Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-04-28 nr. 3093

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulius Norvila.
NAKTĮ
81
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE6

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS
14

AKTUALIJOS 
• Vitas Labutis.
KAIP VISUOMENĘ SUDOMINTI LIETUVIŲ KALBA
11

KNYGOS 
• Asta Plechavičiūtė.
TRIJŲ VYNO TAURIŲ IR SILKĖS UODEGOS DEGUSTAVIMAS
11
 Giedrė Širvytė-Saladžiuvienė.
MONOGRAFIJA APIE NEPAPRASTĄ DAKTARĄ KRIPŠTUKĄ – RAŠYTOJĄ JULIŲ KAUPĄ
• Elena Skaudvilaitė.
ARTIPILNIS GAIVOS "AUŠROS ĄSOTIS"
1
• KOSMOPOLIS
• VIGILIJOS
• MAŽI ATSAKYMAI Į DIDELIUS KLAUSIMUS
• PIRMŲJŲ KNYGŲ KONKURSO REZULTATAI4
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Vilma Paliaukienė.
ATĖJIMAI "SUGRĮŽIMŲ" FESTIVALYJE
8
• Rita Nomicaitė.
"NAMO, BROLELIAI"

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NEPAKELIAMA MARTYNO GAUBO LENGVYBĖ
12
• Dalius Baltranas.
VEIDAI ALMOS PIEŠINIUOSE
1

TEATRAS 
• Vaiva Grainytė.
VAIZDINGAS ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŲ DRAMOS PEIZAŽAS
1
• Elena Skirmantaitė.
KLAIPĖDIEČIAI "RAGANAUJA"
3

PAVELDAS 
• Danutė Murauskienė.
RESTAURUOTA ŠILUVOS BAZILIKOS IŠKILMIŲ AVALYNĖS KOLEKCIJA

GEGUŽINIS VEDAMASIS 
• NEĮVYKO27

POEZIJA 
• Dainius Gintalas.
PLYŠTELĖJIMAI
12
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
ILGIAUSIŲ METŲ!
4

PROZA 
• Kazimieras Jakutis.
ALOYZAS
9

VERTIMAI 
• Andrzej Stasiuk.
GALICIJOS ISTORIJOS
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
VIZITAS Į KAUNO AVAN–TEKĄ
5
• "LIETUVA. 24 VALANDOS"
• Linas Kranauskas.
"RAŠTININKO JAUNŲ DIENŲ PORTRETAS, ARBA APSIVALYMAS: MAN NEGĖDA, KAI MAN GĖDA, KAD TAIP BAISIAI GALĖJAU NUSIŠNEKĖTI"
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Remigijus Venckus.
KUO MATUOJAMAS KRAUJAS IR AR NUKRAUJAVIMAS YRA MIRTINAS?
• Mantautas Ruzas.
KODĖL DELEUZE’AS ŽAVĖJOSI GODARDO FILMAIS
6

KRONIKA 
• SKANUS SAVAITGALIS
• INFORMACIJA RAŠYTOJAMS
• GERBIAMI LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS NARIAI!7
• IN MEMORIAM ELVYRAI KAIRIŪKŠTYTEI2
• VAKARŲ LIETUVOJE – FESTIVALIS JAUNAI PUBLIKAI
• "7 ĮKVĖPIMAI"

DE PROFUNDIS 
• RAUDONASIS RETRO6

PARK@S 
• Nijolė Feldmanaitė.
2006 04 02: METAI GRĮŽUS NAMO
• ROLANDAS RASTAUSKAS: "MANO TĖVYNĖ YRA FRAZĖ, LIAUDIŠKAI ŠNEKANT - SAKINYS"26
• Marina Jefimova.
TEORIJŲ FABRIKAS, ARBA LITERATŪROLOGIJOS AGONIJA
4
• Gintautas Mažeikis.
VIEŠIEJI RYŠIAI IR MĄSTYMO FORMŲ ĮVAIROVĖ
2
• Jonas Ruškus.
SORBONOS UNIVERSITETO STUDENTŲ MAIŠTAS
56
• Liucija Stulgienė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė.
Apie Šiaulių kultūrą ir kultūros prieinamumą

KNYGOS

MONOGRAFIJA APIE NEPAPRASTĄ DAKTARĄ KRIPŠTUKĄ – RAŠYTOJĄ JULIŲ KAUPĄ

Giedrė Širvytė-Saladžiuvienė

[skaityti komentarus]

Tidikytė L. JULIUS KAUPAS. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.

Literatūros tyrinėtojos Laimutės Tidikytės knygą "Julius Kaupas" galima drąsiai vadinti monografija, kadangi autorė profesionaliai atliko biografės, literatūros tyrinėtojos, išeivijos kultūrinio gyvenimo istorikės darbą.

Skaitant knygą, darosi aišku, kad ne žanrų teorija buvo svarbiausia, o stilingas autorės tekstas, prisodrintas biografinės informacijos ir patraukiantis individualiomis rašytojo kūrybos interpretacijomis.

Julius Kaupas (1920–1964) – originali asmenybė, turėjusi įvairiapusišką talentą: rašytojas, literatūros kritikas, gydytojas, jis domėjosi filosofija, muzika, daile. Būtent tokį J.Kaupą monografijoje atskleidžia L.Tidikytė.

Sovietmečiu šio talentingo prozininko, literatūros kritiko vardas nepelnytai buvo pamirštas. Be periodikoje pasirodžiusių keleto straipsnių, autoriaus kūrybos rinktinė, pavadinta "Daktaras Kripštukas pragare", Lietuvoje buvo publikuota tik 1984 metais. Monografijos autorė pratarmėje rašo: "(...) kai kuriais jo biografijos bei kūrybos aspektais domėtasi ir išeivijoje, ir Lietuvoje. Didesnio literatūrologų ir kritikų dėmesio yra sulaukusi įdomi Juliaus Kaupo asmenybė bei pasakos. Beveik netyrinėtos novelės ir literatūrinė kritika".

Manyčiau, kad platesniam skaitytojų ratui ir dabar šio rašytojo asmenybė bei kūryba tėra menkai žinoma. Iki šiol nebuvo išleista monografija. Norėtųsi, kad J.Kaupo literatūros palikimu susidomėtų ne tik specialistai – literatūrologai bei kritikai, bet ir skaitytojas. Galbūt atvirkštinis procesas – informatyvi L.Tidikytės monografija priartins skaitytoją prie J.Kaupo kūrybos?

Knyga apie rašytoją prasideda reikšmingomis fotografijomis: Julius Kaupas savo namuose, jo artimieji (seneliai, tėvai, brolis, sesuo, jo paties šeima), gimimo metrikų įrašas, Kauno jėzuitų gimnazijos brandos atestatas, laiškų faksimilės. Fotografijų nedaug, bet jos atrinktos kryptingai – padeda susipažinti su J.Kaupo biografija.

Pirmajame knygos skyriuje "Kaupų giminė" autorė, remdamasi M.Katiliškio prisiminimais, atskleidžia nepakartojamą J.Kaupo asmenybę: "Jis buvęs milžiniško ūgio, lieknas, tiesus, nepalyginamas su niekuo, nebent su semaforo stulpu, saulės spindulių prisnigtais šviesių plaukų garbiniais. Nervingai mirksinčia akimi ir bebaigiamu nugriaužti pypkės kandikliu. Jo veidą su aukšta kakta ir didele nosimi nuolat puošė geraširdiška šypsena. Apie menišką prigimtį bylojo ne tik švelnus poeto veidas, bet ir tylus balsas, giedros mėlynos akys".

Kituose knygos skyriuose išdėstomi svarbiausi rašytojo biografijos etapai: jėzuitų gimnazija, karo mokykla, debiutas studijų metais, emigracija, sambūris "Šviesa", tolesnės studijos.

Skyriuje "Daktaras Kripštukas pragare" autorė analizuoja J.Kaupo pasakų estetiką ir poetiką, įdomiai interpretuoja rašytojo pasakas, nustato jų vietą lietuvių literatūroje:" Juliaus Kaupo pasakos išsiskiria tuo, kad jų veiksmas vyksta mieste – Kaune. Rašytojas laikomas urbanistinės pasakos pradininku lietuvių literatūroje".

Monografijoje atskleistas ne tik rašytojo, bet ir gydytojo psichiatro darbas, kadangi J.Kaupo pasakos veikėjas – daktaras Kripštukas – labai primena patį autorių. "Rimtai susirgęs, – rašo K.Ostrauskas, – niekad nebūčiau ėjęs pas jį, kaip gydytoją, – net jeigu jis būtų likęs vienintelis gydytojas šioje ašarų pakalnėje. Nebūtinai dėl to, kad jis būtų buvęs prastai pasiruošęs gydytojas ar psichiatras, bet vien todėl, kad šiuo atveju sunku būtų buvę juo pasitikėti, nežinotume, kaip ir ką jis "ištaisys" (kartą jis man pats pasakojęs su pasitenkinimu, kaip jis prifantazuodavęs, "prikurdavęs", rašydamas ligoninės pacientų psichines diagnozes").

Reikšmingi knygos skyriai – "Saulėgrąžos mėnulio šviesoj", "Egzistencinė problematika", "Būties švystelėjimai", kuriuose analizuojamos iki šiol netyrinėtos J.Kaupo novelės. Jas autorius rašė po sunkaus gydytojo psichiatro darbo valandų. Minėtuose skyriuose nagrinėjami brandžiausi rašytojo kūriniai: "Keistas Sebastijono Barzduko nusikaltimas", "Saulėgrąžos mėnulio gatvėj ", "Spindulys ant rašomojo stalo", "Surūdijęs garlaivis Kauno prieplaukoj", "Sugrįžimas į vaikystės miestelį".

Knygoje išsamiai analizuojama iki šiol netyrinėta J. Kaupo literatūrinė kritika, aptarti vertinimo kriterijai ir išryškinta jo, kaip kritiko, vieta tarp kitų "Literatūros lankų" kritikų. Ypač aktualus šiandien rašytojo straipsnis apie tremties literatūros vidutiniškumą: "Literatūrinį gyvenimą aš įsivaizduoju kaip gyvą lenktyniavimą, kultūrinę kovą tarp skirtingų literatūrinių srovių, konstruktyvią kritiką ir kovą už aukštesnį kultūros lygį ir už idealus, kuriais tikima nesivaikant tuščios garbės (...) Literatūrinis gyvenimas yra itin jau sustingęs, ir jo lygis labai jau nepakankamas, mūsų reikalavimai literatūros veikalui itin jau maži. Mes klaidingai įsivaizduojame, kad pro pirštus žiūrėdami į veikalų silpnumus mes puoselėsime literatūrą ir kad amžina panegirika silpniems veikalams paskatins jų kūrėjus tobulėti". Šios J.Kaupo kritinės mintys yra labai reikšmingos šiuo metu, kai mūsų literatūros pasaulyje tikrai nesiekiama aukštesnio meninio lygio: recenzijos ir straipsniai yra ne vertinančio, bet geriausiu atveju – konstatuojančio reklaminio pobūdžio, menkavertį grafomanišką rašinėlį pasitinkantys tyla.

Kalbant apie išsamią ir informatyvią L.Tidikytės monografiją būtina pasakyti, kad knygos autorė neskęsta ir skaitytojo neskandina faktų ir informacijos upėje, o budriai stebi jos srovėje matomą rašytojo figūrą. Taip pat reikšmingas aptariamos monografijos bruožas – jos autentiškumas. Dauguma citatų yra paimtos ne tik iš viešai žinomų šaltinių, bet ir iš autorės asmeninio archyvo.

Ir turbūt pats laikas akcentuoti dar vieną labai svarbų šios knygos bruožą – autorės kalbos stilių. Ji nemanipuliuoja (kaip tam tikra dalis mokslininkų) tarptautiniais žodžiais, sudėtingomis mokslinėmis sąvokomis, barokinėmis sakinių virtinėmis.

J.Kaupo kalba pasižymi paprastomis, natūraliomis raiškos formomis, jis rašo sklandžiai, aiškiai, gyvai, intriguojamai. (Beje, tai būdinga daugumai išeivijos rašytojų – A.Nykai-Niliūnui, K.Ostrauskui, H.Nagiui, kritikui R.Šilbajoriui.) Taip rašė vienas talentingiausių literatūros tyrinėtojų – Vytautas Kubilius.

Maloniai nuteikia tai, kad palyginti dar jaunos literatūrologės L.Tidikytės stiliui taip pat būdingos panašios kalbinės raiškos savybės.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:30:27 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba