akivaizdu, kad autorei ne nusispjaut, straipsnis iš vidinio poreikio gimęs, ne užsakytas ar užpirktas ar dar koks ten. ir kritika drąsiai teisinga. kaip terra sakė, - taip, karalius nuogas. gaila, bet bent jau neapsimeskim, kad yra kitaip.

66125. Skaitytoja2011-02-07 15:56
Geras tekstas, teisingi klausimai iškelti, aktualizuoti. Svarbi publikacija, nes kviečia diskutuoti, keisti, siekti. Tik klausimas, ar straipsnio mintis girdi-suvokia autoriai, iliustratoriai, leidėjai ir redaktoriai.
Tik "LM" redaktoriai iliustracijas (kad ir "Katinėlio ir gaidelio" abi iliustracijos, mano supratimu, turėjo būti pateiktos tada, kai apie jas autorė kalba.
Pati autorė galėjo tekstą skaidyti į dvi du (vienas apie iliustracijas), kitas - V.Račicko romano "Baltos durys" recenzija.
Tokių straipsnių reikia. Vaikų literatūrai vis dar per menkas dėmesys, deja, skiriamas. Apie tai verta kalbėti.

66135. Vertintojas :-) 2011-02-07 22:11
Puiku. Visiškai pritariu autorei. Račicko knyga labai nuvylė. Jeigu skaitytojai išrinks ją kaip geriausią, bus aiškus skaitytojų skonis. Vadinasi, bus galima kalbėti, kad skonį reikia ugdyti, nes jis smukęs. Račicko knyga būtų prasto skonio pavyzdys. Iš penketo stipriausia O. Jautakės knyga "Kai aš buvau Kleo". Už ją ir balsavau. Penketuką supratau kaip savotišką skaitytojo išbandymą - ar sugebės jis įvertinti tai, kas iš tiesų verta.

66295. račickas laimėjo2011-02-19 13:58
Knygų mugėje paaiškėjo -laimėjo račicko knyga, reiškia, paaugliams ji patinka, jie balsavo, neliko abejingi. Pakukuokit...

66444. pakukuokit...2011-02-28 12:01
O kaip, jei kas nors išleistų pornografinių tekstelių - veizdelių knygelę vaikams? Tokią pusiau pažintinę, pusiau "meninę".Tokią ant įstatymo ribos. Ar gal truputėlį ir už - motyvuojant menu ir edukacija. Oj kaip vaikai skaitytų!Ir balsuotų. Jie ir dabar balsuotų, kuri pornografijos svetainė geresnė, jei tokie balsavimai būtų. Pakukuotum tuomet?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 8 
21:35:25 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba